Mažiau dažnai iš tikro yra daugiau, arba kodėl vandeniu alkio nenumalšinsi

Prieš maždaug savaitę klausiausi Dr. Rachel Remen paskaitos apie tai, kaip gyventi kiekvieną savo gyvenimo minutę. Jos kalboje netrūko gražių ir tikrų, "pabudinančių" istorijų, padedančių kasdienybės šurmulyje staiga prisiminti, kas svarbiausia. Praėjo kelios dienos, ir daug kas iš šios kalbos po truputį ima pasimiršti, bet viena istorija nuolat sugrįžta. Štai ji:

Rachel pažinojo mažą berniuką, kuris labai mėgo tam tikros rūšies mašinytes. Turėjo jas dvi, ir nuolat su jomis žaidė. Kai Rachel pamatė, kaip jos berniukui patinka, nutarė padaryti jam staigmeną. Mašinyčių buvo galima įsigyti perkant degalus tam tikrame degalinių tinkle, tad ji įkalbėjo visus savo kolegas iš Stenfordo universiteto pirkti degalus tik tame tinkle ir per mėnesį surinko visus egzistuojančius šių mašinyčių modelius. Sudėjo juos į didelę dėžę ir padovanojo mažajam berniukui. Šis apdėliojo mašinytėmis visas svetainės palanges, tačiau žaisti su jomis nustojo... Kai moteris paklausė, kodėl, berniukas atsakė: "Aš nežinau, kaip džiaugtis mašinytėmis, kai jų tiek daug...".

Nors tai tokia paprasta tiesa, kad net nuovokus vaikas gali ją suprasti, mūsų "autopilotas" dažnai sufleruoja priešingai - kad tam, kad džiaugtumėmės, reikia daugiau! Dar daugiau maisto, daugiau drabužių, daugiau batų, daugiau kelionių, daugiau pramogų, daugiau... Net ir jausdami, kad kažkas jau nebedžiugina, dažnai kurį laiką stengiamės save (arba kitus) pradžiuginti dar didesniu to paties dalyko kiekiu arba naujesne, įspūdingesne versija...

Kodėl tai neveikia? Ko gero, dėl kelių priežasčių. Viena vertus, mes viskuo galime mėgautis tik tol, kol pasisotiname. Sotumo jausmas, kaip žinia, yra individualus dalykas, vieni turime didesnį apetitą (plačiaja prasme), negu kiti, tačiau visi kažkada pasijuntame sotūs. Ir tuomet laikas sustoti, nes nėra kito būdo vėl patirti malonumą, kaip tik duoti sau laiko išalkti. Bet ko: maisto, pramogų, daiktų, bendravimo... Dėl to, kad per jėgą kažką į save krausime, malonumo nepatirsime. Kita vertus, ar esat girdėję, kaip žmonės, savaitę pakeliavę kalnuose, sako, kad grįžus į civilizaciją visi pojūčiai būna paaštrėję, ir net paprasčiausi patogumai teikia didelį pasitenkinimą? Tad malonumui patirti svarbu ne tik turėti kažko, kas jį gali suteikti, bet ir būti išalkusiam.

Kita vertus, malonumas yra tik vienas iš dalykų, ko mums reikia, kad gerai jaustumėmės. Ne mažiau svarbus ir meistriškumo jausmas (t.y. pojūtis, kad gebame atlikti kažką vertinga, būti naudingi kitiems, kad savo veiksmais kažkaip keičiame pasaulį) bei artumo, ryšio su kitais žmonėmis jausmas. Ir šių dalykų negalime pakeisti vieni kitais, mums jų reikia visų. Tad kai labai "įsijaučiame", pavyzdžiui, į malonumo siekimą (arba jo teikimą kitiems, pvz. savo vaikams), galima pagalvoti, ar nebandome tuo kompensuoti meistriškumo jausmo arba artumo trūkumo. Panašiai ir su kitais dalykais - jeigu visą save investuosime vien į meistriškumo siekimą, taip pat ilgainiui, ko gero, imsime jaustis prastai, net jeigu kurį laiką ir atrodys, kad viskas gerai (panašiai kaip alkį trumpam galime numalšinti išgėrę vandens, bet netrukus suprasime, kad tikrasis poreikis yra kitas ir jis vėl greitai grįžta). Tad jeigu suvokiame, kad "nuslydome" į kažkurią vieną pusę, geriausia, ką galime sau (ar pvz. savo vaikui) padaryti, tai įsisąmoninti, kad šis "sukčiavimas" neišdegs - nes mums iš tiesų reikia visų šių trijų dalykų derinio, ir dabar (kai tai pastebėjome) yra pats geriausias laikas ieškoti, kaip atkurti pusiausvyrą. :)

   

Įspūdžiai iš Tarptautinio kognityvinės terapijos kongreso Rumunijoje

Birželio 28 - liepos 1 d. grupė kognityvinės ir elgesio terapijos (KET) specialistų iš Lietuvos dalyvavo 9-jame Tarptautiniame kognityvinės terapijos kongrese Klužo mieste, Rumunijoje. Dr. Julius Neverauskas ir kiti aktyvūs KET specialistai iš Lietuvos nuolat lankosi tarptautiniuose renginiuose ir seka visas šios srities naujoves bei stengiasi jas atvežti į Lietuvą tiek kviesdami atvykti įvairius užsienio ekspertus, tiek integruodami terapines naujoves į savo darbą bei vedamus mokymus.

Tarptautiniai kognityvinės terapijos kongresai vyksta kas trejus metus, o kasmet yra rengiami Europos Kognityvinės ir elgesio terapijos kongresai. Visai netrukus, rugsėjo 13-16 dienomis, toks kongresas vyks Slovėnijoje. Apie jį daugiau informacijos galima rasti čia.

Kongresų metu vyksta plenarinės žymiausių ekspertų paskaitos, pristatomi naujausių tyrimų duomenys, vyksta apskritojo stalo diskusijos, taip pat rengiamos dirbtuvės norintiems įgyti gilesnių praktinių žinių vienoje ar kitoje specifinėje srityje.

Birželį vykusiame kongrese Rumunijoje paskaitas skaitė ir dirbtuves vedė žymiausi KET ekspertai iš viso pasaulio: KET pradininko A. Beck‘o dukra Judith Beck vedė dirbtuves apie psichoterapinio darbo ypatumus kuomet klientas turi asmenybės sutrikimų, priėmimo ir įsipareigojimo terapijos kūrėjas Stephen Hayes dalinosi mintimis apie psichologinį lankstumą kaip vieną svarbiausių faktorių, lemiančių pokyčius KET, daugybės puikių knygų autorius Robert Leahy vedė mokymus apie emocines shemas ir darbą su jomis, visame pasaulyje žinomas metaanalizių autorius iš Olandijos Pim Cuijpers kalbėjo apie tai, kaip dabartinė KET situacija atrodo „ iš paukščio skrydžio“, t.y. maksimaliai apibendrinus visus turimus tyrimų duomenis. Tai – tik keletas temų, kurioms buvo skiriama dėmesio, visų jų, dėl pranešimų gausos, išvardyti neįmanoma.  Kiekvienas specialistas, atvykęs į kongresą, renkasi tai, kas jam aktualiausia ir įdomiausia.

P. Cuijpers, pateikdamas apibendrintus tyrimų duomenis depresijos srityje, siekė išskirti sritis, kur KET dar reikia ir galima tobulėti. Pirmiausiai – dar geriau užkertant kelią atkryčiui. Nors šiuo metu aiškiai matoma, kad po KET kurso atkryčio tikimybė mažesnė, nei po gydymo medikamentais, tačiau vis dėlto šioje srityje dar yra kur tobulėti. Apibendrintų tyrimų duomenys taip pat rodo, kad tam, jog būtų galima tikėtis efekto ūmios depresijos atveju, reikia mažų mažiausiai 6 KET sesijų, taip pat efektyviau, jeigu terapijos pradžioje vyksta po dvi sesijas per savaitę. Be to, kuo sunkesnė depresija, tuo daugiau dėmesio pradžioje turi būti skiriama elgesio aktyvinimui, mat kalbėjimas čia nepadeda, padeda tik veiksmas. P. Cuijpers taip pat kalbėjo apie tai, kad dabar svarbiausia siekti, kad KET taptų prieinama kuo didesniam skaičiui žmonių visame pasaulyje.

