2012 m. sausio 30 d., pirmadienis

Gera proga pajudėti ir sustiprėti

Ką tik perskaičiau gerą naujieną: Vilniaus visuomenės sveikatos biuras, bendradarbiaudamas su kitomis įstaigomis ir organizacijomis, vasario mėnesį siūlo išmėginti įvairius sportinius užsiėmimus tiek lauke, tiek sporto salėse. Nemaža dalis užsiėmimų - nemokami, o visą programą galima rasti čia.
Kas dar nespėjo išsijudinti po, ko gero, sotesnio ir sėslesnio švenčių laiko, gera proga pradėti :)

2012 m. sausio 8 d., sekmadienis

Kas efektyviau - suimti save į nagą ar būti draugiškam su savimi?

Kokių minčių kilo perskaičius šią antraštę? Ar kuris nors pasirinkimo variantas iš pirmo žvilgsnio atrodo veiksmingesnis arba patikimesnis? Ar sąmonėje iškilo "automatinis atsakymas?"

Nors žmonės tarpusavyje šiuo atžvilgiu stipriai skiriasi, apskritai krikščioniškajai kultūrai ko gero daugiau būdingas griežtesnio elgesio su savimi stilius ir tendencija dažniau save kritikuoti ir bausti negu pagirti arba tiesiog priimti savo trūkumus kaip realybės dalį. Kartais mes mąstome maždaug taip: jeigu padariau kažką gero, arba jeigu man pavyko kažko pasiekti - tai normalu, nėra čia apie ką kalbėti. O jeigu kažkas nepasisekė, arba jeigu nepadariau ko nors, ką padaryti "turėjau" (kas tuos "turėjimus" suformulavo - jau kitas klausimas) - tai jau rimtas, dėmesio ir galbūt bausmės vertas dalykas. Jeigu dar trumpiau, tai kartais mąstome taip, kad beveik bet ką padaryti ir sugebėti yra normalu, o kažko nesugebėti ar nepajėgti - nenormalu ir kritikuotina.

Tačiau atrodo, kad tai po truputį keičiasi. Šiuo metu palyginti sparčiai vystosi nauja psichologinių tyrimų ir kartu psichologinio atsparumo stiprinimo sritis - atjautos sau, savęs priėmimo tyrinėjimai ir ugdymas. Aktyviai šioje srityje dirbanti amerikiečių psichologė Kristin Neff yra sudariusi klausimyną, kurį taiko tyrimuose, ir kurį pasitelkę (jei tik suprantame angliškai) ir mes galime pasitikrinti, kiek esame linkę būti sau draugiški ir geranoriški, o kiek - save kritikuoti. Šįhttp://www.blogger.com/img/blank.gif klausimyną rasite čia: http://www.self-compassion.org/test-your-self-compassion-level.html

Vis nauji tyrimai atskleidžia, kad žmonės, pasižymintys geranoriškumu sau, atlaidumu savo neišvengiamam netobulumui, yra įvairiais atžvilgiais sveikesni. Jie ne tik rečiau serga depresija, nerimo sutrikimais, bet ir rečiau turi antsvorio bei kenčia dėl jo pasekmių. Neseniai Harvardo universiteto dėstytoja Jean Fain parašė knygą, kurią pavadino "The Self-Compassion Diet" ("Savęs atjautimo dieta"). Šioje knygoje ji teigia, kad savęs priėmimas, geranoriškumas savo atžvilgiu turi būti bet kurio veiksmingo svorio reguliavimo metodo sudedamoji dalis.

Tačiau tuo pat metu tyrimai rodo, kad gana daug žmonių bijo būti geranoriški sau. Daugelis mūsų mano, kad tada "išskys", liausis dėti pastangas ir nieko gero nenuveiks. Tėra vienas būdas patikrinti, ar tai tiesa - išmėginti ir pažiūrėti, ar galime rasti kitų būdų save motyvuoti ir išlikti tokie pat produktyvūs, kūrybingi ir darbštūs, arba netgi dar labiau išugdyti savo gebėjimus, ir ne iš baimės sulaukti kritikos, o su malonumu.

