2016 m. spalio 16 d., sekmadienis

Penkios knygos, šiemet padariusios man įspūdį ir įtaką

Neseniai klausiausi Malcolm Gladwell kalbos, kurioje jis, kaip visada, kalbėjo apie daug įdomių dalykų, ir tarp jų - apie knygas. Tiksliau, apie tai, kad jis labiau vertina bibliotekas ir knygas, nei skaitymą internete. Šiandien ryte klausiausi dar vieno pasisakymo, kuriame buvo juokaujama, kad vienintelė "knyga", kurią dabar skaito didžioji dalis pasaulio gyventojų - tai Facebook'as.

Aš labai myliu knygas, ir taip buvo praktiškai nuo tada, kai save atsimenu. Pamanu tą akimirką, kai supratau, kad jau moku skaityti, ir jausmas buvo toks, lyg radau draugą, kuris visada bus su manim, kas benutiktų. Nuo tada praėjo kokie 35 metai, ir niekas nepasikeitė - ir dabar neįsivaizduoju, ką daryčiau, jeigu išnyktų knygos. Manau, vienintelė paguoda būtų pačiai kažką rašyti, jeigu jau nebūtų ko skaityti. :)

Šie metai man labai aiškiai "įsirėminę" dėl persikraustymo į Škotiją iš karto po naujųjų, todėl puikiai atsimenu, kokias knygas skaičiau dar Lietuvoje, o ką - jau Škotijoje, ir vadinasi, šiais metais. Jų buvo nemažai, bet tokių, kurios tikrai paliko naujų minčių galvoje ir kurias drąsiai rekomenduočiau kitiems - mažiau. Sudėliosiu jas ne pagal svarbumą, o tiesiog maždaug tokia tvarka, kaip skaičiau.