Judith Beck, kalbėdama apie darbą su asmenybės sutrikimų turinčiais klientais, skatino specialistus nebijoti padaryti klaidų, kadangi net jeigu viską atliksime „teisingai“, klientas vis tiek, dėl savo asmenybės ypatumų, gali reaguoti neigiamai. „Juk galų gale blogiausia, kas gali įvykti – tai kad klientas negrįš“ – kalbėjo KET ekspertė. J. Beck taip pat siūlė, jeigu klientas tam tikrą laiką nedaro pažangos terapijoje, sutarti, pavyzdžiui, dėl dar 4 sesijų ir tuomet apsvarstyti, kokie būtų terapijos nutraukimo bei tęsimo privalumai r trūkumai. Ji taip pat kalbėjo, kad asmenybės sutrikimų turintys klientai ir privalo būti sunkūs. Taip pat, jos teigimu, natūralu tai, kad dėl turimų neigiamų kertinių įsitikinimų ir disfunkcinių prielaidų jiems kyla neigiamos reakcijos, t.y. visiškai suprantama, kad klientas, bendraudamas su terapeutu, pradeda taikyti tas pačias disfunkcines strategijas kaip ir su kitais žmonėmis savo gyvenime. Jeigu klientas išsako ką nors negatyvaus terapeuto ar terapijos atžvilgiu, galima, pasak J. Beck, nuoširdžiai pasakyti „Kaip gerai, kad tai pasakėte“, nes tai iš tikrųjų gerai, kadangi padeda mums suprasti, kas vyksta, bei ieškoti sprendimų.

Robert Leahy, kalbėdamas apie emocijas ir darbą su jomis, pasitelkė įvairių analogijų ir metaforų. Pavyzdžiui, galima palyginti, kad mūsų emocijos yra tokios pat trumpalaikės, kaip ir burbuliukai mūsų gėrime. Jis taip pat kalbėjo apie žalingą emocinį perfekcionizmą, kuomet žmonės tiki, kad privalo jausti „teisingas“ emocijas. Apibendrindamas savo gyvenimo patirtį jis su šypsena sakė: „Gyvenime niekas negauna tiksliai to, ko nori, bet to ir nereikia.“  Apie tarpasmeninius santykius R. Leahy siūlė galvoti kaip apie kambarius – kiekviename kambaryje yra daug įvairių daiktų, ir kambarys turi būti pakankamai didelis, kad visus juos talpintų. Panašiai yra ir su santykiais – juose turi būti pakankamai erdvės, kad sutilptų įvairūs jų aspektai.

Emocijų tema kongrese skambėjo ne vieną kartą. Baigiamojoje kongreso plenarinėje paskaitoje vienas įtakingiausių šiuo metu KET praktikų ir mokslininkų Stefan Hofmann kalbėjo apie tai, kad šiuolaikinėje KET vis daugiau dėmesio skiriama emocijoms, dėmesiui ir sąmoningumui, vis labiau pripažįstamas emocinių išgyvenimų kompleksiškumas bei tai, kad į emocijų valdymą galima žiūrėti ne tik kaip į individualų, bet ir tarpasmeninį procesą.  

Kaip visuomet, kongreso metu išgirsti pasisakymai sukėlė daug naujų minčių, noro toliau gilintis į sudominusias temas ir įtraukti sužinotus dalykus į savo klinikinį repertuarą. 

Kviečiame į grupinių užsiėmimų ciklą žmonėms, patiriantiems panikos sutrikimą

Nuo rugsėjo 20 d. kviečiame į 8 grupinių užsiėmimų ciklą, skirtą žmonėms, varginamiems panikos sutrikimo ir patiriantiems panikos priepuolius. Užsiėmimus veda psichologė-psichoterapeutė Giedrė Žalytė, turinti 10 metų patirtį taikant kognityvinę ir elgesio terapiją nerimo sutrikimams. Užsiėmimai vyks rugsėjo 20 – lapkričio 15 d.,  trečiadieniais, 17.30 – 19.10 val. Vilniuje, „Šiuolaikinės psichologijos ir psichoterapijos centre“, adresu Lvovo g.7/Slucko g. 6. Siekiant užtikrinti maksimaliai efektyvų darbą, į grupinius užsiėmimus klientai bus priimami tik po įvadinės individualios konsultacijos, kurias pradėsime jau rugpjūčio pradžioje (daugiau informacijos apie įvadines konsultacijas žemiau).

    

Užsiėmimuose, kurie bus labai struktūruoti, dirbsime pagal kognityvinės ir elgesio psichoterapijos principus bei mokysimės praktinių įgūdžių, leidžiančių valdyti i ir įveikti panikos priepuolius bei panikos sutrikimą. Ši psichoterapijos rūšis, kaip patvirtina daugybė mokslinių tyrimų, yra veiksmingiausias psichologinis metodas panikos sutrikimui gydyti. Negydomas panikos sutrikimas savaime praeina labai retai.

Visą kursą sudaro:

• Įvadinė individuali konsultacija (50 min.), kurios metu psichologė įvertina kliento situaciją, padeda nuspręsti, ar grupiniai užsiėmimai gali būti naudingi, taip pat, reikalui esant, suteikia informacijos apie papildomus arba kitus pagalbos būdus. Šios konsultacijos kaina 29 eur.
• 8 grupiniai užsiėmimai po 100 min., kurių metu mokysimės praktinių įgūdžių, leidžiančių geriau valdyti savo mąstymą bei elgesį ir taip susitvarkyti su panikos priepuoliais. Bendra 8 užsiėmimų kaina 139 eurai. Esant poreikiui, šį mokėjimą galima dalinti į dvi dalis, mokant po 75 eurus už 1-4 ir po to už 5-8 konsultacijas (bendra grupinių užsiėmimų kaina mokant dalimis  - 150 eurų).  
• Baigiamoji individuali konsultacija (50 min.), kurios metu aptariami kliento įgyti įgūdžiai ir sudaromas individualus atkryčio prevencijos planas. Šios konsultacijos kaina 29 eur.

Grupėje iki 10 dalyvių. Prioritetas bus teikiamas anksčiau užsiregistravusiems. Registracija vyksta el.paštu info@psichoterapija.info Dėl papildomos informacijos galima skambinti Gailutei Siucilienei tel. 8602 50142 arba psichologei Giedrei Žalytei tel. 861444759.  

Plačiau su panikos sutrikimu, jo ypatumais ir gydymo galimybėmis galite susipažinti čia. 

Kam gyventi su panika, jeigu galima be jos?

Per pastarąjį pusmetį, sugrįžus iš Škotijos, teko tiek dirbti su žmonėmis, patiriančiais panikos sutrikimą, kad nutariau apie tai parašyti dar kartą. Taigi:

Kas ta panika?

Ar esate patyrę būseną, kai širdis, atrodo, iššoks iš krūtinės, gniaužia gerklę, darosi sunku kvėpuoti, kūnas dreba, o galvoje pradeda suktis mintys, kad tuoj mirsi, išprotėsi arba prarasi kontrolę ir padarysi kažką beprotiško? Imi vis labiau patikėti, kad vyksta kažkas tikrai pavojingo, todėl būtina tuoj pat ko nors imtis – skambinti greitajai pagalbai arba artimiesiems, važiuoti į ligoninę ar bent jau bėgti iš tos vietos, kur kilo priepuolis, kaip nors gelbėtis...

Visa tai žmogus gali patirti panikos priepuolio metu. Ir nors panikos priepuoliai yra visiškai nepavojingi, tuo metu, kai jie įvyksta, juos patiriančiam taip tikrai neatrodo. Nieko keista, kad tokia patirtis išgąsdina, ir jeigu panikos priepuoliai kartojasi, žmonės pradeda vis dažniau jausti nerimą dėl to, kad ir vėl gali taip pasijusti. Protas pradeda kurti strategijas, kaip to išvengti – ko geriau nedaryti, kur geriau neiti, kad priepuoliai nepasikartotų. Pavyzdžiui, jeigu patyrėme panikos priepuolį prekybos centre, galime nutarti ten daugiau neiti, arba visada eiti tik su artimu žmogumi, kad jaustumėmės saugiau. Tokių saugumo strategijų besiimantis žmogus mąsto maždaug taip: “Taip, nepatogu, kad turiu vengti parduotuvių arba ten eiti tik lydimas kito žmogaus, bet šie nepatogumai nėra tokie baisūs, svarbiausia, kad tik nepasikartotų priepuolis. Be to, jeigu man pasidarys negera, bus, kas man pagelbės“. Taip po truputį įvairios papildomos „apsaugos“ ima virsti tarsi gelbėjimosi ratu, o „nesaugių“ vietų ima daugėti, nes kiekviena vieta, kurioje kyla nemalonūs pojūčiai, gali greitai virsti „nesaugia“.

Panikos sutrikimo varginami žmonės dažnai vengia parduotuvių, viešojo transporto, liftų, stovėjimo eilėse, teatrų ir kino teatrų bei kitų vietų, iš kurių nėra patogu bet kada išeiti. Vien mintys apie buvimą tokiose vietose gali kelti nemalonų „įkalinimo“ jausmą. Taip pat paprastai norisi vengti tų vietų, kur jau yra įvykęs panikos priepuolis, pavyzdžiui, tam tikrų gatvių. Gyvenimas dėl to darosi vis skurdesnis ir sudėtingesnis, o kadangi vietų, kurios atrodo pavojingos, paprastai vis daugėja, pasitaiko, kad po tam tikro laiko žmogus  apskritai ima bijoti išeiti iš namų arba daro tai tik lydimas artimųjų. Kartu žmogus gali pradėti galvoti, kad jo reakcijos keistos, galbūt „kvailos“, kad kiti taip nesijaučia ir nesielgia, o kartu su šiomis mintimis gali kilti liūdesys, nusivylimas savimi ar pyktis ant savęs.

