2013 m. vasario 10 d., sekmadienis

5 dalykai, dėl kurių žmonės dažniausiai apgailestauja senatvėje

Galbūt jau esate bent viena ausimi girdėję apie australę slaugytoją Bonnie Ware, parašiusią knygą apie tai, dėl ko dažniausiai apgailestauja žmonės gyvenimo pabaigoje? Save darbe sutikusi daugybę pacientų, gyvenančių paskutines dienas, ji daug su jais bendravo ir dažniausiai jų išsakytas mintis aprašė knygoje "«The Top Five Regrets of the Dying – A Life Transformed by the Dearly Departing". Šis darbas pakeitė ir pačios slaugytojos gyvenimą. Pokalbiai su žmonėmis, kurių gyvenimas ėjo į pabaigą, paskatino ją pačią pakeisti savo gyvenimą taip, kad vėliau tektų kuo mažiau gailėtis.

Mūsų protas turi unikalią savybę ignoruoti faktą, kad kada nors mirsime. Ši savybė mums reikalinga - ji skatina mus stengtis, veikti, tikėti ateitimi. Tačiau kartais, man rodos, žmonės sulaukę senatvės (ar net vidutinio amžiaus) pasijunta tarsi apgauti - staiga jie suvokia, kad atėjo tas gyvenimo etapas, apie kurio egzistavimą jie buvo lyg ir pamiršę! Žmonės staiga atsitokėja, kad atėjo senatvė, kad artėja gyvenimo pabaiga, o toji iliuzija, kad tai niekada neįvyks, buvo taip stipriai juos paveikusi, kad jie lyg ir nepastebėjo, kaip diena po dienos praėjo vienintelis ir nepakartojamas jų gyvenimas. Dienos ėjo, o jie tuo tarpu vis ruošėsi, kada pradės gyventi, kada bus laimingi... O šitai mes tikrai mokame: planuoti būti laimingi, kai tik... Kai baigsime universitetą, kai sukursime šeimą, kai užimsime norimas pareigas, kai vaikai baigs mokslus. Ir taip be galo...

Galbūt žmonių, sulaukusių gyvenimo pabaigos, išsakytos mintys paskatins mus jau dabar, nieko nelaukus, pradėti daryti vieną ar kitą dalyką, kurį tikrai vertiname, tačiau vis atidedame rytdienai, kitai savaite ar kitiems metams. 

Taigi, štai dėl ko apgailestauja žmonės, kuomet suvokia, jog gyvenimas vis dėlto nėra amžinas, ir kad artėja jo pabaiga. Jie gailisi, kad:

1. Turėjo per mažai drąsos gyventi taip, kaip patys norėjo, o ne taip, kaip iš jų tikėjosi kiti. Dažniausiai žmonės išsakė, kad tai jiems sutrukdė siekti to, ko iš tiesų norėjo ir apie ką svajojo. Žvelgdami atgal į prabėgusį gyvenimą jie aiškiai matė svajones, kurių nesiryžo įgyvendinti.
2. Per daug dirbo. Šį apgailestavimą dažniausiai išsakė vyrai. Kadangi ši slaugytoja daugiausiai dirbo su vyresnio amžiaus žmonėmis, gimusiais dvidešimtojo amžiaus pirmojoje pusėje, šie žmonės gyveno tokiu metu, kai moterys dažniau namuose augino vaikus, o vyrai dirbo. Sulaukę garbaus amžiaus šie vyrai apgailestavo, kad darbas neleido jiems skirti pakankamai laiko vaikams ir kitiems brangiems žmonėms.
3. Nedrįso rodyti savo jausmų. Daug žmonių kalbėjo apie tai, kad užgniauždavo savo jausmus, vengdami konfliktų su kitais. Kartais tai lemdavo, kad šie žmonės taip ir neįgyvendindavo savo galimybių, be to, kai kuriuos iš jų susargdino kartėlis, kurį dėl to jautė.
4. Neišsaugojo ryšių su draugais. Kai kurie žmonės likus savaitei iki mirties staiga pajusdavo stiprų norą susirasti senus draugus, tačiau nutrūkus ryšiams tai ne visada pavykdavo. Žmogui, jaučiančiam, kad gyvenimas eina į pabaigą, draugai tampa ypač svarbūs.
5. Neleido sau būti laimingesniems. Pasak slaugytojos, šią mintį jos pacientai išsakydavo ypač dažnai. Atėjus gyvenimo pabaigai jie aiškiai suvokdavo, kad laimė buvo jų pačių pasirinkimas. Žmonės jautėsi įkalinti nusitovėjusių įpročių, pasikeitimų baimė vertė juos dėtis, kad yra patenkinti, nors širdies gilumoje jie jautė, kad ilgisi nuoširdaus juoko ir kitų malonumų.    

