2014 m. gruodžio 27 d., šeštadienis

Kai norisi pažvelgti (daug daug) plačiau

Prieš maždaug porą savaičių kolegė Reda, su kuria kartu dirbame "Jaunatvės namuose", papasakojo, kad jai padarė įspūdį filmas "Tarp žvaigždžių" (angl. "Interstellar") - paskatino pamąstyti apie visatą, pasidomėti dalykais, kurių anksčiau nežinojo.

Panorau jį pamatyti ir aš. Filmas "Forum Cinemas" prasidėjo 21 val., ir kadangi tikrai nesu nakties žmogus, labai abejojau, kaip man pasirodys tos trys (ir dar vėlyvos) filmo valandos, tačiau jos nė kiek neprailgo (patvirtindamos, kad laikas - tikrai labai releatyvi savoka :)), o filmui pasibaigus jaučiausi iš tikrųjų lyg grįžusi iš kosmoso ir galvojau apie jį dar kelias dienas. Labiausiai sužavėjo tai, kad filmas praplečia ne tik žinojimo, bet ir suvokimo ribas. (Nedetalizuosiu, kaip - jį tiesiog verta pamatyti).

O per Kalėdas teko laimė pamatyti kitą, šįkart jau dokumentinį filmą, kuris man buvo lyg savotiškas "Tarp žvaigždžių" tęsinys, tik dar labiau pačia geriausia prasme pritrenkiantis. Šis dokumentinis mini serialas vadinasi "Wonders of the universe" ir jame fizikos profesorius iš Didžiosios Britanijos Brian Cox pasakoja tiek apie tai, ką šiuo metu mokslas žino apie visatos kilmę, struktūrą ir dydį, tiek ir apie joje galiojančius dėsnius - pavyzdžiui, gravitaciją, kuri tiesiogine prasme leidžia mums stovėti ant žemės, ir šviesą, be kurios nebūtų nei šilumos, nei gyvybės.

Štai keletas faktų, kuriuos galime, ko gero, įvairiai interpretuoti, tačiau sunku būtų paneigti, kad jie iliustruoja tai, kokioje didybėje mes gyvename:

  • Šiuo metu mokslo turimi duomenys rodo, kad visi Žemėje egzistuojantys cheminiai elementai susidarė žvaigždėse, kurios vėliau sprogo. Žvaigždei ilgai degant, skirtinguose jos sluoksniuose pasiekiama skirtinga temperatūra leidžia jungtis atomų sudedamosioms dalims ir sudaryti naujus cheminius elementus. Pačios didžiausios atominės masės elementai susidaro pačiame žvaigždės centre, nes ten temperatūra aukščiausia. Visi brangieji metalai, t.y. sidabras, auksas ir platina, taip pat susidarė žvaigždėse ir tik vėliau pateko į žemę, todėl segėdami iš jų pagamintus papuošalus mes tiesiogine prasme segime žvaigždės gabalėlį. Ką jau kalbėti apie tai, kad ir mes patys sudaryti iš žvaigždėse susiformavusių elementų.       
  • Artimiausia mūsų Paukščių tako galaktikai spiralinė galaktika yra Andromeda. Jos šviesa mus pasiekia per maždaug 2,5 milijono metų! (Šviesos greitis - maždaug 300 000 km/s, Saulės šviesa iki Žemės keliauja 8 minutes). Andromeda - tai tolimiausias objektas, kurį žmogus gali matyti plika akimi. Jeigu joje esančioje vienoje ar kitoje planetoje būtų gyventojų, jie šiandien matytų šviesą, kuri iš mūsų galaktikos iškeliavo prieš 2,5 milijono metų, t.y. maždaug tada, kai Žemėje atsirado pirmieji žmonės.
  • Dauguma cheminių elementų yra natūraliai labai reaktyvūs ir linkę jungtis su kitais. Būtent dėl įvairiausių junginių galime gėrėtis tokia gamtos įvairove, nors natūralių pradinių elementų yra tik 92. Visa kita, įstaitant ir mus, sudaryta iš jų. Viskas, kas baigia savo gyvenimą ir suyra, susiskaido į atomus, kurie dėl savo reaktyvumo jungiasi į naujus darinius. 
  • Atomai susideda iš branduolio ir aplink jį skriejančių elektoronų. Tačiau ir branduolys, ir elektronai yra tokie maži, kad daugiau nei 99 proc. atomo sudaro tuštuma. Populiariai sakoma, kad jeigu galėtume suspausti visus atomus taip, kad juose neliktų tuščios erdvės, visa žmonija tilptų į cukraus plytelę. Vadinasi, kai kažkas, norėdamas mus įžeisti sako, kad esame tuščia vieta, pasako 99 proc. tiesos, tačiau ne tik apie mus, bet ir apie save ir viską, kas egzistuoja Žemėje. :) 
Tai - tik labai maža dalelė faktų, kuriuos įsiminiau žiūrėdama šį mini serialą. Jos tiek daug, kad visko atsiminti, pažiūrėjus tik vieną kartą, tikrai neįmanoma. Visa tai, kas ten pasakojama, pribloškia ir gamtos didybe, ir tuo, kiek daug žmonės jau žino apie visatą. Kita vertus, dar labai daug kas ir nežinoma. Pavyzdžiui, niekas nežino, iš ko sudaryta ir kokiomis savybėmis pasižymi vadinamoji tamsioji medžiaga, kuri, manoma, yra susitelkusi ir mūsų galaktikos centre ir sudaro savotišką jos branduolį, apie kurį viskas sukasi. Tad jeigu savo rate turite žmonių, kurie manosi žinantys viską (dažnai jie gana stipriai erzina aplinkinius), galime prisiminti, kad visko, bent jau Žemėje, kol kas nežino niekas. :) 
      

