2011 m. sausio 29 d., šeštadienis

Kelias iš narcicizmo

Vienas mūsų blogo skaitytojas, perskaitęs straipsnį apie panašumus tarp socialinės fobijos ir narcicizmo, paprašė detaliau parašyti apie tai, kaip gali sau padėti žmogus, turintis jautriojo narcizo bruožų. Šiandien pamėginsiu tai padaryti.

Jautrusis narcizas, lygiai kaip ir klasikinis, jaučiasi esąs ypatingas. Jeigu žmogui nėra būdingas iracionalus įsitikinimas, jog jam viskas ir visi privalo būti ypatingai, išskirtinai palankūs, tuomet tas žmogus greičiausiai nepasižymi ir kitais narcistiniais bruožais. Tad narcistiškam žmogui dažnai būna sunku susitaikyti su tuo, kad dėl to, jog jis sumanė kažko imtis, kiti žmonės nebūtinai turi atsisakyti savo planų, kad jam padėtų, nebūtinai turi būti palankus oras, valiutos kursas, ar kitos aplinkybės. Kai jis kažką nuveikia, kiti nebūtinai turi iškart tai pastebėti ir labai puikiai įvertinti. Ir gamtos dėsniai taip pat negali pasikeisti vien tam, kad išsipildytų narcistiško žmogaus norai. Tad bene pirmas žingsnis, kurį, norint sau padėti gyventi prasmingą gyvenimą, labai svarbu žengti narcizui - tai iš tiesų suvokti, kad jis turi sunkumų, kad jam reikia pagalbos, ir kad šias problemas išspręsti prireiks laiko, pastangų ir diskomforto toleravimo. Tai tikrai nėra lengva, nes daug narcistiško žmogaus įsitikinimų sako, kad turi būti kaip tik priešingai: pirmiausia apskritai neteisinga, kad jis turi problemų, be to, priimti pagalbą iš kitų ir būti nuo jų priklausomam yra gėdinga, (nes taip narcizas lyg ir pripažįsta jam padedančio žmogaus pranašumą), ir viską reikia išspręsti greitai, kad būtų galima visiems laikams pasijusti puikiai ir kad daugiau niekada nereikėtų toleruoti diskomforto.

Manau, didžioji dauguma narcistiškų žmonių norėtų, kad visas problemas būtų galima išspręsti per dieną, o daugių daugiausiai - per savaitę. Nes turėti problemų jiems dažnai būna gėda. Jeigu kažkas nesikloja taip, kaip jie nori, narcizai dažnai nebenori susitikti su draugais, giminėmis, pažįstamais, nes bijo gėdos jausmo, kurį patirs su jais bendraudami, ir ypač jeigu bus paklausti apie tas sferas, kurios jiems itin "jautrios". Tačiau vengdamas bendravimo žmogus save izoliuoja, pats sau užkerta kelią užmegzti ryšius, kurie jam svarbūs.

Bene pagrindinė problema čia ta, kad bendraudamas narcizas paprastai domisi tik savimi. Kiti žmonės jam labai svarbūs, bet ne patys savaime, o kaip "publika", kuri gali jo klausytis, žavėtis, ploti (nebūtinai tiesiogine prasme). Kadangi pats narcizas nuolat galvoja apie savo įvaizdį, jis daro klaidingą prielaidą, kad ir kiti žmonės nesiliauja mąstę apie tai, kaip jis "pasirodė". Tarkime, studentas, per paskaitą užduodamas klausimą, užsikirto, ir, kaip pats mano, "apsikvailino". Jam gali atrodyti, kad kiti apie tai nuolat prisimena, kalbasi, komentuoja. Tačiau kuo geriau jis ima suprasti, kad kiti žmonės mąsto apie daugybę įvairių dalykų, tuo jam darosi lengviau išbūti tarp žmonių net ir po to, kaip padaro kažką "gėdingo".

Kad tai įvyktų, narcizui svarbu pradėti iš tiesų matyti kitus žmones. Nuolat perkelti dėmesį nuo savęs prie kito žmogaus. Ir nuolat toleruoti tai, kad pastebi, jog vėl galvoja, ką tas žmogus mąsto apie jį patį. Tokių minčių nuolat kils, ir nėra prasmės jų neigti ar vengti, tačiau svarbu, kad šalia jų atsirastų ir kitokių minčių, pvz. "Ką šitas žmogus jaučia?", "Ką jis galvoja", "Ko jis nori?", "Kuo aš galiu jam padėti?". Julius turi labai gerą patarimą šioje situacijoje: nereaguoti narcistiškai į savo narcicizmą, t.y. nesutrikti, kai akivaizdžiai pamatome, kaip perdėtai esame susirūpinę savimi. Tokios reakcijos gali būti ypač būdingos jautriesiems narcizams. Pastebėjus savo paties narcicizmo apraiškas, mechanizmus, pvz. polinkį naudoti kitus žmones kaip "veidrodžius", svarbu išmokti pasakyti sau - taip jau yra, kad turiu šią problemą, tačiau šiuo metu kaip tik ir dedu pastangas, kad ją spręsčiau.

Tai tobulumo trokštančiam narcizui - didelis iššūkis. Tačiau tik jį įveikus, tik pradėjus domėtis kitais, galima pradėti kurti iš tiesų abipusius santykius, kurie būtini, kad bet kuris žmogus galėtų patenkinti savo bendravimo poreikius. Nes tikros meilės, rūpesčio, šilumos mes nuolat gauname tik tuomet, jeigu patys mylime ir rupinamės.

