2020 m. sausio 12 d., sekmadienis

Apie pasitikėjimo susigrąžinimą ir (kūno) laisvę būti


Šiuos metus pradėjau dalyvaudama 5 dienų dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) praktikų užsiėmimuose Vokietijoje. Šias 5 dienas tik miegojome, valgėme ir įvairiais būdais meditavome (sėdėdami, gulėdami, vaikščiodami, darydami dėmesingus judesius). Kadangi jau visus praeitus metus daugiau nei įprasta dėmesio skyriau domėjimuisi kūnu ir jo dalyvavimu mūsų gyvenime, daug įžvalgų, kilusių per šias 5 dienas, buvo būtent apie kūną.


Kaip mes elgiamės su savo kūnu? Ar nebandom jo padaryti mažesnio nei yra kūprindamiesi, įtraukdami galvą į pečius, nunarindami ją arba sprausdamiesi į per mažus drabužius? Laikydamiesi greitų dietų? Vienas aspektas, kuriuo gyvūnai gyvena laisviau ir galbūt geriau negu žmonės, tai kad jie leidžia savo kūnui užimti tiek vietos, kiek jam reikia. Drambliui reikia daug vietos. Skruzdėlei reikia mažai. Ir tai yra natūralu, tiesiog taip yra. Ir mūsų kūnas sukurtas užimti savo natūralią vietą erdvėje, ir tiek jos, kiek jam reikia, kad galėtų būti laisvas, tiesus, kad jaustųsi patogiai. Tad galim paklausti savęs: ar aš nebandau susimažinti arba pasididinti? Ir jeigu atsakymas būtų, kad bandau, toliau kviesčiau ne pradėti save už tai kritikuoti, barti (tai tik skatintų dar daugiau griebtis senų startegijų), o pripažinti, kad greičiausiai tam yra priežastis. Arba greičiausiai ne yra, o buvo. Galbūt kažkada anksčiau gyvenime, galbūt vaikystėje mums atrodė, kad turėtume būti mažiau matomi, mažiau trukdyti, mažiau maišytis po kojomis, mažiau kristi į akis ir t.t. Dėl to galima pradėti daryti daug dalykų: kūprintis, „nematomai“ rengtis, varžyti savo judesius ir t.t. Visa tai labai būdinga man pačiai. Vaikystėje po trupinį susirankiojau įsitikinimą, kad reikia stengtis kuo mažiau "užkliūti" kitiems. Ir išmokau to visai gerai. Tik šita strategija, aišku, turi ir nenaudingą pusę: taip elgiantis sunku jaustis, kad esi laisva, kad esi savo gyvenimo šeimininkė, kad gerbi ir myli save ir kad iš kitų gauni tai, ko nori. 

Mūsų kūnas ir psichika yra inertiški. Jeigu kažkada išmokome slėptis ir tai visai gerai veikė, labai tikėtina, kad jeigu nieko sąmoningai  nekeisime, pagal šį „algoritmą“ pragyvensime visą gyvenimą, t.y. visą gyvenimą sieksime, kad kuo mažiau kristume į akis. Tačiau žmogui vis dėlto natūraliau norėti būti matomam. Nebūtinai labai stipriai matomam, ypač krintančiam į akis, bet pakankamai matomam, kad patenkintume savo poreikius. Galbūt kažkam pakanka, kad juos matytų ir girdėtų vienas ar keli artimi žmonės. Kitiems norisi būti matomiems platesnio žmonių, draugų rato. Realiai aš nemanau, kad kam nors iš tikrųjų reikia, kad juos matytų tūkstančiai ar milijonai žmonių. Dažnai, kai žmogus siekia būti matomas milijonų, tai yra bandymas kompensuoti trūkumo jausmą, kylantį iš to, kad niekas jo nematė ir nemato tokio, koks jis iš tikro yra, mylinčiomis akimis.