2014 m. gruodžio 24 d., trečiadienis

Planuojam Naujuosiuos 2015-uosius


Ar jau turite planų kitiems metams???? Aišku, turite… Kas gi jų neturi: pradėsiu sportuoti; laikysiuosi dietos; nežiūrėsiu teliko; tik valandą sėdėsiu prie kompiuterio; kelsiuos 5 ryto; mesiu rūkyti, gerti; pradėsiu medituoti; kas mėnesį organizuosiu draugų susitikimus; užsirašysiu į asmeninio tobulejimo kursus… Tai tik dalis iš planų, kuriuos girdžiu aplink pastarąsias keletą savaičių. Bet kas tai per reiškinys, kodėl prieš Naujuosius tų planų ir pasižadėjimų tiek daug, o jau sausio gale jie ima blėsti, o kai kurios iš veiklų net nebūna pradėtos? Ir prie jų grįžtama tik gruodį. Amerikos psichologų asociacijos duomenimis 92 procentai naujametinių pasižadejimų tik ir lieka pasižadejimais. Galima būtų “nurašyti” tai į kultūrinius skirtumus, bet kol Lietuvos duomenų neturime, galime galvoti kiekvienas apie save.
Kodėl vis dėlto kasmet tai kartojasi ir į ką atkreipti dėmesį šiemet?
Pats svarbiausias dalykas – rašytinis planas. Kad Jūsų naujametiniai tikslai būtų pasiekti, planas turi būti užrašytas. Nors kiekvienas iš mūsų turime galvas, būtent jo sudarymas raštu labai konkrečiai išgrynina asmeninius tikslus ir prioritetus, ir kartais tik užrašius konkretų tikslą ar veiklą galima suprasti, ar tikrai man asmeniškai tai svarbu.
Kai pati rašiau pirmąjį veiklos planą ateinantiems metams tarpšventiniu laikotarpiu, o tai vyko prieš septynerius metus, tai buvo tarsi nuotykis, o tikslai labai realūs ir mažai tesiskyrė nuo tuo metu buvusios situacijos. (Na gerai, pabandom, pažiūrėsim kas bus, juk planas tik mano ir tik aš žinau kas jame. Na, dar vyras, bet jei ko ir nepadarysiu, ar kas nepasiseks, juk nieko tokio, ar ne?). Ir ką jūs manot, kasmet plano svarba auga, o tikslų apimtys didėja. Mes šeimoje esame nusprendę, kad jį rengiame tarp Kalėdų ir Naujųjų metų ir jei uždelsiame, tai net kyla nerimas, o kaip gi be plano (tarsi Kūčios be silkės), juk dar neparašėm, taip skatiname vienas kitą rašyti (tiesa, paskutinius dvejus metus rašėme net po 3 planus t.y. aš savo, vyras savo ir bendrą šeimos). Negaliu sakyti, kad įgyvendiname juos 100 procentų, tikrai ne, pasitaiko kad tam tikri tikslai, kurie nebuvo pasiekti, perkeliami į kitus metus, kai kurie tampa neaktualūs, bet kartu galiu pasakyti, kad daug punktų būna pasiekta, o tai motyvuoja tęsti šią tradiciją.  Užrašymas įpareigoja veikti ir savo ruožtu padeda išgryninti, kas svarbu šiuo laikotarpiu ir ateinančiais metais, ir kas - ne visai.
Kita priežastis, kodėl žlunga naujametiniai pasižadėjimai ir ką daryti, kad šiemet tai nenutiktų,-atkreipkime dėmesį į sąrašo ilgį. Paprastai, jei jau rašome, tai sąrašas būna labai labai ilgas, ir visus dalykus pradedam daryti vienu metu, greičiausiai sausio 1 dienąJ. Dalis planuojamų naujametinių pasižadėjimų būna susiję su tam tikrais įpročiais, kurie formavosi ir buvo praktikuojami ilgą laiką, ir jei juos ketiname keisti, tai retai įvertiname pokyčio kainą, mus labiau vilioja