2012 m. rugsėjo 30 d., sekmadienis

Kodėl nauji daiktai džiugina trumpai?

Tikriausiai visi esame girdėję istorijų apie tai, kad net didelis laimėjimas loterijoje nesuteikia žmonėms ilgalaikės laimės. Taip pat ko gero dauguma esame patyrę tai, kad netgi įsigiję labai norėtą daiktą džiaugiamės juo palyginti neilgai, arba bent jau trumpiau, negu tikėjomės, kai apie jį svajojome. Tačiau kodėl?

Pasirodo, priežastis labai paprasta - emocijas mums kelia tik tai, į ką kreipiame dėmesį, apie ką galvojame. O kiek gi laiko mes galvojame, pavyzdžiui, apie naujus batus arba netgi naują automobilį? Na, apie automobilį galbūt šiek tiek ilgiau, ypač, jeigu esame juo labai patenkinti, tačiau apie batus - tikrai ne per ilgiausiai, net jeigu jie labai gražūs ir patogūs. O kai tik nustojame naująjį daiktą pastebėti, jis nustoja mums kelti emocijas, net jeigu iš esmės esame juo patenkinti. Tad jeigu pusmetį vairuojate puikų automobilį, kuris negenda ir atinka jums svarbius kriterijus (galingumo, greičio, grožio ir kt.), greičiausiai sakytumėte, kad esate juo patenkinti, tačiau vargu galėtumėte teigti, kad jis kasdien teikia džiaugsmo. Mat paprastai, net ir būdami automobilyje, mes galvojame ne apie jį, o apie kitus dalykus, kurie ir veikia mūsų emocinę būklę. Jeigu važiuodami savo puikiu automobiliu pakliūvame į spūstį, susierziname, jeigu važiuodami juo mintyse "perkratinėjame" nemalonų pokalbį - pykstame.

Taip yra todėl, kad mūsų protas linkęs "priprasti" prie įvairiausių dalykų, ir kuo labiau mes prie jų priprantame, tuo mažiau kreipiame į juos dėmesio bei tuo mažiau emocijų patiriame. Pavyzdžiui, jeigu naujuoju automobiliu važiuojame jau 35 kartą iš eilės, o į spūstį patekome po pertraukos ir netikėtai, pastarasis faktas mums bus daug "įdomesnis" ir todėl kels daugiau emocijų. O daiktai pasižymi dar ir tuo, kad jie mažai kinta, todėl prie jų mes priprantame bene greičiausiai. Tiesa, ši tendencija kreipti vis mažiau dėmesio į dalykus, prie kurių priprantame, pasireiškia labai plačiai ir kartais gali būti labai naudinga, adaptyvi, mat ji mums padeda prisitaikyti prie negatyvių pokyčių ir patirti dėl jų mažiau neigiamų emocijų. Pavyzdžiui, jeigu į darbą kasdien tenka važiuoti tuo metu, kai yra spūstys, ilgainiui mes prie jų prisitaikome, ir vis mažiau dėl to jaudinamės, galbūt klausomės radijo arba audioknygos ir tokiu tempu, koks tuo metu galimas, judame darbovietės link. Tyrimai rodo, kad Vakarų šalyse (sunku pasakyti, ar šis dėsningumas galiotų ir Lietuvoje) netgi žmonės, kurie patiria rimtą traumą ir tampa neįgaliais, maždaug po metų jau kreipia gana nedaug dėmesio į šią aplinkybę ir ji turi palyginti nedaug įtakos jų emocinei gerovei.

Panašūs dėsningumai pastebimi ir tyrinėjant didelių pozityvių gyvenimo pokyčių įtaką emocinei gerovei. Pavyzdžiui, santuoka daugumai žmonių kelia tikrai daug teigiamų emocijų maždaug dvejus metus (kulminacija pasiekiama likus metams ar mažiau iki vedybų ir trunka maždaug metus po jų). Po maždaug 3-5 metų žmogus jaučiasi maždaug taip pat, kaip iki šeimos sukūrimo, taigi, ir prie santuokos bei partnerio priprantama. Beje, nors Lietuvoje vis dar galima sutikti nemažai moterų, kurios tiki, kad tik turėdamos partnerį gali gerai jaustis, detalios JAV moterų apklausos parodė, kad susituokusių ir neturinčio partnerių moterų gerovė iš esmės nesiskiria, t.y. ir vienos, ir kitos patiria maždaug tiek pat teigiamų ir neigiamų emocijų, tik dėl skirtingų priežasčių. Susituokusios moterys daugiau laiko leidžia su partneriu (tad mažiau būna vienos) ir gyvena daugiau pasitenkinimo teikiantį seksualinį gyvenimą, tačiau turi atlikti daugiau buities darbų ir rečiau gali susitikti su draugais nei partnerio neturinčios moterys.

Dar vienas įdomus faktas yra tai, kad nors dauguma žmonių linkę savo nuotaiką bent jau iš dalies sieti su oru, pasirodo, kad ilgalaike prasme klimatas, kuriame gyvename, neturi jokios apčiuopiamos įtakos žmogaus gerovei. Jau keletą metų žinoma, kad labiausiai patenkinti gyvenimu yra Skandinavijos šalių žmonės, nors oro sąlygos ten tikrai nėra geriausios pasaulyje. JAV apklausus dideles grupes studentų, gyvenančių Kalifornijoje ir dviejose kitose valstijose, kur klimatas gerokai prastesnis, taip pat paaiškėjo, kad jų emocinė gerovė nesiskiria. Tiesa, kalbant apie klimato įtaką yra vienas "bet". Čia vėlgi situacija panaši kaip susituokus: žmonės, kurie iš prastesnio klimato zonos persikrausto į geresnę, patiria daugiau teigiamų emocijų maždaug dvejus-trejus metus po persikraustymo, tačiau vėliau šis efektas išnyksta.

Tačiau kodėl gi taip yra, kad, nors realybė yra tokia, kokia yra, mes tikime, jog susituokę būsime amžinai laimingi, gyvendami Australijoje jausimės daug geriau, nei Lietuvoje, o nauja suknelė atneš daugybę džiaugsmo? Pasak psichologo D. Kahneman'o, mus apgauna reiškinys, kurį jis vadina susitelkimo iliuzija. Kai mes apie ką nors mąstome, ir sutelkiame į tai dėmesį, tas dalykas mums atrodo svarbesnis, negu kiti, ir svarbesnis, negu iš tiesų yra. Anot D. Kahnemano, "joks dalykas gyvenime iš tiesų nėra tokio svarbumo, kokio mums atrodo tuo metu, kai apie tai galvojame". Panašiai veikia mūsų regėjimas: kai į ką nors sutelkiame žvilgsnį, tas objektas tampa tarsi ryškenis, negu įprastai, o viskas, kas yra fone, tarsi nublanksta, tačiau tai taip pat tėra iliuzija - pakanka pažvelgti į kitą objektą, ir tas, kuris prieš tai buvo ryškus, nublanksta. 

Vis daugiau duomenų rodo, kad kasdienę mūsų savijautą, be genetinių faktorių, stipriai veikia kasdieniai užsiėmimai. (Išskyrus tuos atvejus, jeigu žmogus serga depresija, arba neseniai patyrė didelę netektį ar pan.) Kuo daugiau laiko praleidžiame darydami tai, kas mums patinka, ir su žmonėmis, kurie mums patinka, tuo geriau jaučiamės. Tad jeigu norite jausti daugiau pasitenkinimo gyvenimu ir svarstote, į ką investuoti - ar nusipirkti naujų daiktų, ar imtis ko nors kito, ko gero daug veiksmingiau būtų skirti laiko ir lėšų kokiam nors tęstiniam užsiėmimui, kuris jus domina. Pavyzdžiui, jeigu mėgstate jodinėti, pradėkite lankyti žirgyną - ten ne tik užsiimsite tuo, kas jums patinka, bet ir sutiksite kitų žmonių, kurie mėgsta tą patį. Arba pradėkite mokytis groti muzikos instrumentu, apie kurį seniai svajojate, ar piešti, ar su draugais žaisti krepšinį arba skvošą. Visi šie užsiėmimai pasižymi tuo, kad kaskart pritraukia mūsų dėmesį (priešingai negu naujas daiktas), be to, suteikia progos ir bendrauti, o bendravimas taip pat reikalauja dėmesio sukaupimo ir yra svarbus pasitenkinimo šaltinis.

Dar vienas kelias į didesnį pasitenkinimą - dėmesio valdymo įgūdžių lavinimas. Jų padedami gali švelninti savo polinkį kartais pernelyg greitai pradėti bodėtis, mokytis pamatyti vis naujų aspektų jau pažįstamuose dalykuose, žmonėse, daiktuose, užsiėmimuose. Tam puikiai padeda jogos ir meditacijos pratybos.  

            

2012 m. rugsėjo 26 d., trečiadienis

ORGANIZUOJAMAS SEMINARAS SPECIALISTAMS

     KOGNITYVINĖS IR ELGESIO TERAPIJOS NAUJOVĖS:
ĮSISĄMONINIMU PAGRĮSTA KOGNITYVINĖ TERAPIJA IR
ĮSISĄMONINIMU PAGRĮSTAS STRESO VALDYMAS

Seminaras Vilniuje:
2012 m. lapkričio 17-18 d.

Organizatoriai: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Elgesio medicinos institutas, Lietuvos biologinės psichiatrijos draugija ir VŠĮ „Neuromedicinos institutas“.
Seminaras skirtas supažindinti dalyvius su naujų kognityvinės ir elgesio terapijos krypčių, Įsisąmoninimu pagrįstos kognityvinės terapijos (angl. Mindfulness Based Cognitive Therapy, MBCT) ir Įsisąmoninimu pagrįsto streso valdymo (angl. Mindfulness Based Stress Reduction, MBSR) principais bei praktinio taikymo galimybėmis.
Šiuo metu kognityvinė ir elgesio terapija tapo visuotinai pripažinta ir daugumoje valstybių vyraujančia  bei viena iš nedaugelio įrodymais pagrįsta psichoterapijos forma. Jos naujosios atšakos, įsisąmoninimu (angl. mindfulness) pagrįstos intervencijos, yra vieni sparčiausiai pasaulyje populiarėjančių psichologinės pagalbos metodų, priskiriamos naujausios (vadinamosios trečiosios vystymosi bangos) kognityvinės ir elgesio terapijos kryptims. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad įsisąmoninimu pagrįstos intervencijos sėkmingai taikomos ne tik mažinant stresą ir lėtinį skausmą, bet ir pasikartojančios depresijos, nerimo sutrikimų, priklausomybių, valgymo ir asmenybės sutrikimų, netgi psichozių gydymui. Šiuo metu dėmesingo įsisąmoninimo metodikos vis plačiau pradėtos naudoti vaikams ir paaugliams tiek gydant nervų-psichikos ir elgesio sutrikimus, tiek mokyklų mokymo programose. Per pastaruosius dešimt metų milžinišku greičiu augo mokslinių publikacijų šia tema skaičius pripažintuose moksliniuose žurnaluose. 2011 metais jų skaičius perkopė 17 tūkstančių. Įsisąmoninimu pagrįstos intervencijos klinikinėje praktikoje jau įsitvirtino tokiose šalyse kaip JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Norvegija, Kanada, Australija ir kt.
Renginyje bus supažindama su svarbiausiais naujų MBCT ir MBSR metodikų principais, naujausių tyrimų duomenimis bei šių intervencijų taikymo įvairių sutrikimų atvejais aspektais. Taip pat dalis laiko bus skirta praktiniam svarbiausių technikų, sudarančių šių metodikų pagrindą, mokymuisi.
Seminarai ta pačia tema buvo organizuoti 2012 metų rudenį Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje ir sulaukė nemažo dalyvių susidomėjimo bei teigiamų vertinimų.
Renginio organizatorius  - Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Elgesio medicinos institutas (direktorius, habil.dr. Robertas Bunevičius), pagrindiniai lektoriai – LSMU Elgesio medicinos instituto mokslo darbuotojas med. dr. Julius Neverauskas ir psichologė Giedrė Žalytė.
Renginys skirtas: psichiatrams, vaikų ir paauglių psichiatrams, neurologams, šeimos ir kitų specialybių gydytojams, psichoterapeutams, psichologams, vaikų psichinės sveikatos specialistams, socialiniams darbuotojams. Dalyviams bus išduodami sertifikatai.
Seminaro pradžia pirmą dieną – 10 val., pabaiga – 18 val., o antrą dieną pradžia – 9 val., pabaiga - 17 val. Seminaras vyks Europa City viešbutyje, Jasinskio g. 14.
Kaina už abi seminaro dienas - 199 Lt, jeigu iš įstaigos dalyvauja > 2 asmenys – 169 Lt. Užsiregistravusiems ir sumokėjusiems iki spalio 31 d. taikoma papildoma 20 Lt nuolaida asmeniui. Išsamesnė informacija ir registracija (būtina!) el. paštu reda.repeckaite@neuromedicina.lt arba tel. (8 610) 31301.

PROGRAMA 

·         Svarbiausios šiandieninės kognityvinės ir elgesio terapijos kryptys ir naujovės.
·         Dėmesingas įsisąmoninimas (mindfulness). Įvadas, teorija, praktikos pagrindai. 
·         Meditacijos ir jų reikšmė šiuolaikinėje medicinoje ir psichologijoje.
·         Kaip įsisąmoninimo praktika veikia žmogaus neurofiziologiją ir psichologiją? Mokslinių tyrimų duomenys.
·         Įsisąmoninimu pagrįsto streso valdymo bei Įsisąmoninimu pagrįstos kognityvinės terapijos struktūra ir pagrindai. Įsisąmoninimu ir dėmesingumu pagrįstų intervencijų taikymas klinikinėje praktikoje įvairių sutrikimų atvejais.
·         Dėmesingo įsisąmoninimo praktikų demonstracijos. Dėmesingo įsisąmoninimo pratimų, taikomų klinikinėje praktikoje, mokymasis gyvai.
·         Standartinio klinikinėje praktikoje taikomo 8 savaičių Įsisąmoninimu pagrįsto streso valdymo (MBSR) kurso praktinis pristatymas ir standartinio 8 savaičių Įsisąmoninimu pagrįstos kognityvinės terapijos kurso (MBCT) praktinis pristatymas.
·         Teorinės medžiagos ir praktinio darbo aptarimas bei apibendrinimas. Klausimai-atsakymai. Diskusijos.

2012 m. rugsėjo 16 d., sekmadienis

Ar jūsų protas moka vengti skausmo ir siekti malonumo? Kažin!

Ar sutiktumėte, kad gyvenime norite ir stengiatės elgtis taip, kad jaustumėte kuo daugiau malonumo ir kuo mažiau skausmo ir kitų nemalonių potyrų? Ko gero, to norime dauguma. Tačiau pasirodo, kad mūsų protas, patarinėdamas, kaip to pasiekti, toli gražu ne visada remiasi logika ir kartais mus tiesiog apgauna.