  • Amy Cuddy. Presence: Bring Your Boldest Self to Your Biggest Challenges. Amy Cuddy pirmiausiai sudomino pasaulį savo 2012 m. TED kalba, kuri yra antra populiariausia visų laikų kalba TED istorijoje. Ir kalboje, ir knygoje kalbama apie tai, kaip mūsų kūnas nuolat, kiekvieną akimirką komunikuoja tiek su mūsų pačių, tiek su kitų žmonių psichika, ir kaip mes per kūną kuriame, o kartu galime keisti ir save, ir savo gyvenimą. Labiausiai iš šios knygos man kažkodėl įsirėžė mintis, kad pirmiausiai, norėdamas nenukristi nuo banglentės, turi apsispręsti ant jos išstovėti, ir tuomet, kai užduotis bus aiški, kūnas ras būdą, kaip tai padaryti. (Tiesa, kad tai suprastų, autorė turėjo praleisti daug nelengvų mokymosi valandų ant banglentės ir patirti nemažai kritimų). Nors knyga, lyginant su nuostabia Amy TED kalba, atrodo vos vos ištęsta, ji tikrai verta dėmesio, o kalbą tiesiog privaloma pažiūrėti. :) 
  • Amy Liptrot. The Outrun. Iš Orknio kilusios žurnalistės ir rašytojos pirmasis (autobiografinis) romanas, sukėlęs didelį susidomėjimą visoje Didžiojoje Britanijoje ir jau pelnęs apdovanojimų. Mane jis patraukė dėl to, kad didžioji dalis veiksmo vyksta mažoje Orknio salelėje, na, ir žinoma, apie šią knygą metų pradžioje kalbėjo visi kolegos ir pažįstami. Tačiau pripažinimo autorė sulaukė už autentišką ir nuoširdų rašymo būdą, bei drąsų atsiskleidimą aprašant, kaip ji vadavosi iš priklausomybės nuo alkoholio. Šioje knygoje nėra nieko, kas kvepėtų "o po to jie ilgai ir laimingai gyveno", ji gana brutali, kaip ir šių kraštų gamta, bet kartu labai tikra ir paprasta, sakyčiau, gal net šiek tiek skandinaviško stiliaus. 
  • Anne Lamott. Bird by Bird. Some Instructions on Writing and Life. Ši knyga apie tai, ką ir žada jos paantraštė - tai autorės pasidalinimas patirtimi ir mintimis, kurios jai padeda gyventi ir rašyti (kad ir koks būtų tas rašymas). Knygos pavadinimas kilo iš to, kad kažkada rašytojos brolis, dar būdamas moksleivis, turėjo tris mėnesius rašytinei užduočiai apie paukščius, tačiau likus vos vienai dienai iki atidavimo dar buvo nepradėjęs jos rašyti ir su ašaromis akyse nežinojo, ko griebtis. Tuomet tėtis ir patarė: "Tiesiog rašyk apie vieną paukštį po kito." Ši universali metafora tinka bet kokiam dideliam ir gasdinančiam darbui, o paukščio vaizdinys, man atrodo, suteikia jai dar daugiau polėkio ir laisvės. Anne Lamott savo knygoje taip pat yra brutaliai nuoširdi, todėl tai - vertinga knyga ne tik tiems, kas nori (ar turi) kažką rašyti, bet ir kiekvienam, kas nori drąsiau pažvelgti į savo vidų. 
  • Amy Johnson. The Little Book on Big Change. The No-Willpower Approach To Braking Any Habit. Ši nedidelė knygelė - apie truputį kitokį požiūrį į nepageidaujamus įpročius. Autorė juos supranta labai plačiai - pavyzdžiui, ji kalba apie savo persivalgymo priepuolius taip pat kaip apie žalingą įprotį. Ji nekelia sau tikslo mokyti skaitytoją naujų įgūdžių, tiesiog stengiasi padėti suvokti, kaip įpročiai įsitvirtina mūsų smegenyse, kaip už juos atsakingos smegenų dalys atkakliai "transliuoja" su jais susijusią informaciją kaskart pasitaikius progai, tačiau laisvė nuo įpročio slypi ne kovoje su juo, o stebėtojo pozicijoje. Stebėtojo, kuris mato visą įpročio keliamą audrą, tačiau žiūri į ją kaip į isterijos apimtą vaiką - nėra malonu, kai tai vyksta, tačiau tai nereiškia, kad vienintelė išeitis - pasiduoti. Audra gali baigtis ir pati, jeigu suprasime, kad sprendimas yra mūsų. Ši knygelė netiks tiems, kas ieško praktinių įgūdžių, tačiau pažiūrėjimui iš kito "kampo", tiksliau, turbūt, iš paukščio skrydžio - verta dėmesio. 
  • Giulia Enders. Gut: The Inside Story of the Body's Most Under-Rated Organ. Šią knygą prarijau kaip saldainį. Kol kas apie mūsų žarnyne gyvenančias bakterijas žinoma dar gana nedaug, tačiau ir tai, kas žinoma - be galo įdomu. Jos susijusios ne tik su antsvoriu, bet ir su tuo, ką mes mėgstame ir ko nemėgstame valgyti (taip taip, kai mus net nupurto nuo minties apie kokį produktą, greičiausiai taip yra todėl, kad jis visai nepatiktų mūsų bakterijoms), o taip pat su imunine sistema ir netgi su baimėmis bei nuotaikomis. Su žmonėmis tokių tyrimų, žinoma, dar niekas neatliko, tačiau depresiškų pelių žarnyno bakterijas persodinus nedepresiškoms, šioms pasireiškė depresijos simptomai, ir atvirkščiai. Manau, šią knygą privalu perskaityti kiekvienam, šiek tiek besirūpinančiam savo sveikata ir norinčiam suprasti, kas jai turi įtakos. O labiausiai man patiko tai, kad perskaičius šią knygą, nors moralizavimo joje nebuvo nė kvapo, visai dingo noras valgyti saldumynus ir taip maitinti blogąsias bakterijas. :)   
Dabar labai laukiu atkeliaujant Caroline Webb knygos How to Have a Good Day: Harness the Power of Behavioural Scinece to Transform Your Working Life. Jeigu ji bus tokia įdomi, kaip tikiuosi, gali būti, kad parašysiu ir apie ją, gal net plačiau, nei apie kitas.

 

2016 m. spalio 1 d., šeštadienis

Daug ko turtingi, bet to dar nesuvokiantys?

