2014 m. gruodžio 27 d., šeštadienis

Kai norisi pažvelgti (daug daug) plačiau

Prieš maždaug porą savaičių kolegė Reda, su kuria kartu dirbame "Jaunatvės namuose", papasakojo, kad jai padarė įspūdį filmas "Tarp žvaigždžių" (angl. "Interstellar") - paskatino pamąstyti apie visatą, pasidomėti dalykais, kurių anksčiau nežinojo.

Panorau jį pamatyti ir aš. Filmas "Forum Cinemas" prasidėjo 21 val., ir kadangi tikrai nesu nakties žmogus, labai abejojau, kaip man pasirodys tos trys (ir dar vėlyvos) filmo valandos, tačiau jos nė kiek neprailgo (patvirtindamos, kad laikas - tikrai labai releatyvi savoka :)), o filmui pasibaigus jaučiausi iš tikrųjų lyg grįžusi iš kosmoso ir galvojau apie jį dar kelias dienas. Labiausiai sužavėjo tai, kad filmas praplečia ne tik žinojimo, bet ir suvokimo ribas. (Nedetalizuosiu, kaip - jį tiesiog verta pamatyti).

O per Kalėdas teko laimė pamatyti kitą, šįkart jau dokumentinį filmą, kuris man buvo lyg savotiškas "Tarp žvaigždžių" tęsinys, tik dar labiau pačia geriausia prasme pritrenkiantis. Šis dokumentinis mini serialas vadinasi "Wonders of the universe" ir jame fizikos profesorius iš Didžiosios Britanijos Brian Cox pasakoja tiek apie tai, ką šiuo metu mokslas žino apie visatos kilmę, struktūrą ir dydį, tiek ir apie joje galiojančius dėsnius - pavyzdžiui, gravitaciją, kuri tiesiogine prasme leidžia mums stovėti ant žemės, ir šviesą, be kurios nebūtų nei šilumos, nei gyvybės.

Štai keletas faktų, kuriuos galime, ko gero, įvairiai interpretuoti, tačiau sunku būtų paneigti, kad jie iliustruoja tai, kokioje didybėje mes gyvename:

  • Šiuo metu mokslo turimi duomenys rodo, kad visi Žemėje egzistuojantys cheminiai elementai susidarė žvaigždėse, kurios vėliau sprogo. Žvaigždei ilgai degant, skirtinguose jos sluoksniuose pasiekiama skirtinga temperatūra leidžia jungtis atomų sudedamosioms dalims ir sudaryti naujus cheminius elementus. Pačios didžiausios atominės masės elementai susidaro pačiame žvaigždės centre, nes ten temperatūra aukščiausia. Visi brangieji metalai, t.y. sidabras, auksas ir platina, taip pat susidarė žvaigždėse ir tik vėliau pateko į žemę, todėl segėdami iš jų pagamintus papuošalus mes tiesiogine prasme segime žvaigždės gabalėlį. Ką jau kalbėti apie tai, kad ir mes patys sudaryti iš žvaigždėse susiformavusių elementų.       
  • Artimiausia mūsų Paukščių tako galaktikai spiralinė galaktika yra Andromeda. Jos šviesa mus pasiekia per maždaug 2,5 milijono metų! (Šviesos greitis - maždaug 300 000 km/s, Saulės šviesa iki Žemės keliauja 8 minutes). Andromeda - tai tolimiausias objektas, kurį žmogus gali matyti plika akimi. Jeigu joje esančioje vienoje ar kitoje planetoje būtų gyventojų, jie šiandien matytų šviesą, kuri iš mūsų galaktikos iškeliavo prieš 2,5 milijono metų, t.y. maždaug tada, kai Žemėje atsirado pirmieji žmonės.
  • Dauguma cheminių elementų yra natūraliai labai reaktyvūs ir linkę jungtis su kitais. Būtent dėl įvairiausių junginių galime gėrėtis tokia gamtos įvairove, nors natūralių pradinių elementų yra tik 92. Visa kita, įstaitant ir mus, sudaryta iš jų. Viskas, kas baigia savo gyvenimą ir suyra, susiskaido į atomus, kurie dėl savo reaktyvumo jungiasi į naujus darinius. 
  • Atomai susideda iš branduolio ir aplink jį skriejančių elektoronų. Tačiau ir branduolys, ir elektronai yra tokie maži, kad daugiau nei 99 proc. atomo sudaro tuštuma. Populiariai sakoma, kad jeigu galėtume suspausti visus atomus taip, kad juose neliktų tuščios erdvės, visa žmonija tilptų į cukraus plytelę. Vadinasi, kai kažkas, norėdamas mus įžeisti sako, kad esame tuščia vieta, pasako 99 proc. tiesos, tačiau ne tik apie mus, bet ir apie save ir viską, kas egzistuoja Žemėje. :) 
Tai - tik labai maža dalelė faktų, kuriuos įsiminiau žiūrėdama šį mini serialą. Jos tiek daug, kad visko atsiminti, pažiūrėjus tik vieną kartą, tikrai neįmanoma. Visa tai, kas ten pasakojama, pribloškia ir gamtos didybe, ir tuo, kiek daug žmonės jau žino apie visatą. Kita vertus, dar labai daug kas ir nežinoma. Pavyzdžiui, niekas nežino, iš ko sudaryta ir kokiomis savybėmis pasižymi vadinamoji tamsioji medžiaga, kuri, manoma, yra susitelkusi ir mūsų galaktikos centre ir sudaro savotišką jos branduolį, apie kurį viskas sukasi. Tad jeigu savo rate turite žmonių, kurie manosi žinantys viską (dažnai jie gana stipriai erzina aplinkinius), galime prisiminti, kad visko, bent jau Žemėje, kol kas nežino niekas. :) 
      

