2014 m. gegužės 11 d., sekmadienis

Ar kognityvinė terapija pakeis mano mąstymą?

Gana dažnai žmonės, kurie kreipiasi į mane arba kitus kognityvinę ir elgesio terapiją taikančius kolegas, jau šiek tiek žino apie šio terapinio metodo ypatumus. Ko gero, labiausiai paplitusi nuomonė (ir iš esmės ji teisinga), kad kognityvinėje terapijoje keičiamas žmogaus mąstymas. Tačiau ką tai reiškia? Kaip tai vyksta? Ir kodėl to reikia?  

Kognityvinė terapija iš tiesų ėmė sparčiai vystytis po to, kai vienas iš jos pradininkų, Aaron Beck, dirbdamas su depresija sergančiais žmonėmis pastebėjo, kad jų mąstymas pasižymi tam tikrais bruožais. Pavyzdžiui, beveik visi depresija sergantys žmonės itin negatyviai mato tiek save ("aš nieko vertas"), tiek aplinkinį pasaulį ("kiti manęs nesupranta, aš jiems nerūpiu"), tiek ir savo ateitį ("ateity bus tik dar blogiau"). Dar vienas įdomus A. Beck'o pastebėjimas buvo tas, kad šiaip jau skirtingi žmonės, susirgę depresija, pradeda mąstyti labai panašiai, t.y. jų mintis pradeda daugiau lemti ne individualūs asmenybės ypatumai, o nuotaikos sutrikimas. A. Beck padarė prielaidą, kad jeigu pavyks rasti būdų, kaip tokį perdėtai negatyvų mąstymą pakoreguoti tiek, kad jis vėl priartėtų prie realybės, depresija pamažu praeis. Netrukus paaiškėjo, kad jis neklydo.

Nei depresijos, nei nerimo kamuojami žmonės nesistengia specialiai galvoti neigiamai. Visiems mums kartas nuo karto spontaniškai kyla neigiamų minčių, todėl jos ir vadinamos automatinėmis neigiamomis mintimis. (Žinoma, automatinės mintys gali būti ir teigiamos. Netrukus aptarsime, iš kur jos apskritai randasi ir kodėl tokios, o ne kitokios mintys savaime ateina mums į galvą). Tačiau kai esame psichologiškai sveiki, kilus neigiamoms automatinėms mintims, į galvą savaime ateina ir jas atsveriančių teigiamų minčių. Tarkime, kad Viktorija, kuri yra psichologiškai sveika jauna moteris,  mėgino naujo pyrago receptą. Ji tikrai stengėsi, bet pyragas išėjo visai prastas ir teko jį išmesti. Viktorijai gali kilti mintis "Nesugebu kepti pyragų", tačiau tuoj pat po to ji greičiausiai spontaniškai pagalvos "Bet labai skaniai gaminu mėsą ir žuvį" arba "Bet bandysiu toliau, ir po truputį išmoksiu" ir jos nuotaika dėl šios nesėkmės pernelyg nesuges, o noras kepti pyragus nepraeis. Tačiau jeigu tokią pat nesėkmę patirs Danguolė, kuri jau serga vidutine depresija, ir kurios savivertė gana žema, jai gali kilti mintis "Nieko nesugebu, net pyrago iškepti." ir tuomet, tikėtina, moteris pajus nusivylimą ir liūdesį, o jos noras ateityje vėl imtis pyragų kepimo (o gal ir kitų užsiėmimų) sumažės.

Jeigu mūsų mąstymas nelinkęs savaime taip susibalansuoti, kaip Viktorijos, ir vėl grąžinti mus į realybę (kurioje mes kažko nesugebame, bet kažką tikrai ir sugebame), tuomet, kaip išsiaiškino dar A. Beckas prieš gerus 50 metų, galime tai padaryti įdėję šiek tiek valios pastangų. Puiki naujiena ta, kad rezultatas but toks pat: tinkamai padirbėję su savo mąstymu konkrečioje situacijoje, pasijusime geriau. Būtent to, kaip lavinti šį naudingą įgūdį, ir moko kognityvinė ir elgesio terapija.  