Bene ryškiausiai patiriamas ir daugiausiai diskomforto ir skausmo keliantis jautriojo narcizo jausmas - gėda. Ji kelia siaubą ir klasikiniam narcizui, tačiau pastarasis ją jaučia rečiau, nes paprastai pasitelkia galybę priemonių, kad nuo jos apsigintų: jis atvirai aukština save, menkina kitus, neretai vartoja svaigalus. Tuo tarpu jautrusis narcizas gėdą junta dažniau, o kadangi labai gėdijasi pačios gėdos, tai mano, kad vos tik kiti pastebi jo susidrovėjimo ar sutrikimo požymius, iš karto jį nuvertina, laiko nevykėliu, ieško progos pasišaipyti ir pan.

Beje, labai svarbu suprasti, kad tokia jausena neatsiranda iš niekur. Kadaise ji greičiausiai buvo adekvati. Dauguma žmonių, kuriems diagnozuojamas narcistinis asmenybės sutrikimas, yra narcistiškų tėvų vaikai. Tad jeigu vaikas, patirdamas nesėkmės, buvo menkinamas, pašiepiamas, arba kad ir subtiliau atstumiamas, pvz. ignoruojamas, taip jam parodant, kad bus mylimas tik būdamas šaunuolis, suprantama, kad jis, ir būdamas suaugęs, labai bijo nesėkmės, gėdos, sumišimo. Bijo, kad tokį jį pamatys kiti, kad iš jo juoksis, atstums, ir kad jis tada jausis siaubingai. Taip, kaip būdamas dviejų ar trejų metų.

Narcistinis asmenybės sutrikimas ir išsivysto tada, kai ši baimė būna tokia stipri, kad visi esminiai resursai paskiriami jos "neutralizavimui", tai yra priešingo, galingo, įspūdingo, ypatingo žmogaus įvaizdžio kūrimui, nepasiliekant nei galimybės būti tokiu, koks esi, nei iš tiesų pažinti kitų, nei jų mylėti. Visiems šitiems dalykams narcistiškas žmogus ir turi mokytis skirti laiko ir energijos.

Dar vienas gana dažnas jautriojo narcizo bruožas - įsitikinimas savo bejėgiškumu ir noras, kad problemas už jį spręstų kiti (nes jam atrodo, kad kai kurie kiti žmonės yra galingi, todėl jiems tai lengva, ir jie privalo jam padėti). Tačiau nesvarbu, ar kalbame apie narcicizmą, ar socialinę fobiją, ar generalizuotą nerimą - kitas žmogus NIEKADA negali išspręsti mūsų psichologinių problemų. Kitas žmogus gali mums nupirkti puikų namą arba bilietus į Seišelius, tačiau negali už mus išmokti būti laimingas tame name arba Seišeliuose.

Galbūt kartais pykstame liūdime dėl to, kad tenka prisiimti atsakomybę už savo pačių svarbiausių problemų sprendimą, tačiau tai - vienintelis realus kelias. Kai žmogus pajėgia priimti faktą, kad kito varianto tiesiog nėra, ir apsisprendžia šiuo keliu eiti, su kiekvienu žingsniu jis po truputį auga. Jo suvokimas apie šį pasaulį ima pamažu artėti prie to, kokia yra realybė. O joje kiekvienas ne tik gavome kojas ir rankas, širdį ir galvą, bet ir atsakomybę už tai, kokį gyvenimą kursime sau ir aplinkiniams.

2011 m. sausio 27 d., ketvirtadienis

APIE KOGNITYVINĖS IR ELGESIO TERAPIJOS (KET) MOKYMO KURSŲ ANTRĄJĄ GRUPĘ

2010 m. gruodžio 10 d., vyko organizacinis susirinkimas, kuriame buvo diskutuota apie KET mokymo 2-ąją grupę ir priimti nutarimai, su kuriais supažindiname.
Prieš du mėnesius trejų metų studijas baigė pirmoji Lietuvoje parengtų kognityvinių ir elgesio terapeutų grupė. Kognityvinė ir elgesio terapija – tai moksliniais tyrimais pagrįsta moderni psichoterapijos rūšis, šiuo metu vyraujanti išsivysčiusiose valstybėse. Tai psichoterapijos rūšis, atitinkanti įrodymais pagrįstos medicinos (evidence-based medicine) reikalavimus. Jos taikymas kompensuojamas ligonių kasų daugumoje valstybių. Šiais metais pradedama rengti antroji KET mokymų grupė.

KURSŲ TVARKA
ORGANIZATORIAI
Kurso organizatoriai: Lietuvos kognityviosios ir elgesio terapijos draugija bendradarbiaudama su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto psichofiziologijos ir reabilitacijos institutu ir VšĮ Neuromedicinos institutu.
Kursų mokymo programos pagrindą sudaro Europos elgesio ir kognityvinės terapijos asociacijos (EABCT) reikalavimai, nes planuojama siekti gauti sertifikatą.
Kadangi kiekvienais metais auga tokiems kursas keliami reikalavimai, jau žiūrint į ateitį, prie šių kursų pridėta papildomai valandų, kad nebūtų problemų sertifikuojant terapeutus, baigusius kursus. Tame tarpe siūloma trumpos 10 val. asmeninės terapijos valandos, kurios yra neprivalomos. Jos kol kas dar nėra vienas iš keliamų reikalavimų, tačiau ateityje tai gali būti visai realu, tad tokiuose kursuose bus reikalaujama paskirti tam tikrą kiekį valandų asmeninei terapijai. Asmeninės terapijos tikslas – išmokti ir parodyti svarbiausias technikas, kaip jos veikia asmeniškai.
TRUKMĖ
2011 m. – 2014 m. planuojamas 900 valandų trejų metų trukmės mokymo kursas, atitinkantis Europos elgesio ir kognityvinės terapijos asociacijos reikalavimus. 600 valandų bus skirta auditoriniam darbui (apie 210 val. – supervizijos, apie 390 val. - paskaitos, seminarai, praktikos darbai, mokomoji terapija, pasirengimas egzaminui ir egzaminas), 300 val. - savarankiškas darbas. Planuojamas mokymas blokais po 2-3 dienas (10 ak.val. per dieną) savaitgaliais, 6 – 7 savaitgalius per metus (t.y. po 3-4 blokus per pusmetį su vasaros pertrauka). Iš viso 58 dienos darbo auditorijoje plius 2 dienos egzaminui. Kursų lankomumas bus kontroliuojamas. Bus galima praleisti apie 15% paskaitų per visą 3 metų kursą be pateisinamos priežasties (pateisinama priežastis – nedarbingumo pažymėjimas, speciali pažyma iš darbovietes ir pan.). Už praleistus daugiau nei 15% dėl nepateisinamos priežasties reikės atsiskaityti. Galimi atsiskaitymo būdai - asmeninė terapija, esė rašymas, supervizijos ir kt.
KAS GALI MOKYTIS?
Kursuose gali dalyvauti gydytojai (nepriklausomai nuo specialybės), psichologai, socialiniai darbuotojai, gydytojai rezidentai ir baigiamojo kurso psichologijos studentai.
KALBA
2010 gruodžio 10 d. vykusio susitikimo metu buvo nuspręsta kursus organizuoti anglų kalba. Sudėtingesnes vietas sutiko padėti versti iš anglų kalbos dvi dalyvės - Natalija Norvilė ir Dovilė Trijonytė.
Pirmieji blokai bus dėstomi lietuviškai, vėliau – anglų kalba. Paskaitas skaitys ir seminarus bei supervizijas ves prof. J. Prasko iš Čekijos, taip pat bus didelė įvairovė ir kitų įžymių lektorių, tokių kaip Agnieszka Popiel (Lenkija), Eduardo Keegan (Argentina) ir kt. Jeigu daugeliui kursantų būtų problemų dėl anglų kalbos bus svarstoma visos medžiagos vertimas į lietuvių kalbą.
KURSŲ PAŽYMĖJIMAS
Baigę kursus ir sėkmingai išlaikę egzaminą, kursantai gaus kognityvinės elgesio terapijos kursų baigimo sertifikatą ir įgis teisę taikyti šią terapiją savo darbe. Sertifikatą išduos Lietuvos kognityviosios ir elgesio terapijos draugija, kuri, būdama EABCT nare inicijuos sertifikato aprobavimą EABCT.
Šių kognityvinės elgesio terapijos kursų valandos gali būti įskaičiuotos į psichoterapijos įvadinio psichoterapijos kurso valandas. Šį įvadinį kursą pagal jau patvirtintą programą planuoja vykdyti Sveikatos mokslų universitetas ir lankantiems KET kursus planuojama užskaityti lankytas valandas.
Po kiekvieno bloko kursantai taip pat gaus Lietuvos kognityviosios ir elgesio terapijos draugijos sertifikatą su lektoriaus parašu. Dalyvavimą kursuose bus galima sustabdyti (tarsi akademinės atostogos), tačiau pratęsimas įmanomas tik su kita kursantų karta. Pradėti lankyti kursus galės kiekvienas, specialios atrankos nebus.
KAINA IR APMOKĖJIMAS
Mokėti reikės tik už 600 auditorinio darbo valandų (tame tarpe ir už praleistas valandas).
Viena kursų diena (10 ak.val. darbo) kainuos 195 Lt. Iš viso kursų kaina – 60 dienų * 195 Lt – 11700 Lt. (tame tarpe įskaičiuotas ir egzamino kaina). Mokėjimą reikės atlikti iki kiekvieno bloko pradžios imtinai, t.y. jei bloką sudarys 3 dienos, reikės sumokėti 585 Lt, nepaliekant jokių skolų.
Šiais metais padarytos tokios mokėjimo nuolaidos:
1. Studentams ir gyd.rezidentams taikoma 10 proc. nuolaida ir dienos kaina bus 175 Lt..
2. Kai paskaitos bus skaitomos lietuvių lektorių taip pat bus taikoma 10 proc. nuolaida ir dienos kaina bus 175 Lt..
Už praleisbus blokus – nepriklausomai dėl ko jie buvo praleisti, reiks apmokėti.
Apmokėjimas už kursus galimas dviem būdais: patogiausias būdas – pavedimas banku, kitas būdas – grynais pinigais, atvykus į kursus (gausite oficialų čekį, kurį turėsite saugoti iki bloko pabaigos):
• Pavedimu LIETUVOS KOGNITYVIOSIOS IR ELGESIO TERAPIJOS DRAUGIJAI (kodas: 195776923), banko sąsk. Nr. LT77 7300 0100 8219 4821, (AB bankas SWED bankas). Būtinai nurodykite už kurio asmens mokymo kursus mokate!!!
• Grynais pinigais prieš užsiėmimus.
Kursus gali apmokėti įstaiga, kurioje dirbate, farmacinės kompanijos, asmeniškai pats ir kt.

