2015 m. sausio 29 d., ketvirtadienis

Apie tvarkymo meną, arba kaip "paleisti" tai, ko jau (seniai) nebereikia

Sunku pasakyti, kada tiksliai supratau, kad turiu per daug daiktų. Gal pradžia buvo tuomet, kai draugė ir kolegė Rosita prieš keletą mėnesių šnekučiuojantis paminėjo anglišką žodį "decluttering", reiškiantį nereikalingų daiktų pašalinimą ar atsikratymą. Ko gero, būtent tada ėmiau susivokti, kodėl man vis mažiau patinka mano namai. O prieš tai jau kurį laiką sukau galvą, kodėl butas, kurį pati išsirinkau ir su noru pirkau, tapo nemielas. Kodėl taip dažnai norisi išvažiuoti ir kodėl vis rečiau kyla rankos tvarkytis. 

Kai apsidairiau po namus, kreipdama dėmesį būtent į daiktų kiekį, pasidarė aišku - norėčiau, kad daiktų būtų gerokai mažiau, o erdvės - daug daugiau. Na, o kadangi apie viską, kas mane sudomina, mėgstu skaityti, ėmiau skaitinėti apie atsikratymą daiktais, t.y. minėtąjį decluttering. Pasirodo, tai labai aktuali ir populiari tema, apie ją prirašyta ir daugybę knygų, rašomi ir tinklaraščiai, taip pat internete galima rasti ir įvairiausių "veiksmų planų", pavyzdžiui, raginančių per 2015 metus atsikratyti 2015 daiktų

Netrukus akis užkliuvo už japonės Marie Kondo knygos "The Life-Changing Magic of Tidying", ir , perskaičiusi daug puikių atsiliepimų "amazon.co.uk", nusipirkau būtent ją. Nesuskaičiavau ir jau nesuskaičiuosiu, kiek daiktų iškeliavo įš mano namų skaitant šią knygą, tačiau vietos jau daugiau, ir namo grįžti maloniau, nors procesas dar tikrai nesibaigė.:) 

Taigi, apie kokią magiją kalba Marie Kondo? Jeigu sutraukčiau visą knygos turinį į du sakinius, manau, jie būtų tokie: "Atsisveikink su absoliučiai visais daiktais, kurie tau jau neteikia džiaugsmo, o kiekvienam iš tų, kuriuos su džiaugsmu pasiliksi, surask tinkamą vietą." Dar tebesu pakeliui į tai, kąd namuose iš tikro liktų tik tie daiktai, kuriuos noriu turėti (atsikratyti daiktų taip, kad tai darydama jaustumiesi pakankamai gerai, nėra taip paprasta!), tačiau vis pastebiu, kaip galvoje iškyla vaizdinys, kuriame matau dar daugiau sienų baltumo ir dar mažiau jį užstojančių daiktų, ir kaip jis mane motyvuoja ir toliau rūšiuoti vieną daiktų grupę po kitos ir po truputį įvairiomis kryptimis gabenti iš namų tai, ko galbūt labiau reikia kam nors kitam (arba jau nebereikia niekam.)

Marie Kondo siūlo pradėti namų tvarkymą nuo drabužių spintos ir, viską gerai peržiūrėjus, pasilikti joje tik tai, ką tikrai norisi vilkėti. Tam, kad matytume, kiek iš tikro turime drabužių, autorė primygtinai siūlo (galima sakyti, liepia!) iš pradžių visus juos susikrauti į krūvą ant grindų, o paskui po vieną įmti į rankas ir įvertinti, ar jis mums tebeteikia džiaugsmą. Jeigu ne, dedame į "iškeliaujančių" drabužių krūvą, jeigu taip - į pasiliekamų. Marie sako, kad nuo drabužių pradėti patogiausia, nes juos rūšiuojant gana lengva pajusti, kurie tebedžiugina, o kurie - jau ne (o gal ir niekad nedžiugino). Žinau, žinau, čia gali kilti visokiausių jausmų, pavyzdžiui, galime jausti kaltę, gali atrodyti, kad negalima išmesti ar atiduoti labdarai dar gerų daiktų, kad gal to daikto dar kada nors prireiks, gal jį dar dėvėsim namie, sode ar garaže. Bet ar nėra taip, kad iš esmės vis tiek žinom, kad jis ir toliau ramiai gulės lentynoje? Bent man šis dėsnis tikrai galioja - drabužius, kurie nepatinka, apsirengiu tik "ekstra" atveju, o šiaip jie guli ar kabo nejudinami. Tad kiek gi jų tokiems atvejams reikia? Be to, autorė pateikia ir dar vieną labai įtikinantį argumentą - kai turime mažiau daiktų, galime iš jų gauti daug daugiau džiaugsmo. Pavyzdžiui, jeigu drabužių turime tiek, kad atsidarę spintą galime juos visus matyti, be to, jie mums visi patinka, tikėtina, kad rengsimės įvairiau, negu tada, kai turime daugybę "dar gerų" daiktų, tačiau dėvime vos keletą drabužių komplektų. Tą patį ji sako ir apie knygas. Kai iš lentynų, vėlgi pradėję nuo krūvos ant grindų, išrenkame visa tai, ko jau nebenorime turėti, tikimybė, kad mūsų pasiliekamoms knygoms teks daugiau dėmesio, irgi didėja. Štai jums ir budistinis principas "mažiau yra daugiau", pritaikytas labai praktiškai. :)   

Po knygų Marie siūlo taip pat "perkratyti" visus popierius (ko tik neradau, tvarkydama savuosius!), paskui - įvairius daiktus vonioje, virtuvėje ir t.t., o pabaigai pasilikti tai, kas kelia sentimentų, t.y. laiškus, nuotraukas, dovanas ir pan., mat šiuos daiktus išmesti ar atiduoti sunkiausia. Tačiau ir čia autorės argumentai neatremiami - jeigu mūsų namai darosi pilni visokiausių kažkada su kažkokiais sentimentais susijusių, tačiau dabar jau mums džiaugsmo neteikiančių dalykų, tai kur mes gyvename, praeityje ar dabartyje? Ir kiek vietos mūsų gyvenime yra tam, kas vyksta šiandien? Galų gale, ar mes norime, kad žmonės laikytų visus mūsų jiems kada nors dovanotus daiktus, jeigu jie jiems jau nebepatinka ar nėra naudingi?   

Anot Marie, atsikračius visko, kas jau nebereikalinga, namus tvarkyti ir išlaikyti tvarkingus tampa nepalyginamai paprasčiau ir todėl, kad daiktų labai sumažėja, ir, pavyzdžiui, valyti dulkes tampa daug lengviau. Bet labai svarbus ir kitas aspektas - juk širdžiai mielus daiktus laikyti tvarkingai tikrai lengviau ir maloniau, nei tuos, kuriuos turime tik iš pareigos.

Autorė pateikia labai praktiškų pasiūlymų ir apie tai, kaip patogiau laikyti daiktus, tačiau apie tai - jau kitą kartą. :)     

    

2015 m. sausio 19 d., pirmadienis

Ar įmanoma prasmingai "įdarbinti" pavydą?

Iš visų žmogui būdingų jausmų pavydas, ko gero, vienas iš nemaloniausių, tačiau aplanko jis mus ne taip ir retai. Kartais jis kyla ir man, ir, kiek tenka girdėti,  gana dažnam mano geriau pažįstamam žmogui. Dalis mano klientų pavydą taip pat įvardija kaip nemalonų ir tarsi "trukdantį", o kartais ir kankinantį jausmą.

Nemalonu ir jausti pavydą, ir prisipažinti, kad pavydime. Kartais sunkiai tai galime pripažinti ir patys sau, nes galbūt esame girdėję, kad pavydėti negražu ir tokių jausmų turėtume nejausti (pavyzdžiui, gal vaikystėje girdėjome, kad neturėtume pavydėti broliui ar sesei). Deja, kaip ir su kitais nemaloniais jausmais, taip ir su pavydu, šis "receptas" dažniausiai neveikia: jeigu sakome sau, kad kažko neturėtume jausti, tas jausmas vis tiek išlieka, o kartu dar kyla stresas dėl to, kad jaučiame tai, ko jausti "negalima".

Beje, lietuvių kalboje be žodžio "pavydėti", dar yra žodis "pavyduliauti", tačiau mes dažnai, kalbėdami apie pavydą, galime sudėti į šį vieną žodį abi prasmes. Tačiau šiame straipsnelyje noriu pakalbėti ne apie pavyduliavimą, o būtent apie pavydą, t.y. jausmą, kuris kyla, kai mums, matant kokią nors kito žmogaus sėkmę, šmėsteli mintis: "O kodėl man taip nėra?" Variacijų čia gali būti begalė: "O kodėl aš neužimu tokių pareigų?", "O kodėl mano vaikas nelaimi konkursų?", "O kodėl mes dar negyvename name už miesto?" "O kodėl aš neturiu vyro?", "O kodėl mes negalime sau leisti atostogauti Kosta Rikoje?" ir t.t.  