Dabar skaitau Mark Walsh knygą apie embodiment (įkūnijimą?), kur jis rašo, kad kūnas yra mūsų autobiografija. Tik kad ją iš tiesų perskaitytume, reikia drąsos, laiko ir įžvalgumo. Dažnai esame išmokę stengtis nežiūrėti ten, kur nemalonu, ir nejausti to, kas skausminga, ypač jeigu tai atrodo nepakeliama arba manome, kad nieko su tuo neįmanoma padaryti. Tačiau įmanoma padaryti daug. Mūsų kūne įrašytos visos mūsų patirtos ir neperdirbtos traumos, didelės ir mažos, vienkartinės ir trumpalaikės. Jas galima perdirbti.  Vienas iš būdų - psichoterapijoje. Neperdirbtos traumos, neišgedėtos netektys - tai lyg nešuliai, kuriuos galime tampytis daug metų, ir net to nežinoti, tačiau galima šiuos nešulius ir nusiimti nuo pečių. Darbui su traumomis tinka ir kognityvinė elgesio terapija, ir schemų terapija, ir EMDR terapija.    

Tačiau galiausiai, man atrodo, daug kas atsiremia į mūsų pasitikėjimą arba nepasitikėjimą žmonėmis. Nes vieni, deja, galime padaryti ne tiek ir daug. Labai sunku pačiam perdirbti traumas, ypač, jeigu jas sukėlė žmonės. Tas pats galioja ir stipriems nusivylimams. Mes visi gimstame nusiteikę pasitikėti žmonėmis. Ir jeigu nutinka taip, kad žmonės mūsų pasitikėjimą stipriai pažeidžia, tai tik žmonės (dažniausiai kiti, negu pažeidė) ir gali jį atkurti. Manau, žmogui ypač svarbu pasitikėti žmonėmis. Ne aklai, be besąlygiškai, su protu, bet pasitikėti. Nes antraip tenka nuolat gūžtis, saugotis, gyventi vienišą ir izoliuotą gyvenimą, kuris daugumai žmonių neteikia nei laimės, nei prasmės jausmo. Vieni, be kitų žmonių, mes daug lėčiau mokomės ir augame, bei daug prasčiau jaučiamės. Pasitikėjimo atkūrimas nėra lengvas procesas, ir mūsų smegenys jam priešinasi, nes saugumas yra mūsų svarbiausias poreikis. Tad jeigu kiti žmonės mums kažkada ėmė stipriai asocijuotis su grėsme, natūralu, kad smegenys mus ima nuo jų saugoti. Kartais, beje, labai subtiliais būdais. Gali atrodyti, kad turime daugybę ryšių, draugų, kolegų, net artimųjų. Tačiau kiek esame su jais natūralūs, atsipalaidavę? Ar galime sau leisti būti netobuli, klysti, patirti nesėkmę ir leisti kitiems ją pamatyti? Ar galime leisti, kad kiti matytų kai liūdime, bijome? Visa tai ir leidžia suprasti, kiek iš tiesų pasitikime kitais žmonėmis. Lietuva priskiriama prie žemo pasitikėjimo visuomenių. Manau, kad tai tiesa. Mes nelabai pasitikime kitais žmonėmis, ypač nepažįstamais, bet ir pažįstamais. Gaila, kad taip yra, tačiau turint omenyje mūsų šalies gyventojų istorinę patirtį, tai suprantama ir logiška. Ir vienintelis kelias yra pripažinti šią realybę ir stengtis, kad ji po truputį taptų kitokia. Po truputį visi galime tą pasitikėjimą auginti, ieškodami būdų, kurie veikia mums. Galbūt kažkam kelias į didesnį pasitikėjimą žmonėmis ir kartu gyvenimu bei savimi eis per psichoterapiją, kažkam – per kūno praktikas (jogą ir kt.), kažkam – per dėmesingo įsisąmoninimo praktikas, per dalyvavimą bendruomenių veikloje ar dar kitais keliais. Kelių yra daug. Svarbu klausytis savęs ir judėti pirmyn. Ir, kaip sako Mark Walsh, „neįžeidinėti savęs šalta pesimizmo paguoda bei nesimėgauti pigiais cinizmo malonumais.“ J

2 komentarai:

  1. Pasitikėjimo kaina-pažeidžiamumas. Reikia palankios aplinkos arba asmeninės stiprybės, kad drįstum tokiu būti.

    AtsakytiPanaikinti