GRAFIKAS
Šių metų. pirmą pusmetį kursai vyks tokia tvarka:
2011 m. vasario 19-20 dienomis (bloko trukmė dvi dienos) planuojamas pirmasis kursų blokas. Kursus ves dr. Julius Neverauskas ir gyd. Daiva Deltuvienė. Lietuviai lektoriai išdėstys kognityvinės ir elgesio terapijos pagrindus, pagrindines sąvokas ir terminologiją, diagnostikos ir gydymo pradmenis. Tai padės lengviau įsisavinti užsieniečių lektorių pateikiamą medžiagą. Kursantai galės už savikainą įsigyti du į lietuvių kalbą išverstus vadovėlius, taip pat bus nemokamai aprūpinti kursų medžiaga ir svarbia literatūra.
Užsiėmimai vyks Verslo lyderių konferencijų centre (BLC), K. Donelaičio g. 62. Registracijos pradžia 8,30 val. Paskaitų pradža 9.00 val. Pietų pertrauka 14.00 – 15.00. Pabaiga 18.15 val. Seminaro metu numatytos 3 pertraukos, kurių metu dalyviai gaus kavą ir užkandžius. Antrąjį bloką ves taip pat lietuvių lektoriai. Jis planuojama s 2011 m. balandžio 1-2-3 dienomis (viso trys dienos).

REGISTRACIJA
Dėmesio visus planuojačius lankyti kursus dar kartą prašome patvirtinti savo dalyvavimą kursuose šiuo el.pašu: reda.repeckaite@neuromedicina.lt iki š.m. sausio 31 d. Laiške nurodykite vardą, pavardę, specialybę, darbovietę ir/arba mokymo įstaigą bei kontaktinį telefoną.

Slidinėjimo džiaugsmas

Praėjusią savaitę teko keletą dienų praleisti komandiruotėje Norvegijos sostinėje Osle. Trejetą dienų padirbėjusios, šeštadienį su kolege nutarėme pamėginti paslidinėti visai šalia miesto esančiame žiemos sporto centre. Keletas tą dieną pamatytų dalykų paskatino susimąstyti.

Vos atėjus į metro stotį galėjai suprasti, kad iš čia galima nuvykti į slidinėjimo trasas. Buvo šeštadienis, apie 12 valanda, ir visur stoviniavo žmonės su slidėmis. Jauni ir vyresni, po kelis ir po vieną. Kuo toliau nuo centro važiavome, kuo labiau artėjome link slidinėjimo trasų, tuo slidininkų gretos darėsi gausesnės. Atrodė, kad važiuojame ne miesto metro, o kažkokiu specialiu transportu, vežančiu į varžybas. Pažįstama norvegė papasakojo, kad ji stengiasi slidinėjimui išnaudoti visus savaitgalius, kai tik būna tinkamas oras, ir skirti tam po keletą valandų, kad galėtų nušliuožti bent po 10-20 kilometrų. Ko gero, slidinėjimas norvegams - tai savotiška meditacija. Nepastebėjau, kad slidinėdami jie klausytųsi ausinukų ar kitaip nukreipinėtų dėmesį - atrodo, kad jie šliuožia visu šimtu procentų, visiškai į tai susitelkdami. Kaip gi atsiranda, susiformuoja tokia meilė šiam sportui?

Norvegai juokauja, kad jie gimsta su slidėmis. Kadangi mes abi su kolege - šios srities naujokės, žiemos sporto centre, į kurį nuvykome, pradinukų trasa teko dalintis su maždaug penkiamečiais norvegiukais ir juos slidinėti mokančiais tėvais, bei užsieniečiais. Atrodo, kad Norvegijoje ir pastaruosius įkanda slidinėjimo bacila - net ir žmonės, kurių gymis išduoda juos kilus iš Afrikos ar Artimųjų rytų, mėgina išmokti suvaldyti slides. Galima bandyti jų paklausti, kodėl. Tačiau galbūt viena iš priežasčių tai, kad norvegai su slidėmis atrodo labai sveiki, gražūs, pasitikintys savimi ir gyvybingi. Tiesą sakant, jie atrodo laimingi, gal net laimingeni, negu bet kurioje kitoje aplinkoje. Nori nenori užsimanai išmėginti tai, kas jiems teikia tiek džiaugsmo.

Viena vertus, tai galima paaiškinti biologiniais procesais - aktyviai judant po tam tikro laiko žmogui ima skirtis endorfinai, t.y. hormonai, sukeliantys laimės pojūtį, o grynas oras suteikia veidui sveiką atspalvį. Tačiau galbūt gali būti ir kitų, pvz. psichologinių, priežasčių, lemiančių, kad daugelis norvegų neįsivaizduoja gyvenimo be slidžių?