Tačiau kodėl taip yra, kad skirtingi žmonės, patekę į lygiai tokią pačią situaciją, gali galvoti taip skirtingai (ir dėl to labai skirtingai jaustis)? Viktorijos, Danguolės ir visų mūsų šiandieninį mąstymą iš esmės suformavo du svarbiausi faktoriai: likimo padovanoti genai ir ligšiolinė gyvenimo patirtis. Anksčiau, nei pradėjome kalbėti, dėl mūsų genetinių polinkių ir dėl to, kaip su mumis elgėsi svarbūs žmonės, mums pradėjo formuotis labai bendro pobūdžio įsitikinimai apie save ir kitus žmones. Šie įsitikinimai, vadinami kertiniais įsitikinimais arba schemomis, paprastai būna absoliutistiniai (remiasi mąstymu "juoda-balta") ir gali būti tiek teigiami, pavyzdžiui "Esu mylimas", "Žmonės yra geri", "Kitais galima pasikliauti", "Pasaulis yra saugus", "Esu svarbi", tiek neigiami, tarkime, "Esu neverta meilės", "Žmonėmis negalima pasitikėti", "Pasaulis yra pavojingas", "Esu nevykėlis", "Esu ne tokia, kaip visi" ir t.t. Pradėję formuotis įsitikinimai nesėdi rankų sudėje. Jie jau mūsų vaikystėje pradeda kovoti už savo išlikimą ir to siekia "filtruodami" mūsų gyvenimo patirtis bei daugiau akcentuodami tai, kas tą konkretų įsitikinimą patvirtina. Tarkime, žmogus, kurio kertinis įsitikinimas "Žmonės yra geri", greičiausiai susidurs su atvejais, kurie šio įsitikinimo nepatvirtins, tačiau tuomet jie greičiausiai atmes šią informaciją kaip nesvarbią, pvz. galvodami "Čia tik atsitiktinumas, dauguma žmonių yra geri". Taip įsitikinimas toliau stiprėja. Deja, tas pats vyksta ir su neigiamais įsitikinimais. Jeigu dėl ankstyvų patirčių mums susiformavo įsitikinimas "Esu niekam tikęs", tai vėliau patirtas sėkmes galime nuvertinti galvodami "Čia tik atsitiktinumas, man tik šiaip pasisekė, nes čia buvo taip lengva, kad bet kas galėtų tai padayti, o iš tiesų esu netikęs". Būtent todėl žmonėms taip nelengva keistis: mūsų protas, įvairiai modifikuodamas ir iškraipydamas gaunamą informacija, nuolat dirba tam, kad stiprintų ir išlaikytų jau turimus įsitikinimus. Laimei, kadangi mes žinome, kaip jie stiprėja, panaudodami šias žinias ir kryptingai dirbdami galime pageidaujamus įsitikinimus stiprinti, o nepageidaujamus - silpninti. 
     
Taigi, tai, kad būtent tokios ir ne kitokios mintys kyla vienoje ar kitoje situacijoje, nulemia kertiniai įsitikinimai. Tarkime, jeigu Danguolės kertinis įsitikinimas yra "Esu nevykėlė", iškepus "nevalgomą" pyragą jis ir gali sukelti mintį "Nieko nesugebu, net pyrago iškepti." Tuo tarpu Viktorijos kertinis įsitikinimas galbūt yra "Esu vykusi mergina", todėl, tikėtina, net pyragui nepavykus ji automatiškai pamąstys apie tai, kad pasistengusi gali išmokti juos kepti. 