jau naujas, pakeistas, sveikesnis įprotis. Dažnas susiduriame su pasipriešinimu, tiek vidiniu, tiek išoriniu ir žmonėms būdingu polinkiu po keleto bandymų rinktis senajį, labiau įprastą būdą. O jeigu keičiame kelis įsišaknijusius įpročius iškart, gali kilti labai daug tokių minčių kaip “Negaliu”, “Tai turbūt ne man”, “Gal dar ne laikas”, “Vaikai per maži”, “Pirmiausia šeima” ir pan. Kad pokyčiai būtų sėkmingesni ir nesibaigtų sausio antroje pusėje, vertėtų pasvarstyti, kurie iš planuojamų dalykų svarbesni ir pasilikti kelis pagrindinius, o likusių aktualumą persvarstyti po ketvirčio, pusmečio ar konkrečią dieną, ar net nusimatyti, kada imsimės jų, pvz.: nuo sausio pirmos kasdien du žmones priversiu nusišypsoti,  sportuoti du kartus per savaitę pradėsiu vasarį, savanoriauti – kovą, o pirmąjį pusmaratonį bėgsiu rugsėjo vidury.
Jei mūsų plane yra keletas svarbių tikslų, kartais reikalą gadina siekis viską daryti tobulai, kitaip tariant, perfekcionizmas. Pvz. nusprendžiau sportuoti klube 3 kartus per savaitę ir jei dėl kažkokių aplinkybių, tokių kaip ligos ar papildomos darbinės užduotys, kelias savaites nepavyksta nueiti po 3 kartus, o būna, kad ir išvis nei karto nepavyksta, labai greitai pradeda lįsti tokios mintys, kaip: “Tai va, jau nebuvau tiek dienų”, “Jokių rezultatų nematyti”,  “Vaikai žiemą dažnai serga”, “Va dar reikalus susitvarkysiu, tada tempas sulėtės”, “Dabar bus daug gimtadienių, vakarėlių, paskui atostogos,  o va tada imsiu jautį už ragų” ir taip netikėtai žiūrim, kad ant slenksčio jau kitas gruodis su naujom perspektyvomJ)) O gal geriau mažiau ir ne visai tobulai?
Aš pati praeitų metų plane įsirašiau, kad reguliariai medituosiu ir pradėsiu nuo balandžio mėnesio, po pusvalandį. Tai vyksta iki šiol, kasdien, darbo dienomis, tik ne pusvalandį, o 15 minučių, nes kai nusprendžiau medituoti pusvalandį, pastebėjau, kad atidėlioju, ir tam, kad nekiltų jokių pasiteisinimų mesti šios veiklos, likau prie 15 minučių, nors, tiesą sakant, 2015 –ųjų plane ketinu įsirašyti, kad medituosiu 6 kartus per savaitę.
Ir paskutinis pamąstymas apie Naujų metų planus, tai, kad būtų naudinga surašyti ne tik ką darysiu, bet ir ko nedarysiu. Kartais mes žinom savo didžiuosius tikslus, jų siekiam, bet susiduriam su trukdžiais, tai galima pamėginti tikslus formuluoti papildant juos punktais, ko nedarysiu nuo sausio 1 d., tarkime: netikrinsiu pašto mobiliajame telefone, ar paskyros feisbuke dažniau nei kas dvi valandas,  nesidėsiu antros porcijos vakarienės, arba nevalgysiu daugiau nei 3 desertų per savaitę, vakarais nenaršysiu internete ir nežiūrėsiu televizoriaus ilgiau nei valandą.
Bet visų pirma siūlau pasinaudoti tarpšventiniu periodu, susimąstyti ir pasiryžti  turėti tikslų ar svajonių, nes yra ir tokių žmonių, kurie tiesiog gyvena, be jokių tikslų, arba trokšta abstrakčių dalykų, tokių kaip geresnės mašinos (net markė neaiški), geresnių tarpusavio santykių (o kas tai?) bet nieko konkretaus.... Ir su tais troškimais būna metų metus.

Kad tai įvyktų, reikia visai nedaug, tik popieriaus ir rašiklio.....Linkiu skirti laiko naujametinio plano rašymui ir jaukių bei prasmingų švenčių.

2014 m. gruodžio 21 d., sekmadienis

Už ką aš dėkinga(s) 2014-iesiems?

Nors metų pradžia ir pabaiga yra vien tik susitarimo reikalas, ji egzistuoja absoliučioje daugumoje kultūrų ir, matyt, atspindi žmogaus poreikį turėti tam tikrus atskaitos taškus. Mes, europiečiai, gyvename pagal grigališkąjį kalendorių ir esame įpratę skaičiuoti, kad metai baigiasi gruodžio 31-ąją, ir sausio 1-oji yra tarsi nauja pradžia, tarsi naujas, švarus lapas, kurį atverčiame ir galime pasirinkti, ką į jį rašysime.

Ir nors pabaigų ir pradžių mūsų gyvenime gali būti daug (kartais sakoma, kad kiekviena diena yra pirmoji mūsų likusio gyvenimo diena, ir tai - taip pat tiesa), senųjų metų pabaiga ir naujų metų pradžia turbūt kažką reiškia daugumai žmonių.

Tai - itin tinkamas laikas žvelgti pirmyn ir kurti planus (dar ir dėl to, kad ilgi gruodžio vakarai palieka daugiau laiko apmąstymams), bet galima ir, ko gero, verta pažvelgti ir atgal.

Besibaigiantys metai kiekvienam iš mūsų ką nors dovanojo, ir prieš atsisveikiant su šiais metais ir  su naujais planais pasitinkant naujuosius, galime dar sykį pasidžiaugti šių metų dovanomis. Kartu ugdysime ir gebėjimą pastebėti tai, kas buvo gera (blogus dalykus dažnai pastebime be didelių pastangų:) bei dėkingumo jausmą, kuris, kaip rodo vis daugiau psichologinių studijų, būdingas ir būtinas gerai besijaučiančiam žmogui.

Taigi, galbūt norėsite pamėginti sau atsakyti į šiuos tris klausimus:

a) Už ką šiai metais galiu padėkoti sau? Galbūt išmokau naujų dalykų, įgijau naujų įgūdžių? Galbūt pradėjau labiau rūpintis savimi, išmokau geriau save suprasti ir sau padėti? Gal atradau naują hobį? O gal džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo, ką padariau dėl kitų žmonių? Ar yra dalykų, dėl kurių gailėčiausi, jeigu jie būtų likę nepadaryti? Jeigu tokių yra, galbūt galiu leisti sau pasidžiaugti tuo, kad skyriau jiems laiko ir jėgų?

b) Už ką šiais metais jaučiuosi dėkinga(s) kitiems žmonėms? Galbūt buvo žmonių, kurie mane palaikė, rėmė, skatino? Gal buvo, kas mane suprato sunkiais momentais? Galbūt kas nors pasidalino savo gyvenimo patirtimi, ir tai man padėjo priimti išmintingesnius sprendimus? O galbūt kažkas mane įkvėpė išmėginti ką nors nauja?

c) Už ką šiais metais galiu padėkoti Dievui ar likimui, arba tiesiog atsitiktinumui? Kokių naujų likimo dovanų gavau šiais metais? Ir kokiomis jis man išliko toks pats dosnus, kaip ir anksčiau? Jeigu skaitote šias eilutes, likimas išsaugojo ir tebesaugo jūsų gyvybę, jūsų akis ir šviesų protą. Gal yra ir daugiau dalykų, kuriuos kartais galime laikyti savaime suprantamais, tačiau jeigu jų staiga neliktų, labai pasigestume?  

Galima į šiuos klausimus sau atsakyti mintyse, žodžiu, o galima parašyti ir savotišką dėkingumo laišką šiems besibaigiantiems metams. Ateityje galbūt kartas nuo karto norėsite prie jo sugrįžti, dar kartą patirti tą dėkingumą, džiaugsmą ir kitus teigiamus bei kiekvieną žmogų stiprinančius jausmus, kuriuos patirsite rašydami. O kartu, jeigu tai darysite kasmet, kursite lyg savotišką savo gyvenimo dovanų metraštį.

Juk labai lengva šiais laikais, kai žmonės, rodos, gali vis daugiau, ir į vis daugiau dalykų manosi turintys teisę (pavyzdžiui, į visišką saugumą, laimę be pastangų ir t.t.), į daug ką numoti ranka kaip į savaime suprantamus dalykus. Tačiau vis dėlto labiausiai gyvenimu moka džiaugtis tie žmonės, kurie jį brangina. Ir brangina būtent todėl, kad nelaiko nei jo, nei jo teikiamų gausių dovanų savaime suprantamomis. :)    


  

2014 m. gruodžio 16 d., antradienis

Mažais žingsneliais ar dideliais šuoliais?

Paprastai mes visi turime norų, svajonių ir tikslų. Netgi tuomet, kai, atrodo, nieko nenorime, greičiausiai vis tiek ko nors norime, tik tuo metu galbūt (beveik) netikime, kad galime tai pasiekti ar gauti. Tokiomis akimirkomis, žinoma, ir bet kokios pastangos gali atrodyti beprasmės.

Tačiau jeigu svajojame, planuojame ir keliame sau tikslus, iš esmės visada juos įsivardijame žodžiais. Kartais tai galima daryti labai sąmoningai, galbūt net užsirašyti juos arba aptarti su artimaisiais ar draugais, tačiau būna ir taip, kad tik probėgšmiais įsivardijame juos sau mintyse. Tiesa, kartais tikslą galime ir įsivaizduoti, t.y. galvoje galime susikurti vaizdinį apie tai, kaip viskas bus arba atrodys, arba kaip mes jausimės, kai tikslas bus pasiektas. Vaizdiniai paprastai mums kelia daugiau emocijų, todėl ir motyvuoti gali net labiau, nei žodžiai.

Tai, kokie konkretūs žodžiai ar vaizdiniai mums įkūnija mūsų tikslą, gali būti reikšmingiau, nei atrodo. Galime manyti, kad jeigu mums kažkas svarbu, tai svarbu, ir koks skirtumas, kokiais žodžiais tai sau įvardysime? Tačiau kartais būtent tai, kiek "užvedančiai"susiformuluojame tikslus, gali nulemti, kiek vėliau esame motyvuoti atkakliai jų siekti.

