2014 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

Kiek dažnai akys mus apgauna?

Kaip sako amerikiečių fizikas Michio Kaku, nors mes, žmonės, gyvename pirmiausiai vizualiniame pasaulyje, tai galioja tikrai ne visoms gyvoms būtybės. Mums informacija, kurią gauname akimis, dažnai "nukonkuruoja" kitais kanalais gaunamą informaciją, tačiau, pavyzdžiui, šunys gyvena pirmiausiai kvapų pasaulyje, taip pat yra gyvūnų, kurie daugiausiai informacijos apie pasaulį gauna per klausą. Taip gyvena, pavyzdžiui, šikšnosparniai.

Tačiau šis straipsnelis, žinoma, apie žmones. Kaip tikriausiai pastebėjote, kartais, kai įsijaučiame ir mėgaujamės kito pojūčio sukeltais išgyvenimais, mes užsimerkiame. Pavyzdžiui, kai ragaujame labai skanų maistą, uostome gėlę, bučiuojamės ar klausomės puikios muzikos. Darome tai tam, kad trumpam "uždarytume" savo dominuojantį regos kanalą ir per jį gaunama informacija mūsų neblaškytų bei leistų kuo stipriau patirti kitą pojūtį. Beje, jeigu tai neįvyksta savaime, galime užsimerkti ir sąmoningai apsisprendę. Pavyzdžiui, kad tikrai pajustume kavos aromatą ar įsiklausytume į mėgstamą dainą.

Bet grįžkime prie regos. Ji gali tikrai daug - mes matome ne tik formas, bet ir spalvas, be to, tuoj pat pastebime judesį, galime įvertinti atstumą ir užfiksuoti tokius subtilius dalykus kaip, pavyzdžiui, vos pastebimai pakitusi kito žmogaus veido išraiška.

Kita vertus, akys mums gali kartais ir šiek "pameluoti", be to, jų "melas" gali būti gerokai tendencingas! Visai neseniai amerikiečių socialinė psichologė Emily Balcetis savo TED kalboje pristatė kelių labai įdomių tyrimų rezultatus. Įsivaizduokite, kad jums parodo tam tikrą bėgimo trasą ir paprašo įvertinti (t.y. spėti) jos ilgį metrais. Norite tikėkite, norite - ne, tačiau kuo jūsų fizinė forma tuo metu bus prastesnė, tuo ilgesnė atrodys trasa, t.y. tuo daugiau metrų joje matysite! Beje, ši priklausomybė dings, jeigu trasą vertinsite tuomet, kai jau būsite apsispresndęs ir motyvuotas savo formą gerinti. Tuomet faktas, kad ji dar nėra gera, jau nebeturės įtakos tam, kaip matysite ir suvoksite trasos ilgį.

Klysta mūsų akys ir kitose srityse, pavyzdžiui, "skaitydamos" kitų žmonių veido išraiškas, nepaisant to, kad amerikiečių psichologas Paul Ekman jau prieš kelis dešimtmečius pastebėjo, jog egzistuoja universalios žmonių veido išraiškos, atspindinčios bazines mūsų emocijas ir atpažįstamos visiems kitiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų rasės ir kultūros. Jeigu europiečio veide pasirodo pykčio, pasibjaurėjimo ar džiaugsmo išraišką, ją atpažįsta ir azijietis, ir afrikietis, ir amerikietis, nepriklausomai nuo rasės.

Tačiau vis dėlto ir čia mes galime ir klysti, ypač, kai veido išraiškos kiek neutralesnės, ne tokios "grynos". Emily Balcetis tyrimų rezultatai rodo, kad pateikus grupei žmonių vieno asmens nuotrauką, kurioje užfiksuota tam tikra veido išraiška, galima gautį bent tuziną skirtingų atsakymų apie tai, ką tas žmogus jaučia! Akivaizdu, kad visi atsakymai teisingi būti negali.

Tuo pat metu, kadangi daugeliui mūsų kiti žmonės ir santykiai su jais yra svarbūs, taip pat dažnai svarbia laikome kitų nuomonę apie mus ar tai, ką darome, mes nuolat "skaitome" kitų žmonių veido išraiškas ir stengiamės suvokti, kaip mums sekasi bendrauti, kaip kiti žmonės jaučiasi, kaip jie mus vertina ir t.t. Jeigu pagalvosime, ar dažnai mums kyla mintis, kad nesuprantame, ką matome kito žmogaus veide, spėčiau, kad atsakytume, jog nedažnai. Paprastai manome, kad suprantame. O ar dažnai pagalvojame, kad galime ir klysti? Kad tai, kokią išraišką "matome" kito žmogaus veide, gali priklausyti, tarkime, ir nuo mūsų pačių nuotaikos arba įsitikimų apie tai, kokie yra kiti žmonės arba ką jie "paprastai" apie mus mano? Ar kartais leidžiame sau tarsi pasidėti klaustuką šalia savo interpretacijos, kai sakome, kad kito žmogaus veido išraiška "aiškiai" byloja, jog jis mūsų nemėgsta, jog jam su mumis nuobodu arba jis laiko mus kvailu? Gal gali būti, kad kiti toje pat išraiškoje pamatytų visai ką kita? Ir kas žino, kas teisūs - jie ar mes? :)                              

