Tiesiog dėti vieną koją prieš kitą

Ko gero, viena iš daugiausiai minčių sukėlusių knygų, kurias perskaičiau 2014-aisiais, buvo britų rašytojos Rachel Joyce debiutinis romanas "The Unlikely Pilgrimage of Harold Fry". Tai istorija apie Haroldą, pagyvenusį vyrą, netikėtai artimiesiems (ir pačiam sau) apsisprendusį pėščiomis pereiti per visą Angliją iš pietvakarių į šiaurės rytus. Pakeliui, kaip ir kiekvieno didesnio darbo eigoje, jam tenka susidurti su įvairiausiais savęs paties ir išorinio pasaulio aspektais: savo drovumu, nepasitikėjimu savimi, fiziniu nuovargiu ir skausmu, skausmingais praeities prisiminimais ir galiausiai netikėtai užgriuvusiu milžinišku publikos susidomėjimu jo žygiu, o paskui tokiu pat staigiu susidomėjimo dingimu.

Su įvairiausiais iššūkiais Haroldui daug kartų padeda susitvarkyti paprastų paprasčiausias veiksmas: jis tiesiog kasdien dėlioja vieną koją prieš kitą, ir taip nuolat juda pirmyn įveikdamas ne tik kilometrą po kilometro, bet ir sunkumą po sunkumo, iššūkį po iššūkio, o kartu artėdamas ne tik prie pasirinkto miesto maršruto pabaigoje, bet kartu vis geriau suprasdamas save, sau svarbiausius dalykus ir vis labiau tikėdamas savimi.

Man kartais labai praverčia įsijungti "Haroldo režimą" bėgiojant. Kai bėgant kyla diskomfortas, kartais primenu sau, kad galva, kurioje tuo metu sukasi daugybė minčių ("O gal susitrumpinti maršrutą?", "Kam man šito reikia? "Kokia prasmė bėgti, jeigu nesijaučiu gerai?" ir t.t.), iš esmės man beveik nereikalinga - galiu tiesiog dėlioti po vieną koją į priekį, ir to visai pakanka. Žinoma, tikrai nėra jokių garantijų, kad taip "perjungus režimą" diskomfortas sumažės arba išnyks, tačiau dažniausiai būtent taip ir įvyksta. 

Bėgimas ar ėjimas - tikrai ne vieninteliai užsiėmimai, kur kartais galima daugiau laimėti mažiau galvojant. Pavyzdžiui, nors daugelis mano, kad menininkai kuria tik atėjus įkvėpimui, jau ne vienas garsus rašytojas interviu yra minėjęs, kad rašo kasdien arba po tam tikrą puslapių skaičių, ar tam tikru laiko intervalu, tarkime, nuo ryto iki pietų. Tuo metu jie irgi tam tikra prasme tiesiog dėlioja sakinį po sakinio, žodį po žodžio, taip nuolat judėdami pirmyn. 

Net jeigu šiuo metu jaučiame diskomfortą ir atrodo, kad tai, ką darome, neturi prasmės, kuo labiau džiaugsimės po valandos, savaitės, mėnesio ar metų: ar tuo, kad tai atlikome, ar kad neatlikome? Jeigu renkamės pirmąjį atsakymo variantą, galbūt laikas įsijungti "Haroldo režimą" ir žengti vieną žingsnelį į priekį leidžiant prasmės jausmui, pasitenkinimui ar įkvėpimui, jeigu jo šiuo metu nėra, ateiti vėliau? Kadangi mūsų emocijos, jausmai ir nuotaikos nuolat kinta, galime būti tikri, kad jeigu tai, ką darome, iš esmės mums atrodo prasminga, pasitenkinimas tikrai ateis, tai - tik laiko klausimas.