Stebėdama, kaip jie moko slidinėti savo vaikus, negalėjau neatkreipti dėmesio, kaip tėtės ir mamos moka juos skatinti. "Koks tu šaunuolis", "Kaip puikiai tau pavyko", "Aš tavim didžiuojuosi" - girdi penkiametis norvegiukas ar norvegiukė, ir mato tėtės ar mamos besidžiaugiantį veidą. Ir taip po truputį jo psichikoje mezgasi ryšys tarp slidinėjimo ir geros savijautos, didžiavimosi savimi, laimės pojūčio.

Teko matyti ir tėvą su neįgaliu vaikučiu. Kadangi berniukas negalėjo pats stovėti ant slidžių, kažkas sukonstravo specialias rogutes, kuriose vietoje pavažų - slidės. Vaikučio veidas, tiek su tėčiu kylant keltuvu į kalną, tiek leidžiantis, tiesiog švytėjo. Tėtis taip pat atrodė visiškai susitelkęs į tai, ką daro, ir nesukantis galvos dėl to, ar kažkas juos stebi, domisi vaiko būkle, ir pan. Atrodė, jie tiesiog mėgavosi diena, leidžiama ant slidžių.

Paslidinėjusios su kolege užsimanėme gerti, ir pamatėme, kad vienoje vietoje galima nusipirkti kavos, arbatos, ir forminių blynų, kuriuos norvegai vadina vafliais ir laiko vienu iš skaniausių dalykų pasaulyje. Priėjusios tuoj pat gavome ko paprašėme - po puodelį arbatos ir vaflį, tačiau niekam nerupėjo, ar už juos sumokėsime. Tiesą sakant, teko apie tai priminti mus aptarnavusiai moteriai. Atrodė, kad ji, kaip angliškai sakoma, couldn't care less, ar mes jai sumokėsime, ar ne. Tačiau labai nuosekliai ir metodiškai paaiškino pradedančiai snieglentininkei, ką reikia daryti, kad nepargriūtų kildama keltuvu. Nepasakyčiau, kad norvegai yra idealistai, kuriems visai nerūpi pinigai. Tačiau panašu, kad savaitgalį atsistoję ant slidžių, kai kurie tokiais tampa...

Mes irgi čia, Lietuvoje, turime slidinėjimo trasų, ir jų vis daugėja. Tiek lygumų, tiek kalnų. Atrodo, vis daugiau iš mūsų atranda šį sveiko džiaugsmo šaltinį. Vilniuje jau daugelį metų rengiami "Snaigės" žygiai. Kartas nuo karto iš pažįstamų tenka išgirsti, kad jie nori, jog vaikai nuo mažens išmoktų slidinėti. Manau, tai puiku. Nes nėra kito tokio gero laiko suformuoti sveikiems, gerą savijautą užtikrinatiems įpročiams, kaip vaikystė. Na, o jeigu jums jau ne 7 ir ne 17 metų, tai, kaip pasakė nežinomas autorius, antras pagal gerumą laikas daryti bet ką, ką buvo galima pradėti anksčiau, yra dabar.

2011 m. sausio 16 d., sekmadienis

Smegenų mankšta padeda išsaugoti proto jaunystę

Ko gero dauguma žavimės žmonėmis, kurie ir sulaukę vidutinio ar vyresnio amžiaus išlieka aktyvūs, produktyvūs, lankstūs ir teigiamai nusiteikę. Laimei, šiuo metu jau gana daug žinoma apie tai, ką galime daryti, kad kuo ilgiau džiaugtumėmės puikiai funkcionuojančiu protu ir psichika.

Jau anksčiau esu rašiusi, kad smegenims labai naudingas fizinis aktyvumas. Tyrimai rodo, kad pvz. bėgiojimas ir vaikščiojimas gerina ne tik fizinę sveikatą, bet ir atmintį, leidžia efektyviau priimti sprendimus. Manoma, kad kadangi vaikščiojimas nereikalauja ypač didelių fizinių pastangų, ir jo metu raumenys nesunaudoja daug deguonies ir gliukozės, daugiau energijos gali "pasiimti" smegenys. Galbūt todėl daug žmonių pastebi, kad po pasivaikščiojimo grįžta skaidresne galva.

Kita "mankštos" forma, kurios nauda smegenims įrodyta tyrimais - tai meditacija. Smegenų funkcionalumą ir plastiškumą didina įvairūs užsiėmimai, lavinantys dėmesio koncentraciją, o būtent tai ir yra meditacijos tikslas. Kiti užsiėmimai, taip pat reikalaujantys sutelkto demėsio ir todėl labai naudingi mūsų "pilkosioms ląstelėms" - tai šokių, jogos pamokos, ir kita veikla, reikalaujanti susikoncentruoti tam, kad galėtume kuo geriau koordinuoti kūną. Beje, puikus pratimas, apimantis ir judesį, ir dėmesio koncentracijos pratybas - tai vaikščiojimo meditacija, kuomet visas dėmesys sutelkiamas į paprastus kūno judesius ir jų keliamus fizinius pojūčius.

Tyrimai rodo, kad smegenis padeda lavinti ir kai kurie kompiuteriniai žaidimai, ypač tie, kurie reikalauja didelės dėmesio koncentracijos. Tiesa, juos ko gero verčiau rinktis tiems, kurių darbo diena prabėga ne prie kompiuterio ekrano.