Iš esmės panikos sutrikimas – tai pirmiausiai jaunų žmonių problema, paprastai jis prasideda iki 30 metų amžiaus. Moterys panikos sutrikimą patiria dvigubai dažniau nei vyrai. Kartais tenka susidurti su žmonėmis, kurie kreipiasi pagalbos jau būdami 40 ar 50 metų, tačiau paprastai problema būna prasidėjusi daug jaunesniame amžiuje.   

Panikos sutrikimas tam tikra prasme paradoksalus – viena vertus, jo varginami žmonės dažnai jaučiasi ligoniai, mano, kad jų problema labai sudėtinga ir sunkiai sprendžiama, o iš tiesų realybė yra iš esmės priešinga. Lyginant su daugeliu kitų problemų, panikos sutrikimas yra tikrai gerai ištyrinėtas, ir tiksliai žinoma, kokie terapiniai metodai šiuo atveju veikia geriausiai.

Painusis „Kodėl?“

Dažnai žmonės savęs klausia, kodėl būtent jie susirgo šiuo sutrikimu. Paprastai į tokius klausimus tikslaus atsakymo rasti neįmanoma, nes sutrikimas beveik niekada neprasideda dėl vienos priežasties. Manoma, kad iš dalies panikos sutrikimas yra paveldimas – gana dažnai žmonės, kuriems būna panikos sutrikimas, turi šeimos narių, kurie taip pat patiria panikos priepuolius. Kita vertus, net jeigu žmogus turi šiuo sutrikimu sergančių artimųjų, pats gali niekada to nepatirti. Pirmieji priepuoliai paprastai įvyksta įtemptais gyvenimo laikotarpiais, kuomet žmogus patiria daugiau nerimo, streso, ar tiesiog gyvena audringesnį gyvenimą, vartoja daugiau alkoholio, kitų svaigalų, mat visi šie faktoriai gali išbalansuoti vegetacinę nervų sistemą, kuri yra atsakinga už vidaus organų veiklos reguliavimą.  Išsireguliavus šiai sistemai, gali rastis neįprastų kūno pojūčių, pavyzdžiui, greičiau plakti širdis, atsirasti vadinamųjų „permušimų“, staiga pakisti kvėpavimas, išpilti karštis t.t. Visa tai nėra pavojinga, tačiau kartais mes šių pokyčių išsigąstame, manome, kad jie rodo, jog vyksta kažkas baisaus, ir taip pradeda suktis vadinamasis panikos ratas.

Svarbiausias klausimas, norint įveikti panikos sutrikimą, yra ne kodėl jis išsivystė, o kas jį palaiko, t.y. kokie mūsų veiksmai, nors mes to ir nenorime, stiprina šią problemą. Tai su terapeuto pagalba supratus, ir pradėjus keisti mąstymą bei elgesį reikiama linke, žmogus pradeda greitai sveikti.

Ar tikrai įmanoma palikti paniką praeityje ir vėl gyventi be jos?

Taip, tikrai! Dirbdama su klientais vis iš naujo įsitikinu tiek psichoterapijos veiksmingumu, tiek žmonių gebėjimu keistis.

Taigi, kaip pasveikti? Moksliniai tyrimai rodo, kad iš psichologinių priemonių veiksmingiausiai panikos sutrikimas gydomas kognityvine ir elgesio terapija. Taip pat veiksmingai panikos sutrikimą galima gydyti medikamentais  (antidepresantais),  kartais taikomas ir kombinuotas gydymas, kuomet derinami medikamentai ir psichoterapija. Kognityvinė ir elgesio terapija taikoma arba individualiai, arba grupėmis. Supratus, kad mes patys arba artimieji serga panikos sutrikimu, verta kuo greičiau ieškoti veiksmingos pagalbos. Savaime šis sutrikimas praeina labai retai: tyrimų duomenys rodo, kad taip nutinka tik maždaug  15 proc. atvejų, o likusiems 85 proc. žmonių negaunant pagalbos panikos sutrikimas tęsiasi dešimtmečiais. Be to, ilgai negaunant pagabos ir negydant panikos sutrikimo, didėja rizika susirgti depresija. Tad kreiptis pagalbos vienareikšmiškai verta, tai tikrai nėra ta problema, kurią reikėtų priimti kaip neišvengiamą ir tiesiog kentėti.  Be to, kuo anksčiau po sutrikimo pradžios  žmogus pradeda gydytis su kvalifikuoto specialisto pagalba, tuo greičiau pasveiksta. Jeigu panikos sutrikimas prasidėjo prieš metus ar dvejus, dažnai jį galima gana nesunkiai įveikti per 2-4 mėnesius (arba 6-15 kognityvinės ir elgesio psichoterapijos sesijų). Jeigu žmogus su sutrikimu pragyveno jau 5, 10 ar 15 metų, dažniausiai tai reiškia, kad padirbėti teks šiek tiek ilgiau. Tačiau ir 10 ar daugiau metų žmogų varginusi panika dauguma atvejų sėkmingai gydoma, jeigu specialistas turi šios srities žinių bei taiko terapines intervencijas, kurios veiksmingiausiai padeda įveikti panikos sutrikimą. Kvalifikuotas specialistas, dirbdamas su panikos sutrikimu, nesileidžia į paprastus „pasikalbėjimus“, kognityvinėje ir elgesio terapijoje tiesiogiai dirbama su kliento mintimis, kurios kyla panikos priepuolių metu ir labai sustiprina patiriamus kūno pojūčius  bei emocijas, ir su elgesiu, ypač vengimu ir „apsaugančiais“ elgesio būdais, kurie palaiko ir stiprina simptomus. Pati terapija gali ir turi kelti šiek tiek nerimo, nes tik tokiu būdu klientas gali išmokti, kad šis nerimas yra visiškai nepavojingas. Kita vertus, klientas visuomet valdo situaciją, visos terapinės intervencijos atliekamos tik klientui pritariant ir visiškai aiškiai suprantant, kokiu tikslu tai daroma.

Lietuvoje įvairiuose miestuose nuolat daugėja kvalifikuotų kognityvinės ir elgesio terapijos specialistų, kurie gali puikiai padėti įveikti panikos sutrikimą. Jeigu jūsų mieste būtų sunku tokį specialistą surasti, rašykite mums į blogo el. paštą (jis nurodytas puslapio dešinėje), ir mes, kiek galėsime, padėsime surasti kvalifikuotus specialistus. Na, o Vilniuje, Šiuolaikinės psichologijos ir psichoterapijos centre, nuo rugsėjo 20 d. pradėsime 8 užsiėmimų ciklą, skirtą panikos sutrikimo varginamiems žmonėms. Grupiniai užsiėmimai šioje srityje yra ypač veiksmingi, mat dalyviai mokosi ne tik iš savo, bet ir iš kitų grupės narių patirties, taip pat drąsiau atlieka įvairius eksperimentus, kurie yra būtina veiksmingos psichoterapijos dalis. Daugumai žmonių bet kokias užduotis atlikti lengviau, jeigu tai darome kartu su kitais. Jeigu reikia, grupinę psichoterapiją galima papildyti ir keletu individualių terapinių sesijų. Būtume labai dėkingi, jeigu šia informacija pasidalintumėte su tais, kuriems tai gali būti aktualu, nes veiksminga psichoterapija gali iš esmės pakeisti panikos sutrikimu sergančio žmogaus gyvenimą.   

Kviečiame mokytis DĖMESINGO, ĮSISĄMONINTO VALGYMO

Kviečiame į DĖMESINGO, ĮSISĄMONINTO VALGYMO ĮGŪDŽIŲ LAVINIMO UŽSIĖMIMŲ CIKLĄ,

kurį ves gydytojas psichoterapeutas med. dr. Julius Neverauskas ir psichologė Giedrė Žalytė.

Šie užsiėmimai gali jums labai padėti, jeigu pastebite, kad:

·        ESATE NEPATENKINTI SAVO VALGYMU AR JO REZULTATAIS

·        Dažnai valgote automatiškai, iš įpročio, todėl, kad valgo kiti ar dėl dar kokių su realiais organizmo poreikiais nesusijusių priežasčių

·        Valgymu siekiate komforto, stimuliacijos ar kitaip suvaldyti savo emocijas

·        Manote, kad nekontroliuojate savo valgymo

·        Nuolat laikotės dietų ir po to vėl priaugate svorio

·        Nuolat galvojate apie maistą

·        Sunkiai toleruojate alkio jausmą

·        Vargina kaltės ir gėdos jausmai dėl „nevaldomos“ mitybos arba kūno svorio bei formų

Užsiėmimai bus pagrįsti šiuo metu pasaulyje labai išpopuliarėjusia ir pasiteisinusia Įsisąmoninimu (mindfulness) grįstų intervencijų (visų pirma Mindfulness Based Eating Awareness Training) programa. Jų metu turėsite progą lavinti įgūdžius, kurie leis išmokti:

·        Įsisąmoninti ir sąmoningai valdyti savo maitinimosi įpročius bei su valgymu susijusį elgesį

·        Išmokti pastebėti subtilius fiziologinio ir psichologinio alkio bei sotumo ženklus bei išmokti jais vadovautis

·        Valgyti pirmiausia vadovaujantis organizmo mitybiniais poreikiais

·        Geriau valdyti su maitinimusi susijusius savo elgesio impulsus

·        Valgyti užtikrinančiu geriausią maisto pasisavinimą būdu

·        Daugiau laiko praleisti esamoje akimirkoje

·        „Paleisti“ save smerkiančias ar kritikuojančias mintis, lavinti geranoriškumą ir draugiškumą sau bei savo kūnui

·        Mokytis skanauti maistą bei mėgautis juo

·        Pripažinti ir priimti maistą, atitinkantį organizmo poreikius, tokį, koks jis yra, užuot skirsčius jį į „gerą“ ir „blogą“ ar pan.

Ciklą sudarys 8 užsiėmimai, kurie vyks pirmadieniais, vakarais nuo 19 iki 21 val., Slucko g. 6/Lvovo g. 7, Vilniuje, VšĮ Neuromedicinos instituto patalpose. Viso užsiėmimų ciklo kaina – 150 eurų. Pirmasis užsiėmimas vyks balandžio 24 d., po to iki gegužės 29 d vyks dar penki užsiėmimai kiekvieną pirmadienį. Du paskutiniai užsiėmimai bus skirti žinių įtvirtinimui po savarankiškų pratybų laikotarpio ir vyks rugsėjo 4 ir 25 dienomis 19-21 val.

Išankstinė registracija el. paštu info@psichoterapija.info arba telefonu 8 602 50142.

Apie jautimąsi svečiu ir šeimininku, arba ką man davė metai, praleisti Škotijoje

Prieš keletą mėnesių kolega Dainius Jakučionis paklausė, ką man davė studijos ir darbas Škotijoje (tuo metu dar gyvenau ten, tačiau metai jau ėjo į pabaigą). Tada supratau, kad noriu kiek galima rimčiau jam ir sau atsakyti į šitą klausimą, ir kad tam reikia laiko. Ko gero, ir dabar, praėjus pusantro mėnesio po grįžimo, atsakymas dar ne galutinis, tačiau minčių ir pastebėjimų apie tai vis kyla.

Visus 2016 metus gyvenau Škotijos Šiaurėje, Orknio salyne, dirbau psichologe psichikos sveikatos komandoje ir tuo pat metu studijavau jungtinėje Dundee ir Stirling'o universitetų psichologijos magistrantūroje. Ir mano studijų, ir darbo pagrindas buvo kognityvinė ir elgesio terapija - tad tiems metams visiškai pasinėriau į ją ir kartu į naują patirtį. Ir dabar įdomu pačiai save patyrinėti - kaip per šiuos metus keitėsi mano mąstymas, jausmai ir elgesys, t.y. visi kognityvinio modelio komponentai?

Išvažiavau su daug klausimų. Ar mano anglų kalba pakankamai gera darbui? (Vis primindavau sau, kad darbdaviai per interviu girdėjo, kaip kalbu, ir jeigu priėmė į darbą, tai, matyt, kalba pakankamai gera, bet nerimo vis tiek buvo). Kaip žmonės reaguos į mano užsienietišką akcentą? Ar turėsiu draugų? Ar pavyks užmegzti gerą terapinį santykį su klientais? Kaip seksis tvarkyti visus praktinius reikalus - atsidaryti banko sąskaitą, susirasti būstą ir t.t.? Taigi, iš komforto zonos tikrai išėjau, ir patekau į mokymosi zoną. (Man patinka ši vaizdinė metafora, kurią dažnai taikau ir sau, ir kitiems: kad yra ne dvi zonos, t.y. komforto ir diskomforto, o trys: komforto, mokymosi ir panikos. Kad mokytumėmės ir augtume, geriausia būti mokymosi zonoje, nes komforto zonoje nėra nieko naujo, o panikos zonoje naujo tiek daug, kad smegenys nepajėgia su tuo dorotis ir taip pat ne kažin kiek išmoksta). Visi 2016 metai ir buvo kaupimas mokymosi patirties, iš kurios dėliojosi atsakymai į šiuos klausimus. Ir kokie rezultatai? Nors ir toliau matau savo anglų kalbos netobulumą, kartu kaip niekad iki šiol džiaugiuosi ja tokia, kokia ji yra, nes ji man leido daryti viską, ka norėjau - mokytis, dirbti, bendrauti, pažinti. Man atrodo, kad tai šiek tiek persikėlė ir į kitas sritis, t.y. ir apie kitus savo gebėjimus pradėjau žiūrėti tolerantiškiau - kad jie gal ir netobuli, bet atlieka savo funkciją, ir todėl turi teisę egzistuoti ir būti naudojami. Tad mano perfekcionizmas Škotijoje tikrai susidūrė su iššūkiais, bet atrodo, kad tai išėjo į naudą. Mano vadovė darbe metams artėjant į pabaigą kartą pasakė "Man atrodo, tu dabar jau jauti, kad gali tiesiog būti savimi." Taip, manau, kad škotiška patirtis tikrai sustiprino mano gebėjimą priimti save.    

Taip pat jaučiau, kad Škotijoje mane lydi kažkoks keistas lengvumas. Darbo buvo labai daug, tad lengva buvo ne šia prasme, o daugiau iš tos pusės, kad santykis su viskuo, ką dariau, buvo šiek tiek laisvesnis. Po kurio laiko supratau, kad jis ko gero randasi iš suvokimo, jog esu čia laikinai, todėl man nėra tiek labai svarbu, kas ką apie mane pagalvos ar pasakys, svarbiau atitikti savo pačios nei kitų žmonių lūkesčius (kalbu ne apie atsakomybės stoką, o apie atsisakymą mėginti "valdyti" kitų žmonių vertinimus). Ir po truputį iš to išsirutuliojo suvokimas, kad ne tik Škotijoje, bet ir Lietuvoje bei gyvenime tam tikra labai gera prasme esu svečias - juk negyvensiu amžinai. Ir kad to lengvumo galiu parsivežti ir namo.

Kai žmonės klausia, ar man patiko Škotijoje, negaliu atsakyti nieko kita, kaip kad labai patiko. Lengvai atspėsite, koks būna kitas klausimas: "O kodėl tuomet grįžai?" Kai į šiuos klausimus teko atsakyti vieną iš pirmųjų kartų, supratau, kad geriausiai tai galiu paaiškinti palygindama savo patirtį su pasisvečiavimu pas draugus. Net jeigu jums labai pas juos patiko, praleidote puikų vakarą ar savaitgalį, niekam nekyla klausimas, kodėl paskui grįžote namo. Turbūt nesakytume, kad jeigu patiko, tai reikėjo ir pasilikti? :) Panašiai buvo ir man. Mėgavausi kiekviena savaite, praleista Škotijoje, o kartu visą antrą pusmetį žinojau, kad labai ilgiuosi namų. Tas jausmas nebuvo nei kankinantis, nei sunkus, greičiau džiuginantis - tas ilgesys buvo malonus ir geras. Todėl ir grįžau. Ir kai grįžau, supratau dar vieną dalyką - labai ilgėjausi lietuvių kalbos. Nors labai džiaugiausi, kad turėjau progą nuolat girdėti ir visur naudoti anglų kalbą, kartu labai pasiilgau gimtosios, nepaisant to, kad telefonu ir Skype daug kalbėdavau su šeima ir draugais Lietuvoje. Ir tiesą sakant, kol buvau Škotijoje, to net nesupratau. Bet kai grįžusi nuėjau į "Rimi" ir pamačiau lietuvišką užrašą "Tai, ko nori tu", jausmas buvo nenusakomas. Nežinau, kaip mums įdėtas tas gimtosios kalbos jausmas, tačiau pajutusi šią savo emocinę reakciją nejučiomis prisiminiau knygnešius, daraktorius ir visus, kurie stengėsi, kad ji išliktų. Pajutusi to savo jausmo stiprumą atrodo net supratau, kodėl jiems nepritrūko jėgų stengtis. Tai kažkas labai mums svarbaus, tik kai nuolat gimtąją kalbą girdime, galime nevaržomi ja kalbėti, nesuvokiame, kokia ji reikalinga. Panašiai kaip oras - kol jo netrūksta, nei apie jį galvojame, nei vertiname.

Orknyje, kur dirbau ir praleidau didžiąją dalį laiko, vis dar labai stipri bendruomenės dvasia. Žmonės gatvėje dažnai nusišypso vienas kitam, parduotuvėse pardavėjai, pamatę naują veidą, paklausinėja, iš kur atvažiavai, ką veiki Orknyje, ar tau čia patinka. O jeigu eini pasivaikščioti jūros pakrante (kadangi gyvenau saloje, pakrantėmis vaikščiojau dažnai), net neįsivaizduojama, kad bent jau nepasisveikintum su sutiktu žmogum. Dažnai žmonės ir pasikalba - kartais tik apie orą, o kartais ir apie gyvenimą. Praėjus mėnesiui ar porai pastebėjau, kad automatiškai šypsausi susidūrus žvilgsniams su nepažįstamu žmogumi - labai malonus jausmas. Beje, Orknyje susidraugavau su vengrų šeima, Škotijoje gyvenančia apie 15 metų. Jie papasakojo, kaip jų tėvai, atvažiavę pas juos į svečius, vis stebėdavosi, kodėl nuvažiavus kur nors į gamtą, juos vis kalbindavo nepažįstami žmonės. Vyresnieji vengrai vis kausdavo "Ko tie žmonės norėjo?" (Čia mane truputį ėmė juokas, nes labai gerai įsivaizdavau savo amžinatilsį močiutę taip reaguojant). Mano draugė vengrė pasakojo, kaip vis aiškino jiems, kad tie žmonės nieko nenori, tiesiog persimesti keliomis draugiškomis frazėmis. Tačiau geriau pagalvojus, ko gero jie vis dėlto kai ko nori - nori gerai jaustis, nori malonesnės atmosferos sau ir kitiems. Pastebėjau, kad grįžusi į Lietuvą dažniau pakalbinu nepažįstamus žmones eilėje parduotuvėje ar panašiose vietose, ko anksčiau beveik niekada nedarydavau. Ir, priešingai, nei mes patys apie save linkę sakyti ir galvoti, žmonės Lietuvoje nėra nemalonūs, tik gal mažiau linkę imtis iniciatyvos, tačiau pakalbinti beveik visada reaguoja draugiškai. Ir šypsenos į šypseną taip pat galima dažnai sulaukti!

Kiek pastebėjau, škotai dažnai yra savo šalies patriotai. Škotija jiems labai graži, ir jie mielai pasakoja apie visa tai, kas joje gerai. Tas pats ir Orknyje - žmonės labai moka kreipti dėmesį į tai, kas ten gera ir gražu, nors yra, kaip ir visur, visko. Orknio gyventojai, kaip rodo apklausos, yra tarp labiausiai patenkintų gyvenimo kokybe žmonių Britanijoje, nors gyvena gana atšiauriomis sąlygomis, Orknyje beveik nėra medžių (nors gamta labai graži), o, tarkime, buitinės gyvenimo sąlygos, bent jau mano akimis, tikrai prastesnės nei Lietuvoje (būstai dažnai maži, drėgni, labai brangiai kainuoja šildymas ir t.t.) Tačiau žmonės stengiasi matyti tai, kas juos stiprina (bendruomeniškumas, gamtos grožis, ramesnis gyvenimo tempas nei didmiesčiuose ir kt.) ir dėl to gerai jaučiasi. Lietuvoje turime begalę gėrybių ir grožybių - nuostabią ir visiems prieinamą gamtą, daugybę gražių miškų, kurių man taip trūko Orknyje, darbščius ir sumanius bei linkusius padėti (nors gal ir ne visada plačiai besišypsančius) žmones, gimtąją kalbą, kuria galime nevaržomai išreikšti savo jausmus ir mintis, skaniausią pasaulyje duoną... Jeigu tik norėsime kreipti į tai dėmesį, galime jaustis daug geriau jau šiandien. Beje, jeigu grįšime prie mintis apie buvimą svečiu ir šeimininku, tai buvimas šeimininku reiškia atsakomybės prisiėmimą. Man atrodo, kad mums labai svarbu prisiimti atsakomybę už savo požiūrį į Lietuvą.

Dar viena dovana, kurią gavau metus praleidusi užsienyje - galimybė pamatyti Lietuvą tarsi nauju žvilgsniu. Galimybė pajusti, kaip lengva kalbėti, kai gali tiesiog laisvai berti gimtosios kalbos žodžius, ir kaip lengva bendrauti, kai su aplinkiniais sieja bendra ilgametė patirtis - kai užaugai žiūrėdamas tuos pačius filmus, kai žinai visus svarbius politinius ir kultūrinius įvykius, kuriuos mini pašnekovas, kai iš tikrųjų gerai ir giliai pažįsti savo aplinką. Kad taip pasijustum kitur, reikia, ko gero, ne vienerių metų, o galbūt ir dešimtmečių.

Tad ką man davė metai Škotijoje? Turbūt tai galima suvesti į du dalykus: įdomią, naują, praturtinančią patirtį ir suvokimą, kad galima gyventi ir gerai jaustis ir kitoje šalyje. O kartu - kad noriu toliau gyventi čia, Lietuvoje. Ar norėčiau dar kada kur nors padirbėti ir pasimokyti? Taip, mielai! Ar rekomenduočiau tai daryti kitiems? Vienareikšmiškai taip! Tačiau kartu kaip niekad aiškiai supratau, kad mano namai Lietuvoje, lietuvių kalboje ir lietuviškoje kultūroje, ir kad šie du dalykai - keliavimas, pagyvenimas kitose šalyse, ir kartu žinojimas, kad tavo namai - Tėvynėje, visiškai vienas kitam netrukdo. Beje, nuostabiai apie tai rašo Kristina Sabaliauskaitė savo naujausioje "Silva Rerum IV". O šiandien smagiai perskaičiau Kristinos Baubinaitės straipsnį apie tai, kodėl ji iš Anglijos nusprendė grįžti namo. Nors kai kurie teiginiai man pasirodė gana kontraversiški, yra ir vertingų, įdomių minčių.                              

VAIKŲ AKTYVUMO IR DĖMESIO SUTRIKIMAS: REKOMENDACIJOS TĖVAMS

Visi tėvai augindami savo vaikus susiduria su vienokiais ar kitokiais sunkumais, tačiau auginti vaiką su aktyvumo ir dėmesio sutrikimu (toliau- ADS) gali būti tikras iššūkis. Tėveliams tenka mokytis ne tik bendrų teigiamų vaiko auklėjimo taisyklių, rinkti informaciją apie aktyvumo dėmesio sutrikimą, jo vystymąsi, bet ir mokytis specifinių reikalingų įgūdžių. Šis straipsnis apie tai, į ką reikėtų atkreipti dėmesį auginant vaikus, kuriems nustatytas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas.

Lūkesčiai

Visų pirma, tėveliams naudinga įsivardinti lūkesčius, kuriuos kelia savo vaikui ir pasvarstyti, ar jie realistiški vaikui su ADS.

Tėveliams verta sau vis priminti, kad jų vaikas greičiausiai:

• nesureaguos į pirmą prašymą ar reikalavimą;

• retai baigs tris užduotis iš eilės be trukdžių;

• pames daiktus ir pamirš padaryti tai, ką turi padaryti;

• pertrauks kalbant;

• nenustigs vietoje, leis erzinančius garsus  ir turės sunkumų išsėdėti ramiai;

• norės žiūrėti televizorių ar žaisti video žaidimus valandų valandas, o sunkiai išbus susikaupęs darant užduotis ir tik tada, kai tėvai lieps;

• turės sunkumų išklausyti;

• paliks netvarkingą kambarį;

• elgsis nepagalvojęs;

• nemėgs mokyklos;

• kalbės, kalbės, kalbės;

• stipriai supyks.

Tėvų rūpinimasis savimi

 Auginti vaiką su ADS gali būti labai sunku. Tėvams gali atrodyti, kad jie bando labai daug, bet jų vaikui niekas. Jie gali jausti kaltę, įtampą ir nuovargį. Visiems tėvams, ypač, kurie augina vaikus su ADS, labai svarbu gerai pasirūpinti savimi. Tik pasirūpinę savimi, jie galės pasirūpinti savo vaiku.

Bendravimas

Norint turėti teigiamą ryšį su savo vaiku, svarbu mokytis bendrauti. Bendravimo technikų galima išmokti konsultuojantis su terapeutu ir vėliau atrasti geriausius bendravimo būdus su jų vaiku.

                                             

Elgesio valdymas

Tėvams naudinga išmokti ir praktikuoti technikas, kurios moko vaikus prisiimti atsakomybę už savo elgesį, rasti sprendimus tvarkytis su vaiko užmaršumu, impulsyvumu, užduočių neužbaigimu, motyvacijos trūkumu ir hiperaktyvumu. Rekomenduojama vengti bausmių, geriau būti švelniai primenančiais ir leidžiančiais susidurti su pasekmėmis.

Technika „Būk robotas“. Šios technikos tikslas, kad tėvai išliktų ramūs ir išvengtų susijaudinimo.

Tėvai apsimeta robotu, kai vaikas atsikalbinėja, elgiasi ar kalba piktai ir nepagarbiai arba ignoruoja prašymus. Ši technika padeda susivaldyti ir neprarasti emocinio stabilumo.

Pozityvi kalba. Rekomenduojama tėvams būti labiau bendradarbiaujančiais ir dažniau naudoti pozityvų kalbėjimą su savo vaiku. Pavyzdžiui, vietoj „tu turi padaryti...“ sakyti „tu galėtum padaryti...“ arba „padėtum, jei padarytum...“, vietoj „tu negali daryti...“ sakyti „būtų geriau, jei tu padarytum ...“. Taip pat naudinga vaikams duoti pasirinkti ir klausti jų nuomonės, ką jie galėtų daryti kitaip, kad problema spręstųsi.