Prieš keletą metų mokiau norvegų kalbos vieną vaikiną, dirbusį norvegiško kapitalo įmonėje Vilniuje. Kai aptarėme, kokį tikslą jis sau kelia, pasirodė, kad jis norėjo, kad jo norvegų kalbos žinios taptų pačios geriausios tame skyriuje, kuriame jis dirbo. Tai buvo tikrai sudėtingas tikslas, nes skyriuje dirbo nemažai žmonių, kurie norvegų kalbą mokėjo puikiai, buvo po keletą metų gyvenę Norvegijoje ir panašiai. Tačiau šiam vaikinui tai neatrodė jokia problema. Jis suprato, kad tikslas labai sunkiai pasiekiamas, tačiau jis jį vis tiek motyvavo gerokai labiau, negu mažesni, paprastesni tikslai. Netgi truputį priartėti prie šio tikslo jam buvo įdomiau, negu 110 procentų įgyvendinti kitą, paprastesnį tikslą.

Pavyzdžiui, jeigu turite antsvorio, kuris tikslas jus labiau motyvuotų: a) per pusmetį atsikratyti 10-12 kilogramų, ar b) kas mėnesį "ištirpdyti" po 1-1,5 kilogramo? Arba, tarkime, jeigu ieškote būdo efektyviau tvarkytis namus, ar jus motyvuotų "receptas" kasdien tam skirti po 15-20 minučių, ar verčiau skirtumėte 4 valandas, tačiau kartą per savaitę? Ar labiau mėgstate išsikelti sunkiai pasiekiamą tikslą, t.y. mesti sau iššūkį, net ir žinodami, kad realu jį įgyvendinti tik 70 - 80 proc., ar kaip tik jaučiatės labiau motyvuoti tuomet, kai planuojate mažus žingsnelius ir tiksliai žinote, kad juos įmanoma įgyvendinti?

Mes esame skirtingi, ir nors mažų žingsnelių ir mažų pergalių metodika yra aktyviai propaguojama psichologų ir iš tiesų dažnam puikiai veikia, kai kuriuos žmones gerokai labiau motyvuoja tikslai, kurių pasiekti beveik neįmanoma, tačiau vien judėjimas jų kryptimi jiems teikia pasitenkinimą.

Tuo tarpu kitiems žmonėms būtent maži tikslai veikia puikiai, ir būtent dėl to, kad kartais juos galima įgyvendinti ir 120 ar net 200 procentų. Tarkime, jeigu apsisprendžiate per dieną padaryti du nemalonius skambučius, kuriuos jau kurį laiką atidėliojate, o paskambinate net į tris nemalonias vietas, štai jums ir 150 proc. įgyvendintas tikslas.

Jeigu pastebime, kad ambicingi, sunkiai pasiekiami tikslai mus atbaido, būtent maži tikslai gali nuvesti gerokai toliau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes su kiekvienu įgyvendintu tikslu pasitikėjimas savimi auga, ir mes galime jau drąsiau formuluotis naują tikslą. Na, o jeigu mėgstame didesnius iššūkius, pasinaudokime tuo ir planuokime didelius pokyčius! Juk net jeigu įgyvendinsime juos 70 proc., vis tiek tai bus gražus žingsnis į priekį. :)            

2014 m. gruodžio 14 d., sekmadienis

Kalėdų belaukiant

Kai parduotuvėse atpinga mandarinai, kasmet susivokiu, kad Kalėdos jau čia pat. Mandarinai man visada buvo Kalėdų atributas. O kas dabar sukasi galvoje, kai pagalvoju apie Kalėdas ...taip, tai sniegas, giminių ir draugų susibūrimas, vilnonis šalikas storomis pynėmis, ką tik parneštos eglutės kvapas namuose... tik kažkodėl visa tai užgožia mintis apie maistu nukrautus stalus...
Kaip išgyventi Kalėdas neprikimšus pilvo? Bandau tokią mintį rutulioti... Kokios strategijos imtis.....