Kadangi neigiami kertiniai įsitikinimai kelia nemalonias, skausmingas emocijas, paprastai mes gana anksti susikuriame taisykles, kurios padėtų nuo jų apsisaugoti. Šios taisyklės vadinamos tarpiniais arba sąlyginiais įsitikinimais. Dažnai sąlyginiai įsitikinimai įgyja "Jei...., tai...." pavidalą. Pavyzdžiui, "Jeigu viską visada padarysiu 100 procentų, būsiu sėkminga", "Jeigu man seksis visose gyvenimo srityse, būsiu vertinga", "Jeigu visada labai saugosiuosi, būsiu saugi", "Jeigu su niekuo niekada neatvirausiu, kiti negalės manęs įskaudinti". Deja, problema ta, kad šias taisykles įgyvendinti labai sunku, ypač ilgesnį laiką. Be to, tol, kol jų laikomės, mes ir toliau stipriname savo kertinį įsitikinimą, nes visuomet egzistuoja ir "išvirkščias" taisyklės variantas, sakantis, kad "Jeigu man nesiseka kurioje nors gyvenimo sferoje, esu bevertė", "Jeigu nepatiriu 100 proc. sėkmės, esu nevykėlė" ir t.t. Ir tuomet, nutikus kokiam nors rimtesniam neigiamam įvykiui, gali suaktyvėti tiek neigiami tarpiniai, tiek kertinai įsitikinimai.

Laimei, dauguma žmonių, net jeigu jiems būdingi neigiami kertiniai įsitikinimai, turi ir konkuruojantį teigiamą kertinį įsitikinimą ta pačia tema (išskyrus tuos atvejus, kai tam tikro tipo gyvenimo patirtys iš tiesų buvo tik neigiamos, tačiau taip nutinka rečiau). Tuomet mūsų gyvenimas savotiškai banguoja priklausomai nuo to, kokius kertinius įsitikinimus suaktyvina esamas gyvenimo etapas: kai įvykiai klostosi daugmaž palankiai, aktyvesni būna teigiami kertiniai įsitikinimai ir mes jaučiamės bei funkcionuojame gerai. Jeigu patiriame didesnį ar mažesnį gyvenimo išbandymą, pavyzdžiui, skyrybas, ligą, darbo netekimą, tai gali suaktyvinti atitinkamus neigiamus kertinius įsitikinimus, ir tuomet mums kils daug neigiamų automatinių minčių, kurios savo ruožtu kels daugiau neigiamų emocijų. Jeigu žmogus, tarkime būdamas 25 ar 30 metų amžiaus, susirgo depresija ar nerimo sutrikimu, o prieš tai jam ar jai visai gerai sekėsi (gebėjo mokytis, dirbti, palaikyti pasitenkinimą teikiančius artimus santykius), tuomet labai tikėtina, kad šis žmogus turi pakankamai stiprius teigiamus kertinius įsitikinimus, kurie ir leido jam sėkmingai gyventi. Tokiu atveju kognityvinėje ir elgesio terapijoje stengiamės padėti žmogui ir vėl juos aktyvinti, kad pamažu jie vėl taptų dominuojantys ir nukonkuruotų sutrikimo suaktyvintą neigiamą kertinį įsitikinimą ir jo produkuojamas neigiamas mintis. Tokių pokyčių galima pasiekti per kelis mėnesius.

Jeigu tam tikroje srityje žmogus sunkumų patiria jau labai seniai arba net visą gyvenimą, tuomet laukia jau didesnis, daugiau laiko ir pastangų reikalaujantis darbas: gerokai sustiprinti teigiamus kertinius įsitikinimus, kurie galbūt toje srityje niekad ir nebuvo stiprūs, arba juos gerokai susilpnino ilgas nesėkmių ar sunkumų laikotarpis. Tokiam darbui gali prireikti ir pusmečio, metų ar dar ilgesnio laiko.  

Beje, ar kalbėsime apie automatines mintis, ar apie kertinius bei tarpinius įsitikinimus, galioja vienas svarbus principas: niekas taip nekeičia mūsų mąstymo, kaip mūsų elgesys. Neįmanoma pradėti vėl jaustis vykusiam ir vertingam, kol depresija mus laiko gulinčius ant sofos ir sako, kad "Nėra prasmės nieko daryti". Kad ir kiek terapijoje kalbėtume, kad nerimo ir panikos simptomai nepavojingi, tuo iš tiesų patikėti įmanoma tik tikslingai einant į nerimą keliančias situacijas. Taip pat neįmanoma sužinoti, ar kitais žmnėmis galime pasitikėti, jeigu neleidžiame sau pamėginti jais kliautis. 

Tad sėkmingas mąstymo keitimas įmanomas tik paraleliai keičiant elgesį. Būtent dėl to šiuo metu pasaulyje taikoma ne kognityvinė, o kognityvinė ir elgesio terapija, o viena svarbiausių darbo priemonių joje yra elgesio eksperimentai. Jeigu klientas mano, kad lifte išprotės iš baimės, šią prielaidą patikrinti galima tik vienu būdu - būnant lifte. (Tačiau neišsigąskite, terapeutas jokiu būdu nestumia išsigandusio kliento į liftą. Visus eksperimentus atliekame iš anksto nuodugniai aptarę, ką darysime, ir kiekvieną žingsnį klientas žengia pats, suvokdamas, kodėl prasminga tai daryti).

Efektyvi kognityvinė terapija, skirtingai, nei, pavyzdžiui, palaikomosios terapijos rūšys, reiškia, kad teks patirti tam tikrą diskomfortą. Diskomfortas kyla tiek dirbant su savo mąstymu (nes iš esmės mes esame linkę tikėti tuo, kas ateina mums į galvą, todėl alternatyvaus mąstymo skatinimas gali atrodyti dirbtinis, be to, gali kilti nerimas, nes tampa tarsi neaišku, kaip gi čia iš tiesų yra.), tiek su elgesiu. Juk nėra malonu eiti ir ką nors daryti tuomet, kai jaučiamės prastai ir menkai tikime, kad mūsų darymas duos kokių nors rezultatų. Nemalonu ir eiti į baimę kelinčias situacijas. Kita vertus, žmonės, kuriuos vargina psichologiniai sunkumai, diskomfortą patiria bet kokiu atveju. Tad dažniausiai mes galime rinktis, ne ar patirsime diskomfortą, o dėl ko jį patirsime: tai gali būti neprasmingas, tik į dar didesnį kentėjimą vedantis diskomfortas (pavyzdžiui, izoliacija sergant depresija arba gąsdinančių situacijų vengimas sergant nerimo sutrikimais), arba diskomfortas, kurį patirdami galime išmokti vėl matyti realybę, įgyti naujų įgūdžių, reikšmingai sumažinti savo baimes ir koreguoti ribojančius neigiamus kertinius įsitikinimus.

Tad jeigu kognityvinė terapija yra efektyvi, mąstymas iš tiesų keičiasi, darosi funkcionalesnis ir artėja prie realybės. Kartu atitinkamai gerėja ir emocinė savijauta, kuri yra tarsi vežimas, traukiamas minčių arklio. Tačiau svarbu ir tai, kad naujas mąstymas įsitvirtina tik tuomet, kai kartu pamažu keičiasi ir elgesys, ir kai leidžiame sau patirti diskomforto vardan augimo. Laimei, kai pradedame matyti savo darbo rezultatus, stengtis tampa vis lengviau. :) 


2014 m. gegužės 4 d., sekmadienis

Kaip sukurti planą, kuris veiktų: vaikų ir paauglių kognityvinė ir elgesio terapija

Gegužės 1-3 dienomis Vilniuje trijų dienų seminarą apie vaikų ir paauglių kognityvinę ir elgesio terapiją vedė specialistė iš Portugalijos Koimbros (Coimbra) universiteto, Maria do Ceu Salvador.

Ši įvairiose šalyse paskaitas skaitanti ir seminarus vedanti lektorė Lietuvoje lankėsi jau antrą kartą. Maždaug prieš metus ji vedė seminarą Kaune. Įtaigi, energinga ir žaisminga, o kartu puikiai tiek KET teoriją, tiek praktiką išmananti lektorė abu kartus buvo labai palankiai įvertinta seminarų dalyvių.

Seminare M. do Ceu Salvador pateikė tiek bazinę teorinę medžiagą, būtiną norint sėkmingai taikyti KET vaikams ir paaugliams, tiek daugybę praktinių pavyzdžių, taip pat supervizavo seminaro dalyvių pateiktus atvejus.

Anot lektorės, vienas iš bazinių principų, kuriuos būtina nuolat turėti omenyje dirbant su vaiku ir paaugliu - tai pagarba jam kaip asmeniui bei tam tikros autonomijos ir atsakomybės suteikimas. Tiek dirbant su vaikais ar paaugliais, tiek su suaugusiaisiais, taikydamas KET terapeutas su klientu bendradarbiauja. Jie bendromis pastangomis apsibrėžia klientą varginančius sunkumus bei sudaro ir įgyvendina planą, galintį padėti klientui išspręsti jo patiriamas problemas. Šie principai galioja ir tuomet, kai klientas yra vaikas ar paauglys. Pavyzdžiui, tai reiškia, kad jeigu planuojame į darbą įtraukti tėvus, mokytojus ar kitus vaiko ar paauglio gyvenime svarbius asmenis, turime dėl to su juo susitarti ir gauti jo sutikimą. Tik tuomet, jeigu vaikas žino apie terapeuto bendravimą su kitais asmenimis, jeigu jam tinkamai paaiškinama, kokiu tikslu tai daroma, galima tikėtis, kad mažasis klientas jausis saugus ir noriai dirbs.

Maria do Ceu Salvador pabrėžė, kad norint sėkmingai pasiruošti terapinės intervencijoms, būtina susirinkti visą svarbią informaciją ąpie problemą bei atlikti vadinamąjį atvejo formulavimą, t.y. susiformuluoti savotišką paaiškinimą, kodėl problema atsirado bei kodėl ji neišnyksta. Atvejo formulavimas atliekamas sisteminant gautą informaciją kartu su klientu ir siekiant, kad terapeutas ir klientas vienodai matytų ir suprastų kliento problemas. Kad būtų galima atlikti atvejo formulavimą, svarbu iš kliento (arba iš jo artimųjų) gauti šią esminę informaciją: a) Kokie genetiniai faktoriai arba ankstyvosios patirties momentai galėjo lemti, kad vaikas ar paauglys susidūrė su šia problema? b) Kada problema prasidėjo, t.y. kokie buvo ją sukėlę įvykiai ir kaip ji vystėsi? Ar buvo mėginimų spręsti problemą ir kokie buvo rezultatai? c) Kokia konkrečiai yra problema? d) Kokie yra problemą palaikantys faktoriai,  t.y. kas lemia, kad problema neišnyksta?

Dažnai, pasak lektorės ir supervizorės, specialistai patiria sunkumų ar nesėkmių būtent todėl, kad jiems trūksta esminės informacijos, o nepamėginę atlikti atvejo formulavimo galime ir nepastebėti, kad dar žinome ne viską, ką turėtume žinoti. Pavyzdžiui, jeigu specialistas neužduoda konkrečių, tikslinių klausimų, vaiko tėvai arba mokytojai būna linkę pateikti ne problemos apibūdinimą, o savo nuomonę apie ją. Tad jeigu kalbame apie elgesio problemas, neužteks žinoti, kad vaikas "be priežasties skriaudžia brolį" arba "trukdo pamoką". Kadangi dirbant su probleminiu elgesiu dažnai taikomos elgesio metodikos, labai svarbu tiksliai sužinoti, ne tik koks konkrečiai yra problemis elgesys, kaip dažnai ir kur jis pasireiškia, bet ir kas vyksta prieš vaikui taip elgiantis (t.y. kokie yra vadinamieji antecedentai) ir kas vyksta po to, kai vaikas netinkamai pasielgia, t.y. kokias pasekmes sukelia šis elgesys. Pasak lektorės, nėra tiesiog "blogo elgesio", kiekvienas elgesys atlieka arba bent jau siekia atlikti tam tikrą funkciją. Kai jau turime visą šią informaciją, paprastai paaiškėja, kokie faktoriai palaiko tokį elgesį, ir ką reikės keisti, kad elgesys keistųsi.

