Nauji neuronai - geros savijautos stiprintojai

Vos prieš keletą dešimtmečių dar buvo manoma, kad naujos žmogaus smegenų ląstelės - neuronai - randasi tik vaikystėje, o vėliau, žmogui suaugus, naujų neuronų formavimosi procesas sustoja.

Šiuo metu jau įrodyta, kad nauji neuronai formuojasi visą žmogaus gyvenimą. Šis procesas, vadinamas neurogeneze, ne tik vyksta, bet ir yra be galo svarbus. Viena vertus, jis būtinas, kad žmogus galėtų mokytis, įgyti naujų įgūdžių. Tačiau šiuo metu intensyviai atliekamų tyrimų rezultatai atskleidžia dar įdomesnių dalykų. Atrandama vis daugiau faktų, rodančių, kad aktyvus neurogenezės procesas yra labai svarbi efektyvaus streso įveikimo, o kartu ir depresijos bei nerimo sutrikimų prevencijos priemonė. Jeigu neurogenezė sutrinka, rizika susirgti depresija ar nerimo sutrikimais ima didėti.

Kas gi ją trikdo? Viena vertus, tam tikrą vaidmenį čia vaidina genetiniai faktoriai. Be to, tyrimai, atlikti su gyvūnais, rodo, kad vaikystėje patirtas stresas gali turėti įtakos suaugusio gyvūno neurogenezei. Pavyzdžiui, peliukai, kurie būdami visai maži buvo periodiškai atskiriami nuo motinos (o tai - didelio streso šaltinis), būdami suaugę pasižymėjo silpnesne neurogeneze, lėčiau atsigaudavo po streso, dažniau demonstruodavo "depresišką" elgesį.

Jeigu jau esame suaugę, ir vaikystėje patyrėme didesnių stresų, pakeisti tų faktų, kurie įvyko prieš keliolika ar keliasdešimt metų, deja, negalime. Tačiau suvokimas, kad tai gali turėti įtakos tam, jog šiandien mums kartais sunku tvarkytis su stresu, gali padėti geriau save suprasti ir kartu savęs nesmerkti. Beje, paradoksalu, tačiau jeigu tai susilpnino mūsų neurogenezę ir kartu atsparumą stresui, bei padidino polinkį į depresiškumą, taip pat gali būti, kad labiau nei kiti žmonės būsime linkę galvoti "Na va, visos mano problemų šaknys vaikystėje, ir nieko jau čia nepadarysi." Kitaip tariant, dėl vaikystėje patirto streso ir jo įtakos mūsų smegenyse vykstantiems procesams, galime būti linkę greičiau prarasti viltį ir nuvertinti savo galimybes keisti situaciją.

Tačiau galimybių tikrai yra. Mokslininkai jau yra atradę ir vis dar atranda įvairių metodų, skatinančių ir stiprinančių neurogenezę. Štai keletas svarbiausių:

1) Nuolatinis mokymasis. Tai gali būti tiek naujos kalbos mokymasis, tiek grojimas kokiu nors instrumentu ar šokių pamokos. Bet koks mokymosi procesas skatina neurogenezę.

2) Fizinis aktyvumas. Ypač gerai veikia aerobiniai pratimai - spartus ėjimas, bėgimas, kardiotreniruoklų naudojimas, aerobika ir t.t. Nors vis dar egzistuoja mitas, kad sportas geriausiu atveju tik trumpam pagerina mūsų savijautą, tačiau tai - tikrai tik mitas. Jeigu norime, kad mūsų smegenys gerai funkcionuotų (ir čia kalbame ne tik apie mąstymą, atmintį, bet ir apie nuotaiką), kūnas privalo reguliariai būti aktyvus.

3) Nedidelio kaloringumo dieta. Tyrimai, atlikti tiek su gyvūnais, tiek su žmonėmis rodo, kad tie, kurie valgo saikingiau, pasižymi aktyvesne neurogeneze ir kartu didesniu atsparumu stresui. Dažnas šokolado, saldymunų, riebaus maisto valgymas galbūt ir suteikia laikiną pasitenkinimo jausmą, tačiau ilgalaikis to poveikis - daugiau neigiamas, nei teigiamas.

4) Atsipalaidavimo technikų taikymas. Dideli streso kiekiai stabdo neurogenezę, tad viskas, kas padeda stresą mažinti, ją veikia teigiamai. Tai gali būti tiek meditacijos pratybos, tiek technikos, kurių metu pasitelkiama vaizduotė (raminantys, atpalaiduojantys vaizdiniai), tiek raumenų įtempimu ir atpalaidavimu paremti metodai, pvz. taikomoji relaksacija.

5) Nuolatinis kontaktas su naujais dalykais - naujais žmonėmis, naujomis vietomis ir t.t. Kuo turtingesnė ir įvairesnė mūsų aplinka, tuo labiau tai skatina naujų neuronų radimąsi.

6) Ciberžolės vartojimas. Tyrimai rodo, kad tų Indijos vietų, kuriose ruošiant valgį gausiai naudojama ciberžolė, gyventojai keletą kartų rečiau serga Alzheimerio liga, nei JAV gyventojai.

Pasirinkdami įsitraukti į veiklas, kurios skatina naujų neuronų gamybą, kartu stipriname savo psichiką, didiname tikimybę, kad mūsų nuotaika bus gera, kad kils įvairių minčių, skatinančių toliau įsitraukti į pozityvius išgyvenimus teikiančią ir kartu toliau mus stiprinančią veiklą. Tai ne visada bus lengvas procesas, ypač jeigu esame linkę labiau tikėti pesimistinėmis prognozėmis (vėlgi galbūt dėl genetinių faktorių ar patirties nulemtų mūsų smegenų veiklos ypatumų), tačiau jis tikrai veda į geresnę savijautą bei prasmingesnį, daugiau pasitenkinimo teikiantį gyvenimą.