Jeigu jau kyla šis klausimas, į jį galime atsakyti dviem destruktyviais būdais (ir dažnai tai vyksta automatiškai): arba man taip nėra todėl, kad aš nesu toks vykęs, kaip žmogus, kuriam pavydžiu (tuomet, greičiausiai, kils nusivylimo savimi jausmas, pasijusime niekam tikę, beverčiai), arba taip nėra todėl, kad tam žmogui tiesiog labiau sekasi, negu man (tuomet gali kilti pyktis ir užplūsti mintys apie tai, kad gyvenimas arba pasaulis yra neteisingas).

Abu šie "automatiniai" atsakymai ne tik sukelia nemalonius jausmus, bet ir gali skatinti norą atsiriboti, atsitraukti. Atsitraukti tiek nuo žmonių, šalia kurių jaučiamės menkaverčiai, tiek mažiau įsitraukti į įvairius dalykus, kuriuos siūlo "neteisingas" pasaulis: ir į darbinius užsiėmimus, ir į laisvalaikio veiklas, ir į įvairius kolektyvus, grupes.

Tiesa, tikrai galimas ir pozityvus, motyvuojantis lyginimasis su kitais, kuomet kito žmogaus pasiekimai įkvepia ir sukelia srautą malonių minčių  apie tai, ką mums reikėtų daryti, kad taptume tokie sėkmingi, kaip jis ar ji. Jeigu, matydami kito žmogaus sėkmę, pasakome sau, pavyzdžiui, "Jeigu pasistengsiu, ir aš taip galėsiu", jaučiame ne pavydą, o entuziazmą, įkvėpimą, malonų jaudulį. Tuomet galime tiesiog mėgautis išaugusia motyvacija ir, pasitelkę ją, toliau lavinti savo norimus įgūdžius ar asmenybės bruožus. Arba galime tiesiog gėrėtis kito žmogaus gebėjimais ar sėkme nesitikėdami, kad kada nors pasieksime ar patirsime tą patį, t.y. galime tiesiog džiaugtis tuo, kaip pasisekė kitam žmogui.

Tačiau kaip gi elgtis tais "tamsiaisiais" momentais, kai pasijuntame nieko verti, nevykę, ar net beviltiški? Pirmas žingsnis - tiesiog pastebėti, suvokti ir pripažinti, kad šiuo metu jaučiamės būtent taip. Antras žingsnis - priminti sau, kad šis nemalonus jausmas aplanko ne tik mus, bet ir daugybę kitų žmonių, įskaitant ir šią akimirką. Trečias žingsnis - prisiminti, kad dažniausiai, kad ir kaip jaustumėmės, galime laisvai rinktis, kaip elgsimės, bei išsirinkę išmintingą elgesio variantą, pradėti veikti.

Žinoma, ne visada tai būna lengva, tačiau beveik visada - įmanoma. Jeigu, jausdami pavydą, tarsi "užsiblokuosime" arba tapsime agresyvūs, jeigu imsime vengti žmonių, jeigu, bijodami pasirodyti "prastesni" už kitus, neleisime sau imtis veiklų, kaip galėsime augti? O jeigu neaugsime, nematysime, kad realizuojame save, kad išmokstame vis naujų dalykų, kad šiandien mums geriau sekasi tai, kas prieš pusmetį ar metus dar buvo sunku, iš kur semsimės pasitikėjimo savimi? Tad, ko gero, vienintelė išmintinga išeitis tokioje situacijoje - pripažinti, kad yra sričių, kur kiti yra pranašesni už mus. Ir kad taip pat ir tose srityse, kuriose esame tikrai stiprūs, bus momentų, kai kiti mus pranoks. Ir ko gero vienintelis ilgalaike prasme veiksmingas elgesio būdas yra galėti išbūti su tokiomis akimirkomis kylančiais nemaloniais jausmais (jeigu jie kyla), ir palaukti, kol jie atslūgs. O kad tai įvyks, nėra jokių abejonių, ir, ko gero, netgi greičiau, nei mums, tik užplūdus jausmui, gali atrodyti.

