2012 m. gegužės 27 d., sekmadienis

Ar būtina būti "tiesiam"?

Visai neseniai vienoje Vilniaus įstaigoje mačiau gražų, didelį ir vešlų vazoninį augalą: gal metro aukščio, dideliais, gražiais lapais, bet... labai kreivai išaugusį iš vazono. Gana storas ir tvirtas augalo stiebas buvo išaugęs ne vazono viduryje, o visiškai pakraštyje, ir ne vertikaliai aukštyn, o gana pasvirusiai, todėl aukščiau stiebas turėjo šį kreivumą "kompensuoti", ir visas augalas buvo gana vingiuotas. Tačiau tai galėjai pamatyti tik gerai įsižiūrėjęs, ir atrodė, kad tai augalui visai netrukdo puikiai augti. Nepaisant savo kreivumo, jis atrodė labai tvirtas ir stiprus. Nejučiomis kilo mintis - "Kaip gerai, kad kažkas suprato, kad šio augalo nebūtina "taisyti"!

Paskui prisiminiau tėvų sode seniai augančią labai kreivą kriaušę. Jos kamienas netoli šaknų išaugęs ne statmenai, o beveik lygiagrečiai žemei (mes kartais ją vadiname gulinčia kriauše), ir tik aukščiau atkyla ir tiesiasi į viršų. Nežinau, ar kada kas nors mėgino ją atitiesinti, tačiau net jeigu mėgino, matyt, nesėkmingai. Laimei, senelis, kuris sodino ir kelis dešimtmečius prižiūrėjo sodą, matyt nemanė, kad kreivą kriaušę reikia pašalinti ir pakeisti tiesia, antraip dabar neturėtume vieno iš įdomiausių medžių, kuris veda skanias ankstyvas kriaušes.

Anoniminiai alkoholikai (AA) garsėja išmintingu posakiu, kuriuo stengiasi vadovautis: "Dieve, padėk man keisti tai, ką galiu, susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, ir atskirti vieną nuo kito." Kartais tie dalykai, kurių negalime pakeisti (kaip šių dviejų subrendusių augalų kreivumo) atrodo, yra ir tokie, kurių keisti net ir nereikia (nes abu augalai vešlūs ir kitais atžvilgiais sveiki bei stiprūs).

Kartais mes kenčiame dėl to, kad arba patys jaučiamės kokiu nors atžvilgiu "kreivi" (nepakankamai gražūs, protingi, emociškai stiprūs, nepakankamai pripažinti ir pasiekę, neradę antrosios pusės, neturime tokio namo ar automobilio kaip brolis ar kaimynas, ir pan.) arba jaudinamės dėl kitų žmonių "kreivumo" (pvz. kad mūsų vaikui labiau patinka muzika ar dailė, negu matematika, ar kad partneris ar vyras nepakankamai gerai atrodo draugių akyse, ir t.t.) Kuo nelanksčiau mes įsivaizduojame, kaip viskas turėtų būti, tuo daugiau "kreivumų" galime pastebėti, ir jaudintis dėl jų.

Tačiau taip jau yra, kad daugeliui iš mūsų gyvenime tenka susidurti su didesniais ar mažesniai iššūkiais ar sunkumais. Ir tvarkydamiesi su jais, kompensuodami juos, daugelis tampame mažumėlę "kreivi", pasvirę į vieną ar kitą pusę. :) Tačiau jeigu atidžiau apsidairysime, pamatysime, kad visa gamta tokia yra. Tiek augalai, tiek gyvūnai, tiek mes, žmonės, esame labai įvairiai "kreivi". Laimei, labai dažnai tas kreivumas mums netrukdo atskleisti savo esmės - taip, kaip, pavyzdžiui, mūsų kriaušei, ir kaip tam vešliam augalui dideliais gražiais lapais. :)

      

2012 m. gegužės 22 d., antradienis

Trys mažučiai dėmesingumo stiprinimo įpročiai

Šiuos savo pačios atrastus žingsnelius savo tinklaraštyje "Mind Deep" aprašo psichoterapeutė ir dėmesingumo mokytoja Marguerite Manteau-Rao. Štai kokie jie:

1. Kasdien vos pabudusi ji primena sau, kad šiandien nori būti dėmesinga.
2. Pabaigusi rengtis keletui sekundžių atsisėda ant meditacijai skirtos kėdės ir pamedituoja.
3. Vakare atsigulusi apie pusę minutės praktikuoja atjautos meditaciją, linkėdama gero sau ir kitiems žmonėms.

Detaliau šiuos žingsnelius ir Marguerite patirtį kasdien juos kartojant rasite aprašytus tinklaraštyje.

2012 m. gegužės 13 d., sekmadienis

Greitai ir užtikrintai? :)

Savo knygoje "Thinking, Fast and Slow", psichologas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas Daniel Kahneman aprašo įvairių įdomių psichologinių reiškinių. Vienas iš jų, apie kurį trumpai parašysiu šiandien - vadinamoji prieinamumo euristika. Pasirodo, dažnai mūsų protas, vertindamas, kiek kokia nors mintis yra teisinga arba tikėtina, remiasi tuo, kaip lengvai ir greitai pavyksta rasti ją iliustruojančių pavyzdžių.

Tarkime, vieno šioje knygoje aprašomo eksperimento metu grupė žmonių buvo paprašyti įvardinti 6 atvejus, kai jie buvo tvirti ir apgynė savo nuomonę ir interesus, o po to įvertinti, kiek jiems būdingas gebėjimas taip elgtis. Kitos grupės tie patys mokslininkai paprašė įvardinti 12 tokių elgesio pavyzdžių, o paskui vėlgi įvertinti šį savo gebėjimą apskritai. Kaip manote, kuri grupė buvo linkusi geriau vertinti savo gebėjimą apginti savo interesus? Pirmoji! Pasirodo, nors antrosios grupės nariai turėjo sugalvoti (ir dauguma sugalvojo) daugiau tokio elgesio pavyzdžių, tačiau kadangi prašomas pavyzdžių skaičius buvo didelis, į pabaigą jiems sunkiai sekėsi jų ieškoti, ir tai šie žmonės, patys to nenumanydami, įvertino kaip požymį, rodantį, kad šis jų gebėjimas nėra toks jau išlavintas. (Nes antraip pavyzdžiui "turėtų" lengvai ir greitai ateiti į galvą - mes automatiškai darome tokią prielaidą!)

Ši mūsų proto ypatybė buvo iliustruota įvairių eksperimentų pagalba, ir kai kurie iš jų gana linksmi. Pavyzdžiui, jeigu žmogaus paprašoma įvardinti daug argumentų, kodėl jis apsisprendė pirkti tam tikros markės automobilį, žmogus pradeda tuo pasirinkimu abejoti. (Vėlgi - nes į pabaigą darosi vis sunkiau rasti argumentų, o lėtumas "rodo", kad kažkas nėra visai gerai). Vienas Kalifornijos universiteto (JAV) profesorius ypač kūribingai panaudojo šį reiškinį - jis atrado, kad jeigu studentų prašo pateikti daug pastabų jo paskaitoms, studentai paskaitas įvertina palankiau nei tada, kai jis prašo pateikti tik vieną kitą pastabą. :) (Matyt studentai mąsto taip, kad jeigu sunku prigalvoti daug pastabų, paskaitos turėtų būti visai geros).

Be to, mūsų mąstymo "lengvumo" ir kartu išvadų įtikinamumo suvokimui įtakos turi netgi dirbtinės veido išraiškos. Pavyzdžiui, dalies eksperimento dalyvių, atmintyje ieškojusių pavyzdžių, kuomet jie apgynė savo interesus, buvo paprašyta suraukti antakius. Nors visos kitos sąlygos buvo vienodos, šie žmonės savo gebėjimą apginti savo interesus įvertino kaip mažesnį, negu tie, kas eksperimento metu (vėlgi eksperimentatorių prašymu) dirbtinai šypsojosi. Manoma, kad suraukusieji antakius savo įdėtas pastangas suvokė kaip didesnes, ir atitinkamai vertino, kad kadangi jiems prireikė daugiau pastangų, vadinasi, jų gebėjimas taip elgtis yra mažesnis.

Kitaip sakant, mūsų protas kartais gali būti gana lengvai vedžiojamas už nosies, pavyzdžiui, lengvai tikėti ta informacija, kuri greitai ateina į galvą, ir sunkiau ta - kuri ateina lėčiau, kuriai "ištraukti" iš atminties reikia pastangų. Būtent dėl to kurį laiką po aviakatastrofų žmonės keliavimą lėktuvu suvokia kaip mažiau saugų (nes labai lengvai prisimena nesaugumą iliustruojantį pavyzdį), tačiau statistiškai juk saugumas nekinta nuo to, ar paskutinė katastrofa įvyko prieš dvi dienas, ar prieš dvejus metus. Panašiai yra ir kitose srityse. Pavyzdžiui, kartą padarę klaidingą sprendimą darbe, mes galime imti daug labiau abejoti, ar nesuklysime vėl, o padarę tris gerus sprendimus galime imti manyti esantys beveik neklystantys ir labai savimi pasitikėti. (Nors jeigu peržvelgtume savo darbinės biografijos dešimtmetį, tikrai rastume ir vienokių, ir kitokių sprendimų). Todėl verta prisiminti gerą posakį - kad norint spręsti objektyviau ir patikimiau, verta įdėti pastangų, kad pamatytume abi paveikslo puses, o ne tik tą, kuri dėl kokių nors pastarųjų įvykių ir įspudžių lengviausiai ateina į galvą. :)

Kartais klientai, psichoterapeuto skatinami į tą kitą paveikslo pusę pažvelgti, įvardija, kad jaučiasi taip, tarsi apgaudinėtų save. Ir tai visai suprantama - mūsų protas iš tiesų, kaip matome, labiau linkęs tikėti tuo, kas ateina į galvą greitai ir užtikrintai, ir daug skeptiškiau vertinti sunkiau prieinamą informaciją. Ir vis dėlto matyt kartais, kad priartėtume prie realybės, labai svarbu rasti būdų šiam polinkiui "apeiti" :)
      

2012 m. gegužės 6 d., sekmadienis

Ko dabar nematau, to nėra?

Tarkime, jūsų klausia: "Veronika yra stipri ir protinga. Ar ji būtų gera vadovė?" Jeigu jūsų protas veikia panašiai, kaip daugumos žmonių, ko gero pastebėjote, kaip beveik akimirksniu ateina į galvą automatinis, spontaniškas atsakymas "taip", nors iš esmės visiškai gali būti, kad jeigu paprašytume Veroniką apibūdinti išsamiau, išgirstume, pavyzdžiui, kad ji taip pat yra žiauri ir korumpuota. Ir savaime suprantama, kad jeigu mums Veroniką iš karto apibūdindų kaip žiaurią ir korumptuotą, mes tuoj pat atsakytume, kad ji netinkama būti vadove, ir mums nebūtų svarbu, kad ji galbūt stipri ir protinga.

Tokį ir įvairių kitokių pavyzdžių pateikia žymus iš Izraelio kilęs psichologas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas Daniel Kahneman savo knygoje "Thinking, Fast and Slow" rašydamas apie mūsų proto polinkį greitai daryti išvadas. Kaip rašo D. Kahneman, evoliuciškai šis gebėjimas buvo labai naudingas, nes padėjo žmonėms greitai spręsti, ar aplinka saugi ar ne, ar joje yra kokių nors pavojų, o gal atvirkščiai, ką tik atsirado kokia nors puiki galimybė, kuria reikia skubiai pasinaudoti. Kad visa tai būtų įmanoma, mūsų mąstymas įgijo įvairių įdomių ypatumų, kurie mus veikia ir šiandien, tačiau juos tikrai ne visada lengva pastebėti. Vienas iš tokių ypatumų - tai polinkis greitai daryti išvadas ignoruojant tą informaciją, kurios nėra. 

Žinoma, jeigu stabtelime ir susimąstome (tuomet, anot D. Kahneman, įsijungia lėtasis protas), dažnai suvokiame, kad turime per mažai informacijos išvadoms daryti. Tačiau kartais tokiems stabtelėjimams tiesiog nėra arba gaila laiko, ypač jeigu sprendimas nėra labai reikšmingas. Pavyzdžiui, daugelis mūsų, pirkdami maistą, pasikliaujame lengviausiai prieinama informacija ir pernelyg nesigiliname į tai, kam sužinoti reikia kiek daugiau pastangų. Tarkime, visai neseniai buvau parduotuvėje ir pamačiau jogurtą, ant kurio buvo ryškiai užrašyta "Liesas ir lengvas". Nusipirkau jo džiaugdamasi, kad perku gerą produktą, ir tik paskui pamačiau, kad jis su cukrumi, o paprastai stengiuosi pirkti jogurtą be cukraus. Tačiau keli pozityvūs ir ryškiai užrašyti žodžiai pastumėjo mane padaryti automatinę išvadą, kad jogurtas visais atžvilgiais tinkamas, vadinasi, ir be cukraus. Tai, kad namuose skaitydama jo sudėtį nustebau pamačiusi, kad į jį įdėta cukraus, akivaizdžiai parodė, jog buvau padarusi  išvadą (nepagrįstą), kad jogurtas nesaldintas :)      

Grįžkime prie Veronikos. Jeigu ji, pavyzdžiui, pretenduotų tapti mūsų skyriaus vadove, mes galbūt, jeigu galėtume,  pasidomėtume įvairesnėmis jos būdo pusėmis (nors irgi nebūtinai). Tačiau jeigu kalbame apie abstrakčią Veroniką (arba konkrečią, tačiau mums mažai reikšmingą), mūsų protas greitai pateikia automatinį atsakymą ir galime pereiti prie kitų dalykų.

Vis dėlto tikrai pasitaiko situacijų, kai per greitas peršokimas prie išvadų gali gana rimtai mums kliudyti. Pavyzdžiui, žmonės, sergantys panikos priepuoliais, vos tik pajutę greitesnį širdies plakimą ar pakitusį kvėpavimą, būna linkę peršokti prie išvadų "Vėl prasideda!", "Išprotėsiu", "Mirsiu", "Turiu kuo greičiau išeiti iš šitos parduotuvės"  ir pan. Tie, kas anksčiau yra sirgę depresija, vos tik pasijutę liūdni (netgi kai tam tikroje situacijoje tai visai natūralu) gali peršokti prie išvadų "Aš nenormaliai reaguoju", "Kažkas su manimi netaip", "Aš nuolat blogai jaučiuosi" ar pan. Jau prieš keletą dešimtmečių kognityvinės terapijos kūrėjas Aaron Beck pastebėjo tai, kad tiek nerimo sutrikimais, tiek depresija sergantiems žmonėms būdingas greitesnis peršokimas prie neigiamų išvadų (kartu ignoruojant teigiamą arba neutralią informaciją, kuri tuo metu ne tokia pastebima ir todėl "nesvarbi"). Tarkime, panikos sutrikimu sergantis žmogus, išgąsdintas kilusių simptomų ir norėdamas kuo greičiau rasti būdą išvengti prognozuojamų katastrofiškų jų pasekmių, kaskart ignoruoja faktą, kad nė vieno ankstesnio priepuolio metu nemirė ir neišprotėjo, o sergantysis depresija - kad tam tikrose situacijose normalu jausti liūdesį, kad liūdesys yra viena iš žmogui būdingų emocijų. Kognityvinėje terapijoje su šia problema sistemiškai dirbama stiprinant alternatyvų mąstymą, kurį D. Kahneman vadina "lėtuoju mąstymu", t.y.  gebėjimą stabtelėti ir peržvelgti visą esamą informaciją, o ne tik tą, kuri tam tikru momentu yra lengviausiai pastebima, greičiausiai ateina į galvą.

Dar vienas būdas, padedantis lyg truputį iš šalies pažvelgti į savo mąstymo ypatumus, stebėti juos pernelyg neįsitraukiant, aklai jiems nepaklūstant - tai meditacinių technikų naudojimas. Žmonės, kurie reguliarių pratybų metu išmoksta stebėti savo mąstymą tiesiog kaip tam tikrą procesą, neretai tai apibūdina kaip gerokai išlaisvinantį gebėjimą.

Žinoma, kuo situacija mums atrodo grėsmingesnė (o didelis nerimas paprastai signalizuoja apie didelę suvokiamą grėsmę), tuo labiau įtikinantis atrodo "greitasis" mąstymas ir tuo sunkiau mums būna jį kvescionuoti. Tai ir suprantama, nes daugelį šimtmečių ir tūkstantmečių būtent greitasis mąstymas, būtent žaibiškų išvadų darymas ir skubių veiksmų, paremtų šiomis išvadomis, ėmimasis, užtikrino mums gyvybę.

Tačiau šiandien mes jau nebegyvename tarp plėšrūnų ir dažniausiai esame pakankamai saugūs, kad daugelyje situacijų galėtume sau leisti tam tikrą prabangą - stabtelėti ir susimąstyti, kas iš tiesų vyksta, kuo remdamiesi mes vienaip ar kitaip suvokiame tam tikrą situaciją, kokios informacijos mums trūksta  ir kaip ją būtų galima gauti, kad galėtume išmintingai priimti sprendimus.