Nobelio premijos laureatas psichologas Daniel Kahneman savo knygoje "Thinking, fast and slow" aprašo tokį eksperimentą: žmonių buvo prašoma panardinti vienos rankos plaštaką į 14 laipsnių šiltumo vandenį ir palaikyti 60 sekundžių. Tokios temperatūros vanduo sukelia gana stiprų, tačiau pakeliamą skausmą (visi tiriamieji buvo informuoti, kad, jeigu kentėti būtų sunku, ranką galima ištraukti anksčiau, tačiau niekas to nepadarė). Po minutės ištraukę ranką iš vandens jie gavo šiltą rankšluostį. Po petraukėlės dalyviai buvo paprašyti į tokios pat temperatūros vandenį panardinti kitą plaštaką, o praėjus 60 sekundžių į šaltą vandenį buvo įleista šiek tiek šiltesnio, kad vandens temperatūra pakiltų maždaug vienu laipsniu ir eksperimento dalyviai pajustų skausmo sumažėjimą. Šiame šiek tiek šiltesniame (tačiau vis tiek nemaloniai šaltame) vandenyje jie laikė plaštaką dar 30 sekundžių, o ją ištraukę taip pat gavo šiltą rankšluostį. Po dar vienos petraukėlės dalyviams buvo leista pasirinkti, kurį užduoties variantą, ilgesnįjį (90 sek.) ar trumpesnįjį (60 sek.), jie norėtų atlikti paskutiniame, trečiajame eksperimento etape. Kaip manote, ką jie rinkosi? 80 procentų pasirinko ilgesnįjį eksperimento variantą, kurio pabaigoje skausmas šiek tiek atlėgsta (tačiau iš tiesų trunka ilgiau, be to, pirmoji jo dalis pagal patiriamą diskomfortą yra visiškai identiška trumpesniajam eksperimentui).

Tiek šis, tiek ir kiti D. Kahneman ir kolegų atlikti eksperimentai rodo, kad mūsų smegenys, apskaičiuodamos mūsų patirtą skausmą ir pateikdamos "rekomendacijas ateičiai" kaip jo patirti mažiau, visiškai ignoruoja skausmo trukmę. Daug svarbesni yra du kiti kriterijai: koks buvo maksimalus patirtas skausmo stiprumas ir kiek stipriai skaudėjo pačioje pabaigoje.

Analogiškus rezultatus gavo ir kito tyrimo atlikėjai, stebėję ligonius, kuriems buvo atliekamos skausmingos medicininės procedūros. Rezultatai iš tiesų stebinantys: galutiniam subjektyviam skaumo vertinimui nebuvo svarbu, ar procedūra truko 10, ar 60 minučių, įtakos ir vėl turėjo tik tai, koks buvo maksimalus patirtas skausmas, ir kiek stipriai skaudėjo procedūros pabaigoje. Tarkime, kad abiejų procedurų metu maksimalus tam tikru momentu patirtas skausmas buvo 9 balai, tačiau trumpesniosios procedūros pabaigoje jis išliko gana stiprus (pvz. 8 balai), o ilgosios procedūros pabaigoje nukrito iki 4 balų. Kad ir kaip būtų keista, dauguma žmonių, jeigu tik jiems bus suteikta proga, rinksis ilgesniąją procedūrą, kurios pabaigoje skausmas atlėgsta, nors iš tiesų jiems teks patirti keletą kartų daugiau skausmo, negu trumpesniosios procedūros metu, kuri jau būtų senokai pasibaigusi tuo metu, kai skausmas ilgosios procedūros atveju ima mažėti.

D. Kahneman teigimu, šie jo ir kitų mokslininkų atlikti eksperimentai rodo, kad mūsų galvose gyvena tarsi du "aš" - patiriantysis "aš", kuris patiria kiekvienos akimirkos išgyvenimus (mes kiekvienu momentu kažką patiriame: mąstome, jaučiame, veikiame ir galime tai įsisisąmoninti bei įvardinti) ir pasakojantysis "aš", kuris apibendrina šias patirtis ir pateikia (ne visada logiškas) rekomendacijas ateičiai.