2014 m. gruodžio 24 d., trečiadienis

Planuojam Naujuosiuos 2015-uosius


Ar jau turite planų kitiems metams???? Aišku, turite… Kas gi jų neturi: pradėsiu sportuoti; laikysiuosi dietos; nežiūrėsiu teliko; tik valandą sėdėsiu prie kompiuterio; kelsiuos 5 ryto; mesiu rūkyti, gerti; pradėsiu medituoti; kas mėnesį organizuosiu draugų susitikimus; užsirašysiu į asmeninio tobulejimo kursus… Tai tik dalis iš planų, kuriuos girdžiu aplink pastarąsias keletą savaičių. Bet kas tai per reiškinys, kodėl prieš Naujuosius tų planų ir pasižadėjimų tiek daug, o jau sausio gale jie ima blėsti, o kai kurios iš veiklų net nebūna pradėtos? Ir prie jų grįžtama tik gruodį. Amerikos psichologų asociacijos duomenimis 92 procentai naujametinių pasižadejimų tik ir lieka pasižadejimais. Galima būtų “nurašyti” tai į kultūrinius skirtumus, bet kol Lietuvos duomenų neturime, galime galvoti kiekvienas apie save.
Kodėl vis dėlto kasmet tai kartojasi ir į ką atkreipti dėmesį šiemet?
Pats svarbiausias dalykas – rašytinis planas. Kad Jūsų naujametiniai tikslai būtų pasiekti, planas turi būti užrašytas. Nors kiekvienas iš mūsų turime galvas, būtent jo sudarymas raštu labai konkrečiai išgrynina asmeninius tikslus ir prioritetus, ir kartais tik užrašius konkretų tikslą ar veiklą galima suprasti, ar tikrai man asmeniškai tai svarbu.
Kai pati rašiau pirmąjį veiklos planą ateinantiems metams tarpšventiniu laikotarpiu, o tai vyko prieš septynerius metus, tai buvo tarsi nuotykis, o tikslai labai realūs ir mažai tesiskyrė nuo tuo metu buvusios situacijos. (Na gerai, pabandom, pažiūrėsim kas bus, juk planas tik mano ir tik aš žinau kas jame. Na, dar vyras, bet jei ko ir nepadarysiu, ar kas nepasiseks, juk nieko tokio, ar ne?). Ir ką jūs manot, kasmet plano svarba auga, o tikslų apimtys didėja. Mes šeimoje esame nusprendę, kad jį rengiame tarp Kalėdų ir Naujųjų metų ir jei uždelsiame, tai net kyla nerimas, o kaip gi be plano (tarsi Kūčios be silkės), juk dar neparašėm, taip skatiname vienas kitą rašyti (tiesa, paskutinius dvejus metus rašėme net po 3 planus t.y. aš savo, vyras savo ir bendrą šeimos). Negaliu sakyti, kad įgyvendiname juos 100 procentų, tikrai ne, pasitaiko kad tam tikri tikslai, kurie nebuvo pasiekti, perkeliami į kitus metus, kai kurie tampa neaktualūs, bet kartu galiu pasakyti, kad daug punktų būna pasiekta, o tai motyvuoja tęsti šią tradiciją.  Užrašymas įpareigoja veikti ir savo ruožtu padeda išgryninti, kas svarbu šiuo laikotarpiu ir ateinančiais metais, ir kas - ne visai.
Kita priežastis, kodėl žlunga naujametiniai pasižadėjimai ir ką daryti, kad šiemet tai nenutiktų,-atkreipkime dėmesį į sąrašo ilgį. Paprastai, jei jau rašome, tai sąrašas būna labai labai ilgas, ir visus dalykus pradedam daryti vienu metu, greičiausiai sausio 1 dienąJ. Dalis planuojamų naujametinių pasižadėjimų būna susiję su tam tikrais įpročiais, kurie formavosi ir buvo praktikuojami ilgą laiką, ir jei juos ketiname keisti, tai retai įvertiname pokyčio kainą, mus labiau vilioja jau naujas, pakeistas, sveikesnis įprotis. Dažnas susiduriame su pasipriešinimu, tiek vidiniu, tiek išoriniu ir žmonėms būdingu polinkiu po keleto bandymų rinktis senajį, labiau įprastą būdą. O jeigu keičiame kelis įsišaknijusius įpročius iškart, gali kilti labai daug tokių minčių kaip “Negaliu”, “Tai turbūt ne man”, “Gal dar ne laikas”, “Vaikai per maži”, “Pirmiausia šeima” ir pan. Kad pokyčiai būtų sėkmingesni ir nesibaigtų sausio antroje pusėje, vertėtų pasvarstyti, kurie iš planuojamų dalykų svarbesni ir pasilikti kelis pagrindinius, o likusių aktualumą persvarstyti po ketvirčio, pusmečio ar konkrečią dieną, ar net nusimatyti, kada imsimės jų, pvz.: nuo sausio pirmos kasdien du žmones priversiu nusišypsoti,  sportuoti du kartus per savaitę pradėsiu vasarį, savanoriauti – kovą, o pirmąjį pusmaratonį bėgsiu rugsėjo vidury.
Jei mūsų plane yra keletas svarbių tikslų, kartais reikalą gadina siekis viską daryti tobulai, kitaip tariant, perfekcionizmas. Pvz. nusprendžiau sportuoti klube 3 kartus per savaitę ir jei dėl kažkokių aplinkybių, tokių kaip ligos ar papildomos darbinės užduotys, kelias savaites nepavyksta nueiti po 3 kartus, o būna, kad ir išvis nei karto nepavyksta, labai greitai pradeda lįsti tokios mintys, kaip: “Tai va, jau nebuvau tiek dienų”, “Jokių rezultatų nematyti”,  “Vaikai žiemą dažnai serga”, “Va dar reikalus susitvarkysiu, tada tempas sulėtės”, “Dabar bus daug gimtadienių, vakarėlių, paskui atostogos,  o va tada imsiu jautį už ragų” ir taip netikėtai žiūrim, kad ant slenksčio jau kitas gruodis su naujom perspektyvomJ)) O gal geriau mažiau ir ne visai tobulai?
Aš pati praeitų metų plane įsirašiau, kad reguliariai medituosiu ir pradėsiu nuo balandžio mėnesio, po pusvalandį. Tai vyksta iki šiol, kasdien, darbo dienomis, tik ne pusvalandį, o 15 minučių, nes kai nusprendžiau medituoti pusvalandį, pastebėjau, kad atidėlioju, ir tam, kad nekiltų jokių pasiteisinimų mesti šios veiklos, likau prie 15 minučių, nors, tiesą sakant, 2015 –ųjų plane ketinu įsirašyti, kad medituosiu 6 kartus per savaitę.
Ir paskutinis pamąstymas apie Naujų metų planus, tai, kad būtų naudinga surašyti ne tik ką darysiu, bet ir ko nedarysiu. Kartais mes žinom savo didžiuosius tikslus, jų siekiam, bet susiduriam su trukdžiais, tai galima pamėginti tikslus formuluoti papildant juos punktais, ko nedarysiu nuo sausio 1 d., tarkime: netikrinsiu pašto mobiliajame telefone, ar paskyros feisbuke dažniau nei kas dvi valandas,  nesidėsiu antros porcijos vakarienės, arba nevalgysiu daugiau nei 3 desertų per savaitę, vakarais nenaršysiu internete ir nežiūrėsiu televizoriaus ilgiau nei valandą.
Bet visų pirma siūlau pasinaudoti tarpšventiniu periodu, susimąstyti ir pasiryžti  turėti tikslų ar svajonių, nes yra ir tokių žmonių, kurie tiesiog gyvena, be jokių tikslų, arba trokšta abstrakčių dalykų, tokių kaip geresnės mašinos (net markė neaiški), geresnių tarpusavio santykių (o kas tai?) bet nieko konkretaus.... Ir su tais troškimais būna metų metus.

Kad tai įvyktų, reikia visai nedaug, tik popieriaus ir rašiklio.....Linkiu skirti laiko naujametinio plano rašymui ir jaukių bei prasmingų švenčių.

2014 m. gruodžio 21 d., sekmadienis

Už ką aš dėkinga(s) 2014-iesiems?

Nors metų pradžia ir pabaiga yra vien tik susitarimo reikalas, ji egzistuoja absoliučioje daugumoje kultūrų ir, matyt, atspindi žmogaus poreikį turėti tam tikrus atskaitos taškus. Mes, europiečiai, gyvename pagal grigališkąjį kalendorių ir esame įpratę skaičiuoti, kad metai baigiasi gruodžio 31-ąją, ir sausio 1-oji yra tarsi nauja pradžia, tarsi naujas, švarus lapas, kurį atverčiame ir galime pasirinkti, ką į jį rašysime.

Ir nors pabaigų ir pradžių mūsų gyvenime gali būti daug (kartais sakoma, kad kiekviena diena yra pirmoji mūsų likusio gyvenimo diena, ir tai - taip pat tiesa), senųjų metų pabaiga ir naujų metų pradžia turbūt kažką reiškia daugumai žmonių.

Tai - itin tinkamas laikas žvelgti pirmyn ir kurti planus (dar ir dėl to, kad ilgi gruodžio vakarai palieka daugiau laiko apmąstymams), bet galima ir, ko gero, verta pažvelgti ir atgal.

Besibaigiantys metai kiekvienam iš mūsų ką nors dovanojo, ir prieš atsisveikiant su šiais metais ir  su naujais planais pasitinkant naujuosius, galime dar sykį pasidžiaugti šių metų dovanomis. Kartu ugdysime ir gebėjimą pastebėti tai, kas buvo gera (blogus dalykus dažnai pastebime be didelių pastangų:) bei dėkingumo jausmą, kuris, kaip rodo vis daugiau psichologinių studijų, būdingas ir būtinas gerai besijaučiančiam žmogui.

Taigi, galbūt norėsite pamėginti sau atsakyti į šiuos tris klausimus:

a) Už ką šiai metais galiu padėkoti sau? Galbūt išmokau naujų dalykų, įgijau naujų įgūdžių? Galbūt pradėjau labiau rūpintis savimi, išmokau geriau save suprasti ir sau padėti? Gal atradau naują hobį? O gal džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo, ką padariau dėl kitų žmonių? Ar yra dalykų, dėl kurių gailėčiausi, jeigu jie būtų likę nepadaryti? Jeigu tokių yra, galbūt galiu leisti sau pasidžiaugti tuo, kad skyriau jiems laiko ir jėgų?

b) Už ką šiais metais jaučiuosi dėkinga(s) kitiems žmonėms? Galbūt buvo žmonių, kurie mane palaikė, rėmė, skatino? Gal buvo, kas mane suprato sunkiais momentais? Galbūt kas nors pasidalino savo gyvenimo patirtimi, ir tai man padėjo priimti išmintingesnius sprendimus? O galbūt kažkas mane įkvėpė išmėginti ką nors nauja?

c) Už ką šiais metais galiu padėkoti Dievui ar likimui, arba tiesiog atsitiktinumui? Kokių naujų likimo dovanų gavau šiais metais? Ir kokiomis jis man išliko toks pats dosnus, kaip ir anksčiau? Jeigu skaitote šias eilutes, likimas išsaugojo ir tebesaugo jūsų gyvybę, jūsų akis ir šviesų protą. Gal yra ir daugiau dalykų, kuriuos kartais galime laikyti savaime suprantamais, tačiau jeigu jų staiga neliktų, labai pasigestume?  

Galima į šiuos klausimus sau atsakyti mintyse, žodžiu, o galima parašyti ir savotišką dėkingumo laišką šiems besibaigiantiems metams. Ateityje galbūt kartas nuo karto norėsite prie jo sugrįžti, dar kartą patirti tą dėkingumą, džiaugsmą ir kitus teigiamus bei kiekvieną žmogų stiprinančius jausmus, kuriuos patirsite rašydami. O kartu, jeigu tai darysite kasmet, kursite lyg savotišką savo gyvenimo dovanų metraštį.

Juk labai lengva šiais laikais, kai žmonės, rodos, gali vis daugiau, ir į vis daugiau dalykų manosi turintys teisę (pavyzdžiui, į visišką saugumą, laimę be pastangų ir t.t.), į daug ką numoti ranka kaip į savaime suprantamus dalykus. Tačiau vis dėlto labiausiai gyvenimu moka džiaugtis tie žmonės, kurie jį brangina. Ir brangina būtent todėl, kad nelaiko nei jo, nei jo teikiamų gausių dovanų savaime suprantamomis. :)    


  

2014 m. gruodžio 16 d., antradienis

Mažais žingsneliais ar dideliais šuoliais?

Paprastai mes visi turime norų, svajonių ir tikslų. Netgi tuomet, kai, atrodo, nieko nenorime, greičiausiai vis tiek ko nors norime, tik tuo metu galbūt (beveik) netikime, kad galime tai pasiekti ar gauti. Tokiomis akimirkomis, žinoma, ir bet kokios pastangos gali atrodyti beprasmės.

Tačiau jeigu svajojame, planuojame ir keliame sau tikslus, iš esmės visada juos įsivardijame žodžiais. Kartais tai galima daryti labai sąmoningai, galbūt net užsirašyti juos arba aptarti su artimaisiais ar draugais, tačiau būna ir taip, kad tik probėgšmiais įsivardijame juos sau mintyse. Tiesa, kartais tikslą galime ir įsivaizduoti, t.y. galvoje galime susikurti vaizdinį apie tai, kaip viskas bus arba atrodys, arba kaip mes jausimės, kai tikslas bus pasiektas. Vaizdiniai paprastai mums kelia daugiau emocijų, todėl ir motyvuoti gali net labiau, nei žodžiai.

Tai, kokie konkretūs žodžiai ar vaizdiniai mums įkūnija mūsų tikslą, gali būti reikšmingiau, nei atrodo. Galime manyti, kad jeigu mums kažkas svarbu, tai svarbu, ir koks skirtumas, kokiais žodžiais tai sau įvardysime? Tačiau kartais būtent tai, kiek "užvedančiai"susiformuluojame tikslus, gali nulemti, kiek vėliau esame motyvuoti atkakliai jų siekti.

Prieš keletą metų mokiau norvegų kalbos vieną vaikiną, dirbusį norvegiško kapitalo įmonėje Vilniuje. Kai aptarėme, kokį tikslą jis sau kelia, pasirodė, kad jis norėjo, kad jo norvegų kalbos žinios taptų pačios geriausios tame skyriuje, kuriame jis dirbo. Tai buvo tikrai sudėtingas tikslas, nes skyriuje dirbo nemažai žmonių, kurie norvegų kalbą mokėjo puikiai, buvo po keletą metų gyvenę Norvegijoje ir panašiai. Tačiau šiam vaikinui tai neatrodė jokia problema. Jis suprato, kad tikslas labai sunkiai pasiekiamas, tačiau jis jį vis tiek motyvavo gerokai labiau, negu mažesni, paprastesni tikslai. Netgi truputį priartėti prie šio tikslo jam buvo įdomiau, negu 110 procentų įgyvendinti kitą, paprastesnį tikslą.

Pavyzdžiui, jeigu turite antsvorio, kuris tikslas jus labiau motyvuotų: a) per pusmetį atsikratyti 10-12 kilogramų, ar b) kas mėnesį "ištirpdyti" po 1-1,5 kilogramo? Arba, tarkime, jeigu ieškote būdo efektyviau tvarkytis namus, ar jus motyvuotų "receptas" kasdien tam skirti po 15-20 minučių, ar verčiau skirtumėte 4 valandas, tačiau kartą per savaitę? Ar labiau mėgstate išsikelti sunkiai pasiekiamą tikslą, t.y. mesti sau iššūkį, net ir žinodami, kad realu jį įgyvendinti tik 70 - 80 proc., ar kaip tik jaučiatės labiau motyvuoti tuomet, kai planuojate mažus žingsnelius ir tiksliai žinote, kad juos įmanoma įgyvendinti?

Mes esame skirtingi, ir nors mažų žingsnelių ir mažų pergalių metodika yra aktyviai propaguojama psichologų ir iš tiesų dažnam puikiai veikia, kai kuriuos žmones gerokai labiau motyvuoja tikslai, kurių pasiekti beveik neįmanoma, tačiau vien judėjimas jų kryptimi jiems teikia pasitenkinimą.

Tuo tarpu kitiems žmonėms būtent maži tikslai veikia puikiai, ir būtent dėl to, kad kartais juos galima įgyvendinti ir 120 ar net 200 procentų. Tarkime, jeigu apsisprendžiate per dieną padaryti du nemalonius skambučius, kuriuos jau kurį laiką atidėliojate, o paskambinate net į tris nemalonias vietas, štai jums ir 150 proc. įgyvendintas tikslas.

Jeigu pastebime, kad ambicingi, sunkiai pasiekiami tikslai mus atbaido, būtent maži tikslai gali nuvesti gerokai toliau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes su kiekvienu įgyvendintu tikslu pasitikėjimas savimi auga, ir mes galime jau drąsiau formuluotis naują tikslą. Na, o jeigu mėgstame didesnius iššūkius, pasinaudokime tuo ir planuokime didelius pokyčius! Juk net jeigu įgyvendinsime juos 70 proc., vis tiek tai bus gražus žingsnis į priekį. :)            

2014 m. gruodžio 14 d., sekmadienis

Kalėdų belaukiant

Kai parduotuvėse atpinga mandarinai, kasmet susivokiu, kad Kalėdos jau čia pat. Mandarinai man visada buvo Kalėdų atributas. O kas dabar sukasi galvoje, kai pagalvoju apie Kalėdas ...taip, tai sniegas, giminių ir draugų susibūrimas, vilnonis šalikas storomis pynėmis, ką tik parneštos eglutės kvapas namuose... tik kažkodėl visa tai užgožia mintis apie maistu nukrautus stalus...
Kaip išgyventi Kalėdas neprikimšus pilvo? Bandau tokią mintį rutulioti... Kokios strategijos imtis.....

Vaikystėje, kai dar nebuvo milžiniškų prekybos centrų, didžiųjų švenčių, tokių kaip Kalėdos, metu persivalgymas kasdienybės kontekste neatrodė toks jau baisus, bet dabar, vartojimo amžiuje, kai maistas pasiekiamas visą parą, kai jo visur pilna ir rinkodaros specialistai šauniai dirba, esame tarsi spąstuose, už kuriuos patys susimokame pinigais, laiku, sveikatos sutrikimais, viršsvorio kilogramais.

Nors dažnas iš mūsų teisinamės netobulais genais, sintetiniu maistu ir panašiais dalykais, iš dalies  prie viršsvorio prisidedame patys vartodami per daug maisto.

Jei prisimintumėme lėkštučių, į kurias prieš 20 metų buvo dedamas karštas patiekalas, dydžius, greičiausiai nustebtumėme, kad lėkštės buvo gerokai mažesnės... Apie tai savo  knygoje „Mindless EATING“rašo valgymo psichologas dr. BrianasWansinkas. Dideli indai ir dideli šaukštai yra baisi bėda.

Pasak mokslininko, indai padidėjo, o kaip maistas, kuriuo juos pripildome? Taip, būtent tai lėmė, kad įsidedame sau daugiau, nes didelėje lėkštėje maisto atrodo daug mažiau... Taigi, jei važiuosite pas močiutes Kalėdoms, atkreipkite dėmesį į jų turimas lėkštes ir mintyse sulyginkite su savosiomis, šiuolaikinėmis, „patogesnėmis“... Šis patarimas galioja ir pakuotėms... Labai gerai pamenu, kai su savo mylimu seneliu eidavome į parduotuvę ir pirkinius parsinešdavome tinkliniame krepšelyje, kurio turinį - pieną, pusę duonos kepaliuko ir grietinės mažą stiklinį indelį - galėjo matyti visi kaimynai... Tiek grietinė, tiek pienas buvo uždaryti skirtingų spalvų folijos dangteliais. Dabar lentynos lūžta nuo gausybės spalvų, dydžių, formų pasirinkimo, atrodo, svaigsta galva nuo įvairovės ir norisi visko visko, ir dar šiek tiek... Sunkiai įsivaizduoju, kaip dabar reikėtų pėstute parsinešti produktus tuo tinkliniu krepšeliu, net ir kasdieniam vartojimui, jau nekalbant apie Kalėdas.

Kita, mano galva, Kalėdų ir visų didžiųjų švenčių bėda - tai įmantrių patiekalų gamyba... Aš pati nepamenu, bet mama sakė, kad  buvo 3-5 kulinarinės knygos, kurias skaitė ir pagal jas gamino, o dabar... Begalė knygų, interneto portalai lūžta nuo receptų, o šeimininkės gamina, ruošiasi.... Kadangi reta iš jų prieš Kalėdas pjauna kiaulę, doroja, visą laiką gali skirti kulinarinių ir konditerinių gėrių gamybai ir, aišku, ne kelias porcijas gamina, bet būtinai daugiau, kad užtektų...

Beje, dr. Brianas Wansinkas aukščiau minėtoje knygoje aprašo tyrimą, kuriuo nagrinėja suvalgomo maisto kiekį priklausomai nuo to, keli žmonės prie stalo sėdi. Pasak jo, mažiausiai žmogus suvalgo valgydamas vienas. Tad atkreipkite dėmesį ir būkite budrūs, kai kartu su Jumis valgo vienas draugas, Jūsų suvalgomo maisto kiekis padidėja 25 procentais, kai su Jumis valgo 3 draugai, Jūs suvalgote 50 procentų daugiau, o kai yra prie vieno stalo daugiau nei 7 valgytojai, suvalgomo maisto kiekis gali išaugti iki 90 procentų nuo to, kiek suvalgytumėte vienas.

Kadangi greičiausiai dauguma iš mūsų (kurie liks Lietuvoje ir nesirinks kitos didžiųjų švenčių šventimo alternatyvos) šias Kalėdas sėdės prie didesnio ar mažesnio stalo, siūlau atkreipti dėmesį į lėkščių dydžius, valgytojų skaičių ir valgymo greitį kompanijoje, nes, pasirodo, sėdintys ir valgantys šalia lemia valgymo greitį, prie kurio mes linkę prisitaikyti, tad susirinkus prie šventinio Kūčių ir Kalėdų stalo, geriau sėsti tarp lėtavalgių :)))) 

2014 m. gruodžio 7 d., sekmadienis

Išmokime mėgautis gera nuotaika

Iš Maureen Gaffney knygos "Klestėjimas" ("Flourishing")

Norėdami, kad gera nuotaika truktų ilgiau, kartais galite pasiduoti pagundai apie ją galvoti ar analizuoti, kodėl dabar esate tokios geros nuotaikos.

Nedarykite to.

Egzistuoja vienas klausimas, kuris beveik garantuotai sugadins gerą nuotaiką, ir tas klausimas yra "Kodėl negali visada taip būti"? Pastebėsite, kad iš karto prisiminsite visas priežastis, kodėl tai neįmanoma.

Deja, ypač moterys yra linkusios užduoti šį klausimą tuomet, kai po sunkaus laikotarpio pagaliau pasitaiso santykiai su artimu žmogumi. Tai neišvengiamai primena tiek pačiai moteriai, tiek partneriui apie visa tai, dėl ko ir kilo neseniai pasibaigęs konfliktas.

Tačiau jūs galite išmokti mėgautis gera nuotaika.

Mėgavimasis iš esmės reiškia, kad mes visiškai išgyvename akimirką ir džiaugiamės ja. Mėgavimasis yra artimas dėkingumui ir, deja, didele dalimi mes esame praradę šį gebėjimą, mat nuolat sukamės nesibaigiančių darbų ir kitokių užsiėmimų rate. Tačiau šį gebėjimą verta nuolat lavinti.

Jeigu kalbėsime apie mane, tai aš stengiuosi mėgautis ir dabarties akimirkomis, ir tais momentais, saugomais atmintyje, kurie man primena apie neišsemiamą gyvenimo dosnumą: pavyzdžiui, tai, kad mano vaikai myli mane be jokių pastangų ar mūsų vasaros išvykas su draugais į Vakarų Airiją, kai kopiame į kvapą gniaužiančio grožio kalvas ir kartais šokame virtuvėje grojant "The Eagles" muzikai.

Tai grynos palaimos akimirkos, kurias noriu išsaugoti amžinai.

Mažą malonumą visuomet galime patirti pasitelkę savo penkis pojūčius. <...> Kartais aš stengiuosi į ką nors įsižiūrėti ar įsiklausyti taip, tarsi tai matyčiau arba girdėčiau pirmą arba paskutinį kartą. Tuomet tai, į ką žiūrite, atsiskleidžia tiesiog stebuklingu būdu. Matote ir girdite kaip niekad anksčiau.

Pavyzdžiui, pamėginkite įsivaizduoti brangaus žmogaus veidą. Žiūrėdami į šį pažįstamo veido vaizdinį atmintyje pastebėsite, kad kai kuriuos bruožus matote aiškiai, o kiti lieka neryškūs, tarsi išsilieję. Juos prisiminti bus sunku.

Pažvelkite į gerai pažįstamą veidą naujai.

Kartą taip apžiūrėjau abu savo vaikus: žvelgiau į jų veidų formas, jų rankas, kaklo linkį, judesių ypatumus. Tai sukėlė didžiulė jausmų bangą - meilę, pasididžiavimą, dėkingumą.

Kad ir kas dar sukosi mano galvoje, ši jausmų banga viską nuplovė. Ir šis vaizdinys išliko mano galvoje. Jis visada prieinamas ir visuomet kupinas malonumo, kad ir kokia būtų mano nuotaika.


2014 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

Kiek dažnai akys mus apgauna?

Kaip sako amerikiečių fizikas Michio Kaku, nors mes, žmonės, gyvename pirmiausiai vizualiniame pasaulyje, tai galioja tikrai ne visoms gyvoms būtybės. Mums informacija, kurią gauname akimis, dažnai "nukonkuruoja" kitais kanalais gaunamą informaciją, tačiau, pavyzdžiui, šunys gyvena pirmiausiai kvapų pasaulyje, taip pat yra gyvūnų, kurie daugiausiai informacijos apie pasaulį gauna per klausą. Taip gyvena, pavyzdžiui, šikšnosparniai.

Tačiau šis straipsnelis, žinoma, apie žmones. Kaip tikriausiai pastebėjote, kartais, kai įsijaučiame ir mėgaujamės kito pojūčio sukeltais išgyvenimais, mes užsimerkiame. Pavyzdžiui, kai ragaujame labai skanų maistą, uostome gėlę, bučiuojamės ar klausomės puikios muzikos. Darome tai tam, kad trumpam "uždarytume" savo dominuojantį regos kanalą ir per jį gaunama informacija mūsų neblaškytų bei leistų kuo stipriau patirti kitą pojūtį. Beje, jeigu tai neįvyksta savaime, galime užsimerkti ir sąmoningai apsisprendę. Pavyzdžiui, kad tikrai pajustume kavos aromatą ar įsiklausytume į mėgstamą dainą.

Bet grįžkime prie regos. Ji gali tikrai daug - mes matome ne tik formas, bet ir spalvas, be to, tuoj pat pastebime judesį, galime įvertinti atstumą ir užfiksuoti tokius subtilius dalykus kaip, pavyzdžiui, vos pastebimai pakitusi kito žmogaus veido išraiška.

Kita vertus, akys mums gali kartais ir šiek "pameluoti", be to, jų "melas" gali būti gerokai tendencingas! Visai neseniai amerikiečių socialinė psichologė Emily Balcetis savo TED kalboje pristatė kelių labai įdomių tyrimų rezultatus. Įsivaizduokite, kad jums parodo tam tikrą bėgimo trasą ir paprašo įvertinti (t.y. spėti) jos ilgį metrais. Norite tikėkite, norite - ne, tačiau kuo jūsų fizinė forma tuo metu bus prastesnė, tuo ilgesnė atrodys trasa, t.y. tuo daugiau metrų joje matysite! Beje, ši priklausomybė dings, jeigu trasą vertinsite tuomet, kai jau būsite apsispresndęs ir motyvuotas savo formą gerinti. Tuomet faktas, kad ji dar nėra gera, jau nebeturės įtakos tam, kaip matysite ir suvoksite trasos ilgį.

Klysta mūsų akys ir kitose srityse, pavyzdžiui, "skaitydamos" kitų žmonių veido išraiškas, nepaisant to, kad amerikiečių psichologas Paul Ekman jau prieš kelis dešimtmečius pastebėjo, jog egzistuoja universalios žmonių veido išraiškos, atspindinčios bazines mūsų emocijas ir atpažįstamos visiems kitiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų rasės ir kultūros. Jeigu europiečio veide pasirodo pykčio, pasibjaurėjimo ar džiaugsmo išraišką, ją atpažįsta ir azijietis, ir afrikietis, ir amerikietis, nepriklausomai nuo rasės.

Tačiau vis dėlto ir čia mes galime ir klysti, ypač, kai veido išraiškos kiek neutralesnės, ne tokios "grynos". Emily Balcetis tyrimų rezultatai rodo, kad pateikus grupei žmonių vieno asmens nuotrauką, kurioje užfiksuota tam tikra veido išraiška, galima gautį bent tuziną skirtingų atsakymų apie tai, ką tas žmogus jaučia! Akivaizdu, kad visi atsakymai teisingi būti negali.

Tuo pat metu, kadangi daugeliui mūsų kiti žmonės ir santykiai su jais yra svarbūs, taip pat dažnai svarbia laikome kitų nuomonę apie mus ar tai, ką darome, mes nuolat "skaitome" kitų žmonių veido išraiškas ir stengiamės suvokti, kaip mums sekasi bendrauti, kaip kiti žmonės jaučiasi, kaip jie mus vertina ir t.t. Jeigu pagalvosime, ar dažnai mums kyla mintis, kad nesuprantame, ką matome kito žmogaus veide, spėčiau, kad atsakytume, jog nedažnai. Paprastai manome, kad suprantame. O ar dažnai pagalvojame, kad galime ir klysti? Kad tai, kokią išraišką "matome" kito žmogaus veide, gali priklausyti, tarkime, ir nuo mūsų pačių nuotaikos arba įsitikimų apie tai, kokie yra kiti žmonės arba ką jie "paprastai" apie mus mano? Ar kartais leidžiame sau tarsi pasidėti klaustuką šalia savo interpretacijos, kai sakome, kad kito žmogaus veido išraiška "aiškiai" byloja, jog jis mūsų nemėgsta, jog jam su mumis nuobodu arba jis laiko mus kvailu? Gal gali būti, kad kiti toje pat išraiškoje pamatytų visai ką kita? Ir kas žino, kas teisūs - jie ar mes? :)                              

2014 m. lapkričio 23 d., sekmadienis

Apie pirmą ir kitus aukštus

Dauguma žmonių, ko gero, sutiktų, kad, gyvendami daugiabutyje, rinktųsi gyventi ne pirmame aukšte. Iš tikrųjų, gyvenimas aukščiau turi daug privalumų: kituose aukštuose paprastai būna ir saugiau, ir šilčiau.

Jeigu palygintume savo gyvenimą su daugiabučiu, kartais mes irgi renkamės būti ne pirmame aukšte, o aukščiau, t.y. ten, kur saugiau. Pavyzdžiui, renkamės ne patys imtis veiklos, o stebėti, ką daro kiti, ir juos kritikuoti. Tuomet tarsi stebime juos pro antro aukšto langą, patys jaučiamės saugiai ir patogiai, ir galime ramiai svarstyti, kaip jie turėtų elgtis ar kokių klaidų turėtų nedaryti.

Kartais galime labai greitai persikelti į "antrą aukštą" ir stebėdami savo pačių veiklą. Tarkime, nusprendžiame imtis kokios nors naujos arba seniai užleistos veiklos, arba norime pakeisti savo elgesį kokiose nors situacijose, o susidūrę su sunkumais, užuot likę pirmame aukšte ar net kieme esančiose"dirbtuvėse" ir ieškoję naujų išeičių, atsitraukiame, užlipame į "antrą aukštą" ir iš ten (liūdno) eksperto žvilgsniu vertiname savo pastangas bei sakome "Taip ir žinojau, kad nieko man neišeis, geriau net nemėginti. Seniai galėjau suprasti, kad reikia susitaikyti, jog nieko čia nebepakeisi."

Tam tikra prasme "antrame aukšte" esame ir tada, kai sakome sau "Žinau, ką šitas žmogus pasakys, nieko naujo iš jo nesulauksi", "Šiandien bus dar viena nyki, monotoniška diena", arba "Pirmadieniai visada būna baisūs". Mes pasirenkame nesivarginti nusileisti į "pirmą aukštą", ir iš tiesų pasidomėti sutiktu žmogumi ar prasidedančia diena.

Panašiai kartais elgiamės ir su savo emocijomis. Jeigu ryte pabudę juntame nerimą, arba jeigu per pusryčius susiginčijame su partneriu ir supykstame, galime sau sakyti: "Na va, dabar visa diena sugadinta." Ir vėl likti "antrame aukšte", t.y. "žinovo" ir "vertintojo" pozicijoje, ir, užuot leidęsi į "pirmąjį aukštą" pažiūrėti, kas mūsų iš tiesų laukia, praleisti dieną "antrojo aukšto" svartymuose apie tai, kodėl šios situacijos mus taip veikia, kodėl mums rytais trukdo nerimas, kodėl mūsų partneris taip elgiasi arba ką mūsų tėvai ne taip darė, kai buvome maži.

Tuo tarpu "pirmame aukšte" verda gyvenimas: liejasi kvapai, spalvos, garsai, keičiasi orai ir metų laikai, temsta ir aukšta, mūsų artimieji, draugai ir kolegos kalba apie savo išgyvnimus, naujus sumanymus ir sutiktus naujus žmones, mūsų vaikai pradeda vaikščioti, kalbėti, eiti į mokyklą, o paskui susilaukia ir savo vaikų. Tik jeigu daug laiko praleidžiame "antrame aukšte", visas šis tirštas ir spalvingas gyvenimo srautas keliauja pro šalį ir niekada negrižta.

Kita vertus, kol esame gyvi, laiptai žemyn visada išlieka. Kaip ir galimybė rinktis, kiek gi laiko norime praleisti "antrame", o kiek "pirmame" aukšte, kuomet esame atviri naujiems įspūdžiams ir mintims, kuomet matome ir girdime kitus žmones ir esame pasiryžę pasidėti į šalį savo "ekspertiškumą" kad pamatytume ir tai, kas neatitinka mūsų išankstinių įsitikinimų, kas yra nauja ir vyksta būtent ŠIANDIEN, būtent DABAR. Ar ne? :)  


2014 m. lapkričio 9 d., sekmadienis

"Optimistės"

Taip vadinasi du dalykai: senučių tinklinio komanda Pietryčių Norvegijoje ir apie jas sukurtas puikus dokumentinis filmas, rodomas ir šiųmetėje "Scanoramoje".

Šis filmas apie tai, kaip grupė moterų, kurių amžius nuo 66 iki 98 metų ir kurios apie 40 metų kiekvieną pirmadienį kartu žaidžia tinklinį, sumano paieškoti kitos panašios komandos, kad galėtų surengti varžybas. Paaiškėja, kad tai ne taip paprasta, tačiau vieną galima komandą jos vis dėlto suranda, tik ji yra ne Norvegijoje, o Švedijoje, ir tai - vyrų komanda. Tačiau moterų tai nesustabdo. Nenuleidžia jos rankų ir po to, kai dvi itin turtingos ir visoje Norvegijoje puikiai žinomos bendrovės atsisako joms suteikti finansinę paramą: apmokėti kelionę autobusu ir nakvynę viešbutyje. Sumanumo ir atkaklumo nestokojančios moterys ne tik pirmą kartą gyvenime pasisiuva vienodą sportinę aprangą, bet ir pasisamdo profesionalų trenerį, kad sužinotų, kokios gi iš tikro yra tinklinio taisyklės, kokiame aukštyje turi būti tinklas ir kaip reikėtų taisyklingai mušti kamuolį. Ir visa tai - ne kokio nors režisieriaus ar scenaristo fantazijos vaisius, tai - filmas apie realius žmones.

Kalbėdamos apie tai, kodėl tiek metų nuolat žaidžia tinklinį, moterys dažniausiai mini vieną žodį: "Smagu". Žaisdamos šioje neformalioje komandoje, kuri neturi trenerio ir nesuka galvos dėl to, kokios tiksliai yra tinklinio taisyklės, jos gauna tai, ko visą gyvenimą reikia kiekvienam žmogui: ryšius su kitais, priklausymo grupei jausmą, galimybę turėti tikslą ir, žinoma, dar vieną tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai svarbų dalyką - fizinį aktyvumą.

O juk ir šios moterys, kaip ir bet kuris kitas vyresnis žmogus, galėtų galvoti: "Ką jau čia mano amžiuje benuveiksi", "Tegu jauni sportuoja ir po užsienius važinėja", "Ką žmonės pasakys, tik apsijuoksiu" ir t.t.

Prieš maždaug metus teko kalbėtis su gerokai į aštuntą dešimtį įkopusia, tačiau visiškai šviesaus proto lietuve gydytoja, praleidusia du dešimtmečius Vakaruose ir jau garbaus amžiaus sugrįžusia į Lietuvą. Moteris kalbėjo apie tai, kaip skirtingai ji jautėsi būdama senyvo amžiaus anapus Atlanto ir kaip staiga "paseno" sugrįžusi. Žinoma, ir kitose šalyse vyresnio amžiaus žmonėms ateina nelengvas metas, kuomet žmogus jau nebegali gyventi savarankiškai, kai lieka vienišas, nes miršta dauguma draugų, arba nebėra jėgų susitikti. Tačiau atrodo, kad Lietuvoje šių problemos kyla gerokai anksčiau, ir nors dalis jų nulemtos realių finansinių ar kitokių sunkumų, labai daug lemia ir nuostatos.

O nuostatas keisti nėra lengva, tačiau įmanoma, ir labiausiai jas padeda keisti konkretūs, kad ir maži, veiksmai. Kaip sako šio filmo režisierė, ji džiaugiasi kaskart, kai išgirsta, kad kas nors, pažiūrėjęs šį filmą, nutaria paskambinti savo seneliams arba juos aplankyti. Ir nors ji to nesakė, manau, džiaugtųsi ir tuomet, jeigu vyresnio amžiaus žmonės, pamatę arba tiesiog išgirdę apie šį filmą ir šią moterų komandą, užsiregistruotų į sporto klubą, paskambintų savo draugams arba giminaičiams, susitartų išeiti pasivaiksčioti ar pasikviestų ką nors išgerti arbatos, taip pasirūpindami ir savimi, ir galbūt kitu panašiu žmogumi, o kartu žengdami tą kad ir mažą žingsnelį, kuriuos sau primintų: "Aš vis dar nemažai ką galiu!"

2014 m. spalio 29 d., trečiadienis

Naujų įspūdžių? O gal atidumo esamiems?

Atostogos... Kiek laiko mes praleidžiame apie jas galvodami, jas planuodami, paskui jas prisimindami ir apie jas pasakodami. O kiek dar užima apgailestavimai, kad jos jau praėjo, kad jų yra tik tiek, kiek yra, ir ne daugiau, kad kitos atostogos dar toli ar kad praėjusios nebuvo tokios geros, kaip galėjo būti.

Bet kas gi tos atostogos iš tikrųjų yra? Ir kuo jos mus taip vilioja? Ir kuo taip skiriasi nuo įprastinių, darbo dienų?

Ar įsivaizduojate geras atostogas, kurių metu daug galvotumėte apie tai, kas buvo iki jų, arba apie tai, kas bus po to? Ko gero, jeigu išgirstume, kad kam nors taip buvo, sakytume (arba bent jau pagalvotume), kad atostogos, matyt, buvo prastokos - gal neįdomios, gal nepakankamai aktyvios. Taip pat turbūt spėtume, kad žmogus jų metu nelabai pailsėjo. Taigi, ko gero vienas iš "pavykusių" atostogų kriterijų ir yra tai, ar jos mus "įtraukia", ar padeda susitelkti į tuos dalykus, kuriuos jų metu darome ir laikinai išmesti iš galvos visa kita. Žmonės atranda įvairių būdų, kaip to pasiekti: daug kas važiuoja slidinėti į kalnus ar nardyti, nes tai nepalieka galvoje vietos niekam kitam, kiti vyksta į vis naujas, nepažįstamas šalis ar mokosi gaminti naujus egzotiškus patiekalus.

Įdomu tai, kad kai mes susitelkiame į kokią nors veiklą, nepaliekančią galimybės galvoti apie kitką, tarkime, nardome ar slidinėjame, po to galime jaustis ne tik psichologiškai pailsėję (nors fiziškai pavargę), bet ir gali kilti naujų, netikėtų minčių, ateiti į galvą kūrybingų sprendimų ar atsakymų į svarbius gyvenimo klausimus. Aptilus įprastam kasdienių minčių "triukšmui", tai kartais vyksta lengviau.

Kai kurie žmonės šiuo "atostogų" režimu randa būdų pasimėgauti ne tik kartą ar du per metus, bet ir po keletą kartų per savaitę ar netgi kasdien. Kai kas, pavyzdžiui, atranda, kad to gali pasiekti per jogos praktiką, kiti psichiškai gerai pailsi aktyviai sportuodami, dar kiti - puoselėdami augalus, fotografuodami ar gamindami maistą.

Kartais gali atrodyti, kad tam, jog patiriami išgyvenimai mus įtrauktų, jie turi būti nauji ir stiprūs. Tačiau tai - ne vienintelis būdas to pasiekti. Mes galime, užuot ieškoję vis naujų ir stiprių įspūdžių, lavinti savo smegenų gebėjimą juos sąmoningai patirti ir jais mėgautis. Tai ne tik įmanoma, bet ir patvirtinta moksliniais tyrimais: pavyzdžiui, maždaug du mėnesius kasdien atliekant dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) pratimus po pusvalandį per dieną, dalyviai pastebi, kaip ne tik sumažėja įtampa ir stresas, bet ir išauga gyvenimo džiaugsmas ir gebėjimas mėgautis.

Harvardo universiteto socialinės psichologijos profesorė Ellen Langer, viena iš žinomiausių dėmesingo įsisąmoninimo tyrinėtojų, interviu metu yra sakiusi, kad tam, jog patirtų naujų įspūdžių, jai nereikia važiuoti į Paryžių ar Romą. Jų galima atrasti bet ir kur bet kada, jeigu tik apsisprendžiame būtent į juos sutelkti dėmesį bei nuolat lavinti šį gebėjimą.

Įdomu tai, kad kai į kažką iš tikrųjų sutelkiame dėmesį, galime patirti tą patį "atostogų" efektą ne tik niekur nekeliaudami, bet netgi nesiilsėdami. Tikrai visai įmanoma "atostogauti" plaunant indus ar lyginant drabužius. (Tačiau nesuklyskime: "receptas" yra ne tuo metu svajoti apie atostogas prie jūros, o sąmoningai susitelkti būtent į atliekamą darbą, daromus judesius, dėl to kylančius kūno pojūčius, po truputį atsirandantį darbo rezultatą ir t.t.) Tiesa, garantijų čia nėra - galime tą poilsio efektą patirti, galime ir nepatirti. (Bet juk iš esmės lygiai taip pat be garantijų ir atostogų važiuojame!). Ir kuo lengviau į tai žiūrime, kuo labiau orientuojamės tiesiog į šio naujo buvimo būdo išmėginimą, tuo labiau tikėtina, kad mūsų smegenys pereis į "poilsio" režimą ir tiesiog susitelks į paprastą atliekamą veiksmą, o kaip šalutinis poveikis kils ramybės ir atsipalaidavimo pojūtis. O kartais gali kilti ir įžvalgų, naujų idėjų ar gerų, iki tol nepastebėtų sprendimų - kaip ir po gerų atostogų. (Berods "detektyvo karalienė" Agatha Cristie yra sakiusi, kad geriausi siužetai jai ateidavo į galvą būtent plaunant indus). Bet ir vėl - jeigu mažiau tikėsimės, ir daugiau praktikuosimės, tikimybė, kad pajusime įvairios naudos ir malonumo, didės.

O jeigu kam norėtųsi geriau susipažinti su vis labiau populiarėjančiomis dėmesingo įsisąmoninimo technikomis ir pratimais bei nuosekliau palavinti savo smegenų gebėjimą įsitraukti į įvairiausias veiklas ne tik per atostogas, Oksfordo universiteto profesorius Mark Williams ir kolegos yra įkėlę nemažai nemokąmų meditacinių pratimų įrašų šioje svetainėje. (Ačiū Rūtai M. už informaciją, kad jos jau prieinamos nemokamai!:).      

                      
 

2014 m. spalio 27 d., pirmadienis

Tiesiog dėti vieną koją prieš kitą

Ko gero, viena iš daugiausiai minčių sukėlusių knygų, kurias perskaičiau 2014-aisiais, buvo britų rašytojos Rachel Joyce debiutinis romanas "The Unlikely Pilgrimage of Harold Fry". Tai istorija apie Haroldą, pagyvenusį vyrą, netikėtai artimiesiems (ir pačiam sau) apsisprendusį pėščiomis pereiti per visą Angliją iš pietvakarių į šiaurės rytus. Pakeliui, kaip ir kiekvieno didesnio darbo eigoje, jam tenka susidurti su įvairiausiais savęs paties ir išorinio pasaulio aspektais: savo drovumu, nepasitikėjimu savimi, fiziniu nuovargiu ir skausmu, skausmingais praeities prisiminimais ir galiausiai netikėtai užgriuvusiu milžinišku publikos susidomėjimu jo žygiu, o paskui tokiu pat staigiu susidomėjimo dingimu.

Su įvairiausiais iššūkiais Haroldui daug kartų padeda susitvarkyti paprastų paprasčiausias veiksmas: jis tiesiog kasdien dėlioja vieną koją prieš kitą, ir taip nuolat juda pirmyn įveikdamas ne tik kilometrą po kilometro, bet ir sunkumą po sunkumo, iššūkį po iššūkio, o kartu artėdamas ne tik prie pasirinkto miesto maršruto pabaigoje, bet kartu vis geriau suprasdamas save, sau svarbiausius dalykus ir vis labiau tikėdamas savimi.

Man kartais labai praverčia įsijungti "Haroldo režimą" bėgiojant. Kai bėgant kyla diskomfortas, kartais primenu sau, kad galva, kurioje tuo metu sukasi daugybė minčių ("O gal susitrumpinti maršrutą?", "Kam man šito reikia? "Kokia prasmė bėgti, jeigu nesijaučiu gerai?" ir t.t.), iš esmės man beveik nereikalinga - galiu tiesiog dėlioti po vieną koją į priekį, ir to visai pakanka. Žinoma, tikrai nėra jokių garantijų, kad taip "perjungus režimą" diskomfortas sumažės arba išnyks, tačiau dažniausiai būtent taip ir įvyksta. 

Bėgimas ar ėjimas - tikrai ne vieninteliai užsiėmimai, kur kartais galima daugiau laimėti mažiau galvojant. Pavyzdžiui, nors daugelis mano, kad menininkai kuria tik atėjus įkvėpimui, jau ne vienas garsus rašytojas interviu yra minėjęs, kad rašo kasdien arba po tam tikrą puslapių skaičių, ar tam tikru laiko intervalu, tarkime, nuo ryto iki pietų. Tuo metu jie irgi tam tikra prasme tiesiog dėlioja sakinį po sakinio, žodį po žodžio, taip nuolat judėdami pirmyn. 

Net jeigu šiuo metu jaučiame diskomfortą ir atrodo, kad tai, ką darome, neturi prasmės, kuo labiau džiaugsimės po valandos, savaitės, mėnesio ar metų: ar tuo, kad tai atlikome, ar kad neatlikome? Jeigu renkamės pirmąjį atsakymo variantą, galbūt laikas įsijungti "Haroldo režimą" ir žengti vieną žingsnelį į priekį leidžiant prasmės jausmui, pasitenkinimui ar įkvėpimui, jeigu jo šiuo metu nėra, ateiti vėliau? Kadangi mūsų emocijos, jausmai ir nuotaikos nuolat kinta, galime būti tikri, kad jeigu tai, ką darome, iš esmės mums atrodo prasminga, pasitenkinimas tikrai ateis, tai - tik laiko klausimas.   

2014 m. rugsėjo 27 d., šeštadienis

DĖMESIO! RENKAMAS NAUJAS KET MOKYMŲ KURSAS

DĖMESIO! RENKAMAS NAUJAS MOKYMŲ KURSAS
3 METŲ PODIPLOMINĖS PSICHOTERAPIJOS STUDIJOS
(KOGNITYVINĖ IR ELGESIO TERAPIJA)

Mokslų pradžia – 2014 m. gruodžio 1 d. , pirmasis užsiėmimų blokas 2014 gruodžio 12-14 d.
Kursas skirtas visų specialybių gydytojams ir psichologams.
Baigusiems mokymus gydytojams bus išduodamas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Įvadinio psichoterapijos kurso baigimo pažymėjimas, leidžiantis užsiimti siaura medicinos praktika – psichoterapija Lietuvos Respublikoje (SAM įsakymas Nr. V-680 (2004 09 29)). Psichologų psichoterapinė praktika kol kas nereglamentuota, tačiau baigusieji šias studijas gaus maksimalų šiuo metu esančio universitetinio specialiųjų profesinių studijų podiplominio mokymo kursą psichoterapijos srityje ir LSMU Įvadinio psichoterapijos kurso baigimo pažymėjimą.
Programa patvirtinta LSMU Medicinos fakulteto taryboje (2014 06 26) ir įregistruota VU ir LSMU podiplominių studijų sistemoje www.medas.lt (kodas KMU 668, žr. Įvadinis psichoterapijos kursas (kognityvinė ir elgesio psichoterapija)).
Mokymai vykdomi kartu su VŠĮ Neuromedicinos institutas (remiantis sutartimi Nr. PR 13/05/29/01, 2013 05 29, Nr. PR14-7-14/07/23/01, 2014 07 23), kuri atlieka mokymų organizacinius-techninius darbus.
Dėstymo trukmė ir forma
Kurso trukmė – 3 metai, 180 ECTS kreditų - viso 4800 val. Kiekvienais metais mokymosi trukmė - 60 ECTS kreditų (1600 val.).
Pagrindinė mokymų dalis vyksta auditorijoje savaitgaliniais blokais (penktadienis-šeštadienis-sekmadienis) vieną kartą per mėn. Daugiau kaip 50 proc. auditorinių užsiėmimų veda lektoriai iš užsienio, šie užsiėmimai verčiami į lietuvių kalbą. Likusią dalį auditorinių užsiėmimų veda lektoriai iš Lietuvos. Neauditoriniai užsiėmimai vykdomi nuotolinio mokymo pagalba bei prižiūrimos profesinės praktikos ir asmeninės psichoterapinės patirties grupėse. Auditoriniai mokymai vyks Vilniuje ir Kaune (užsiėmimų skaičius mieste priklauso nuo kursantų pasiskirstymo pagal miestus). Prižiūrimos profesinės praktikos ir asmeninės psichoterapinės patirties grupės gali rinktis ir kitose Lietuvos vietose, pavyzdžiui, Klaipėdoje, jeigu tai būtų patogu kursų dalyviams.
Preliminarus užsiėmimų tvarkaraštis
1-asis užsiėmimų blokas vyks 2014 gruodžio 12-14 d., 2-asis – 2015 sausio 9-11 d., 3-iasis – 2015 vasario 6-8 d.
Mokymų kaina metams – 4900 Lt/1419 Eur (į mokymų kainą įeina ir į mokymo programą įeinančios supervizijos bei asmeninė psichoterapinė patirtis grupėje). Yra galimybė mokėti už mokslą 2 kartus per metus po 2450 Lt/709,50 Eur.

PRIĖMIMO Į MOKYMUS TVARKA
Apsisprendusieji kandidatai iki 2014 m. spalio 20 d. pateikia:

1. Laisvos formos prašymą, nurodant savo kontaktinius duomenis, adresuotą LSMU Elgesio medicinos instituto direktoriui dalyvauti mokymuose „Įvadinis psichoterapijos kursas (kognityvinė ir elgesio psichoterapija)“, kursų kodas KMU 668;
2. Autobiografiją (CV) su įgytų kvalifikacijų aprašymais (bakalauro ir/ar magistro diplomų kopijas, kitų svarbių mokymų kopijas);
3. Pageidaujama, bet neprivaloma - motyvacinį laišką;

Skenuotus dokumentus siųsti: el.paštu info@psichoterapija.info, faksu 8*37 333843 ir/arba registruotu paštu (VŠĮ Neuromedicinos institutas, Tvirtovės alėja 90A, Kaunas, LT-50185).

Programos mokymo komitetas priima sprendimą dėl kandidato (-ės) priėmimo. Apie sprendimo rezultatus kandidatas (-ė) informuojami raštu (arba el.paštu) per 10 darbo dienų nuo jūsų prašymo gavimo. Mokymo komiteto sprendimas nepriimti kandidato nėra apeliuojamas.

Gavęs patvirtinimą dėl studijų kursantas turėtų užsiregistruoti studijų programoje www.medas.lt ir iki 2014 lapkričio 15 d. pervesti stojamąjį mokestį už studijas 290 Lt/84 Eur į sutartyje su kursantu nurodytą sąskaitą. Stojamasis mokestis bus išminusuotas iš pusmečio/metų mokymo kainos, kursantui nutraukus studijas – negrąžinamas. Likusią sumą (4610 Lt/1335 Eur arba 2160 Lt/625,5 Eur) reikia sumokėti iki š.m. gruodžio 1 d.

Priimti programos dalyviai pasirašo sutartis su LSMU Elgesio medicinos institutu. Sutartys su kursantais bus pasirašomos iki 2014 lapkričio 15 d.

Norinčiuosius gauti papildomos informacijos kviečiame rašyti el.paštu info@psichoterapija.info arba skambinti tel. 8*610 31301.

ATSAKYMAI Į DAŽNIAUSIAI UŽDUODAMUS KLAUSIMUS

1. Kodėl kursas vadinasi Įvadinis, nors jo programa labai išsami? Kurso pavadinimas susiklostė istoriškai, nes prieš daugelį metų VU ir LSMU universitetų susitarimu buvo sukurtas kursas gydytojams, norintiems gauti teisę užsiimti siauros specializacijos veikla – psichoterapija. Kursas buvo pavadintas Įvadiniu, nors tai (kartu su kitais dviem Įvadiniais psichoterapijos kursais VU ir LSMU, daugiau skirtais psichodinaminei terapijai) yra išsamiausia ir didžiausia universitetinė programa Lietuvoje. Pagal galiojančius įstatymus baigus jį gydytojams suteikiama teisė gauti siauros specializacijos pažymėjimą, t.y. naują psichoterapeuto specialybę. Psichologų psichoterapinė veikla kol kas nėra reglamentuota, tačiau tokios apimties universitetinis kursas tikrai turėtų atitikti bet kokius ateities reikalavimus.

2. Ar reikės papildomai mokėti už asmeninę terapiją? Nereikės, tai jau įeina į mokymų programą. Didelę dalį asmeninės terapijos pakeis asmeninė psichoterapinė patirtis mažose grupelėse ir grupinė terapija.

3. Kas dėstys? Dalį kognityvinės ir elgesio terapijos mokymų dėstys dr. Julius Neverauskas. Taip pat dėstys kiti LSMU dėstytojai. Siekiant atitikti Europos elgesio ir kognityviosios terapijų asociacijos (EABCT) reikalavimus terapeutams taip pat nemažą dalį (daugiau nei 50 proc.) dėstys kviestiniai lektoriai iš užsienio, pripažinti KET mokytojai. Bus vertimas į lietuvių kalbą.

4. Kokia tvarka vyks atsiskaitymai už žinias ir įgytus įgūdžius? Pagrindinis atsiskaitymas bus mokymo pabaigoje (po visų studijų). Atskiri atsiskaitymai vyks kiekvienais metais, taip pat nuo pirmųjų metų antros pusės reikės pradėti pristatinėti savo mokomosios terapijos atvejus supervizijoms.

5. Ar mokymas apims tik KET ar ir kitas psichoterapijos sritis? Mokymo kursas skirtas išmokyti psichoterapijos kaip metodo, todėl dėmesys bus skiriamas visoms pripažintoms psichoterapijos rūšims. Nemažas dėmesys bus skiriamas psichodinaminei terapijai kaip daugelio psichoterapijos krypčių pradininkei. Tačiau didžiausia mokymo dalis bus skirta mokyti Kognityvinės ir elgesio
terapijos, kaip šiuo metu pasaulyje vyraujančios psichoterapinės sistemos. Remiantis kitų šalių patirtimi vis daugiau psichoterapijos (ir beveik visa psichoterapija, finansuojama ligonių kasų) vykdoma kaip Kognityvinė ir elgesio terapija. Siekiant išsivysčiusiose šalyse naudojamų standartų tikėtina, kad panašiai vystysis situacija ir Lietuvoje.

6. Kaip bus atsižvelgiama į kursantų pageidavimus? Norime patikinti, kad siekiant mokymo programos efektyvumo (duoti visas reikalingas žinias ir įgūdžius su mažiausiomis galimomis sąnaudomis) bus maksimaliai atsižvelgiama į kursantų pageidavimus ir interesus. Į kursantus šioje situacijoje žiūrima kaip į partnerius vykdant mokymo programą ir siekiant užsibrėžtų tikslų.



2014 m. rugsėjo 25 d., ketvirtadienis

Kai nerimas ir panika atakuoja (praktiniai mokymai pacientams)



KAI NERIMAS IR PANIKA ATAKUOJA
Praktiniai mokymai pacientams


KAS YRA PANIKA IR KUO JI PASIREIŠKIA? Kalbant apie paniką, reikia pradėti nuo nerimo sutrikimų paminėjimo. Nors nerimas yra normali žmogaus emocinė būsena, kuri kartas nuo karto pasireiškia kaip reakcija į sudėtingas, įtemptas situacijas, nerimo sutrikimas yra visai kas kita. Tai psichikos sutrikimas, kuris gali sutrikdyti žmogaus gyvenimą ir atimti gyvenimo džiaugsmą.  
Yra keletas nerimo sutrikimų tipų, įskaitant panikos sutrikimą, specifines fobijas (baimes) bei generalizuotą nerimo sutrikimą.
Panikos sutrikimas (PS) – intensyvaus nerimo priepuolis, kurio metu žmogus jaučia gąsdinančius fizinius simptomus:


·       pradeda tankiai plakti širdis,
·       pagreitėja kvėpavimas,
·       išpila prakaitas,
·       dreba kūnas,
·       trūksta oro,
·       atsiranda dusulys,
·       jaučiamas skausmas krūtinėje,
·       pradeda pykinti,
·       svaigsta galva,
·       apima atitolimo nuo realybės jausmas,
·       atsiranda baimė prarasti kontrolę, išprotėt ar, numirti,
·       kūne jaučiami tirpimai, dilgčiojimai, karščio bangos ar šiurpulys,
·       pasidaro sunku kalbėti, gali atsirasti mikčiojimas.


Paprastai priepuolis ištinka staiga ir retai kada trunka ilgiau, nei 30 minučių. Kai kurie žmonės patiria naktinius panikos priepuolius, kurie pasireiškia tarp 1-os ir 4-os valandos nakties. Priepuolio pikas jaučiamas po dešimties minučių nuo priepuolio pradžios.
Manoma, kad žmogus turi panikos sutrikimą, jeigu panikos priepuoliai kartojasi, o tarp panikos priepuolių žmogus jaučia pastovią įtampą ir baimę, kad priepuolis gali greitai pasikartoti, bei nerimauja dėl pasekmių.
KAS SUKELIA NERIMO SUTRIKIMUS? Nėra vieno vienintelio faktoriaus, atsakingo už nerimo sutrikimų atsiradimą. Nustatyta, kad tai įvairių veiksnių kombinacija. Kaip ir kitas psichines ligas, nerimo sutrikimų atsiradimui įtakos turi patirtos traumos, ilgalaikis stresas ir t.t. Seminaro metu daug kalbėsime apie priežastis, sukeliančias nerimo ir panikos sutrikimus ir neleidžiančias jų atsikartyti.
KAS PATIRIA PANIKOS SUTRIKIMĄ? Remiantis naujausiais epidemiologiniais tyrimais, nuo panikos sutrikimo kenčia apie 1,5 – 3,8 procentai pasaulio gyventojų. Paprastai pirmasis priepuolis patiriamas jauname amžiuje: nuo 20 iki 40 metų.  Net 26% atvejų sutrikimas debiutuoja iki 20 metų. Retais atvejais – iki 16 metų arba virš 45 metų. Moterims tikimybė susirgti šiuo nerimo sutrikimu yra dvigubai didesnė, nei vyrams.
Taikant šiuolaikinį gydymą (apie kurį kalbėsime seminaro metu) nerimo sutrikimus pavyksta sumažinti net 80 % žmonių!

KAM SKIRTAS SEMINARAS?
·       asmenims, varginamiems ypač didelio nerimo ar jau turintiems nerimo sutrikimus;
·       žmonėms, patiriantiems pasikartojančius panikos priepuolius;
·       visiems, kurie nori sužinoti ir išmokti, kaip įveikti nerimą ir panikos priepuolius;
·       išgyvenantiems nuolatinį nerimą, kad priepuolis gali bet kada pasikartoti;
·       vengiantiems tam tikrų vietų dėl baimės jose patirti priepuolį;
·       norintiems geriau suprasti save ir savo kūną.

SEMINARO METU:
Sužinosite apie nerimo ir panikos kilmę ir priežastis.
Suprasite, kodėl panikos priepuoliai kartojasi.
Susipažinsite su efektyviausiais šiuo metu pasaulyje naudojamais nerimo ir panikos gydymo metodais.
Jūs išbandysite vienos sėkmingiausių,
labiausiai pasaulyje (ypač Didžiojoje Britanijoje ir JAV) pripažintos,
išsamiais moksliniais tyrimais paremtos bei plačiai nerimui ir panikai gydyti naudojamos
KOGNITYVINĖS IR ELGESIO TERAPIJOS technikas,
kurios padės sustabdyti panikos priepuolius ateityje ir sugrąžinti gyvenimo kokybę.

Seminarą veda  med. dr. Julius Neverauskas, psichologės Aušra Drevinskienė ir Erika Černiauskienė.
Seminaro data ir vieta 2014m. spalio 1d., trečiadienis, 18.00 - 21.00 val., medicinos centras Neuromeda, Tvirtovės al. 90A, Kaunas.
Dalyvio mokestis – 59 Lt/ 17,10 €
Registracija tel. +370 613 42780 arba el. paštu neuromeda@neuromedicina.lt