Jeigu dirbame su vadinamosiomis internalinėmis problemomis, pavyzdžiui, nerimu, baimėmis ar fobijomis, specialistui svarbu išsiaiškinti, kokios mintys vaikui sukelia nerimą ar baimes. Paprastai ne tik vaikai, bet ir suaugę žmonės būna linkę ignoruoti šią itin svarbią grandį mūsų reakcijų grandinėję. Tarkime, vaikas, kurį kamuoja išsiskyrimo nerimas, gali sakyti "Aš išsigandau, nes mama nuėjo į parduotuvę, o aš likau automobilyje". Ir tik vaikui tinkamai uždavę klausimus galbūt išgirsime, jog jis pagalvojo, kad mama negrįš, ir išsigando būtent todėl. Mažesni nei maždaug 8 metų vaikai gali dar negebėti atsakyti į klausimą, kokios mintys jiems atėjo į galvą vienoje ar kitoje situacijoje, tačiau tuomet gali padėti žaidimas arba pasakojimas, kuriame į analogišką situaciją pakliūva žaisliukas arba kitas vaikas. Paklaustas apie tai, ką, tarkime, kiškis pagalvojo, likęs vienas automobilyje, vaikas dažnai nesunkiai galės pasakyti, kad kiškis bijojo, jog jo mama negriš. Pasak lektorės, suprantama, kad nei aiškinandamiesi, ką vaikas galvojo, nei atlikdami vadinamąją kognityvinę pertvarką negalėsime vartoti techninių KET terminų, tačiau tinkamai pateikus informaciją jau maždaug nuo 8-9 metų vaikams galima sėkmingai taikyti kognityvines technikas. Kai vaikas, atsakinėdamas į terapeuto klausimus pradeda pastebėti, kad jo mintys ne visada teisingos (pavyzdžiui, vaikas įsivardina, kad  kaskart, mamai kur nors nuėjus, galvoja, kad ji negrįš, tačiau realiai taip dar nėra buvę), galima su mažuoju klientu sutarti, kad jis žais žaidimą, kurio tikslas bus pagauti mintis meluojant. Šitaip vaikas mokomas stebėti ir vertinti nerimą sukeliančias mintis bei tikrinti, kiek jos patikimos.

Lektorė akcentavo, kad dirbant su vaikais itin svarbu lankstumas. Pasak jos, tyrimai rodo, kad su vaikais dirbantys specialistai jau maždaug dešimtą pirmojo terapinio seanso minutę mintyse įsivardija mažojo kliento diagnozę. Problema ta, kad jeigu ši diagnozė vėliau pasirodo esanti klaidinga, specialistas tai pastebi tik maždaug dešimtojo susitikimo metu. Anot vaikų KET ekspertės iš Portugalijos, problemos įvertinimui ir informacijos apie ją susirinkimui dirbant su vaikais ar paaugliais paprastai prireikia apie 4 terapinių seansų, tačiau ir vėliau svarbu išlikti atviriems įvairiai papildomai informacijai, kuri gali būti svarbi. Labai naudinga nepasikliauti informacija tik iš vieno šaltinio. Kuo šaltinių daugiau, tuo realistiškesnį vaizdą galėsime susidaryti. Lektorė taip pat paaiškino, kuo diagnozė skiriasi nuo atvejo formulavimo. Anot jos, diagnozė tik apibrėžia problemą, o atvejo formulavimas ją paaiškina, jo padedami tiek specialistas, tiek klientas supranta, kodėl problema atsirado ir kodėl ji iki šiol neišnyko, t.y. kas ją palaiko.