Kristin Neff yra sukūrusi specialių pratimų, skirtų lavinti geranoriškumui savo atžvilgiu ir savęs priėmimui. Vienas iš jų - pasirinkti mus pažįstantį žmogų, kuris pasižymi geranoriškumu, ir jo vardu parašyti laišką sau, kartu tarsi pažvelgiant į save jo akimis, su visu tuo supratingumu, kuris jam būdingas. Labai naudinga čia gali būti meditacija. Kristin Neff šiam tikslui siūlomų meditacijų įrašų galima pasiklausyti čia: http://www.self-compassion.org/guided-self-compassion-meditations-mp3.html

Tikėtina, kad pokyčiai šioje srityje nevyks labai greitai - juk gali būti, kad iki šiol didžiają gyvenimo dalį "treniravomės", kaip save kritikuoti, todėl šis "įgūdis" gali būti gana tvirtai įsišaknijęs. Tačiau kasdienių pastangų dėka tai galima švelniai ir geranoriškai keisti, sukuriant vis daugiau vietos savęs palaikymui, priėmimui, padrąsinimui, atjautai. Juk būtent su savimi praleisime visą likusį gyvenimą. Ir būtent santykis su savimi bet kokiu atveju bus ilgiausiai trunkantis santykis mūsų gyvenime. :)

2012 m. sausio 2 d., pirmadienis

Muzikos mokymasis lavina intelektą

Muzikos poveikiais mokslininkai domisi jau seniai, todėl ir tyrimų šioje įdomioje srityje taip pat atliekama nuolat ir įvairių. Tačiau neseniai Kanadoje esančio York'o universiteto mokslininkė Dr. Ellen Bialystok nustatė naują įdomų faktą: vos 20 dienų trukęs muzikos mokymas pastebimai pagerino 4-6 metų vaikų kalbinį intelektą (jis buvo matuojamas visuotinai pripažįstamu vaikų intelekto matavimo klausimynu WPPSI-III (Wechsler, 2002).

Šalia šių pokyčių įvyko ir daugiau pozityvių pasikeitimų, pavyzdžiui, žymiai pagerėjo muzikos pasimokiusių vaikų gebėjimas greitai priimti teisingus sprendimus (jie geriau atliko užduotį, kurios metu reikėjo greitai nuspręsti, kurį kompiuterio klavišą spausti, ir tai atlikti). Muzikos vaikai buvo mokomi pasitelkus kompiuterinę mokymo programą (mažieji eksperimento dalyviai mokėsi prižiūrimi ir padedami mokytojų), kurios tikslas buvo netgi ne išmokyti vaikus groti kokiu nors instrumentu, o tik atidžiai klausytis muzikos ir atlikti tam tikras užduotis.

Mokymas buvo neilgas, bet gana intensyvus: užsiėmimai vyko po du kartus per dieną (kaskart po valandą), 5 dienas per savaitę, iš viso 4 savaites. Kita grupė vaikų tuo pat metu ir tiek pat laiko mokėsi naudodami analogišką kompiuterinę programą, skirtą vaizduojamiesiems menams, tačiau panašaus poveikio intelektui šioje grupėje pastebėta nebuvo. Manoma, kad taip galėjo nutikti todėl, kad šio amžiaus vaikų smegenys dėl savo raidos ypatybių yra labiau pasirengusios priimti garsinę nei vaizdinę informaciją (mat šiuo laikotarpiu vyksta intensyvi kalbos raida). Kita vertus, įvairūs anksčiau atlikti tyrimai rodo, kad muzikos mokymasis įtraukia daug svarbių smegenų sričių bei jas lavina, kartu didindamas ir kitus gebėjimus, kuriems reikalingos tos pačios smegenų sritys, pirmiausiai kalbinius.

Kartais tenka išgirsti, kaip suaugę žmonės pasiguodžia, jog tėvai juos įkalbinėjo ar netgi spaudė mokytis muzikos, tačiau jiems ne kažin ką tedavė - šiuo metu jie nieko negalėtų pagroti. Tačiau net jeigu pagroti negalime, gali būti, kad pvz. už šiandieninį aukštą kalbinį intelektą turime būti dėkingi muzikos pamokoms. Ir dar: nors tyrime dalyvavo tik vaikai, mokslininkė mano, kad panašus intelekto augimo poveikis gali pasireikšti ir suaugusiems, tačiau tai dar turi patvirtinti nauji tyrimai. Beje, anksčiau įrodytu laikytas faktas, kad suaugusiame amžiuje intelektas didėti negali, kad jis "užsifiksuoja" vaikystėje, jau paneigtas - naujausi tyrimai rodo, kad suaugusio žmogaus intelektas taip pat gali augti.

Su įdomiais Ellen Bialystok tyrimais detaliau galima susipažinti čia: http://research.baycrest.org/ebialystok