2014 m. lapkričio 23 d., sekmadienis

Apie pirmą ir kitus aukštus

Dauguma žmonių, ko gero, sutiktų, kad, gyvendami daugiabutyje, rinktųsi gyventi ne pirmame aukšte. Iš tikrųjų, gyvenimas aukščiau turi daug privalumų: kituose aukštuose paprastai būna ir saugiau, ir šilčiau.

Jeigu palygintume savo gyvenimą su daugiabučiu, kartais mes irgi renkamės būti ne pirmame aukšte, o aukščiau, t.y. ten, kur saugiau. Pavyzdžiui, renkamės ne patys imtis veiklos, o stebėti, ką daro kiti, ir juos kritikuoti. Tuomet tarsi stebime juos pro antro aukšto langą, patys jaučiamės saugiai ir patogiai, ir galime ramiai svarstyti, kaip jie turėtų elgtis ar kokių klaidų turėtų nedaryti.

Kartais galime labai greitai persikelti į "antrą aukštą" ir stebėdami savo pačių veiklą. Tarkime, nusprendžiame imtis kokios nors naujos arba seniai užleistos veiklos, arba norime pakeisti savo elgesį kokiose nors situacijose, o susidūrę su sunkumais, užuot likę pirmame aukšte ar net kieme esančiose"dirbtuvėse" ir ieškoję naujų išeičių, atsitraukiame, užlipame į "antrą aukštą" ir iš ten (liūdno) eksperto žvilgsniu vertiname savo pastangas bei sakome "Taip ir žinojau, kad nieko man neišeis, geriau net nemėginti. Seniai galėjau suprasti, kad reikia susitaikyti, jog nieko čia nebepakeisi."

Tam tikra prasme "antrame aukšte" esame ir tada, kai sakome sau "Žinau, ką šitas žmogus pasakys, nieko naujo iš jo nesulauksi", "Šiandien bus dar viena nyki, monotoniška diena", arba "Pirmadieniai visada būna baisūs". Mes pasirenkame nesivarginti nusileisti į "pirmą aukštą", ir iš tiesų pasidomėti sutiktu žmogumi ar prasidedančia diena.

Panašiai kartais elgiamės ir su savo emocijomis. Jeigu ryte pabudę juntame nerimą, arba jeigu per pusryčius susiginčijame su partneriu ir supykstame, galime sau sakyti: "Na va, dabar visa diena sugadinta." Ir vėl likti "antrame aukšte", t.y. "žinovo" ir "vertintojo" pozicijoje, ir, užuot leidęsi į "pirmąjį aukštą" pažiūrėti, kas mūsų iš tiesų laukia, praleisti dieną "antrojo aukšto" svartymuose apie tai, kodėl šios situacijos mus taip veikia, kodėl mums rytais trukdo nerimas, kodėl mūsų partneris taip elgiasi arba ką mūsų tėvai ne taip darė, kai buvome maži.

Tuo tarpu "pirmame aukšte" verda gyvenimas: liejasi kvapai, spalvos, garsai, keičiasi orai ir metų laikai, temsta ir aukšta, mūsų artimieji, draugai ir kolegos kalba apie savo išgyvnimus, naujus sumanymus ir sutiktus naujus žmones, mūsų vaikai pradeda vaikščioti, kalbėti, eiti į mokyklą, o paskui susilaukia ir savo vaikų. Tik jeigu daug laiko praleidžiame "antrame aukšte", visas šis tirštas ir spalvingas gyvenimo srautas keliauja pro šalį ir niekada negrižta.