Lektorė taip pat pristatė du teorinius modelius, paaiškinančius, kaip formuojasi ir stiprėja žmonių (tiek suaugusiųjų, tiek vaikų) įsitikinimai. Ji trumpai pristatė Jeffrey Young'o ankstyvųjų disfunkcinių schemų (Early Maladaptive Schema) sąvoką, pabrėždama, kad dirbdami su vaikais specialistai dažnai turi progos dirbti su dar tik besiformuojančiomis ir todėl lankstesnėmis disfunkcinėmis schemomis, tuo tarpu suaugusiųjų jos jau būna gerokai rigidiškesnės. (Tai reiškia, kad jeigu vaikas turi besiformuojančią schemą "Aš esu nevykėlis", ji greičiausiai jau "filtruoja" visą informaciją, kuria vaikas gauna, ir mėgina ją iškreipti taip, kad ji derėtų prie šios schemos, tačiau ją pakoreguoti terapijoje prireiks mažiau pastangų, negu tuomet, jeigu su ja dirbsime tik žmogui jau suaugus).
 Kitas lektorės pristatytas modelis buvo Jeremy Safran Kognityvinių tarpasmeninių ciklų modelis (Cognitive-Interpersonal Cycles), teigiantis, kad tam tikras mūsų elgesys skatina kitus žmones elgtis taip, kad jų elgesys patvirtintų mūsų jau turimas schemas. Pavyzdžiui, jeigu žmogus elgiasi itin neryžtingai, dažnai abejoja, klausia kitų žmonių patarimų, tai kiti ir bus linkę jį globoti, patarti jam, ir kartu tokiu elgesiu tarsi patvirtins jo schemą, kad jis tikrai nėra kompetetingas pats priimti sprendimus, kad jam reikia globos ir paramos. Tuo tarpu jeigu žmogus elgiasi agresyviai, kiti jo atžvilgiu irgi bus agresyvūs, ir taip tarsi suteiks jam pagrindą ir toliau būti agresyviam (mat jis galės galvoti "Kiti yra agresyvūs, ir jeigu pats toks nebūsi, nukentėsi"). Lektorės teigimu, jeigu terapeutas, dirbdamas su klientu, pastebi, kad kyla stiprus noras su juo elgtis tam tikru būdu (pvz. globojančiai, kritikuojančiai ar pan.), gali būti, kad klientas turi aktyvią disfunkcinę tarpasmeninę schemą. Tokiu atveju terapeutui itin svarbu tai suvokti ir nepasiduoti norui elgtis taip pat, kaip su klientu greičiausiai elgiasi daug kitų žmonių už terapijos ribų. Terapeuto užduotis - suteikti klientui kitokią patirtį, nei jis yra gavęs už terapijos ribų, ir padėti jam susikurti funkcionalesnes tarpasmenines schemas.

Pasak vaikų KET ekspertės, kiekvienas klientas į terapiją ateina tik tuomet, jei planas, kuriuo vadovaudamasis jis bandė spręsti problemas, pasirodo esąs neveiksmingas. Tad specialisto darbas - padėti klientui suprasti, kodėl jo planas neveikė, ir kartu su juo sukurti bei įgyvendinti naują planą, kuris veiktų.

Lietuviškai informacijos apie tai, kaip padėti vaikams spręsti įvairiams problemas taikant KET principus, galima rasti knygoje"Teisingai mąstyk ir gerai jauskis". Ši knyga skirta tiek vaikų psichologams ir psichiatrams, tiek mokytojams bei tėvams. Na, o ši puiki lektorė, labai tikimės, Lietuvoje lankysis ir ateityje.