2013 m. vasario 3 d., sekmadienis

Populiariausi mitai apie stresą

Šiandien aptikau šią Amerikos psichologų asociacijos parengtą tikrai puikią klaidingos informacijos apie stresą santrauką. Manau, labai daugelis šių mitų egzistuoja ir pas mus. Štai jie:

1. Visų žmonių patiriamas stresas yra vienodas. Tai tikrai klaidinga nuomonė, nes žmonės jaučia stresą dėl skirtingų dalykų, o be to ir pačios streso reakcijos yra individualios. Tad kiekvienas iš mūsų "stresuojame" skirtingai, ir tai, kas kelia stresą vienam žmogui, kitam jo gali nekelti. Pavyzdžiui, vienas žmogus, turėdamas daug darbo, jaučia stresą, o kitas tiesiog "žydi". Beje, rytoj pirmadienis. Kokias reakcijas jums tai sukelia? :)

 2. Stresas visuomet yra negatyvus dalykas. Jeigu vadovausimės šiuo požiūriu, tuomet geriausia yra visiškai nejausti streso. Tačiau tai klaida. Stresas mums reikalingas panašiai, kaip smuiko stygai - įtempimas. Nepavyks griežti nei tuomet, kai styga pernelyg laisva, nei kai pertempta. Beje, antruoju atveju ji gali netgi nutrūkti. Tad pats savaime stresas nėra blogas dalykas, viskas priklauso nuo to, ar mokame jį valdyti. Jis gali būti malonus gyvenimo prieskonis, tačiau gali ir gerokai jį apkartinti. Gerai valdomas stresas leidžia mums būti produktyviems ir laimingiems, tuo tarpu nevaldydami jo galime ne tik pakenkti sau, patirti nesėkmių, bet ir jausti dar didesnį stresą.

3. Stresą gali patirti bet kada, ir nieko čia nepadarysi. Kaskart, kai sėdame į automobilį, taip pat egzistuoja tikimybė, kad pakliūsime į avariją, tačiau tai juk mūsų nesustabdo.  O kartu tai nereiškia, kad neverta vairuoti saugiai ir išmintingai. Galima taip planuoti savo gyvenimą, kad stresas netaptų nevaldomas. Efektyvus planavimas reiškia, kad mums aiškūs mūsų prioritetai. Taip pat svarbu prisiminti, kad sprendžiant problemas verčiau pradėti nuo mažų dalykų, o vėliau pereiti prie sudėtingesnių. Kai stresas tampa nevaldomas, pasidaro sunku suprasti, kurios problemos svarbesnės, viskas ima atrodyti vienodai reikšminga. Tuomet ir pradeda atrodyti, kad viskas yra ištisas stresas.