Beje, taip mes mąstome ne tik apie skausmą. Malonumo ir laimės trukmė mūsų "pasakotojui" taip pat nėra svarbi, daug svarbiau - intensyvumas. Pavyzdžiui, pamėginkite įvertinti, kuris gyvenimas atrodo geresnis: a) moters, kuri 30 metų žuvo avarijoje, tačiau visus metus iki mirties buvo labai laiminga, ar b) moters, kuri žuvo avarijoje 35 metų, iš kurių 30 buvo labai laiminga, o paskutinius penkerius - gana laiminga. Vėlgi daugumai žmonių intuityviai patrauklenis atrodo a variantas, nors variante b yra tie patys 30 labai laimingų metų, plius dar 5 metai gana laimingo gyvenimo, kurių mūsų protas šiame kontekste kažkodėl (?!) nevertina.

Beje, apie šį mūsų polinkį ignoruoti proceso eigą ir akcentuoti jo pabaigą jau seniai žino Holivudo filmų kūrėjai, statantys filmus su laiminga pabaiga. Tokios patarlės kaip "Viskas gerai, kas gerai baigiasi" taip pat atspindi šią mąstymo tendenciją. (Beje, ji, matyt, tikrai universali, nes dabar permąsčiau, kad bent jau keturiomis man žinomomis kalbomis - lietuvių, rusų, anglų ir norvegų - ši patarlė skamba identiškai). Mes tarsi linkę ignoruoti savo patiriantįjį "aš", nekreipti daug dėmesio į tai, kiek minučių, valandų ar dienų diskomforto jam tenka patirti, jeigu tik tikimės "laimingos pabaigos" ir suteikiame jai svarbią reikšmę.

Kaip ir daugelis dalykų, šis mūsų proto ypatumas gali ir būti naudingas, ir trukdyti. Nors daugeliui moterų gimdymas, tuo metu, kai jis vyksta, atrodo ilgas ir skausmingas, nemaža dalis netrukus po jo teigia, kad tos kančios buvo netokios ir didelės, ir kad kūdikis jas visiškai atperka. Tai - labai adaptyvu, nes matyt be šio mąstymo ypatumo dauguma moterų, ypač anksčiau, kai nebuvo nuskausminamųjų, po pirmojo gimdymo būtų dariusios viską, kad daugiau nepastotų. Kūdikio priežiūra ir auginimas taip pat reikalauja daug nemiegotų naktų ir savo poreikių tenkinimo atidėjimo, tačiau ir vėl dažnai moteriai viena nurimusio kūdikio šypsena atperka visą nemigo naktį.

O kada ši mąstymo tendencija gali trukdyti? Na, kad ir pirmame aprašytame eksperimente matyti, kad dauguma dalyvių pasirinko ilgiau laikyti ranką šaltame vandenyje, nors visai lengvai galėjo to išvengti. Žinoma, greičiausiai jokios apčiuopiamos žalos jie dėl to nepatirs, tačiau buvo galima pasirinkti kitą variantą, ir tuomet jų rankai, jos odai, raumenis ir sąnariams būtų tekę mažiau laiko kęsti šaltį.

Dabar įsivaizduokime visai kitokią situaciją - sutuoktinių porą, kuri skiriasi po 10 bendro gyvenimo metų. Net jeigu 8 ar 9 iš šių metų buvo laimingi, ir tik paskutiniai metai ar dveji - sudėtingi, labai tikėtina, kad bent jau skyrybų laikotarpiu ir iškart po jo abu sutuoktiniai (dėl visuotinio polinkio akcentuoti pabaigą) gali būti linkę vertinti savo santuoką kaip nesėkmingą, sutuoktinį - kaip netinkamą, konfliktuoti, galbūt netgi įtraukti į šiuos konfliktus vaikus, kuriems savo ruožtu taip pat gali atrodyti, kad tėvų santuoka buvo nesėkminga, nes jos pabaigoje jiems teko patirti daug skausmingų dalykų (net jeigu prieš tai buvo netrumpas laimingas laikotarpis).