Vaikystėje, kai dar nebuvo milžiniškų prekybos centrų, didžiųjų švenčių, tokių kaip Kalėdos, metu persivalgymas kasdienybės kontekste neatrodė toks jau baisus, bet dabar, vartojimo amžiuje, kai maistas pasiekiamas visą parą, kai jo visur pilna ir rinkodaros specialistai šauniai dirba, esame tarsi spąstuose, už kuriuos patys susimokame pinigais, laiku, sveikatos sutrikimais, viršsvorio kilogramais.

Nors dažnas iš mūsų teisinamės netobulais genais, sintetiniu maistu ir panašiais dalykais, iš dalies  prie viršsvorio prisidedame patys vartodami per daug maisto.

Jei prisimintumėme lėkštučių, į kurias prieš 20 metų buvo dedamas karštas patiekalas, dydžius, greičiausiai nustebtumėme, kad lėkštės buvo gerokai mažesnės... Apie tai savo  knygoje „Mindless EATING“rašo valgymo psichologas dr. BrianasWansinkas. Dideli indai ir dideli šaukštai yra baisi bėda.

Pasak mokslininko, indai padidėjo, o kaip maistas, kuriuo juos pripildome? Taip, būtent tai lėmė, kad įsidedame sau daugiau, nes didelėje lėkštėje maisto atrodo daug mažiau... Taigi, jei važiuosite pas močiutes Kalėdoms, atkreipkite dėmesį į jų turimas lėkštes ir mintyse sulyginkite su savosiomis, šiuolaikinėmis, „patogesnėmis“... Šis patarimas galioja ir pakuotėms... Labai gerai pamenu, kai su savo mylimu seneliu eidavome į parduotuvę ir pirkinius parsinešdavome tinkliniame krepšelyje, kurio turinį - pieną, pusę duonos kepaliuko ir grietinės mažą stiklinį indelį - galėjo matyti visi kaimynai... Tiek grietinė, tiek pienas buvo uždaryti skirtingų spalvų folijos dangteliais. Dabar lentynos lūžta nuo gausybės spalvų, dydžių, formų pasirinkimo, atrodo, svaigsta galva nuo įvairovės ir norisi visko visko, ir dar šiek tiek... Sunkiai įsivaizduoju, kaip dabar reikėtų pėstute parsinešti produktus tuo tinkliniu krepšeliu, net ir kasdieniam vartojimui, jau nekalbant apie Kalėdas.

Kita, mano galva, Kalėdų ir visų didžiųjų švenčių bėda - tai įmantrių patiekalų gamyba... Aš pati nepamenu, bet mama sakė, kad  buvo 3-5 kulinarinės knygos, kurias skaitė ir pagal jas gamino, o dabar... Begalė knygų, interneto portalai lūžta nuo receptų, o šeimininkės gamina, ruošiasi.... Kadangi reta iš jų prieš Kalėdas pjauna kiaulę, doroja, visą laiką gali skirti kulinarinių ir konditerinių gėrių gamybai ir, aišku, ne kelias porcijas gamina, bet būtinai daugiau, kad užtektų...

Beje, dr. Brianas Wansinkas aukščiau minėtoje knygoje aprašo tyrimą, kuriuo nagrinėja suvalgomo maisto kiekį priklausomai nuo to, keli žmonės prie stalo sėdi. Pasak jo, mažiausiai žmogus suvalgo valgydamas vienas. Tad atkreipkite dėmesį ir būkite budrūs, kai kartu su Jumis valgo vienas draugas, Jūsų suvalgomo maisto kiekis padidėja 25 procentais, kai su Jumis valgo 3 draugai, Jūs suvalgote 50 procentų daugiau, o kai yra prie vieno stalo daugiau nei 7 valgytojai, suvalgomo maisto kiekis gali išaugti iki 90 procentų nuo to, kiek suvalgytumėte vienas.