4. Populiariausios streso valdymo technikos yra geriausios. Neegzistuoja vienos stebuklingos streso valdymo priemonės, kuri tiktų visiems, nors kai kurie populiariosios psichologijos autoriai ir teigia jas atradę.
Mes visi esame skirtingi, mūsų gyvenimai taip pat skiriasi, kaip ir mūsų reakcijos. Tad kiekvienam žmogui geriausiai veikia individualiai jam parinktas streso valdymo priemonių rinkinys. Kai kurios savipagalbos knygose aprašomos streso valdymo technikos taip pat gali būti labai naudingos, jeigu jas taikome kiekvieną dieną tam tikrą laiką. 


5. Jeigu nejaučiu streso simptomų, vadinasi, nepatiriu streso. Tai, kad nejaučiame streso simptomų, nereiškia, kad jo nepatiriame. Kartais tai, kad medikamentai nuslopina streso simptomus, gali sutrukdyti mums pastebėti, jog atėjo laikas sumažinti fiziologinį ir psichologinį krūvį. Nors stresas yra psichologinis reiškinys, daugelis žmonių jaučia fiziologinius jo simptomus - nerimą, oro trūkumą, nuovargio ir išsekimo jausmą. Visa tai yra fiziniai streso požymiai. Tuo tarpu jeigu atsiranda jausmas, kad nevaldome situacijos, jaučiamės tarsi sumišę, sunku susikoncentruoti - tai yra psichologiniai požymiai, įspėjantys apie per didelį mūsų patiriamą stresą.

6. Užtenka kreipti dėmesį tik į "rimtus" streso signalus. Šis mitas daro prielaidą, kad į "menkesnius" streso signalus, pvz. pasikartojančius galvos skausmus ar padidėjusį skrandžio rūgštingumą, galima ramiai numoti ranka. Tačiau šie pirmieji streso požymiai yra ženklas, kad jums ne visai sekasi valdyti savo gyvenimą ir kad laikas išmokti geriau tvarkytis su stresu. Jeigu lauksite, kol pajusite "didžiuosius" streso simptomus, pavyzdžiui, patirsite širdies smūgį, gali būti per vėlu. Ankstyvųjų signalų geriau pradėti paisyti kuo anksčiau. Kad su jais susitvarkytumėte, gali pakakti tik šiek tiek pakoreguoti gyvenimo būdą (pavyzdžiui, pradėti daugiau sportuoti), ir tai jums "kainuos" daug mažiau (tiek laiko, tiek pinigų), nei gali tekti sumokėti, jeigu juos ignoruosite.   

Tokie tad populiariausi JAV sklandantys mitai apie stresą. Manau, kad dauguma jų būdingi ir mums, lietuviams. Tačiau be jų mes, man rodos, turime dar vieną:

7. Aš turėčiau savaime (nesimokydamas) ir savarakiškai gebėti tvarkytis su stresu ir kitomis emocijomis. Jeigu taip nėra, vadinasi, kažkas su manimi negerai. Streso ir emocijų valdymo strategijų mes mokomės iš savo tėvų ar kitų žmonių, kurie mus augina, o jie savo ruožtu to mokėsi iš savo tėvų ir taip toliau. Tad iš tiesų tie "savaiminiai" mūsų streso valdymo įpročiai yra daugiau tai, ką mes "paveldėjome" iš savo giminės. Kaip žinia, dar prieš keletą dešimtmečių žmonės turėjo daug mažiau galimybių perskaityti knygų ar straipsnių apie streso valdymą, o ką jau kalbėti apie lankymąsi pas psichologą ar psichoterapeutą. Tačiau šiuo metu mes turime daug daugiau galimybių ne tik stipriai pagerinti savo pačių gyvenimą, bet ir tapti pavyzdžiu savo vaikams bei sudaryti jiems sąlygas jau vaikystėje, tiesiog stebint mus, išmokti efektyviau dorotis su stresu. Laimei, atrodo, kad taip mąstančių žmonių po truputį daugėja. Tad tikėkimės, kad po truputį darysimės vis daugiau linkę mokytis ne tik universitetuose, bet ir strategijų, padedančių geriau jaustis. :)