Ir kai ilgainiui įgausime pasitikėjimo, kad gebame su šiuo destruktyviu jausmu išmintingai tvarkytis, kad galime jo sukeliamą energiją nukreipti naudinga vaga, tai, kaip ir kiekvienas įsisamonintas ir pedirbtas jausmas, gali tapti "trąša", kurią pasitelkę galėsime auginti tai, ką iš tiesų vertiname. Galbūt tai bus gebėjimas bendradarbiauti ir augti bei tobulėti kartu, kartais galbūt draugiškai palenktyniaujant, galbūt - nuoširdžiai domėtis kitais žmonėmis ar įsiklausyti į save ir savo tikruosius polinkius bei vertybes.

Sausio pradžioje su kolega Juliumi dalyvavome dėmesingumu grįsto streso valdymo instruktorių atsiskyrime ("retreate") Olandijoje. Šiamet jį vesti buvo pakviesta Bettina Romhardt, tikrai puiki mokytoja iš Vokietijos. Per penkias atsiskyrimo dienas ji kalbėjo apie daug įvairių dalykų, tačiau viena jos paminėta, plačiai Rytų mokymuose paplitusi  metafora labai tinka šiai temai. Pasak šios metaforos, žmonės taip dažnai patiki esantys bangos, kad ima lygintis, kuri aukštesnė ir gražesnė, ir pamiršta, kad pirmiausia visi kartu esame vandenynas. Bendrumų su kitais mumyse visuomet yra daugiau, nei skirtumų, net jeigu kurią akimirką ir atrodo priešingai.

Vieta, kurioje vyko šis atsiskyrimas, buvo miškinga, ir mes kasdien, visi kartu, tačiau tylėdami, vaikščiojome po mišką. Vėliau buvo nuostabu išgirsti, kiek įvairių įžvalgų žmonės patyrė tiesiog vaikštinėdami po mišką ir iš tiesų jį matydami. Viena iš jų ir vėl susijusi su šio straipsnelio tema. Juk miškas gražus būtent dėl įvairių jame augančių medžių, krūmų ir žolynų. Tik ši įvairiovė ir gali sukurti tai, ką vadiname mišku. Ir būtų labai gaila, jeigu kurie nors augalai nuspręstų daugiau nebeaugti dėl to, kad yra už juos aukštesnių ar storesnių, arba dėl to, kad šalimais išdygęs kitas augalas auga greičiau. Arba jeigu kurie nors medžiai nutartų išeiti į kitą mišką vien tam, kad ten būtų aukštesni už daugumą :)

         

2015 m. sausio 13 d., antradienis

Dar sykį apie planus naujiems metams

Perskaičiusi keletą kolegių įrašų – apie valią bei tikslų kėlimą ir planavimą ėmiau mąstyti ne tik apie tikslus 2015 metams, bet ir apie įpročio galią. 

Jei skaitysite psichologinę literatūrą apie tikslų kėlimą, beveik visada rasite pasiūlymą kelti konkrečius tikslus ir aiškiai įvardinti galutinį rezultatą. Tarkime, noriu būti rašytojas, vadinasi galiu pradėti pvz. nuo tikslo parašyti 200 puslapių knygą. Noriu sulieknėti, vadinasi tikslas - numesti pvz. 5 kilogramus. Tačiau kartais galiu ir visai neturėti tokių konkrečių tikslų, o tiesiog įsivardinti kryptis – sveikiau gyventi, tobulinti rašymo įgūdžius, sulieknėti, pradėti bėgioti ir t.t. 

Kitaip tariant, niekaip neįsivaizduoti ir negaišti laiko galutiniam rezultatui konkrečiai apsibrėžti, nes kartais nesvarbu, ar turėsite konkretų apibrėžtą rezultatą, bet jei susiformuosite įpročius, vedančius pasirinkta kryptimi, ir pakeisite tuos, kurie pasirinkta kryptimi neveda, rezultatą vis tiek pasieksite. 

Juk vargu, ar jeigu dabar rūkote, ar turite viršsvorio, kada nors kėlėte tokį tikslą – nutukti (sverti 100 kg), tapti rūkaliumi (per dieną surūkyti 20 cigarečių). Greičiausiai visai nejučia ir pamažu susiformavote ne ten vedančius įpročius. Ir net jei esate liekni nuo neatmenamų laikų, didelė tikimybė, kad dėl į lieknumą vedančių įpročių.

Turbūt esate girdėję patarimą siekti tikslo mažais žingsniais. Galiu tik pridėti, jog didelį tikslą (pvz. parašyti knygą) svarbu ne tik suskaldyti į mažus žingsnius (pvz. per savaitę parašyti po 200 žodžių), bet ir susikurti įprotį rašyti. Pvz. kiekvieną pirmadienį bei penktadienį iš karto po pusryčių parašyti po 200 žodžių. 

Kad geriau suprastumėte, kodėl siūlau būtent tokias konkretybes siekiant ne tokio konkretaus tikslo, svarbu įsigilinti, kaip formuojasi įpročiai. 

Paskutiniu metu susidomėjau Ann Graybiel iš Masačiusetso technologijų instituto darbais ir įpročių formavimosi tyrimais, trukusiais daugiau negu 10 metų. Eksperimento pradžioje žiurkėms (taikant nejautrą) buvo implantuoti smulkučiai jutikliai su mikroskopiniais laideliais. Šie jutikliai leido mokslininkams minučių tikslumu stebėti, kas vyksta žiurkių smegenyse, kai jos atlieka įprastus kasdienius veiksmus. Eksperimentų metu gyvūnėlis buvo padedama į T formos labirinto pradžią prie užtvaros, tuomet nuaidėdavo garsinis signalas ir užtvara būdavo atidaroma. Iš pradžių gyvūnas bėginėjo pirmyn atgal labirintu, viską aplinkui uostinėdamas ir skrebendamas. Kai pasiekdavo T formos galą, dažniausiai pasukdavo į dešinę, o tuomet į kairę kur galiausiai aptikdavo šokoladą. Žiurkių smegenų stebėjimai atskleidė, kad iš pat pradžių ieškant gardėsio ir uostinėjant, gyvunėlio smegenys veikė labai aktyviai. Galiausiai, po daugelio eksperimento pakartojimo (kai žiurkė vis bėgdavo ir bėgdavo labirintu iki šokolado) gyvūnas ieškoti ir uostinėti nustodavo, o labirintu bėgdavo vis greičiau ir greičiau. Pasikeitė ne tik gyvūno veiksmų greitis labirinte, bet, remiantis daviklių smegenyse duomenimis, sumažėjo ir smegenų aktyvumas. Ilgalaikių tyrimų metu buvo pastebėta, jog įpročio formavimuisi svarbūs trys žingsniai: 

  • Signalas (pvz., spragtelėjimas, po kurio būdavo atidaromas labirintas), skatinantis smegenis pereiti prie savotiško „autopiloto“ ir nurodyti, kokį įprotį pasirinkti. 
  • Antras žingsnis yra įprastas elgesys (pvz., bėgimas labarintu. Įprastas elgesys gali būti ir protinis ar emocinis, ne tik fizinis). 
  • Bei trečias žingsnis – atlygis (pvz., šokolado plytelė), nes būtent tai lemia, ar smegenys įsimins, kad šį ciklą verta kartoti. 

Kad šių tyrimų rezultatai pritaikomi ne tik gyvūnams, bet ir žmonėms, įsitikinti nesunku. Jei žmogus ar gyvūnas pakartoja tokį ciklą daug kartų, ciklas darosi beveik automatinis. Beveik automatinis, o ne automatinis reiškia, kad įprotis nėra toks automatizuotas procesas kaip pvz. virškinimas ar širdies plakimas. Signalas bei atlygis tarpusavyje susipina, ko pasekmė – stiprus lūkesčio jausmas arba troškimas.

Mūsų smegenys nuolat stengiasi bet kurį įprastą veiksmą paversti įpročiu, nes įpročiai leidžia protui pailsėti, taupoma energija, kurios smegenys ir taip sunaudoja labai daug. Todėl ir galutinį rezultatą (pvz. žalingą sveikatai viršsvorį), kurį pasiekėme net jeigu tokio tikslo ir nekėlėme, lėmė ištisa įpročių grandinė (daug paprastų įpročių ciklų). 

Vadinasi, jei galutinį tikslą pasiekėte dėl to, kad susiformavo automatizmas arba įprotis (ar daug įvairių įpročių), daug labiau tikėtina, jog pasiektas rezultatas bus ilgalaikis, negu tuo atveju, kai tikslą pasiekėte, bet įpročiai nesusiformavo. Pvz. jeigu numetėte svorį formuodami sveikesnius mitybos įpročius, tikimybė, kad prarasti kilogramai po kurio laiko sugrįš, bus daug mažesnė negu svorį numetus laikantis griežtos dietos (t.y. neformuojant ilgalaikių įpročių). 

Įgyti įpročiai niekada visiškai neišnyksta ir yra užkoduoti smegenų struktūrose (Ann Graybiel pastebėjo pagrindinio nervinio mazgo veiklą). Tai mums gali būti naudinga pvz., nereikia iš naujo mokytis vairuoti po kiekvienų atostogų. Tačiau tas pat galioja ir blogiems įpročiams -  sunku įgyti įprotį po darbo bėgioti, jei esate įpratę žiūrėti TV. 

Norint suformuoti naują įprotį svarbūs visi trys įpročio fomavimosi žingsniai: signalas (arba priminimas), įprastas elgesys, apdovanojimas. Todėl viršsvorio turintiems žmonėms labai svarbu pastebėti tuos signalus, kurie lemia būtent jų įprotinį vagymo elgesį, bei atlygius, kuriuos gauna, kai pavalgo (o ne tiesiog giebtis naujos dietos, atsisakyti saldumynų ar sumažinti maisto porcijas).

Tad jei norite kitais metais pradėti bėgioti, sulieknėti, parašyti knygą, ar tapti tvarkingesniu, galite pradėti nuo visai visai mažų, bet reguliarių žingsnių tinkama kryptimi, kur numatyti visi trys įpročio formavimosi žingsniai (signalas, elgesys, atlygis). 

Tarkim, iš karto grįžus namo po darbo (signalas) persirengti tinkama bėgimui apranga ir išeiti į bėgimo trasą – nebėgti, o tiesiog nueiti iki trasos ir tiek (įprotinis elgesys) bei grįžti namo, o grįžus būtinai save pagirti (ar numatyti sau kokį nors kitą atlygį). Po kelių dienų tuo pačiu laiku, po to paties signalo galite jau nuveikti daugiau – nuėję iki trasos, ja pasivaikščioti, o grįžę namo sau suteikti dar didesnį atlygį. Dar po kelių dienų po to paties signalo, galite pabandyti nubėgti pirmąjį kilomentrą. Remdamasi savo patirtimi ir moksliniais tyrimais, tikrai raginu nepersistengti dėl rezultato ir gerbti savo ribas, jog vietoje atlygio negautumėte skausmo ir didelio nuovargio (bausmės), nes smegenys tai įsimins kaip „geriau to nekartoti“. 

Pabaigai norėčiau pastebėti, jog čia aprašytas rezultato gavimo būdas (formuotis tinkamus įpročius, o ne bet kokia kaina siekti rezultato) yra ilgesnis kelias, tačiau galutinis juo einant pasiektas rezultatas bus ilgalaikis ir, tikėtina, neturintis pašalinio poveikio. O kur dar gerokai mažesnė atkryčio tikimybė. Kaip minėjau straipsnio pradžioje, čia nurodyti patarimai niekaip neprieštarauja kolegių išsakytoms rekomendacijomis. Ir aš pati planuodama 2015 metus, kėliau tiek tikslus, tiek nusimačiau kryptis bei apsisprendžiau formuotis įpročius. Galiausiai, galima apjungti keletą skirtingų siūlymų. Juk siekiami tikslai būna skirtingi. Jei tiesiog norite gauti mokslo baigimo pažymėjimą, greičiausiai neverta siekti įtvirtinti įpročių, juk kartais svarbūs ir įvairūs diplomai. Arba, tarkim, norint nuvykti į Kretą gal visai nesvarbu įgyti kelionių organizavimo patirties. Be to, skirtingiems žmonėms, esant skirtingoms aplinkybėms, skirtingoms sritims gali tikti skirtingi būdai. Kažin, ar Jūsų darbdavys itin džiaugtųsi, jeigu užuot siekęs rezultato imtumėte labai mažais žingsniais formuotis teisingus darbo įgūdžius. Bet, jei kažką daryti vis nerandate laiko arba nuolat palūžtate (ar atkrentate), gal verta labai mažais, bet reguliariais žingsneliais pajudėti pasirinkta kryptimi.