Nors esame įpratę, kad paprastai, norėdami pasiekti gerų rezultatų, turime kuo aktyviau veikti, ši taisyklė tai pat turi išimčių. Atsiranda vis daugiau įrodymų, kad norėdami optimaliai įsisavinti įgyjamą informaciją turime pakankamai miegoti. JAV mokslininkai atliko įdomų ir iškalbingą eksperimentą, kurio metu žiurkės buvo mokomos rasti kelią labirinte. Po "pratybų" buvo stebima žiurkių smegenų veikla miego metu. Paaiškėjo, kad į miego pabaigą, vadinamojo paradoksinio miego metu (kuomet akių obuoliai greitai juda ir daug sapnuojama), smegenų aktyvumas buvo beveik identiškas, kaip ir bėgiojimo po labirintą metu. Taigi, panašu, kad žiurkės miegodamos "kartojosi" ką tik išmoktą maršrutą. Šią prielaidą patvirtina ir tai, kad tos žiurkės, kurioms buvo sutrukdyta miegoti, vėliau sunkiau rado kelią labirinte, negu tos, kurios miegojo netrukdomos.

Žmogaus paradoksinis miegas vyrauja 6-8 miego valandą, tad jeigu norime padėti sau kuo geriau įsisavinti visą naują informaciją, svarbu rasti laiko ne tik aktyviam mokymuisi, bet ir duoti smegenims progą šią informaciją "sudėlioti i stalčiukus".

Taigi, jau šiandien galime daug nuveikti, kad mūsų smegenys išliktų jaunos. Kuo jaunesni pradėsime, tuo geresniais rezultatais galėsime džiaugtis. Tačiau yra gerų naujienų ir tiems, kam jau 60 ar 70 metų - tyrimai rodo, kad ir senjorai, pradėję daugiau vaikščioti ar medituoti, per gana neilgą laiką (keletą mėnesių) pagerina atmintį ir kitas svarbias smegenų funkcijas.

2011 m. sausio 9 d., sekmadienis

Neleiskime, kad tobulumo troškimas trukdytų mėgautis tuo, kas gera

Niekaip negaliu prisiminti, kur prieš keletą dienų perskaičiau anglišką frazę "Don't let the perfect be the enemy of the good". (Neleisk, kad tobulumas taptų gėrio priešu). Pasirodo, ši mintis priklauso dar Volterui, kuris XVIII amžiaus pabaigoje prancūziškai rašė "Le mieux est l'ennemi du bien" ("Geresnis yra gero priešas"). Skirtingi vertėjai į anglų kalbą šį sakinį išvertė kiek skirtingai, ir vienas iš vertimo variantų buvo "Tobulumas yra gėrio priešas". Tokia tad šios minties istorija, tačiau kokią reikšmę ji turi žmogaus psichologinei savijautai? Ir kokiais būdais tobulumas gali tapti gėrio priešu?

Šiuo metu man į galvą ateina bent du variantai, kaip tai gali nutikti, tačiau tikėtina, kad jų gali būti ir gerokai daugiau.

Taigi, pirmasis variantas - kai keliame sau itin aukštus, kategoriškus reikalavimus ir kritikuojame save kaskart, kai jų neatitinkame. Jeigu norime, pavyzdžiui, visada būti geras, niekada nepykti, visada tiesiogine ir perkeltine prasme gauti tik dešimtukus, visiems patikti, labai tikėtina, kad negalėsime mėgautis tuo, jog didelę laiko dalį būname geri, gauname gerus įvertinimus, esame mėgstami ir t.t. Taigi, tobulumas, fantazija apie tai, kaip turėtų būti, šiuo atveju trukdo džiaugtis tuo gėriu, kuris yra realybėje.

Kartais tai gali trukdyti ne tik mėgautis kokia nors veikla, bet ir apskritai jos imtis. Pavyzdžiui, jeigu galvojame "Vis tiek uždirbsiu tik 1000 litų, tai kam iš viso dirbti", arba "Turėčiau su dukra žaisti po valandą per dieną, kas iš to, kad žaidžiu po pusvalandį", tikėtina, kad būsime mažai motyvuoti daryti tai, kas, patys suprantame, iš tiesų ir mums, ir kitiems būtų naudingiau. (Pradėjus dirbti kad ir už mažesnį atlyginimą, išlieka mūsų įgūdžiai, be to, labiau savimi pasitikime ieškodami kito darbo. O ir vaikas bus daug laimingesnis jeigu žaisime su juo po pusvalandį, negu jei nežaisime visai ir pyksime ant savęs, kad nesame tobuli tėvai).

Tobulumo troškimas dažnai gali būti didelis trukdis, kai žmogus nori keistis. Tarkime, moteris nori sveikiau maitintis ir atsikratyti antsvorio. Keletą dienų ji valgo sveikai, tačiau savaitgalį nueina į svečius ir suvalgo draugės kepto obuolių pyrago. Jeigu po to ji ima galvoti "Na va, viską sugadinau, taip ir žinojau, kad neturiu valios ir nieko nepakeisiu", labai tikėtina, kad vėl ims valgyti viską iš eilės ir iš tiesų niekas nepasikeis. Tačiau realybė, iki savęs kritikavimo pradžios, buvo tokia, kad ji visą savaitę valgė kaip buvo suplanavusi, ir tik vieną kartą suvalgė tai, ko buvo planavusi atsisakyti. Ir vėl tobulumo troškimas užkirto kelią toliau nuosekliai siekti norimo gėrio!

