2012 m. kovo 26 d., pirmadienis

Atrodo, kad niekas nevyksta? Nebūtinai...

Savaitgalį buvau pas mamą. Ji - daržų ir gėlynų mėgėja, kasmet auginanti įvairių daržovių ir gėlių sodinukų. Šiais metais ir aš nutariau pasisėti ant palangės bazilikų, ir nors jie sudygo jau gal prieš porą savaičių, kol kas nelabai auga. Apžiūrinėdama mamos sodinukus, kartu papasakojau apie savo "kažkodėl neaugančius" bazilikus. Pasitikslinusi, prieš kiek laiko jie išdygo ir kaip dabar atrodo, ji atsakė, kad šiuo metu mano bazilikai "auga gilyn, kad paskui galėtų augti aukštyn". Pasirodo, šiuo metu jie augina šaknų sistemą, kad paskui galėtų, "tvirtai stovėdami ant kojų", auginti stiebą ir lapus. Taigi, nors iš to, ką matau, atrodo, kad jie stovi vietoje, pasirodo, aš toli gražu ne viską matau...

Nors žmonės įgyja vis daugiau įvairiausių galimybių, daugeliu atžvilgių tampa vis stipresni, tačiau kai kuriais aspektais mes esame, ko gero, labiau pažeidžiamesni, negu mūsų protėviai. Viena iš mūsų silpnų vietų - kantrybės trūkumas. Kartais gana greitai padarome išvadas, kad "niekas nevyksta", kai nebūtinai tai būna tiesa. Labai daug svarbių procesų iš pradžių turi "subręsti", kad paskui pasirodytų jų vaisiai. Žinoma, yra ir tokių dalykų, kuriuos galime atlikti žaibiškai. Tarkime, jeigu reikia duonos, nereikia jos raugti, laukti keletą dienų, kol išrūgs, ir tik tada kepti bei valgyti. Užtenka nueiti iki artimiausios parduotuvės. Jeigu norime į Londoną ar Romą, užtenka pasėdėti lėktuve trejetą valandų, ir jau esame ten. Tai neišvengiamai keičia mūsų suvokimą, ką reiškia žodžiai "greitai" ir "lėtai". Tačiau tuo pat metu yra dalykų, kurie ir šiandien vyksta tokiu pat greičiu, kaip prieš šimtą ar tūkstantį metų. Bazilikui reikia tiek pat laiko, kad išaugintų šaknis. Panašiai ir žmogui, siekiančiam naujų įgūdžių ar didesnių galimybių, taip pat vis dar tenka tam tikrą laiką padirbėti, save "paauginti". Ir nors kartais mūsų protui, šiek tiek išpaikintam ir sutrikdytam žaibiškų pokyčių kai kuriose srityse, gali atrodyti, kad niekas nevyksta, kartais gali vykti labai svarbūs, nors ir nematomi, procesai. Pavyzdžiui, naujas įgūdis, kurį laviname (nesvarbu, ar tai būtų vairavimas, užsienio kalbos mokymasis, ar pastangos geriau suvokti ir valdyti savo emocijas), taip pat gali būti tame etape, kai rodos, vis stengiamės, o norimų rezultatų vis nėra. Bet tai nebūtinai reiškia, kad neartėja tą diena, kai jų sulauksime. Jeigu, prieš imdamiesi darbo, susirinkome pakankamai informacijos, ir žinome, kad mūsų dedamos pastangos veda norima kryptimi, tereikia kantrybės. Kai tik susiformuos pakankamai tvirtos šaknys, netrukus pamatysime ir stiebą, ir lapus, ir galbūt netgi žiedus :)

2012 m. kovo 18 d., sekmadienis

Persivalgymo priežastis? Persidirbimas!

Neseniai JAV mitybos specialistų atlikto tyrimo metu buvo stebima 320 dirbančių moterų ir lyginami jų valgymo įpročiai. Pasirodė, kad tos moterys, kurios buvo daugiau pervargusios darbe, kurios jautėsi, kad jų pastangos darbovietėje nepakankamai vertinamos, ir kurių požiūris į darbovietę apskritai buvo daugiau negatyvus, gerokai dažniau persivalgydavo ir jas dažniau vargino antsvoris arba nutukimas, negu moteris, kurioms nebuvo būdingi išvardyti simptomai (kurie gali būti perdegimo sindromo požymis).