Taip jau yra, kad mūsų polinkis į ne visada logiškus ir teisingus apibendrinimus, per greitą išvadų darymą ir kitokias mąstymo klaidas sustiprėja tais laikotarpiais, kai patiriame daugiau streso, nerimo, diskomforto. Kad galėtume dar sykį, jau ramiau, pažvelgti į situaciją, svarbu atrasti sau tinkančius būdus, kurie leidžia stabtelėti, "atvėsti", šiek tiek iš šalies pažvelgti į mūsų "pasakotoją" ir paklausti savęs: galbūt aš vis dėlto vertinu 8 laimingus savo santuokus metus ir tą žmogų, su kuriuo juos pragyvenau? Galbūt penkeri gana laimingo gyvenimo metai savaime yra vertingi, nepriklausomai nuo to, kas buvo prieš juos ir po jų? Galbūt aš noriu mokėti rinktis dalykus, kurie mano kūnui kels kuo mažiau nereikalingo diskomforto?

Jeigu pastebėsite, kaip jūsų gyvenime reiškiasi šie mąstymo ypatumui, pasidalinkite, lauksime. 

2012 m. rugsėjo 8 d., šeštadienis

KET kongresas Ženevoje: ryšiai su neuromokslu, vaizduotės naudojimas ir kitos naujovės

Šiais metais, padarę metų pertrauką, vėl dalyvavome Europos kognityvinės ir elgesio terapijos kongrese, šįkart vykusiame Ženevoje, Šveicarijoje. Šie kongresai -  tikras idomių žmonių ir įkvepiančių naujų žinių bei idėjų lobynas, leidžiantis susidaryti įspūdį, kokiomis kryptimis ir kaip dirba įvairių šalių KET terapeutai bei mokslininkai, pasisemti tiek teorinių, tiek praktinių žinių, pabendrauti su kolegomis iš įvairiausių šalių ir net kelių žemynų.

Psichoterapija ir neuromokslas
Šiųmečio kongreso tema - "Psichoterapija ir neuromokslas". Kaip įvadinės paskaitos metu sakė Toronto universiteto profesorius Zindel V. Segal, šiuo metu, siekiant, kad mokslinis žurnalas imtųsi spausdinti straipsnį apie psichoterapijos efektyvumo tyrimus, neretai galima išgirsti pageidavimą, kad būtų atlikti ne tik popieriniai testai, bet ir funkcinio magnetinio rezonanso tyrimai, kurie rodytų smegenų veiklos pokyčius, įvykusius dėl veiksmingos psichoterapijos. Z. Segal paskaitos metu kreipėsi į auditoriją ir paprašė pakelti rankas tų psichologų bei psichiatrų, kurie tiesiogiai bendrauja su neuromokslininkais. Rankas pakėlė tikrai daug specialistų. Pasak Z. Segal, panašų vaizdą jis išvydo neuromokslininkų konferencijoje, paprašęs pakelti rankas tuos, kurie bendradarbiauja su psichologais bei psichiatrais. Tad bendradarbiavimas su neuromokslininkais ir neuromokslo gaunamų duomenų naudojimas siekiant geriau suprasti dabartinių intervencijų veikimo mechanizmus, bei kurti naujas intervencijas - viena iš krypčių, kuria vystosi KET. Tiesa, esama ir šiek tiek skeptiškų nuomonių. Pasak Oksfordo universiteto profesoriaus Mark Williams, neuromokslas yra be galo jaunas ir šiuo metu madingas, tad žavintis juo svarbu nepamiršti, kad prasmingas ir informatyvus jis tik tuomet, jeigu tyrimai atliekami iš tiesų gerai ir kokybiškai.

Mažo intensyvumo KET
Nors KET pasižymi tuo, kad daugumai dažniausių sutrikimų gydyti yra sudaryti standartizuoti gydymo protokolai, numatantys, kas turi būti atliekama kiekvieno terapinio susitikimo metu, aiškėja, kad daliai žmonių, kuriems diagnozuojami šie sutrikimai, pakanka daug mažesnio intensyvumo gydymo. Turima duomenų, kad maždaug trečdaliui klientų, kuriems nustatomi nerimo ar nuotaikos sutrikimai, gali pakakti vien tik savipagalbos priemonių, grįstų KET metodais. Pavyzdžiui, Oksfordo universiteto mokslininkai pristatė įdomų tyrimą, atliktą universitetinėje klinikoje. Jo metu paaiškėjo, kad trečdaliui pacientų, kuriems buvo diagnozuotas panikos sutrikimas, pakako vieno terapinio seanso, į kurį įėjo 15 minučių ekspozicija, kad simptomai išnyktų. Jau yra išleistas ir išsamus vadovas apie tai, kaip taikyti žemo intensyvumo KET intervencijas. 