Kitas variantas, kuomet tobulumas gali kišti koją gėriui - kai manome, kad visose srityse turime būti pranašesni už kitus, ir tik "pirmoji vieta" yra vertinga. Kaip tai atrodo? Pavyzdžiui, jeigu norintis būti tobulas vaikinas eina į vakarėlį, jis būtinai turi būti jo "karalius". Jei tik atsiranda kažkas, kas bando paveržti iš jo "pirmąją vietą", jis arba bet kokiomis priemonėmis kovoja dėl dėmesio, arba pasijunta nevykėlis ir pasitraukia. Arba, tarkime, mokinė ar studentė iš sunkaus kontrolinio gavo devynetą. Tačiau jeigu kažkas kitas gavo dešimt, jos devintukas - nieko vertas. Arba jūsų sūnus įstojo į gerą universitetą, tačiau kai sužinote, kad pusbrolio dukra įstojo į dar geresnį, jūsų sūnaus pasiekimas tampa menkavertis.

Šiuo atveju atrodytų, kad savotišku priešu tampa kiekvienas žmogus, kuriam vienoje ar kitoje situacijoje labiau pasisekė, arba kuris realiai yra pranašesnis. Dažnai tas žmogus tobulumo ir pranašumo siekėjui ima kelti neigiamas emocijas, nesinori jo sutikti, nes jis nuolat primena apie tai, kad nesame patys geriausi. Taigi, šiuo atveju ypač gerai tinka originali Voltero mintis: "Geresnis yra gero priešas". Jeigu tik atsiranda kažkas, kas mus pralenkia, automatiškai mūsų "geras" tampa bevertis, jį nuvainikuoja "geresnis".

Laimei, gyvename pasaulyje, kuriame, atidžiai pasidairę, visada rasime kažką, kas už mus pranašesnis, nesvarbu, kokie talentingi, gražūs, turtingi ar stiprūs būtume. Kas yra pasaulio gražiausias, turtingiausias, šauniausias žmogus? Ar girdėjote, kad toks kada nors būtų išrinktas, ir dar visiems laikams? Panašu, kad ši pozicija neegzistuoja. Ir kuo anksčiau tai suvokiame, tuo geriau mūsų psichinei sveikatai. Tiesa, tyrimai rodo, kad su amžiumi šis suvokimas vis didėja, o jo keliamas stresas - vis mažėja, t.y. žmogus darosi vis mažiau narcistiškas, ir vis labiau suvokiantis ir priimatis realybę. Kaip kažkas palygino, ne tik geras vynas ir sūris bėgant laikui darosi vis geresnis, bet ir žmogus.

Beje, dauguma žmonių, kurie užsibrėžė visur siekti "pirmosios vietos", šį sprendimą, dažniausiai dar būdami vaikai, padarė todėl, kad nesijautė pakankamai saugūs ir mylimi, ir manė, kad laurai garantuos meilę ir saugumą. Tačiau gyvendamas, stebėdamas realybę ir bręsdamas dažnas žmogus vis labiau supranta, kad tai - tik iliuzija, ir kad jam nebūtina jos siekti.

Kaip ir nereikia bijoti pripažinti, kad yra ir už mus gražesnių, ir protingesnių, ir šaunesnių. Nes mūsų poreikį būti mylimiems ir priimtiems tegali patenkinti keletas artimų žmonių. Ir jeigu tie žmonės moka mylėti, jiems nereikia, kad būtume geriausi, gražiausi, turtingiausi ar tituluočiausi. Jiems užtenka, kad esame tokie geri, protingi, šaunūs, kokie esame.

2011 m. sausio 2 d., sekmadienis

Vertinga tik šalia vyro?

Koks žmogus yra vertingas? Koks gyvenimas yra prasmingas? Uždavę tokius klausimus tūkstančiui žmonių, sulauktume labai skirtingų atsakymų, kurie atspindėtų tų žmonių vertybes, įsitikinimus, lūkesčius. Tikėtina, kad jų atsakymai priklausytų nuo to, kokioje kultūroje ir šeimoje jie užaugo, nuo jų amžiaus, išsilavinimo ir kitų veiksnių.

Jeigu tą patį klausimą susiaurintume, ir paklaustume, kokia moteris yra vertinga, ir koks moters gyvenimas prasmingas, dalis žmonių įvairiose šalyse vis dar atsakytų, kad vertinga tik ta moteris, kuri turi vyrą, šeimą. Kuo toliau į rytus keliautume, tuo tokių atsakymų būtų daugiau. Kuo toliau į vakarus - tuo mažiau. Tam tikra dalis moterų ir Lietuvoje sąmoningai ar pasąmoningai apie save vis dar mąsto taip: jeigu turiu vyrą, viskas gerai, jeigu neturiu - esu niekas, bevertė; mano gyvenimas prasidės tada, kai jame atsiras vyras.

Įdomu, kodėl gi? Kodėl gyva būtybė, turinti kūną ir kraują, nuosavas kojas, rankas, galvą ir širdį, mano, kad tik kita, iš esmės tokia pati, taigi realiai lyg ir lygiavertė, būtybė, suteiks jos egzistencijai prasmę? Juk rožė gali būti graži ir tada, kai šalia neauga bijūnas, ar ne? Ar liepa būtinai turi augti šalia ąžuolo, kad jos egzistencija turėtų prasmę?