Kita vertus, kol esame gyvi, laiptai žemyn visada išlieka. Kaip ir galimybė rinktis, kiek gi laiko norime praleisti "antrame", o kiek "pirmame" aukšte, kuomet esame atviri naujiems įspūdžiams ir mintims, kuomet matome ir girdime kitus žmones ir esame pasiryžę pasidėti į šalį savo "ekspertiškumą" kad pamatytume ir tai, kas neatitinka mūsų išankstinių įsitikinimų, kas yra nauja ir vyksta būtent ŠIANDIEN, būtent DABAR. Ar ne? :)  


2014 m. lapkričio 9 d., sekmadienis

"Optimistės"

Taip vadinasi du dalykai: senučių tinklinio komanda Pietryčių Norvegijoje ir apie jas sukurtas puikus dokumentinis filmas, rodomas ir šiųmetėje "Scanoramoje".

Šis filmas apie tai, kaip grupė moterų, kurių amžius nuo 66 iki 98 metų ir kurios apie 40 metų kiekvieną pirmadienį kartu žaidžia tinklinį, sumano paieškoti kitos panašios komandos, kad galėtų surengti varžybas. Paaiškėja, kad tai ne taip paprasta, tačiau vieną galima komandą jos vis dėlto suranda, tik ji yra ne Norvegijoje, o Švedijoje, ir tai - vyrų komanda. Tačiau moterų tai nesustabdo. Nenuleidžia jos rankų ir po to, kai dvi itin turtingos ir visoje Norvegijoje puikiai žinomos bendrovės atsisako joms suteikti finansinę paramą: apmokėti kelionę autobusu ir nakvynę viešbutyje. Sumanumo ir atkaklumo nestokojančios moterys ne tik pirmą kartą gyvenime pasisiuva vienodą sportinę aprangą, bet ir pasisamdo profesionalų trenerį, kad sužinotų, kokios gi iš tikro yra tinklinio taisyklės, kokiame aukštyje turi būti tinklas ir kaip reikėtų taisyklingai mušti kamuolį. Ir visa tai - ne kokio nors režisieriaus ar scenaristo fantazijos vaisius, tai - filmas apie realius žmones.

Kalbėdamos apie tai, kodėl tiek metų nuolat žaidžia tinklinį, moterys dažniausiai mini vieną žodį: "Smagu". Žaisdamos šioje neformalioje komandoje, kuri neturi trenerio ir nesuka galvos dėl to, kokios tiksliai yra tinklinio taisyklės, jos gauna tai, ko visą gyvenimą reikia kiekvienam žmogui: ryšius su kitais, priklausymo grupei jausmą, galimybę turėti tikslą ir, žinoma, dar vieną tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai svarbų dalyką - fizinį aktyvumą.

O juk ir šios moterys, kaip ir bet kuris kitas vyresnis žmogus, galėtų galvoti: "Ką jau čia mano amžiuje benuveiksi", "Tegu jauni sportuoja ir po užsienius važinėja", "Ką žmonės pasakys, tik apsijuoksiu" ir t.t.

Prieš maždaug metus teko kalbėtis su gerokai į aštuntą dešimtį įkopusia, tačiau visiškai šviesaus proto lietuve gydytoja, praleidusia du dešimtmečius Vakaruose ir jau garbaus amžiaus sugrįžusia į Lietuvą. Moteris kalbėjo apie tai, kaip skirtingai ji jautėsi būdama senyvo amžiaus anapus Atlanto ir kaip staiga "paseno" sugrįžusi. Žinoma, ir kitose šalyse vyresnio amžiaus žmonėms ateina nelengvas metas, kuomet žmogus jau nebegali gyventi savarankiškai, kai lieka vienišas, nes miršta dauguma draugų, arba nebėra jėgų susitikti. Tačiau atrodo, kad Lietuvoje šių problemos kyla gerokai anksčiau, ir nors dalis jų nulemtos realių finansinių ar kitokių sunkumų, labai daug lemia ir nuostatos.

O nuostatas keisti nėra lengva, tačiau įmanoma, ir labiausiai jas padeda keisti konkretūs, kad ir maži, veiksmai. Kaip sako šio filmo režisierė, ji džiaugiasi kaskart, kai išgirsta, kad kas nors, pažiūrėjęs šį filmą, nutaria paskambinti savo seneliams arba juos aplankyti. Ir nors ji to nesakė, manau, džiaugtųsi ir tuomet, jeigu vyresnio amžiaus žmonės, pamatę arba tiesiog išgirdę apie šį filmą ir šią moterų komandą, užsiregistruotų į sporto klubą, paskambintų savo draugams arba giminaičiams, susitartų išeiti pasivaiksčioti ar pasikviestų ką nors išgerti arbatos, taip pasirūpindami ir savimi, ir galbūt kitu panašiu žmogumi, o kartu žengdami tą kad ir mažą žingsnelį, kuriuos sau primintų: "Aš vis dar nemažai ką galiu!"