Motyvacijos skatinimas. Vaikai su ADS mėgsta, kai jiems sekasi. Dažniausiai jie motyvuoti rinkti taškus, gauti privilegijas ar pastiprinimus už gerą elgesį. Šioje srityje gali prireikti terapeuto pagalbos. Terapeuto darbas būtų padėti tėvams išsirinkti keletą dalykų, kurių vaikas mokysis (pavyzdžiui, susiruošti laiku ryte, padaryti namų darbus, būti geranoriškam sesei/broliui) ir sukurti paskatinimų sistemą. Tėvai paskatinti vaiką turėtų iš karto po sutarto gero vaiko elgesio, tai padės jiems toliau būti motyvuotiems siekiant paskatinimų.

Tėvai turėtų vengti „močiutės taisyklės“ – neduoti paskatinimo prieš įvykdant susitartą dalyką.

Taip pat naudinga tėvams susikurti ritualus ir vaikui kartais atsisakius juos atlikti panaudoti humorą ar žaidimą. Pavyzdžiui, jei vaikas nenori eiti miegoti, mama/tėtis gali pasiūlyti palenktyniauti iki jo lovos.

Jėgos žaidimų vengimas. Svarbu prisiminti, kad jėgos žaidimų nei viena pusė nelaimi. Jų reiktų vengti. Susidūrus su tokia situacija, tėvai turėtų paaiškinti savo poziciją vaikui ar paaugliui ir nebesileisti į diskusijas ta tema. Šioje vietoje irgi gali būti panaudota technika „Būk robotas“, kuri padės išlikti prie savo sprendimo ir nesupykti, jei vaikas klausinėja ar prašo.

Pykčio valdymas. Tam, kad vaiko darbai būtų atlikti rekomenduojama vietoj pykčio naudoti humorą. Humoras padeda labiau nei pyktis. Juokas yra labai geras įrankis padedantis pabaigti užduotį ar darbą. Linksmesnis darbų ar užduočių atlikimas padeda išvengti konfrontacijos ir jėgos žaidimų.

Sugebėjimų pamatai. Rekomenduojama vaiką mokinti organizacinių, savireguliacijos ir socialinių įgūdžių ir tai turėtų būti daroma palaipsniui. Tėvai turėtų suprasti, kad jų lūkesčiai neturėtų būti per dideli vaikui tik pradėjus mokytis tam tikrų įgūdžių.

Užuominų davimas. Tėvams svarbu žinoti, kad vaikams ir paaugliams su ADS reikia padėti išlikti prie užduoties ir pabaigti darbą. Tėvai turėtų suprasti, kad vaikas gali atlikti ne daugiau kaip vieną užduotį be užuominos.

Daugumai vaikų ir paauglių su ADS reikia stebėjimo ir reguliarių užuominų. Tai yra normalu ir užuomenų davimas yra žingsnis link naudojimosi užduočių sąrašais, kai vaikas taps savarankiškesnis.

Struktūra ir planavimas. Vaikai su ADS mėgsta žinoti, ko gali tikėtis ir daro ką gali, jei tėvai laikosi kasdieninės struktūros. Rekomenduojama susidaryti dienos struktūrą ir sukurti būdus, kurie padėtų  vaikui sekti rutiną, veiklas ir susitikimus.

Bendras šeimos veiklų kalendorius ir rytiniai laukiančios dienos veiklų aptarimai gali būti labai naudingi vaikams. Minėtam kalendoriui galima panaudoti baltą lentą, ant kurios būtų surašytos veiklos su laiku kiekvienai. Tai padės šeimai išlikti organizuotai ir vaikui ar paaugliui mokytis būti organizuotam.

Dėmesinga tėvystė. Dėmesinga tėvystė – tai buvimas su savo vaiku esamoje akimirkoje. Tai gebėjimas priimti vaiką tokį, koks jis yra net tada, kai jo elgesys būna nepriimtinas. Iš dėmesingų tėvų vaikai su ADS gauna didelę naudą ir padeda vaikui tapti sėkmingesniu suaugus. Dėmesingų tėvų vaikai jausis saugiau, bus labiau pasitikintys ir sau labiau patiks. Jie taip pat išmoks būti dėmesingesni tarpusavio santykiuose. O patys tėvai būdami dėmesingi galės labiau mėgautis tėvyste. Dėmesingumas padės pastebėti gražius dalykus augant ir vystantis jų vaikui. Tėvai bus sąmoningesni jausmams ir turės gilesnį ryšį su savo vaiku. 

10 BŪDŲ BŪTI DĖMESINGU TĖVU/MAMA      1.      Sustabdyk veiklą, kurią darai ir būk su savo vaiku „čia ir dabar“.      2.      Paklausk savęs „ko mano vaikui/paaugliui iš manęs reikia dabar?“      3.      Pabandyk pamatyti pasaulį iš savo vaiko pozicijos.      4.      Užrašyk lūkesčius savo vaikui.      5.      Mokykis priimti savo vaiką tokį, koks jis yra.      6.      Suprask, ką tavo vaikas jaučia.      7.      Venk sakyti vaikui ką daryti ir kaip daryti.      8.      Kai reikalinga korekcija, daryk tai su atjauta ir meile.      9.      Praktikuok dėmesingą įsisąmoninimą reguliariai.      10.  Pasirūpink savimi, kad galėtum būti kiek galima labiau dėmesingas tėvas/mama.

 Psichologė Indrė Vaidelienė

Tel. 8 658 4 293

Kviečiame susipažinti su kūno terapija

“Kūno terapijos pagrindai” yra kartojamas prieš keletą mėnesių buvęs sėkmingas seminaras. Kartojimą inicijavo Įvadinio psichoterapijos (KET) kurso dalyviai, negalėję jame dalyvauti, ir Julius Neverauskas.  

Seminaras vyks 2017 m. vasario 11-12 d.d. Vilniuje, Lvovo g. 7. Seminarą ves psichologas, sertifikuotas kūno psichoterapijos specialistas, Andrius Kaluginas. 

Julius Neverauskas rekomenduoja šį seminarą ir tikisi, kad jo metu gautos žinios bei įgūdžiai suteiks papildomų galimybių dirbant su klientais ir papildys jums žinomas psichoterapijos, kognityvinės-elgesio terapijos bei įsisąmoninimu grįstas metodikas į kūną nukreiptomis psichoterapinėmis tehchnikomis.

Norinčius kviečiame registruotis el. laišku info@psichoterapija.info.

Dalyvių skaičius labai ribotas. Pirmenybė – susitvarkiusiems registraciją anksčiau.

Seminaro kaina už abi dienas: 69 eurai.  

Seminaro „Kūno terapijos (KT) pagrindai“ tikslas:

·      Suteikti papildomų galimybių dirbant su klientais ir papildyti  žinomas psichoterapijos, kognityvinės-elgesio terapijos bei įsisąmoninimu grįstas metodikas į kūną nukreiptomis psichoterapinėmis technikomis.

·      Per patyrimą susipažinti su kūno terapijos specifinėmis įvertinimų bei terapinėmis priemonėmis.

Seminarą veda psichologas, sertifikuotas kūno psichoterapijos specialistas, Andrius Kaluginas.

Preliminarus darbo grafikas:

Ketvirtadienis (2017 m. vasario 11 d., Vilnius)

9:00 - 10:30 - Kūno praktikos, terapija, psichoterapija. KT prielaidos, nuostatos ir tikslai. KT taikymas. KT ir KET sąsajos. KT sesijos struktūra.

10:30 - 11:00 - Pertrauka

11:00 - 12:40 - Problemų įvertinimo priemonės (diagnostika).

12:40 - 14:00 - Pietūs

14:00 - 15:40 - Pasiruošimo (apšilimo, kvėpavimo, atsipalaidavimo, įsižeminimo) pratimai.

15:40 - 16:00 - Pertrauka

16:00-17:30 - Klasikinė (bendroji) KT. Wilhelm Reich ir Alexander Lowen sistemos. „Raumenų šarvo“ ir emocijų blokavimo koncepcija.

17:30 - 18:00 - Pirmosios mokymų dienos aptarimas, klausimai, atsakymai, diskusijos.

Penktadienis (2017 m. vasario 12 d. Vilnius)

9:00 - 10:30 - Klasikinė (bendroji) KT, darbas su raumenų šarvu (pratimai kiekvienam segmentui). 

10:30 - 11:00 - Pertrauka

11:00 - 12:40 - Taikomoji KT. Moshe Feldenkrais, Patyriminio kūno įsisąmoninimo (Awareness Through Movement) sistema. Technikos, pratimai.

12:40 - 14:00 - Pietūs

14:00 - 15:40 - Taikomosios KT technikos: „Darbas su „Aš“ ribomis“; „Darbas su „Aš“ vaizdu“; „Darbas su agresija“.

15:40 - 16:00 - Pertrauka

16:00 - 17:30 - Taikomosios KT technikos: „Darbas su tarpasmeniniais santykiais (kontaktais ir komunikacija)“; „Darbas su superkontrole“; „Integracija“

17:30 - 18:00 - Mokymų aptarimas, klausimai, atsakymai, diskusijos.