Paradoksalu tai, kad atsigręžusios į savo giminės praeitį taip mąstančios moterys dažnai randa gana daug disfunkciškų šeimų pavyzdžių: vyrai dažnai būna linkę piktnaudžiauti alkoholiu, nesirūpinti šeima, grubiai elgtis, o moterys - dėl jų aukotis, "gelbėti" juos, gyventi "dėl vaikų". Šis ar kitas disfukcinis modelis įvairiais pavidalais kai kuriose giminėse gali būti atkartotas daugybę sykių, o moterys iš kartos į kartą paveldi du sunkiai tarpusavyje derinamus dalykus: reikalavimą būtinai turėti vyrą, nes kitaip bus bevertė, ir daugybę disfunkcinio, neigiamas emocijas keliančio vyrų ir moterų bendravimo pavyzdžių.

Gyvenimo pradžioje į galvą sukaltos disfunkcinės taisyklės gali būti tokios stiprios, kad jas sunku koreguoti netgi šiais laikais, kai netekėjusios moterys tampa prezidentėmis, ministrėmis, profesorėmis ir viskuo, kuo tik nori, jeigu joms pakanka gabumų ir darbštumo. Kartais tenka išgirsti, kaip protingos, išsilavinusios moterys mano, jog nesvarbu, kiek jos ko nuveiks, tačiau kol neturės vyro, jausis "niekas". Kodėl? Nes taip mąstė mama ir močiutė. Tačiau jeigu vadovausimės mamų ir močiučių taisyklėmis, tai tikėtina, kad ir mūsų gyvenimas bus panašus į jų. Viskas gerai, jeigu to norime. Tačiau jeigu ne, reikėtų tas taisykles peržiūrėti ir suprasti, ar jos veda ten, kur norime.

Tarkime, kokiam vyrui patiks moteris, kuri jaučiasi esanti niekas? Greičiausiai nebent tokiam, kuris pats jaučiasi toks menkavertis, kad "atsigauna" tik žemindamas kitą žmogų ir matydamas jo keliaklupsčiavimą. Jeigu moteris pasirinks tokį vyrą, labai tikėtina, kad ji dar kartą pakartos savo giminės daugelį metų "atidirbinėtą" modelį - ir vėl gyvens taip, tarsi būtų niekas, o vyras - viskas. O jeigu susilauks dukros, kažin, ar nepaliks šio modelio kaip kraičio ir jai.

Kokia alternatyva? Pirmiausia - kuo geriau suprasti, kas vyksta, kokios taisyklės mus valdo, ir iš kur jos kilusios. Paskui - atkakliai ir nuoširdžiai dirbti su savimi, "auginti" save. Vaduotis iš stereotipų ir šablonų. Ieškoti savo gerųjų savybių, bruožų, už kuriuos moteris save tikrai vertina, ir remtis į juos, bei augti toliau. Tikrinti ir kritiškai vertinti iš mamų ir močiučių paveldėtas taisykles. Pavyzdžiui, dažnas stereotipas tarp taip mąstančių moterų - kad be vyro "gyvenimo nėra". Jeigu tuo tikime, tai kokiu žodžiu įvardinti visą tą patirtį, kuri akimirka po akimirkos teka per moters kūną ir psichiką? Ar mes kvėpuojame, judame, mąstome, jaučiame, kalbamės, dirbame ir ilsimės negyvendamos?

Kartais atstumas tarp vyro "turėjimo" ir "neturėjimo" šabloniškai, senmergiškai mąstančių moterų sąmonėje labai išdidinamas. Tai suprantama, jeigu turėsime omenyje, kad gyvenimas su vyru jų vaizduotėje yra rojus (paradoksalu, kad jos jo ne tik niekada nepatyrė pačios, bet savo akimis nematė ir kilmės šeimoje, tik girdėjo iš mamos arba močiutės, kad tas rojus turi egzistuoti), o gyvenimas be vyro - pragaras.

Tokiai moteriai sunku matyti gyvenimo įvairovę ir spalvas, sunku iš tiesų pažinti žmones, nes ji kitus dažnai skirto į "mano vyras" ir "niekas". Jai sunku netgi suprasti, kas iš tiesų yra vyras. Viena vertus, ji gali teoriškai nutuokti, kad jis - panašus į ją žmogus, tačiau kartu jis jai yra pirmiausiai jos vertės garantas. Tačiau gyvi žmonės, nei vyrai, nei moterys, dažniausiai nenori būti garantai ir atributai. Dauguma jų nori tikrų, gyvų santykių su gyvu žmogumi. Manau, kad ir dauguma tų, kurios mano, kad joms šių garantų ir atributų būtinai reikia, tiki, kad jaustųsi laimingesnės, jeigu įsitikintų, jog gali gyventi ir be jų, bei yra laisvos kurti ir patirti realius santykius su gyvais žmonėmis.

Žymus amerikiečių psichologas David Burns siūlo apie žmogaus vertingumą mąstyti taip: kiekvienas iš mūsų jį gauna gimdamas, ir gauna tokią pačią porciją, kaip visi kiti. Padarykime prielaidą, kad taip ir yra, ir mums nereikia to įrodinėti. Kaip tada norėtumėte gyventi?