Kadangi greičiausiai dauguma iš mūsų (kurie liks Lietuvoje ir nesirinks kitos didžiųjų švenčių šventimo alternatyvos) šias Kalėdas sėdės prie didesnio ar mažesnio stalo, siūlau atkreipti dėmesį į lėkščių dydžius, valgytojų skaičių ir valgymo greitį kompanijoje, nes, pasirodo, sėdintys ir valgantys šalia lemia valgymo greitį, prie kurio mes linkę prisitaikyti, tad susirinkus prie šventinio Kūčių ir Kalėdų stalo, geriau sėsti tarp lėtavalgių :)))) 

2014 m. gruodžio 7 d., sekmadienis

Išmokime mėgautis gera nuotaika

Iš Maureen Gaffney knygos "Klestėjimas" ("Flourishing")

Norėdami, kad gera nuotaika truktų ilgiau, kartais galite pasiduoti pagundai apie ją galvoti ar analizuoti, kodėl dabar esate tokios geros nuotaikos.

Nedarykite to.

Egzistuoja vienas klausimas, kuris beveik garantuotai sugadins gerą nuotaiką, ir tas klausimas yra "Kodėl negali visada taip būti"? Pastebėsite, kad iš karto prisiminsite visas priežastis, kodėl tai neįmanoma.

Deja, ypač moterys yra linkusios užduoti šį klausimą tuomet, kai po sunkaus laikotarpio pagaliau pasitaiso santykiai su artimu žmogumi. Tai neišvengiamai primena tiek pačiai moteriai, tiek partneriui apie visa tai, dėl ko ir kilo neseniai pasibaigęs konfliktas.

Tačiau jūs galite išmokti mėgautis gera nuotaika.

Mėgavimasis iš esmės reiškia, kad mes visiškai išgyvename akimirką ir džiaugiamės ja. Mėgavimasis yra artimas dėkingumui ir, deja, didele dalimi mes esame praradę šį gebėjimą, mat nuolat sukamės nesibaigiančių darbų ir kitokių užsiėmimų rate. Tačiau šį gebėjimą verta nuolat lavinti.

Jeigu kalbėsime apie mane, tai aš stengiuosi mėgautis ir dabarties akimirkomis, ir tais momentais, saugomais atmintyje, kurie man primena apie neišsemiamą gyvenimo dosnumą: pavyzdžiui, tai, kad mano vaikai myli mane be jokių pastangų ar mūsų vasaros išvykas su draugais į Vakarų Airiją, kai kopiame į kvapą gniaužiančio grožio kalvas ir kartais šokame virtuvėje grojant "The Eagles" muzikai.

Tai grynos palaimos akimirkos, kurias noriu išsaugoti amžinai.

Mažą malonumą visuomet galime patirti pasitelkę savo penkis pojūčius. <...> Kartais aš stengiuosi į ką nors įsižiūrėti ar įsiklausyti taip, tarsi tai matyčiau arba girdėčiau pirmą arba paskutinį kartą. Tuomet tai, į ką žiūrite, atsiskleidžia tiesiog stebuklingu būdu. Matote ir girdite kaip niekad anksčiau.

Pavyzdžiui, pamėginkite įsivaizduoti brangaus žmogaus veidą. Žiūrėdami į šį pažįstamo veido vaizdinį atmintyje pastebėsite, kad kai kuriuos bruožus matote aiškiai, o kiti lieka neryškūs, tarsi išsilieję. Juos prisiminti bus sunku.

Pažvelkite į gerai pažįstamą veidą naujai.

Kartą taip apžiūrėjau abu savo vaikus: žvelgiau į jų veidų formas, jų rankas, kaklo linkį, judesių ypatumus. Tai sukėlė didžiulė jausmų bangą - meilę, pasididžiavimą, dėkingumą.

Kad ir kas dar sukosi mano galvoje, ši jausmų banga viską nuplovė. Ir šis vaizdinys išliko mano galvoje. Jis visada prieinamas ir visuomet kupinas malonumo, kad ir kokia būtų mano nuotaika.