Garsi lektorė iš Didžiosios Britanijos mokė mindfulness Vilniuje

Šis savaitgalis buvo turiningas besimokantiems taikyti dėmesingu įsisąmoninimu (mindfulness) grįstas intervencijas. Jau bebaigiantys mokslus LSMU organizuojamų podiplominių šios srities studijų pirmosios laidos dalyviai turėjo progą dalyvauti seminare, kurį vedė viena garsiausių mindfulness eksperčių
Didžiojoje Britanijoje, Bangoro universiteto Mindfulness Centro vadovė dr. Rebecca Crane.

Lektorė seminaro metu derino didaktines ir patyrimines technikas, pristatė dėmesingumu grįstos kognityvinės terapijos raidos kelią ir pagrindinius lūžio taškus, kurie lėmė, kad ši nauja metodika, siekusi suderinti budistinę psichologiją ir vakarietišką, šiuolaikinį supratimą apie žmonių psichologines problemas patyrė tokią sėkmę. Kartu ji atvirai kalbėjo apie tai, kad šioje srityje egzistuoja dar daug neatsakytų klausimų, kad vis dar diskutuojama dėl sąvokų ir apibrėžimų. Kita vertus, praktikoje šis metodas Didžijoje Britanijoje vis labiau įsigali. Neseniai valstybės lygmeniu buvo nuspręsta, kad Anglijos nacionalinė sveikatos tarnyba (National Health Service, NHS) jau artimoje ateityje privalės užtikrinti, kad žmonės, sergantys atsikartojančia depresija, turėtų galimybę nemokamai baigti 8 savaičių dėmesingumu grįstos kognityvinės terapijos mokymus, mat moksliniai tyrimai rodo, jog šis metodas per pusę sumažina naujų depresijos epizodų riziką ateityje.

Seminaro metu lektorė išmoningai ir įvairiai, tiek didaktiškai, tiek per patyrimus ir praktikas akcentavo ir demonstravo, kaip ta pati patirtis gali sukelti labai skirtingus išgyvenimus priklausomai nuo mūsų santykio su ja, t.y. ar mes kažką patiriame per vadinamąjį darymo, ar per buvimo režimą. Pavyzdžiui, dalyviai buvo skatinami klausytis muzikos iš pradžių mąstant apie ją (Koks tai kūrinys? Kada jis buvo sukurtas? Kas jį atlieka? Ar man patinka tai, ką girdžiu? Kažin, ką kiti žmonės galvoja apie šią muziką? ir t.t.), o paskui - paliekant galvojimą nuošalyje ir tiesiog pasineriant į tiesioginį garsų patyrimą, bei palyginti, kaip tas pats kūrinys mus veikia vienu ir kitu atveju.

Tiesa, pasak lektorės, tikrai ne visada "galvojimą" lengva išjungti - kartais jis įnirtingai veikia, net kai mes jo prašome nurimti. Šis režimas vadinamas "apsėsto darymo režimu" (angl. driven doing mode), kuris gali būti ypač kenksmingas ir toksiškas, jeigu jį taikome savo vidinėms būsenoms. Tarkime, žmogui, kuris anksčiau yra sirgęs depresija, net nedidelis liūdesys, sukeltas kasdienio įvykio, gali "įjungti" vadinamąjį "apsėsto darymo režimą", kuomet protas ima inirtingai dirbti maždaug tokia linkme "Nenoriu taip jaustis! Kai anksčiau taip jaučiausi, paskui man išsivystė depresija. Jeigu ir toliau tai nepraeis, vėl jausiuosi baisiai, gal net niekada iš naujos depresijos neišsikapstysiu. Ir kodėl man visada taip? Kas su manim negerai?" Visas šis karštligiškas ir neproduktyvus galvojimas, užuot pabuvus su kilusiu liūdesiu ir leidus jam praeiti, tik kuria papildomas neigiamas emocijas bei įtampą. Dėmesingo įsisąmoninimo pratybų metu žmogus mokomas pastebėti, kaip įsijugia šis režimas, matyti jį tarsi iš šalies, tačiau į jį neįsitraukti, nuolat grąžinant dėmesį į dabarties akimirką.

Pratybų metu lektorė ypač akcentavo susitelkimą į kvėpavimą ir kūno pojūčius kaip bene patikimiausią būdą nuolat sugrįžti į dabartį. Antraip mintys gali labai greitai mus nusineštį į praeitį arba į ateitį ir tarsi įkalinti. Praktikų metu mindfulness ekspertė taip pat akcentavo kūno padėtį, kuri pati savaime gali labai veikti tiek mūsų mintis, tiek emocijas. Kiek galima tiesi, orumą įkūnijanti pozicija, pasak lektorės, gali labai padėti lavinti tai, ką ir siekiame lavinti dėmesingumo pratybomis - išmintį, geranoriškumą, atvirumą patirčiai.

Lektorė pirmą kartą lankėsi tiek Lietuvoje, tiek Baltijos šalyse, tačiau pakviesta ateityje sugrįžti ir pravesti atsiskyrimą atsakė mielai tai padarysianti. Į seminarą buvo atvykę ir kolegų iš Latvijos, kurie sakė norintys ir toliau tęsti bendradarbiavimą. Lektorė pasidalino nuoroda, kur galima rasti nemokamų tiek jos, tiek kitų mindfulness mokytojų parengtų meditacijų garso įrašų anglų kalba.

Na, o svarstantieji ar pradėti mokytis taikyti dėmesingumu (mindfulness) grįstas intervencijas dar gali apsispręsti iki sausio 16 dienos, studijų pradžia - vasario 1 d. Daugiau informacijos galima rasti čia.

Kviečiame į seminarą apie filosofinį konsultavimą

Kviečiame į Andriaus Kalugino seminarą “Filosofija grįsta terapija ir filosofinio konsultavimo pagrindai”.

Seminaras skirtas naujai Lietuvoje sričiai – filosofija grįstai terapijai ir filosofiniam konsutavimui.

Filosofinis konsultavimas yra skirstomas į asmeninį ir organizacinį. Asmeninio filosofinio konsultavimo esmė:

• padėti žmogui geriau suprasti situaciją ir priimti sprendimą;
• pažvelgti į save ir gyvenimą kitaip;
• rasti naujų, netikėtų sprendimų;
• įvertinti situaciją iš kito žiūros taško;
• parodyti nematomą problemos dalį;
• supaprastinti tai, kas vyksta;
• išplėsti siauro, „tunelinio“ mąstymo ribas.

Tai – būdas diskutuojant spręsti kasdienius klausimus. Bendraujant žmogui atsiveria akys, lyg nuo proto nukristų uždanga, įprasti dalykai nušvinta kitomis spalvomis. Tai – atsakymų į klientui svarbius klausimus paieška, savotiška intelektinė meditacija pagal specialias taisykles.

Per seminarą sužinosite: kada, kam ir kaip yra taikomas šis metodas; kokia jo struktūra; kokios sąsajos su KET; siekiami tikslai; taikomos technikos. Seminaras patyriminis, todėl bus pristatytos įvairų filosofinio konsultavimo metodų praktikos.

Lektorius – filosofas, psichologas, rašytojas Andrius Kaluginas, turintis ilgametę filosofinės ir psichologinės praktikos patirtį.

Seminaras vyks 2017 m. vasario 10 d., penktadienį, Vilniuje, Lvovo g. 7. Seminaro pradžia 9.30 val. Pabaiga – 18 val.

Seminaro kaina 29 eurai.

Registracija e paštu info@psichoterapija.info 

FILOSOFIJA GRĮSTOS TERAPIJOS  PAGRINDAI

Filosofija (gr. meilė išminčiai) – mąstymo bei santykių su savimi, kitais ir pasauliu sistema; susipynusių žmogaus įsitikinimų visuma. Ne abstrakčių idėjų rinkinys, o menas gyventi. Kiekvienos darnios filosofinės sistemos tikslas – suteikti ją praktikuojančiam žmogui praktinius privalumus ir pranašumus. Kitaip, filosofija lieka tik intelektinė pramoga.

Filosofija grįsta terapija arba filosofinė praktika – kas tai?

Filosofija grįsta terapija arba filosofinė praktika yra Lietuvoje mažai žinomas, bet pasaulyje sparčiai plėtojamas konsultavimo būdas. Tai – gana nauja psichoterapinio konsultavimo rūšis. 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ji atsirado JAV ir Vokietijoje. Jos pradininkais laikomi žymus Vokietijos filosofas ir psichoterapeutas Gerdas Achenbachas, JAV psichologas Peteris Koestenbaumas ir filosofas Elliotas Cohenas. Profesinės filosofinės praktikos asociacijos yra net 24 šalyse.

Filosofija grįsta terapija (filosofinė terapija, asmeninis filosofinis konsultavimas, filosofinio konsultavimo praktika, taikomoji filosofija) – tai tikslingas pasaulėjautos sisteminimo ir keitimo metodas. Juo siekiama padėti žmogui efektyviau spręsti savo kasdienes problemas, taikant per tūkstančius metų sukauptas išminčių, dvasinių mokytojų ir mąstytojų priemones.