JAV mitybos specialistai pastebi, kad sutrikusi mityba dažnai yra ne pirminė, o antrinė problema (t.y. kitos problemos pasekmė), ir kad tokiais atvejais mitybą bei fizinį aktyvumą sunkiau koreguoti nesprendžiant pirminės problemos. Kadangi maistas daugumai mūsų lengvai prieinamas, jis dažnai tampa viena parankiausių nuotaikos gerinimo ir streso reguliavimo priemonių.

Tačiau jeigu persivalgome, pavyzdžiui, todėl, kad darbe dažnai jaučiamės pervargę ir išsekę, tyrimai rodo, kad nepakoregavus darbinės situacijos įgyvendinti mitybos pokyčius gali būti daug sunkiau. Viena iš priežasčių, kaip manoma, yra ta, kad angliavandeniai padeda palaikyti gerą nuotaiką, o gana didelė dalis dietų siūlo mažinti angliavandenių kiekį. Tad jeigu žmogus, kurio nuotaika dėl įvairių rūpesčių jau yra prasta, ima laikytis angliavandenius ribojančios dietos, jo emocinė būsena, bent jau laikinai, gali dar suprastėti, ir šiuos apribojimus tokiam žmogui gali būti gerokai sunkiau toleruoti, negu tiems žmonėms, kurių nuotaika yra normali. Tad jeigu viršsvorio priežastis - vadinamasis emocinis valgymas, norint jį suvaldyti dažnai būna svarbu spręsti problemas, keliančias tas neigiamas emocijas, kurias slopiname valgiu.

Kita vertus, jeigu mūsų mitybos problemos dar nėra labai įsisenėjusios, jeigu nekamuoja didelis antsvoris, tačiau pastebime savo polinkį į emocinį valgymą, truputį pamąstę ir kūrybiškai nusiteikę, galime rasti įvairių pakaitalų šokoladukams, sausainiams, pyragams ar bulvių traškučiams, kurie daugeliui žmonių yra ir "nuotaikos gerintojai" ir "apdovanojimai" už įvairias dedamas pastangas. (Kam nebuvo atėjusi į galvą mintis - "Taip sunkiai visą dieną dirbau, tikrai vakare nusipelniau pavalgyti to, kas man skanu.") Tačiau kartais trumpas pasivaikščiojimas, pabuvimas lauke (ypač pavasarį, kai darosi vis šviesiau ir šilčiau) nuotaiką gali paveikti daug pozityviau, nei suvalgytas saldumynas. Arba gal užuot lepinę save eiliniu puodeliu kavos ir bandele, galime sėsti ant dviračio ir pajusti pavasarinį vėją, išgirsti paukščių čiulbesį? Labai dažnai emociniu valgymu mes bandome patenkinti kitokius, ne valgio, poreikius. Jeigu tas poreikis, pavyzdžiui, atsipalaiduoti po įtempto protinio darbo - dauguma atvejų gerokai efektyviau veiks judesys, negu perteklinis maistas.

2012 m. kovo 11 d., sekmadienis

Nauji neuronai - geros savijautos stiprintojai

Vos prieš keletą dešimtmečių dar buvo manoma, kad naujos žmogaus smegenų ląstelės - neuronai - randasi tik vaikystėje, o vėliau, žmogui suaugus, naujų neuronų formavimosi procesas sustoja.

Šiuo metu jau įrodyta, kad nauji neuronai formuojasi visą žmogaus gyvenimą. Šis procesas, vadinamas neurogeneze, ne tik vyksta, bet ir yra be galo svarbus. Viena vertus, jis būtinas, kad žmogus galėtų mokytis, įgyti naujų įgūdžių. Tačiau šiuo metu intensyviai atliekamų tyrimų rezultatai atskleidžia dar įdomesnių dalykų. Atrandama vis daugiau faktų, rodančių, kad aktyvus neurogenezės procesas yra labai svarbi efektyvaus streso įveikimo, o kartu ir depresijos bei nerimo sutrikimų prevencijos priemonė. Jeigu neurogenezė sutrinka, rizika susirgti depresija ar nerimo sutrikimais ima didėti.

Kas gi ją trikdo? Viena vertus, tam tikrą vaidmenį čia vaidina genetiniai faktoriai. Be to, tyrimai, atlikti su gyvūnais, rodo, kad vaikystėje patirtas stresas gali turėti įtakos suaugusio gyvūno neurogenezei. Pavyzdžiui, peliukai, kurie būdami visai maži buvo periodiškai atskiriami nuo motinos (o tai - didelio streso šaltinis), būdami suaugę pasižymėjo silpnesne neurogeneze, lėčiau atsigaudavo po streso, dažniau demonstruodavo "depresišką" elgesį.