Vaizduotės naudojimas taikant KET
Tai nėra visiškai naujas dalykas, apie darbą su vaizdiniais rašoma jau klasikiniuose KET vadovėliuose, pvz. Judith Beck "Kognityvinės terapijos pagrindai", tačiau pastaraisiais metais šiai sričiai skiriama tikrai daug dėmesio. Darbas su vaikystės patirtimis pasitelkiant vaizduotę bei joje šias patirtis modifikuojant - vienas iš kertinių patyriminių metodų, taikomų schemų terapijoje (angl. schema therapy). Vis nauji tyrimai patvirtina, kad taikant šią terapiją tiek individualiai, tiek grupėse veiksmingai gydomas ribinis asmenybės sutrikimas (tai patvirtinantys tyrimai jau atlikti Olandijoje ir Norvegijoje, šiuo metu metu jie vykdomi kitose šalyse). Tačiau vaizduotė sėkmingai pasitelkiama ir dirbant su nerimo sutrikimais - socialine fobija, panikos sutrikimu, potrauminio streso sutrikimu ir kt. Labai įdomius šios srities tyrimus šiuo metu vykdo britų psichologė Emily Holmes, dar visai neseniai buvusi Oksfordo universiteto profesorė, o šiuo metu dirbanti Kembridžo universitete.

Populiariausias - J. Kabat-Zinn seminaras
Vieną dieną prieš prasidedant kongresui (kurio pradžia visuomet būna ketvirtadienio ryte) galima dalyvauti prieškongresianiame seminare, kuris vyksta visą trečiadienį. Nors buvo galima rinktis tarp penkiolikos tikrai įdomių seminarų, į vieną iš jų visi norintieji nepateko - dar likus keletui savaičių iki kongreso pradžios buvo rašoma, kad į Jon Kabat -Zinn seminarą apie dėmesingumo meditacijos taikymą medicinoje ir psichologijoje vietų nėra. Daug dėmesio kongreso metu sulaukė ir Oksfordo universiteto profesorius, vienas iš dėmesingumu grįstos kognityvinės terapijos kūrėjų Mark Williams, taip pat kiti specialistai, kalbėję apie dėmesingumu grįstas intervencijas, pavyzdžiui, Susan Bögels iš Olandijos, taikanti jas darbe su vaikais ir šeimomis.

Į stiprybes orientuota KET
Viena iš žymiausių JAV kognityvinių terapeučių, ir lietuviškai išleistos klasikinės savipagalbos knygos "Nuotaika paklūsta protui" bendraautorė Christine Padesky kongrese pristatė savo plėtojamą į stiprybes orientuotą KET. Pasak Ch. Padesky, šios terapijos modelis pamažu išsirutuliojo ieškant būdų, kaip didinti asmenybės patologijų ir kitų ilgalaikių problemų turinčių pacientų atsparumą (resilience). Kol kas Wiley leidykla yra sudariusi sąlygas nemokamai susipažinti su straipsniu, kuriame išdėstyti kertiniai šio Ch. Padesky sukurto terapinio modelio ypatumai.

Kitais metais - Marakešas ir Lima
2013 metais vyks net du dideli KET kongresai - pasaulinis liepos mėnesį Limoje (Peru) ir Europos rugsėjo pabaigoje Marakeše (Maroke). Visiems, kam įdomu ne tik KET, bet ir egzotiškos vietovės - pats metas planuoti kitų metų keliones. :)