Neseniai Elizabeth Gilbert knygoje perskaičiau mintį, jog daug mūsų įsitikinimų apie save, kitus žmones ir gyvenimą remiasi prielaida, kad pasaulyje visko yra per mažai. Perskaičiau ir supratau, kad atsirėmiau į kažką svarbaus, kas, man rodos, daug ką paaiškina. Juk jeigu tikime, kad to, kas mums svarbu, pasaulyje per mažai (sėkmės, meilės, pinigų, draugų, pripažinimo, darbų ar dar kažko), natūralu, kad kažkieno kito sėkmė mus gali liūdinti, nes tai mums automatiškai tarsi reiškia, kad pasaulyje to dalyko liko mažiau. Jeigu kažkas rado įdomų darbą, sukūrė sėkmingą verslą, parašė gerą knygą ar sutiko antrąją pusę, tai tarsi reiškia, kad mūsų galimybės tai patirti sumažėjo.

Kai pagalvoji, visai natūralu, kad dar dažnokai taip mąstome. Kaip žinia, žmonių mąstymas keičiasi lėtai, o ypač užtrunka, kol neigiamas mąstymas pasikeičia į teigiamą, nes mes paprastai labiau linkę įsiminti ir laikyti reikšminga neigiamą informaciją (tai patvirtinama vis naujais moksliniais eksperimentais, apie keletą jų galima pasiklausyti čia). Tarkime, vartotojimo įpročių tyrimai taip pat rodo, kad po finansinio nuosmukio žmonių pasitikėjimas, kad jie gali gyventi taip pat, kaip iki krizės, atsistato gerokai lėčiau, negu faktiniai finansiniai rodikliai ir faktinės finansinės galimybės. Mes linkę būti atsargūs ir vis pamąstyti: "O kas, jeigu tai pasikartos? Reikia saugotis!"

Dar prieš šimtą metų didelei daliai žmonių nepriteklius buvo įprastas dalykas. Kai patyrinėjau savo giminės medį, sužinojau, pavyzdžiui, kad mano vieni proproseneliai, gyvenę Kaune prieš 150 metų, buvo tarnaitė ir vežikas. Galima spėti, kad jie greičiausiai daug ir sunkiai dirbo, mažai ilsėjosi, o valgė, ko gero, ne tai, ką norėjo, o ką išgalėjo nusipirkti. Nieko daugiau apie juos nežinau, bet galiu įsivaizduoti, kaip jų vaikai galėjo augti galvodami, kad pasaulyje visko trūksta: valgyti gausi ne visada, drabužių turbūt irgi trūko, o jeigu tėvai sunkiai dirbo ir dažnai namo grįždavo pavargę, vaikai galėjo augti galvodami, kad pasaulyje trūksta ir šilumos (galbūt ir paprastos šilumos sklindančios iš krosnies, ir žmogiškos šilumos, kurios sunkiau duoti, jeigu nuolat esi pervargęs). Nors visa tai tik mano prielaidos, ir mano proproseneliai galėjo gyventi kitaip, bet galėjo būti ir šitaip. Greičiausiai taip ar panašiai buvo didelėje dalyje šeimų, ir įsitikinimai apie tai, kad pasaulyje visko trūksta, keliavo iš kartos į kartą. Ir iš esmės jie buvo teisingi.

Prieš šimtą metų žmonės turėjo ne tik daug mažiau maisto, drabužių, bet ir galimybių. Jeigu kažkas kaime atidarydavo parduotuvę, atidaryti antrą jau būdavo sudėtinga. Be to, dauguma žmonių parduotuvę, ūkį ar dar kažką paveldėdavo iš tėvo, ir kažką sukurti nuo pradžių reikėjo labai daug pastangų ir ryžto. Jeigu buvai ūkininko sūnus, tavo gyvenimas priklausė nuo to, kuris sūnus esi, ir nuo to, kurioje šalyje gyveni. Lietuvoje ūkį paveldintis vyriausias sūnus turėdavo išmokėti "dalis" visiems kitiems broliams ir seserims, tuo tarpu, pavyzdžiui, Norevegijoje vyriausias sūnus paveldėdavo ūkį ir taškas. Kiti turėjo patys sukti galvą, ką darys. Tad jeigu turėdavai brolį, kuris už tave vyresnis, tai reikšdavo, kad jo sėkmė tam tikra prasme yra tavo nesėkmė. Tiesa buvo ir tai, kad jeigu kažkas kaime plečia savo žemės valdas, kito valdos mažėja. Vieno žmogaus sėkmė realiai daug dažniau reikšdavo kito žmogaus nesėkmę.

Turbūt jeigu mano prosenelė, prieš 110 metų įsikūrusi toje vietoje, kur dabar gyvena tėvai ir sesuo, įžengtų į jų namus, jai galva apsisuktų ir kojas pakirstų nuo maisto ir daiktų gausos, šilumos ir švaros. Ir tai visai nereiškia, kad vėlesnės mūsų šeimos kartos kažkaip pralobo kaimynų sąskaita, arba kad yra už tuos kaimynus turtingesni. Tiesiog visko dabar yra daug daugiau, ir daug ko visiems užtenka.

Bet dažnai mūsų mąstymas vis dar veikia taip, tarsi mes ir toliau gyventume tomis nuolatinio trūkumo sąlygomis, kur kito sėkmė tikrai kažkaip reiškia mūsų nesėkmę. Nebūtų tiesa, jeigu sakyčiau, kad dabar taip niekada nebūna (jeigu 10 žmonių nori to paties darbo, kažkurio vieno sėkmė ir dabar reikš visų kitų nesėkmę), bet galimybių skaičius taip išaugo, kad mąstas, kuriuo kažkieno sėkmė apriboja mūsų sėkmės galimybes, labai sumažėjo. Pasaulyje pilna įdomių darbų, žmonių, miestų, šalių, knygų ir hobių. Mums nebereikia gimti ir mirti tame pačiame ūkyje, kaime, mieste ar net toje pačioje šalyje, jeigu ten nėra galimybių daryti kažko, ką tikrai norime. Kita vertus, mes galime gyventi tame pačiame kaime, kur gimėme, jeigu mums ten patinka, auginti avis ir pardavinėti vilną visame pasaulyje. Jeigu mūsų kaimynas irgi tuo užsiima, nieko tokio, nes jeigu abudu gerai tai darome, tai abiems greičiausiai ir seksis, ir pirkėjų užteks. Gal vieno iš mūsų produkcija bus populiaresnė Europoje, o kito JAV, ką gali žinoti.

Daug metų girdžiu Julių sakant, kad pasaulyje visko pilna, meilės, pinigų, ir visko, ko nori, reikia tik pasiimti. Ir kai perskaičiau Elizabeth Gilbert pamąstymus apie tai, kas būtų, jeigu į viską pažvelgtume akimis žmogaus, kuris žino, kad visko yra pakankamai, kažkaip supratau, apie ką visa tai. Absoliučios daugumos dalykų dabar tikrai yra pakankamai visiems, bet mūsų pasaulio matymas iš dalies užsifiksavęs ties tuo, ką matė tėvai, seneliai ir proseneliai. Žinoma, daug kas, kas buvo tiesa jų laikais, tiesa ir šiandien. Yra universalių dalykų, kurie nesikeičia, ir todėl galim skaityti, pavyzdžiui, Marko Aurelijaus "Sau pačiam", parašytą prieš beveik du tūkstančius metų ir stebėtis, kad ji galėtų būti parašyta ir vakar. Bet trūkumo ir nepritekliaus mūsų gyvenime daug mažiau, nei mūsų prosenelių. Man atrodo, mūsų dabartinė realybė daug arčiau tokios, kur visiems visko užtenka (ir ne vien materialių dalykų), negu to varianto, kai visko trūksta. Kito žmogaus sėkmė dabar daug dažniau yra ne mūsų nesėkmė ar netektis, o proga pasisemti įkvėpimo ir žinių apie tai, kas kuria sėkmę, nes jai kurti dauguma turime tikrai geras sąlygas. Nepalyginamai geresnes, nei mūsų proseneliai. Tad galbūt pats laikas "atnaujinti" ir mūsų mąstymą apie tai? Kažkodėl tikiu, kad ir mūsų proseneliai, perdavę mums išmintį, kuri buvo aktuali jų laikais, norėtų, kad matytume šios dienos realybę. :)