Jeigu jau esame suaugę, ir vaikystėje patyrėme didesnių stresų, pakeisti tų faktų, kurie įvyko prieš keliolika ar keliasdešimt metų, deja, negalime. Tačiau suvokimas, kad tai gali turėti įtakos tam, jog šiandien mums kartais sunku tvarkytis su stresu, gali padėti geriau save suprasti ir kartu savęs nesmerkti. Beje, paradoksalu, tačiau jeigu tai susilpnino mūsų neurogenezę ir kartu atsparumą stresui, bei padidino polinkį į depresiškumą, taip pat gali būti, kad labiau nei kiti žmonės būsime linkę galvoti "Na va, visos mano problemų šaknys vaikystėje, ir nieko jau čia nepadarysi." Kitaip tariant, dėl vaikystėje patirto streso ir jo įtakos mūsų smegenyse vykstantiems procesams, galime būti linkę greičiau prarasti viltį ir nuvertinti savo galimybes keisti situaciją.

Tačiau galimybių tikrai yra. Mokslininkai jau yra atradę ir vis dar atranda įvairių metodų, skatinančių ir stiprinančių neurogenezę. Štai keletas svarbiausių:

1) Nuolatinis mokymasis. Tai gali būti tiek naujos kalbos mokymasis, tiek grojimas kokiu nors instrumentu ar šokių pamokos. Bet koks mokymosi procesas skatina neurogenezę.

2) Fizinis aktyvumas. Ypač gerai veikia aerobiniai pratimai - spartus ėjimas, bėgimas, kardiotreniruoklų naudojimas, aerobika ir t.t. Nors vis dar egzistuoja mitas, kad sportas geriausiu atveju tik trumpam pagerina mūsų savijautą, tačiau tai - tikrai tik mitas. Jeigu norime, kad mūsų smegenys gerai funkcionuotų (ir čia kalbame ne tik apie mąstymą, atmintį, bet ir apie nuotaiką), kūnas privalo reguliariai būti aktyvus.

3) Nedidelio kaloringumo dieta. Tyrimai, atlikti tiek su gyvūnais, tiek su žmonėmis rodo, kad tie, kurie valgo saikingiau, pasižymi aktyvesne neurogeneze ir kartu didesniu atsparumu stresui. Dažnas šokolado, saldymunų, riebaus maisto valgymas galbūt ir suteikia laikiną pasitenkinimo jausmą, tačiau ilgalaikis to poveikis - daugiau neigiamas, nei teigiamas.

4) Atsipalaidavimo technikų taikymas. Dideli streso kiekiai stabdo neurogenezę, tad viskas, kas padeda stresą mažinti, ją veikia teigiamai. Tai gali būti tiek meditacijos pratybos, tiek technikos, kurių metu pasitelkiama vaizduotė (raminantys, atpalaiduojantys vaizdiniai), tiek raumenų įtempimu ir atpalaidavimu paremti metodai, pvz. taikomoji relaksacija.

5) Nuolatinis kontaktas su naujais dalykais - naujais žmonėmis, naujomis vietomis ir t.t. Kuo turtingesnė ir įvairesnė mūsų aplinka, tuo labiau tai skatina naujų neuronų radimąsi.

6) Ciberžolės vartojimas. Tyrimai rodo, kad tų Indijos vietų, kuriose ruošiant valgį gausiai naudojama ciberžolė, gyventojai keletą kartų rečiau serga Alzheimerio liga, nei JAV gyventojai.

Pasirinkdami įsitraukti į veiklas, kurios skatina naujų neuronų gamybą, kartu stipriname savo psichiką, didiname tikimybę, kad mūsų nuotaika bus gera, kad kils įvairių minčių, skatinančių toliau įsitraukti į pozityvius išgyvenimus teikiančią ir kartu toliau mus stiprinančią veiklą. Tai ne visada bus lengvas procesas, ypač jeigu esame linkę labiau tikėti pesimistinėmis prognozėmis (vėlgi galbūt dėl genetinių faktorių ar patirties nulemtų mūsų smegenų veiklos ypatumų), tačiau jis tikrai veda į geresnę savijautą bei prasmingesnį, daugiau pasitenkinimo teikiantį gyvenimą.