Kas nėra filosofinė terapija?

Tai nėra intelekto lavinimas, proto mankšta ar abstrakčių samprotavimų spekuliacijos. Tikslas nėra padaryti žmogų protingesniu, o siekiama suteikti praktiškai pritaikomų gyvenime pranašumų.

Tai nėra medicininė terapija. Čia nėra proto būsenų tyrimo ir sutrikimų diagnozių. Konsultantas nepatologizuoja problemų ar moralinių dilemų ir nesako, kad žmogus yra nenormalus, sergantis ar traumuotas. Simptomų palengvėjimas nėra tiesioginis terapijos tikslas, bet ji turi tokį efektą.

Kokie yra teoriniai pagrindai?

Ši konsultavimo forma yra skirta pasaulėžiūrai plėsti. Be to, tai – puiki paskata patikrinti savo
pažiūras. Terapijos pagrindą sudaro prielaida, kad žmogaus savijautą, gyvenimo kokybę, efektyvumą ir tikslų siekimą lemia jo samprotavimų skaidrumas, mąstymo aiškumas bei darni požiūrio į pasaulį sistema – pasaulėjauta. T. y. tai, kaip jaučiamės, priklauso nuo to, kaip mes samprotaujame ir kokias išvadas darome. Daugiausia dirbama su mąstymo modeliais, įsitikinimais, nes daroma prielaida, kad žmogus nusprendžia (pasirenka) mąstyti ir jaustis taip, kaip mąsto ir jaučiasi.

Iš esmės viskas, kas žmogui nutinka (procesai, rezultatai, mintys, įvykiai, jausmai, sprendimai, sėkmės ir nesėkmės, klaidos, įpročiai, pasirinkimai, pomėgiai, gyvenimo būdas ir pan.), yra jo autentiškų filosofinių pažiūrų ir filosofinės sistemos atspindys. „Serga“ sistema – „serga“ ir žmogus. „Taisyti“ sistemą, vadinasi, ją atrasti, gryninti ir tikslinti.

Kaip filosofija yra terapija?

Pagal struktūrą, filosofinė praktika yra intelektinė meditacija (lot. meditatio, meditari – apmąstymas labai susikaupus; proto sutelkimas arba gilus pasinėrimas į apmąstymus). Svarbiausia taisyklė čia – laimingo (prasmingo) gyvenimo nebūna, būna tik laimingos (prasmingos) dienos, kurių ir reikia siekti. Meditacijų laukas – tikras, konkretaus žmogaus gyvenimas. Pagrindinė „mantra“ („Burtų lazdelė“) – klausimas „Kaip tai įmanoma!?“

Kaip tai veikia?

Filosofo konsultanto gydymas yra nukreipiamas ne į simptomus, kuriais skundžiasi klientas, bet į jo pasaulėžiūrą, principus ir sistemas. Konsultanto funkcija yra giluminis švietimas. Filosofinė terapija unikali, nes gali naudoti plačiausią žmonijos sukauptą humanitarinės minties įrankių spektrą: nuo mąstymo aktyvavimo iki logikos atsisakymo.

Filosofija grįsta terapija – gyvas, dialogo forma čia ir dabar vykstantis kliento pasaulėžiūros interpretacijos ir įsitikinimų grandinės tyrimas, naudojant racionalius mąstymo įrankius. Pasaulėžiūra suprantama, kaip karkasas ar koordinačių sistema, ja remiantis yra lyginama, daromos perskyros, išvados, o filosofiniai įrankiai skirti būtent šiems fenomenams tirti. Toks tyrimas leidžia neperžengiant praktinės filosofijos mokslo rėmų diskutuoti apie emocijas, potraukius, lūkesčius, elgesį, pokyčius ar kur kas bendriau – gyvenimo būdą. Jis suprantamas kaip filosofinė asmenybės išraiška. Filosofijos, kaip gyvenimo būdo, samprata leidžia klientui išvysti naujų perspektyvų ir įžvalgų, praturtinančių jo pasaulėžiūrą ir požiūrį į susidariusią nemalonią situaciją. Filosofinis konsultantas atsigręžia į realaus gyvenimo užduodamus klausimus ir gali objektyviai apibūdinti subjektyvią kliento patirtį.

Kokie pagrindiniai filosofija grįstos terapijos tikslai?

Filosofinis konsultavimas iš pradžių buvo susistemintas dirbti su egzistencine problematika. Dabar vienas iš svarbiausių filosofinio konsultavimo tikslų yra suvokti kliento mąstymo sistemos ypatybes, kaip jos lemia savijautą ir pasaulėjautą, padėti keisti jo taikomą sistemą taip, kad problemos išnyktų, o žmogui pagerėtų. Konsultavimo tikslu tampa kliento didesnio pasitenkinimo gyvenimu (dvasinio komforto) siekis, asmeninis tobulinimas ir platesnio, kritiškesnio, gilesnio požiūrio į gyvenimą formavimas.

Keliamas tikslas: rasti (išsigryninti) unikalią konkretaus žmogaus tapatumo filosofiją, gerinant asmenybės brandą. Savo vietos (nebūtinai pašaukimo) ir savitos požiūrių (nebūtinai vertybių) sistemos atradimas. Susisteminti žmogaus pažiūras į aiškią, darnią, praktiškai pritaikoma kasdieniam gyvenimui sistemą (struktūrą).

Tarpiniai tikslai: sumažinti ir apsaugoti nuo pasikartojančių asmeninių problemų; sąvokinio supratimo stiprinimas; gyvenimo tvarkos nuskaidrinimas.

Techniniai tikslai: nuolatiniai virsmai, maži atradimai, atsivėrimai, „insaitai“, staigios įžvalgos.

Pagrindinės terapijos taikymo sritys

Tai – atradimų, pokyčių, virsmų, naujų galimybių ir lengvumo terapija. Svarstomų problemų laukas nusidriekia nuo troškimo geriau pažinti save ir prasmės paieškų iki specifinių klausimų. Šis metodas sėkmingai taikomas dirbti su pasaulėžiūros ir vertybių konfliktais; tuštumos, beprasmybės pojūčiu; konkrečių problemų sprendimo sunkumais; įvairių pasirinkimų sunkumais; žmogaus galimybių atskleidimu; santykių ir šeimos problemomis; egzistencinėmis priklausomybėmis (nuo kitų nuomonės, nuo savo sąžinės, kaltės jausmo, meilės ir pan.)

Filosofinė terapija yra efektyvi padėti, kai reikia gilesnio situacijos suvokimo; jaučiamas gilesnio ir aiškesnio mąstymo deficitas; žmogus išgyvena krizę, yra pasimetęs, abejojantis, sugniuždytas, neužtikrintas savimi, nelaimingas, neišnaudojantis visų savo galimybių.

Taikymo ir kompetencijų apribojimai

Bene didžiausias apribojimas – filosofija grįsta terapija reikalauja ir konsultanto, ir kliento asmenybių brandos, gerų refleksijos ir savirefleksijos įgūdžių bei bendrojo išprusimo. Be to, ji netinka esant atminties, psichikos, kognityvinių funkcijų sutrikimams, sumišimui, žemo intelekto ir kritiškumo žmonėms.

Konsultavimo metodai

Egzistencinė analizė. Logika grįsta terapija. Kalbos analizė. Pasaulėžiūros interpretacija. Fenomenologinė praktika. Hermeneutinė praktika. Filosofinis gyvenimo būdas.

Taikomos priemonės

Filosofinės idėjos ir metodai yra perimti ir įjungti į konsultacinius bei terapeutinius metodus.

Bendrosios priemonės: Dialektika. Metafizika. Dogmatika. Eklektika. Sofistika. Kriticizmas. Empirizmas. Racionalizmas. Pragmatizmas. Taikomoji etika.

Specifinės priemonės: Gyvenimo filosofijos klausimynas. Grįžtamojo ryšio technika. Sokrato metodas (išplėstinė versija). Indukcija. Dedukcija. Redukcija. Analogija. Intencija. Universalių sąvokų konkretizavimas. Okamo skustuvas. „Epoche“. Abejojimas. Paradoksai. Provokacijos. Įsitraukimas. Ironija. Meditacijos. Valdoma kvailystė. Naujoko protas. Srautas. Lengvumas.

Šiuolaikinis filosofinis konsultantas nesiūlo jau pagamintų (savo) tiesų, kaip dera gyventi, bet leidžia augti paties individo supratimui. Jis nemano, kad žmogus yra pasąmonės kalinys, o gyvenimą lemia vaikystės išgyvenimai, mintys ir jausmai. Čia žmogus matomas kaip galintis daryti protu grįstus pasirinkimus. Iš šios perspektyvos filosofavimas yra ne abstrakčių teorijų konstravimas, bet unikali žmogaus buvimo pasaulyje išraiška. Sprendimai vyksta santykio ir pasirinkimų lygmeniu. Tikslas – suprasti ir būti suprastam atsakant į klausimą, „Ką aš iš tikrųjų galiu?“ (o ne „Kaip turiu gyventi?“)