Ką atsakytumėte, jeigu jūsų kas paklaustų, ar patirdami daug streso, turėdami daug darbų, "irdamiesi" per dieną, kurios tvarkaraštis gerokai įtemptesnis, negu jums norėtųsi, vis dėlto pastebite lengvumo,džiaugsmo, malonumo akimirkas? Kaip manote, ar pastebite jas dažnai, kartais, retkarčiais ar beveik niekada?
Neseniai su Juliumi baigėme vesti seminarų ciklus psichologams ir gydytojams, skirtus artimiau susipažinti su dėmesingumu grįstu streso valdymu (angl. MBSR) ir dėmesingumu grįsta kognityvine terapija (angl. MBCT). Tai buvo seminarai, kurių metu specialistai mokėsi tiek patys atlikti dėmesingumą lavinančius pratimus, tiek įgijo žinių, kaip juo gali taikyti savo darbe. Dalyvių ir savo pačių įdomumo dėlei paprašėme jų pirmojo ir paskutiniojo užsiėmimų metu užpildyti dėmesingumo klausimynus. Jame, tarp kitų, buvo ir šis teiginys: "Net ir tuomet kai turiu daug darbų ir situacija kelia stresą, patiriu vidinės ramybės ir lengvumo akimirkas". Daug gydytojų ir psichologų, vertinadami šį teiginį pirmojo seminaro metu, pažymėjo, kad taip būna gana retai.
Tad nesijaudinkite, jeigu ir jūsų atsakymas panašus - tai būdinga daugeliui žmonių. Mes esame visai gerai išsitreniravę skirstyti gyvenimą į darbų ir atostogų laikotarpius, ir dažnai tarsi nė nesitikime, kad darbų laikotarpiais, kai daugeliui kasdien tenka lakstyti iš namų į darželį ar mokyklą, paskui į darbą, tada vėl į darželį, tada į parduotuvę, ir tada namo, gali būti kažkokių ramybės ar lengvumo akimirkų. "Lengumą ir ramybę pajusiu tada, kai ateis atostogos, kai pasibaigs ši darbo savaitė ar šie mokslo metai, kai užaugs vaikai, kai pagaliau šefas įvertins mano pastangas ir pakels atlyginimą ar paskirs į geresnes pareigas" - žadame sau.
Bet atrodo, tai gali keistis ir nesulaukus atostogų ir netgi nesusimažinus darbų. Specialistai, baigę 8 užsiėmimų ciklą ir "savo kailiu" išmėginę visus pagrindinius dėmesingumą lavinančius pratimus, pabaigoje savo gebėjimą pastebėti lengvumo akimirkas įvertino daug geriau, negu pradžioje. Seminarai paraleliai vyko Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, ir visose trijose grupėse šis gebėjimas išaugo. Nors tikėtina, kad užimti žmonės, ir taip turintys daug darbų, o šalia jų besirūpinantys savo šeimomis, ne itin lengvai savo tvarkaraščiuose surado laiko aštuoniems seminarams, dėl kurių jų užimtumas dar padidėjo. Tačiau nepaisant dar padidėjusio užimtumo, jie ėmė pastebėti daugiau lengvų, džiaugsmingų, ramių akimirkų.
Apie dėmesingumu grįstą streso valdymą kartais juokaujama, kad intensyvi 8 seminarų programą bei namų užduotys, kurių paskiriama po kiekvieno seminaro, jau savaime kelia stresą. Tačiau vis dėlto baigusieji programą dažniausiai pastebi, kad streso jaučia mažiau, nes keičiasi jų santykis su tuo, kas vyksta ir ką jie patiria, nesvarbu, ar tai būtų didelis darbo krūvis, ar dėmesio reiklūs namiškiai, ar sunkiai valdomas nerimas.
Žinoma, mūsų santykį su tuo, ką patiriame, keičia nebūtinai dėmesingumo pratybos. Kartais jį gali pakeisti pokalbis su geru draugu, geros knygos perskaitymas, psichoterapija, kai reikia - tinkamai parinkti medikamentai. Bet kas, kas padeda mums pamatyti, kad beveik visada, beveik bet kuriomis aplinkybėmis, turime pasirinkimą. Ir vienas iš jų - pastebėti arba praleisti beveik nemačiomis (ar negirdomis, ar nejautomis) mažus džiaugsmus. Kad ir kokie būtų tie dalykai, kurie džiugina būtent jus. Ir net jeigu kartais, dažnai ar beveik visada jums atrodo, kad pasirinkimo neturite (pavyzdžiui, per daug darbų, ir viskas), tikėti, kad pasirinkimo nėra, taip pat yra pasirinkimas :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą