Ko dabar nematau, to nėra?

Tarkime, jūsų klausia: "Veronika yra stipri ir protinga. Ar ji būtų gera vadovė?" Jeigu jūsų protas veikia panašiai, kaip daugumos žmonių, ko gero pastebėjote, kaip beveik akimirksniu ateina į galvą automatinis, spontaniškas atsakymas "taip", nors iš esmės visiškai gali būti, kad jeigu paprašytume Veroniką apibūdinti išsamiau, išgirstume, pavyzdžiui, kad ji taip pat yra žiauri ir korumpuota. Ir savaime suprantama, kad jeigu mums Veroniką iš karto apibūdindų kaip žiaurią ir korumptuotą, mes tuoj pat atsakytume, kad ji netinkama būti vadove, ir mums nebūtų svarbu, kad ji galbūt stipri ir protinga.

Tokį ir įvairių kitokių pavyzdžių pateikia žymus iš Izraelio kilęs psichologas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas Daniel Kahneman savo knygoje "Thinking, Fast and Slow" rašydamas apie mūsų proto polinkį greitai daryti išvadas. Kaip rašo D. Kahneman, evoliuciškai šis gebėjimas buvo labai naudingas, nes padėjo žmonėms greitai spręsti, ar aplinka saugi ar ne, ar joje yra kokių nors pavojų, o gal atvirkščiai, ką tik atsirado kokia nors puiki galimybė, kuria reikia skubiai pasinaudoti. Kad visa tai būtų įmanoma, mūsų mąstymas įgijo įvairių įdomių ypatumų, kurie mus veikia ir šiandien, tačiau juos tikrai ne visada lengva pastebėti. Vienas iš tokių ypatumų - tai polinkis greitai daryti išvadas ignoruojant tą informaciją, kurios nėra. 

Žinoma, jeigu stabtelime ir susimąstome (tuomet, anot D. Kahneman, įsijungia lėtasis protas), dažnai suvokiame, kad turime per mažai informacijos išvadoms daryti. Tačiau kartais tokiems stabtelėjimams tiesiog nėra arba gaila laiko, ypač jeigu sprendimas nėra labai reikšmingas. Pavyzdžiui, daugelis mūsų, pirkdami maistą, pasikliaujame lengviausiai prieinama informacija ir pernelyg nesigiliname į tai, kam sužinoti reikia kiek daugiau pastangų. Tarkime, visai neseniai buvau parduotuvėje ir pamačiau jogurtą, ant kurio buvo ryškiai užrašyta "Liesas ir lengvas". Nusipirkau jo džiaugdamasi, kad perku gerą produktą, ir tik paskui pamačiau, kad jis su cukrumi, o paprastai stengiuosi pirkti jogurtą be cukraus. Tačiau keli pozityvūs ir ryškiai užrašyti žodžiai pastumėjo mane padaryti automatinę išvadą, kad jogurtas visais atžvilgiais tinkamas, vadinasi, ir be cukraus. Tai, kad namuose skaitydama jo sudėtį nustebau pamačiusi, kad į jį įdėta cukraus, akivaizdžiai parodė, jog buvau padarusi  išvadą (nepagrįstą), kad jogurtas nesaldintas :)      

Grįžkime prie Veronikos. Jeigu ji, pavyzdžiui, pretenduotų tapti mūsų skyriaus vadove, mes galbūt, jeigu galėtume,  pasidomėtume įvairesnėmis jos būdo pusėmis (nors irgi nebūtinai). Tačiau jeigu kalbame apie abstrakčią Veroniką (arba konkrečią, tačiau mums mažai reikšmingą), mūsų protas greitai pateikia automatinį atsakymą ir galime pereiti prie kitų dalykų.

Vis dėlto tikrai pasitaiko situacijų, kai per greitas peršokimas prie išvadų gali gana rimtai mums kliudyti. Pavyzdžiui, žmonės, sergantys panikos priepuoliais, vos tik pajutę greitesnį širdies plakimą ar pakitusį kvėpavimą, būna linkę peršokti prie išvadų "Vėl prasideda!", "Išprotėsiu", "Mirsiu", "Turiu kuo greičiau išeiti iš šitos parduotuvės"  ir pan. Tie, kas anksčiau yra sirgę depresija, vos tik pasijutę liūdni (netgi kai tam tikroje situacijoje tai visai natūralu) gali peršokti prie išvadų "Aš nenormaliai reaguoju", "Kažkas su manimi netaip", "Aš nuolat blogai jaučiuosi" ar pan. Jau prieš keletą dešimtmečių kognityvinės terapijos kūrėjas Aaron Beck pastebėjo tai, kad tiek nerimo sutrikimais, tiek depresija sergantiems žmonėms būdingas greitesnis peršokimas prie neigiamų išvadų (kartu ignoruojant teigiamą arba neutralią informaciją, kuri tuo metu ne tokia pastebima ir todėl "nesvarbi"). Tarkime, panikos sutrikimu sergantis žmogus, išgąsdintas kilusių simptomų ir norėdamas kuo greičiau rasti būdą išvengti prognozuojamų katastrofiškų jų pasekmių, kaskart ignoruoja faktą, kad nė vieno ankstesnio priepuolio metu nemirė ir neišprotėjo, o sergantysis depresija - kad tam tikrose situacijose normalu jausti liūdesį, kad liūdesys yra viena iš žmogui būdingų emocijų. Kognityvinėje terapijoje su šia problema sistemiškai dirbama stiprinant alternatyvų mąstymą, kurį D. Kahneman vadina "lėtuoju mąstymu", t.y.  gebėjimą stabtelėti ir peržvelgti visą esamą informaciją, o ne tik tą, kuri tam tikru momentu yra lengviausiai pastebima, greičiausiai ateina į galvą.

Dar vienas būdas, padedantis lyg truputį iš šalies pažvelgti į savo mąstymo ypatumus, stebėti juos pernelyg neįsitraukiant, aklai jiems nepaklūstant - tai meditacinių technikų naudojimas. Žmonės, kurie reguliarių pratybų metu išmoksta stebėti savo mąstymą tiesiog kaip tam tikrą procesą, neretai tai apibūdina kaip gerokai išlaisvinantį gebėjimą.

Žinoma, kuo situacija mums atrodo grėsmingesnė (o didelis nerimas paprastai signalizuoja apie didelę suvokiamą grėsmę), tuo labiau įtikinantis atrodo "greitasis" mąstymas ir tuo sunkiau mums būna jį kvescionuoti. Tai ir suprantama, nes daugelį šimtmečių ir tūkstantmečių būtent greitasis mąstymas, būtent žaibiškų išvadų darymas ir skubių veiksmų, paremtų šiomis išvadomis, ėmimasis, užtikrino mums gyvybę.

Tačiau šiandien mes jau nebegyvename tarp plėšrūnų ir dažniausiai esame pakankamai saugūs, kad daugelyje situacijų galėtume sau leisti tam tikrą prabangą - stabtelėti ir susimąstyti, kas iš tiesų vyksta, kuo remdamiesi mes vienaip ar kitaip suvokiame tam tikrą situaciją, kokios informacijos mums trūksta  ir kaip ją būtų galima gauti, kad galėtume išmintingai priimti sprendimus.