Atsakymas į šį klausimą gana tiesmukiškas: jeigu norite geriau jaustis, patirti mažiau streso, mažiau rizikuoti susirgti depresija - pastangas vertinti svarbiau. Tačiau ne tik dėl to. Tyrimai rodo, kad žmonės, vertinantys dedamas pastangas, savo tikslų taip pat pasiekia dažniau. Netrukus pasvarstysime, kodėl.
Pavyzdžiui, įsivaizduokime dvi moteris, auginančias vaikus. Vienas iš jų mąsto: "Esu patenkinta, nes mano vaikas šiandien gavo gerą pažymį, svečiams gražiai paskambino pianinu ir buvo itin mandagus". Ši moteris labiau akcentuoja ir vertina rezultatus. O kita mąsto maždaug šitaip: "Esu patenkinta, nes šiandien padėjau vaikui suprasti matematikos uždavinį, o paskui mes pasikalbėjome apie tai, kodėl žmonės susitikę sveikinasi." Ši moteris labiau vertina tai, ką atliko, pernelyg neakcentuodama rezultato.
Ką pirmajai moteriai reikš, jeigu jos vaikui, pavyzdžiui, kuriuo nors metu sunkiau seksis matematika? Ir ką tai reikš antrajai moteriai? Kuri patirs mažiau streso, jeigu taip nutiks? Kuriai iš jų bus lengviau rasti būdų padėti savo vaikui išmokti matematiką tiek gerai, kiek jis gali? Kurios moters vaikas labiau rizikuos jaustis nevykėliu, jeigu kiti vaikai matematiką mokės geriau?
Tikėtina, kad abi šios moterys turi panašius tikslus - jos greičiausiai visų pirma nori, kad jų vaikai užaugę būtų laimingi. Kuriai bus realiau šį tikslą įgyvendinti?
JAV Jeilio universiteto psichologė Dr. Susan Nolen-Hoeksema savo knygoje "Moterys, kurios galvoja per daug", rašo, kad jaunesnės kartos amerikiečiai daug dažniau serga depresija, nei vyresni, nors jaunųjų gyvenimo sąlygos nepalyginti geresnės. Mažiau negu 20 proc. JAV gyventojų, gimusių iki 1915 metų, per gyvenimą teko patirti depresijos epizodą. Tuo tarpu tarp žmonių, gimusių po 1955 metų, tokių, kurie patyrė bent vieną depresijos epizodą, yra 40 proc. Šios mokslininkės teigimu, viena iš galimų depresijos dažnėjimo priežasčių - tai, ką ji vadina nepagrįstomis pretenzijomis. Tai įsitikinimai apie tai, kokie turėtume būti mes patys, kiti žmonės ir gyvenimas. Pvz. "Aš nusipelnau visko, ko noriu", "Niekas neturi teisės versti mane jaustis blogai" ir t.t. ir pan.
Ir tuomet, jeigu kas nors klostosi ne taip, kaip norime, mūsų emocijos, o kartu ir protas, įsiaudrina. Pradedame ieškoti atsakymų į klausimą, kodėl rezultatas nėra toks, koks privalo būti. "Kas yra mano vaikui, kad jis nesupranta matematikos? Kas su juo ne taip? Ar čia aš ką nors ne taip darau? O gal taip yra dėl to, kad vyras tiek daug dirba ir mažai pabūna su sūnumi? Gal jis dėl to jaučiasi nesaugiai ir negali susikaupti per pamokas? Kiek kartų aš jo prašiau...O gal čia mokytoja kalta? Prisimenu, pernai man buvo pasirodę, kad ji mano Tomo nemėgsta..." Kartais mes, lietuviai, apie žmones, kurie, susidūrę su sunkumais, ima šitaip karštligiškai mąstyti, sakome, kad jie "linkę prisigalvoti". Yra ir dar vienas gražus lietuviškas posakis - "padaryti iš musės dramblį". Angliškai sakoma "padaryti kalnus iš kurmiarausių." Nesvarbu, ar lyginsime dramblį su muse, ar kurmiarausį su kalnu, esmė lieka ta pati - mūsų protas, įnirtingai besistengdamas surasti problemos priežastis, kartu labai ją išdidina. Ir tuomet staiga tai, kad vaikas vieną dieną iš matematikos kontrolinio gavo 5 arba 6, gali pradėti reikšti, jog jis negabus mokslams, nieko gyvenime nepasieks ir t.t. ir t.t.
Kuo mums svarbesni rezultatai, tuo didesnį stresą patiriame, kai jie ne tokie, kokių norime. Ir tuo didesnė tikimybė, kad musės dydžio problema per keletą minučių virs "drambliu", kuris mums ir trukdys siekti tikslo. Tarkime, norime darbe paprašyti didesnio atlyginimo. Stengiamės, dirbame, kruopščiai atlikinėjame visas užduotis, ir planuojame, kaip visiškai mumis patenkintam viršininkui netrukus užsiminsime apie savo lūkesčius. Tačiau likus porai dienų iki sutarto pokalbio viršininkas sako: "Vakar peržvelgiau pardavimų ataskaitą, ir man pasirodė, kad ten du skaičiai supainioti vietomis, gal gali patikrinti?" Jeigu nematome savo pastangų visumos, o tik išsvajotą tobulą rezultatą (kuris dabar jau toks nėra), galime smarkiai ant savęs supykti, nuspręsti, kad viską sugadinome, kad dabar būtų kvaila kalbėti apie atlyginimo didinimą, o kartu galbūt imtume graužtis, jog mums per mažai moka, gal net pykti ant viršininko, kad jis pats nesusipranta didinti užmokesčio ir t.t. ir pan. Tuo tarpu žmogus, labiau vertinantis pastangas, vienos klaidos matyt nelaikys pražūtinga, ir greičiausiai nekeis planų pasikalbėti dėl atlyginimo. Ir vėlgi - kuris turi daugiau šansų galiausiai pasiekti tikslą, t.y. gauti didesnį atlyginimą?
Atliekant kai kuriuos dalykus pernelyg didelis mąstymas apie rezultatą gali būti itin žalingas. Sunku įsivaizduoti, kad bent vienas vertingas literatūros kūrinys buvo sukurtas specialiai siekiant, pavyzdžiui, "parašyti knygą, kuri laimėtų Nobelio literatūros premiją." Žinoma, galbūt rašytojui tokia mintis ir galėjo kada nors ateiti į galvą, tačiau įsivaizduokime, kokio kūrinio galėtume tikėtis, jeigu autorius po kiekvieno sakinio vertintų, ar tas sakinys vertas premijos. Ir kokia kančia turėtų būti toks rašymas.
Dar vienas pavyzdys, kai ypač svarbu orientuotis į procesą ir į tinkamas pastangas, o ne į rezultatą - meditacijos pratybos. Mokantis meditacijos dažnai tikimasi, kad ji padės valdyti stresą. Gana dažnai taip ir būna, tačiau bene labiausiai šį procesą stabdo nuolatinis tikrinimas "ar jau pradedu atsipalaiduoti", "ar mano savijauta jau gerėja" ir pan.
Kartais galima mąstyti taip: kad ir kokį darbą darytume, mes savotiškai sėjame sėklą. Daugelis sėklų kurį laiką turi praleisti po žeme, kol išdygsta. Tuo laiku mes sėklą galime laistyti, rūpintis, kad jai nebūtų per šaltą (t.y. dėti reikiamas pastangas), tačiau jeigu imsime ją vis atkasinėti ir žiūrėti, ar jau greitai dygs (t.y., koks rezultatas)tai kels stresą ir mums, ir sėklai. Kai ji išdygs ir augs, mums bus ramiau, nes jau matysime, kad mūsų pastangos nėra beprasmės, tačiau ir toliau galėsime tik laistyti ir prižiūrėti augalėlį, nes jeigu imsime jį, pavyzdžiui, tampyti už viršūnės, kad greičiau augtų, rezultatai prastės.
Kuo labiau vertiname tai, kas iš tiesų nuo mūsų priklauso, t.y. pastangas, tuo labiau jaučiamės valdantys situaciją ir tuo dažniau galime jaustis patenkinti. Kartu esame mažiau priklausomi nuo rezultato. Jeigu jis geras - džiaugiamės, jeigu nelabai (o taip neišvengiamai kartais nutinka)- galime jį priimti kaip ženklą, kad laikas koreguoti pastangas (nes juk visi, ko gero, suprantame, kad neturime jokių galimybių visą gyvenimą iš pirmo karto pasirinkti jas visiškai teisingai). :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą