2015 m. vasario 28 d., šeštadienis

Kviečiame į seminarą: “Dėmesingas valgymas”

Dėmesingas valgymas: lieknėkite formuodami naujus įpročius

Trokštate sulieknėti? Jaustis geriau ir atrodyti gražiau? Ilgam ir jau šį pavasarį?

Dėmesingas valgymas: lieknėkite formuodami naujus valgymo įpročiusAteikite į 8 savaičių trukmės praktinius lieknėjimo mokymus, paremtus visame pasaulyje labai populiaria ir moksliniais tyrimais pagrįsta kognityvinės elgesio terapijos metodika. Čia išmoksite, kaip iš esmės pakeisti įsisenėjusius įpročius, trukdančius sulieknėti, sužinosite, kaip psichologijos ir medicinos mokslų pagalba galite kartą ir visiems laikams subalansuoti kūno svorį.

Mokymai Jums naudingi, jeigu:

  • Turite viršsvorio ir norėtumėte sulieknėti;
  • Esate linkę dažnai persivalgyti, o kartais – nevalgyti nieko;
  • Esate linkę dažnai užkandžiauti
  • Išbandėte įvairias dietas, bet negavote norimo rezultato;
  • Pastebite, jog dažnai valgote ne dėl alkio, o kai esate apimti emocijų ar kitų būsenų (nerimo, įtampos, nuobodulio, persidirbote, ką nors švenčiate);
  • Pavalgius jaučiate kaltę, nusivylimą savimi, bejėgiškumą;
  • Norite pradėti sveikiau maitintis;
  • Turite kitų sulieknėti trukdančių valgymo ar gyvenimo įpročių ir norite juos pakeisti.

Pratybų metu dalyviai išmoks:

  • Moksliniais tyrimais pagrįstų šiuolaikinių valgymo ir apetito kontrolės įgūdžių;
  • Naujausių kognityvine ir elgesio terapija pagrįstų psichologinių metodikų, padedančių sureguliuoti kūno svorį ir užtikrinti sveiką mitybą;
  • Šiuolaikinės medicinos siūlomų sveikos, kūno svorį reguliuojančios ir lėtinėms ligoms, tame tarpe ankstyvam senėjimui kelią užkertančios mitybos įgūdžių;
  • Praktinių intuityvaus ir meditacinio valgymo/maitinimosi principų;
  • Atpažinti valgymo įpročius, trukdančius sulieknėti;
  • Pakeisti šiuos įpročius naujais, padedančiais tikslą pasiekti;
  • Išsiaiškinti, kokias emocijas reguliuojate maisto pagalba;
  • Kaip susidaryti racionalų lieknėjimo planą ir jo laikytis;
  • Kaip grįžti į „doros kelią“ nukrypus nuo plano;
  • Kaip ir ką atsakyti maisto siūlytojams jų neįžeidžiant;
  • Kitų lieknėjant naudingų įgūdžių.

Dėmesingas valgymas

Mokymus ves:

Reda Rizgelytė – Viskontienė, Lietuvos psichologų sąjungos narė, estetinės medicinos centro „Jaunatvės namai“ psichologė, klinikinės psichologijos kvalifikacinį magistro laipsnį įgijo Vilniaus universitete. Psichologė veda psichoedukacines grupes, konsultuoja individualiai bei taiko kognityvinę ir elgesio terapiją, dalyvauja projektuose, rengia straipsnius bei publikacijas psichologinėmis temomis.
Rosita Kanapeckaitė, Lietuvos psichologų sąjungos narė, organizacinės psichologijos kvalifikacinį magistro laipsnį įgijo Vilniaus universitete. Psichologė darbe taiko kognityvinę ir elgesio terapiją, taip pat yra baigusi specialius Kognityvinės elgesio terapijos mokymus psichologams dirbantiems su svorį reguliuojančiais klientais (AronoBeko institute JAV).
Julius Neverauskas, medicinos mokslų daktaras, gydytojas psichoterapeutas, LSMU Elgesio medicinos instituto mokslo darbuotojas ir kognityvinės ir elgesio terapijos podiplominių studijų kurso vadovas, Lietuvos senėjimo prevencijos medicinos asociacijos prezidentas, Lietuvos kognityvinės ir elgesio terapijos draugijos viceprezidentas.

Kursą sudaro:

  1. 8 praktiniai grupiniai užsiėmimai, vykstantys vakarais kartą per savaitę. Vieno užsiėmimo trukmė 3val. grupėje (apie 10 žmonių)
  2. Dvi individualios konsultacijos: viena prieš užsiėmimus, o antroji – pabaigus visą kursą. (Konsultacijos trukmė 50 min.)
  3. Viena sveikatingumo diena – visos dienos užsiėmimas (7 val.).
Baigus kursą bus galimybė lankyti palaikomąsias grupes reguliariai pagal poreikį (kartą per savaitę/kartą per mėnesį).

Kaip vyksta priėmimas į grupę?

Prieš grupinius užsiėmimus kiekvienas dalyvis turės atvykti į individualią konsultaciją su psichologe. Konsultacijos metu bus aptariami patiriami sunkumai, ar ši grupė gali būti naudinga juos sprendžiantbei galimi alternatyvūs šių sunkumų sprendimo būdai. Pirmosios konsultacijos metu nusprendus, kad kursas netinka ir radus alternatyvių sunkumų sprendimo būdų, už ją mokama kaip už pirminę individualią psichologo konsultaciją – 23 eurus. Kitais atvejais konsultacijos kaina įeina į bendrą kurso kainą. Jeigu po konsultacijos dalyvis apsisprendžia grupę lankyti, jis per keletą dienų turėtų sumokėti visą kurso kainą (179euru) arba pusę jos. Taip garantuojama vieta grupėje.

Kokio amžiaus dalyviai susirenka į grupę?

Grupė skirta suaugusiam bet kokio amžiaus žmogui.

Kam netinka grupė?

Grupė netinkanervine anoreksija sergantiems asmenims, taip patturintiems ar kada nors turėjusiems psichozinių sutrikimų.

Kas vyksta užsiėmimo metu?

Užsiėmimų metu norimas rezultatas siekiamas derinant teorinį ir praktinį/patyriminį mokymąsi. Daug dėmesio skiriam praktinių įgūdžių formavimui ir stiprinimui bei naujoms patirtims. Tarp užsiėmimų skatinama praktikuotis savarankiškai, kad seminaro metu išmokti dalykai įsitvirtintų ir norimas tikslas būtų pasiekiamas kuo greičiau.

Kur ir kada vyks užsiėmimai bei kokia jų kaina?

Grupės užsiėmimai vyks Vilniuje, miesto centre.
Planuojama grupės pradžia 2015 m. kovo mėn. 26 d., o pabaiga gegužės 14d. Užsiėmimai vyks kartą per savaitę (ketvirtadienio vakarais).
Individualios konsultacijos vyks kovo 4-10 d. Konkretų laiką sutarsite paskambinę telefonu (8657) 58144.

Viso kurso kaina – 179 eurai

Registracija ir informacija

Užsiregistruoti galite parašydami laišką elektroniniu paštu vilnius@jaunatvesnamai.lt arba paskambinę telefonu (8657) 58144.

Dėmesio! Pirmiems penkiems užsiregistravusiems dalyviams taikoma 20 eurų nuolaida nuo bendros kurso sumos.

2015 m. vasario 16 d., pirmadienis

Bausti, negalima pasigailėti?

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje amerikiečių psichologas B.F. Skineris pastebėjo, kad gyvūnai išmoksta reguliuoti savo elgesį atsižvelgdami į jo pasekmes. Jeigu atliktas veiksmas sukelia malonias pasekmes (pavyzdžiui, žiurkei paspaudus svirtelę, iškrenta gabalėlis maisto), gyvūnas bus linkęs šį veiksmą kartoti, o jeigu nemalonias - jo vengti. Tarkime, jeigu prisilietusi prie tam tikros vietos, žiurkė pajus elektros srovę, tos vietos ji pradės saugotis. B.F. Skineris šį savo atrastą gyvūnų mokymosi mechanizmą pavadino operantiniu sąlygojimu. Mokslininko atrasti ir aprašyti operantinio sąlygojimo dėsniai žinomi visame pasaulyje, daug prirašyta ir teberašoma apie tai, kokie veiksmingi jie gali būti auklėjant vaikus ir formuojant kiekvieno žmogaus (taip pat ir savo) pageidautiną elgesį bei mažinant nepageidaujamo elgesio apraiškas.

Tačiau šį kartą noriu parašyti apie šiek tiek kitokį elgesio formavimo būdą - apie bausmes. Apgalvotas ir neapgalvotas. Apie tokias, kurios iš tiesų yra sąmoningos ir skirtos elgesiui formuoti, ir apie tokias, kurios greičiau yra tiesiog baudėjo būdas emociškai "išsikrauti" (nukreipiant savo neigiamas emocijas į kitus arba į save patį.)

Kaip manote, ar patyrę nesėkmę, kuri bent iš dalies buvo nulemta jūsų paties (ar pačios) veiksmų, turėtume save kurį laiką barti, kritikuoti ir jaustis blogai? Spėju, kad mūsų visuomenėje yra gana nemažai žmonių, kurie į šį klausimą atsakytų teigiamai. Ir ne tik mūsų. JAV psichologė, valios reiškinio tyrinėtoja Kelly McGonigal rašo, kad nemažai daliai žmonių yra būdinga manyti, jog jeigu patyrę nesėkmę save stipriai kritikuosime ir barsime, mūsų valia taps stipresnė. Deja, moksliniai tyrimai rodo, kad yra visiškai priešingai! Pernelyg stipri savikritika mus demotyvuoja, slopina pasitikėjimą savimi ir galiausiai atima tiek norą, tiek energiją, kurios reikia, kad įgyvendintume norimus pokyčius. Tai nereiškia, kad mes neturime pripažinti klaidos ir priimti fakto, kad ji įvyko, bei pasimokyti iš to, tačiau savęs kritikavimas, savigrauža ir nenoras sau atleisti valią ne stiprina, o silpnina.

Įsivaizduokime žmogų, kuris stengiasi pakoreguoti savo gyvenimo būdą, sveikiau valgyti ir daugiau judėti. Jeigu toks žmogus nori ilgalaikio pokyčio ir ilgalaikių rezultatų, jam ar jai labai svarbu išmokti gerai su savimi elgtis tais kartais, kai neišvengiamai patirs nesėkmę, t.y. suvalgys neplanuoto maisto arba praleis planuotą treniruotę. Jeigu nemokėsime sau atleisti už klaidas, jeigu sugaišime begales laiko dėl jų grauždamiesi, ne tik daug lėčiau judėsime pirmyn, bet ir rizikuosime visai pasiduoti, nusivilti savimi ir nuspręsti, kad šie pokyčiai "ne mums". 

Kai barame save už nesėkmę, kuri mums jau ir taip (labai) nemaloni, esame panašūs į mamą, kuri, vaikui pagriuvus ir verkiant (jis jau susimušė, jam jau skauda), dar piktai bara jį (ar ploja per užpakalį) už tai, kad per greitai bėgo. Jau pats pargriuvimas vaiką pamokė, kad geriau bėgioti lėčiau, ir piktas barimasis (ypač, jeigu jis kartojasi) greičiau gali būti ne auklėjimo priemonė, o ženklas, kad mamai svarbu mokytis geriau valdyti savo emocijas. 

Beje, dalis mano klientų, ypač tų, kurie turėjo linkusius kritikuoti ir bausti tėvus, su šiuo teiginiu, ko gero, nesutiktų. Jie sakytų, kad tiek vaikus, tiek vėliau save patį bausti svarbu, nes tik tuomet atsiminsime, kad taip elgtis negalima. Iš kur gi kyla toks stiprus tikėjimas griežto savęs barimo ir baudimo nauda? 

Amerikiečių psichoterapeutas, buvęs kognityvinės terapijos kūrėjo Aarono Becko studentas Jeffrey Young prieš maždaug 20 metų pradėjo plėtoti kognityvinės terapijos atmainą, kuri vėliau buvo pavadinta schemų terapija (angl. Schema Therapy). Jis pastebėjo, kad žmonėms, kurie turi ilgalaikių problemų (pavyzdžiui, daug metų nori, tačiau negali užmegzti juos tenkinančių santykių (ar nuolat užmezga destruktyvius), negali rasti ir išlaikyti juos tenkinančio darbo, nejaučia pasitenkinimo gyvenimu, negali realizuoti savo galimybių ir t.t.) dažnai yra būdingi nuolat atsikartojantys ir nepasiduodantys pokyčiams mąstymo, jausenos ir elgesio modeliai, vadinami schemomis. Iki šiol Jeffrey Young yra aprašęs 18 schemų, apie jas galima pasiskaityti, pavyzdžiui, čia. Viena iš jo aprašytų schemų - baudimo schema. Žmonės, kuriems būdinga ši schema, paprastai būna augę su bent vienu iš tėvų, kuriems buvo būdingas kontroliuojantis elgesio stilius ir kontroliuojama buvo pirmiausiai per griežtas bausmes ir bausmių baimę. Jeigu ši schema po truputį tampa mūsų mąstymo dalimi, mes galime būti linkę griežtai vertinti ir kritikuoti tiek save, tiek kitus žmones, nuolat pastebėti tiek kitų, tiek savo trūkumus ir netobulumus bei tikėti, kad kiekviena klaida verta griežtos bausmės. Paprastai kritiški ir baudžiantys tėvai teigia (ir dažnai tiki), kad taip elgiasi vaikų labui. Kai vaikai perima šį elgesį ir taip elgiasi jau su savimi (ar su savo vaikais), jie gali perimti ir šį "paaiškinimą", kam toks griežtumas ir "kietumas" reikalingas. Tačiau, kaip matėme, jau prieš daug dešimtmečių B.F. Skineris nustatė, kad net gyvūnams daugeliu atvejų pakanka tiesiog pamatyti savo elgesio pasekmes, kad atitinkamai jį keistų. Žiurkės nereikia mušti, jeigu ji patyrė elektrošoką - ji jo vengs ir taip.    

Neseniai šia tema diskutavome ir su Juliumi (med. dr. J. Neverausku), ir man pasirodė labai graži jo mintis apie tai, kad verta savęs paklausti, kokie norime sau būti teisėjai - ar visada griežti ir skiriantys maksimalias bausmes (arba iš viso savo "repertuare" turintys tik vieną - mirties - bausmę), ar lankstūs, išmintingi, atsižvelgiantys į aplinkybes ir geranoriški? Taip pat gal verta nuolat prisiminti, ir kokį tikslą turime skirdami sau vieną ar kitą "nuobaudą" - ar tikrai norime save paskatinti keistis, ar tiesiog jaučiame "pareigą" save priversti jaustis blogai? Nes jeigu kas nors kada nors mums šią pareigą "padovanojo", tačiau apsisprendžiame, kad mums jos jau nebereikia, galime tiesiog atsisakyti toliau ją vykdyti. Taip padarysime paslaugą ne tik sąu, bet ir kitiems žmonėms: galbūt savo vaikams, galbūt draugams, kolegoms ar kitiems žmonėms, kurie, matydami mūsų geranoriškesnį elgesį su savimi, tikėtina, ir patys bus linkę dažniau taip elgtis.             


2015 m. vasario 8 d., sekmadienis

Smegenys jums gerokai meluoja apie tai, kur slypi laimė

Kaip reaguotumėte, jeigu kažkas jums pasakytų, kad nėra taip svarbu, ar gausite tai, ko norite, ar negausite, nes tai ne kažin kiek paveiks jūsų savijautą ir pasitenkinimą gyvenimu? Ir dar patikslintų, kad kalba ne apie kokias nors smulkmenas, bet apie dalykus, kuriuos dauguma laiko svarbiais - partnerio, profesijos pasirinkimą, finansinę padėtį ir t.t.?

Spontaniškai ko gero norėtųsi atsakyti, kad tai - absurdas. Kaip gali būti, kad ir susituokę su norimu partneriu, ir jį praradę (pavyzdžiui, jo palikti), jaustumėmės vienodai? Argi įmanoma, kad maždaug panašiai jaustumėmės ir tuomet, jeigu dirbtume mėgstamą darbą, ir jeigu užsiimtume tuo, ko nelabai norime daryti? Ir kas gali patikėti, kad patirtume maždaug tiek pat gyvenimo džiaugsmo ir galėdami visiškai finansiškai nesivaržyti (pirkdami, ką norime, atostogaudami, kur norime), ir jeigu nuolat tektų rūpintis, kaip sudurti galą su galu?

Gali būti, kad mūsų savijauta šiais patrauklesniais ir mažiau aptraukliais atvejais šiek tiek skirtųsi, tačiau daug mažiau, nei mums atrodo. Pasak JAV Harvardo universiteto psichologijos profesoriaus Dan'o Gilbert'o, žmogaus gebėjimas įsivaizduoti ateitį ir prognozuoti, kaip jaustumėmės vienoje ar kitoje situacijoje, viena vertus, suteikia mums daugybę galimybių, tačiau svarbu žinoti ir tai, kad jis toli gražu nėra toks patikimas, kaip mums atrodo! Pavyzdžiui, ar patikėtumėte, kad vidutiniškai žmogaus, laimėjusio loterijoje keletą milijonų JAV dolerių, pasitenkinimas gyvenimu po metų nuo laimėjimo nesiskiria nuo bendros populiacijos vidurkio, t.y. nuo tų, kurie nieko nelaimėjo? Būtent tai rodo tyrimų duomenys, kurie taip pat rodo ir dar labiau neįtikėtiną dalyką: pasirodo, kad vidutinis žmogaus, kuris patyrė sužalojimą ir tapo neįgalus, po metų nuo traumos savo gyvenimu irgi yra patenkintas maždaug tiek pat, kaip ir vidutinis įgalus žmogus! (Žinoma, galbūt Vakaruose gerokai daugiau dalykų pritaikyti neįgaliesiems, bet vis dėlto.)    

Taigi, kodėl mums atrodo, kad gavę tai, ko norime, būsime labai (ir ilgai) laimingi, o negavę labai (ir ilgai) liūdėsime, jeigu taip nėra? Kodėl kartais galime netgi atsižadėti svarbių vertybių ir principų, kad tik gautume tai, ko norime? Ko gero, taip yra todėl, kad  kai mes spėjame, kaip jausimės, jeigu mūsų svajonės išsipildys, ir kaip - jeigu ne, mes neatsižvelgiame į dar vieną unikalų smegenų ypatumą - gebėjimą gaminti laimę.

Tyrimai rodo, kad kai mes padarome pasirinkimą (ir ne tiek svarbu, ar pasirinkome patys, ar kažkas nusprendė už mus, svarbu, kad priimtume situaciją kaip galutinę ir nekeičiamą), mūsų smegenyse pradeda vykti procesai, dėl kurių mums mūsų situacija ima atrodyti vis patrauklesnė.

Sunku patikėti? Galbūt, nes mes įpratome manyti, kad būtent laisva valia ir galimybė turėti kuo daugiau pasirinkimų suteikia mums džiaugsmo ir laimės, tačiau Dan'o Gilbert'o tyrimai ir vėl rodo ką kita. Šis mokslininkas, pavyzdžiui, atliko tyrimą su Harvardo universiteto studentais, lankiusiais tradicinės fotografijos kursą. Kurso pabaigoje jie galėjo išsirinkti po du labiausiai patikusius savo nufotografuotus kadrus ir iš jų buvo pagamintos popierinės aukštos kokybės nuotraukos. O tuomet studentai išgirdo, kad galės pasilikti tik vieną iš jų, mat kita turės likti universitetui kaip įrodymas, kad fotografijos kursas tikrai vyko. Visi studentai galėjo laisvai pasirinkti, kurią nuotrauką norės pasilikti, o kurią atiduoti, bet pusei buvo pasakyta, kad paskui, jeigu norės, galės persigavoti ir nuotraukas sukeisti, o kitai pusei - kad nuotraukos bus iš karto išsiųstos į Europą ir jų pakeisti nebus galima. Po kelių dienų visi studentai įvertino, kiek jie patenkinti savo pasilikta nuotrauka. Tie, kuriems buvo pasakyta, kad nuotraukų pakeisti jau nebus galima, buvo gerokai labiau patenkinti ta nuotrauka, kurią pasiliko! Mat jų smegenys, laikydamos, kad situacijos pakeisti jau negalima, pradėjo sintetinti laimę, ir taip pasiliktoji nuotrauka tapo patrauklesnė. Šį smegenų gebėjimą D. Gilbert'as vadina smegenų imunine sistema, kuri leidžia mums prisitaikyti prie įvairių, ne visada pageidaujamų pokyčių ir vis tiek gerai jaustis. O pasirinkimo turėjimas ir nuolatinės abejonės šiuo atveju kaip tik veikė neigiamai, nors daugumai mūsų, ko gero, atrodytų, kad turėtų būti atvirkščiai. Tad jeigu kartais, jau padarę pasirinkimą, dar norite pasilaikyti ir "atsarginį" variantą, jeigu kartais persigalvotumėte, turėkite omenyje, kad tai jums gali trukdyti iš tiesų mėgautis tuo, ką pasirinkote!

Kad patikrintų, kiek šis efektas yra nulemtas mūsų sąmoningo žinojimo apie padarytą sprendimą (ir, pavyzdžiui, nenoro pripažinti, kad suklydome), D. Gilbert'as atliko eksperimentą su žmonėmis, turinčiais trumpalaikės atminties sutrikimų. Šie žmonės galėjo prisiminti savo vaikystės įvykius, tačiau tuoj pat pamiršdavo tai, ką veikė prieš keletą minučių. Tyrėjai šių žmonių paprašė pasirinkti, kuri Monė reprodukcija jiems labiau patinka. Viena reprodukcija sulaukė daugiau simpatijų, nei kita. Tuomet tiriamiesiems buvo pasakyta, kad tos reprodukcijos, kuri jiems labiau patiko, kopijos jau baigėsi, tačiau rytojaus dieną jie galės gauti mažiau patikusios reprodukcijos kopiją. Kadangi šių žmonių atmintis buvo sutrikusi, kitą dieną jie neprisiminė nei tyrėjų, nei matytų reprodukcijų, tačiau ką gi jūs manote - kaip patrauklesnę jie įvertino tą reprodukciją, kurios kopija jiems buvo pažadėta dovanų! (Skanba tikrai neįtikėtinai, tačiau šie duomenys gauti iš vieno iš labiausiai vertinamų pasaulio universitetų!) Taigi, šis procesas, kuomet smegenys mums "pagražina" padarytą pasirinkimą, nėra nulemtas sąmoningo žinojimo, tai kur kas sudėtingesnis reiškinys, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Taigi, kaip sako D. Gilbert, nors natūralu, kad vieni dalykai mums atrodo patrauklesni, nei kiti, ir normalu, kad turime tikslų, kažin, ar verta jų siekti desperatiškomis priemonėmis, nes ta euforija, kurią įsivaizduojame pajusiantys, kai juos pasieksime, greičiausiai nebus tokia intensyvi ir netruks taip ilgai, kaip tikimės. Taip pat galbūt nereikia ir taip labai baimintis nepageidaujamų situacijų, kurias vaizduotė gali nupiešti itin atstumiančiomis spalvomis, nes mūsų smegenys turi daugiau galimybių padėti mums prie jų prisitaikyti, nes mes įsivaizduojame. :)

2015 m. vasario 4 d., trečiadienis

Atidėjimo džiaugsmas

Man, kaip ir daugumai žmonių, darbų ar sprendimų atidėliojimas nėra padaręs nieko gero, tačiau kartais vieno ar kito dalyko atidėjimas gali išeiti ir į naudą.

Tikriausiai dauguma žino amerikiečių psichologo Walterio Mischelio zefyrų eksperimentą, atliktą Standfordo universitete. Jo metu darželinukams buvo pasiūlyta suvalgyti vieną zefyrą arba palaukti, kol tyrėjas grįš ir gauti dar vieną. Tame tyrime vaikai elgėsi įvairiai: vieni suvalgė zefyrą, kiti išlaukė ir gavo du. Mokslininkai tyrė, kiek vaikai turi valios išlaukti taip trokštamo dalyko.

Tyrimas tuo nesibaigė – praėjus kuriam laikui po eksperimento mokslininkai susisiekė su tirtų vaikų tėvais, mokytojais ir jais pačiais bei paprašė įvertinti vaikų pasiekimus. Pasirodo, kad tie vaikai, kurie sugebėjo išlaukti, kol sugrįš tyrėjas, buvo daug daugiau pasiekę, nei tiek, kurie nieko nelaukę suvalgė vieną zefyrą.

Mokslininkai pateikia išvadą, jog vaikai, kurie mokėjo išlaukti ir atidėti savo trokštamą dalyką į šoną tam, kad gautų dar didesnę naudą (o kartu ir malonumą), sugebėjo įveikti įvairias kliūtis gyvenime, buvo laimingesni ir sėkmingesni, jų mokyklos baigiamųjų egzaminų rezultatai buvo aukštesni, jie turėjo mažiau antsvorio.

Nors šis tyrimas yra sulaukęs kritikos dėl per mažos tiriamųjų imties, jis vis tiek leidžia pažvelgti, kas slypi po trokštamo dalyko atidėjimu.

Atidėti kažkuriam laikui tai, ko trokšti, kad gautum dar daugiau ateityje, atrodo paprastas dalykas, tačiau daugumai mūsų tai yra sudėtinga, o kartais ir neįveikiama užduotis. Dažnas iš mūsų sunkiai atsispiriame ant stalo gulinčiam saldainiui ar keksiukui, pirmenybę vietoje sporto teikiame mėgstamam serialui, vietoje asmeninio tobulėjimo ar svarbios užduoties atlikimo – vakarėliui.

Kai pradėjau daugiau rūpintis savo mityba, nusprendžiau, kad per daug savęs nekankinsiu. Pradėjau valgyti taip vadinamą sveikesnį maistą, truputį sportuoti, tačiau noras suvalgyti ką nors saldaus ar nesveiko niekur nedingo. Turėjau rasti išeitį ir prisiminiau, kad mokslininkai yra atlikę ne vieną tyrimą, kurio išvadose teigiama, jog jei aš atidėčiau malonumą vėlesniam laikui, tai jo sulaukęs džiaugčiausi labiau. Laiko eksperimentams aš turėjau, tad ėmiau ir pabandžiau. Nusprendžiau, kad nesveiką maistą ir saldumynus valgysiu vieną dieną per savaitę ir valgysiu tiek, kiek telpa. Tokia diena pasirinkau sekmadienį. Pirmus kelis kartus buvo sunkoka iškentėti, tačiau dabar aš jaučiu tikrą malonumą laukdamas tos dienos. Dovanų gavęs skanių saldainių aš padedu juos į lentyną ir jau įsivaizduoju, koks smagus bus mano sekmadienis, kai aš juos valgysiu. Atėjus valgymo momentui tie saldainiai mano galvoje jau būna tiek kartų suvalgyti, kad kai aš juos valgau iš tikrųjų, jaučiu didžiausią malonumą. Taip būna ir su nesveiku maistu – aš juo mėgaujuosi (nors jis ir nesveikas). Šią dieną aš leidžiu sau valgyti viską, ką noriu.

Kitas dalykas, kurį pajutau sau įvedęs tokią taisyklę – kaltės jausmo nebuvimas. Anksčiau valgant nesveiką maistą ar tiesiog užėjus į greitojo maisto restoraną impulsyviai kiekvieną kartą jausdavau kaltę ir galvodavau, jog esu silpnavalis. Pradėjęs taikyti atidėjimą, kaltės nejaučiu, nes esu įsitikinęs, kad taip elgdamasis vieną dieną per savaitę kenkiu sau daug mažiau, nei saldumynus ar nesveiką maistą valgydamas impulsyviai.

Šį būdą sugalvojau ne aš – jis jau ne vieną kartą patikrintas tiek mokslininkų, tiek žmonių, norinčių ugdyti savo valią. Dauguma jų tvirtina, kad atidėjimas ko nors trokštamo jiems gyvenime atnešė tiek džiaugsmo, tiek naudos. Kaip sako knygų „Neribota galia“ ir „Pažadink savyje milžiną“ autorius Anthony Robbinsonas, „jei nepavyks, tai bent žinosite, kad šitai Jums neveikia“, tačiau jei pavyks, galbūt atrasite atidėjimo džiaugsmą. 
 

2015 m. vasario 1 d., sekmadienis

Mes esam mūsų smegenys




Neseniai perskaičiau knygą „Mes esam mūsų smegenys“ parašytą žymaus Nyderlandų mokslininko Dick Swaab. 2014m. Europos Neuropsichofarmakologijos kolegijos (ECNP) kongrese jis gavo 5 tūkst. eurų apdovanojimą už pasiekimus populiarinant mokslą. Trisdešimt minučių laukiau eilėje prie autoriaus dalijamų nemokamų knygos kopijų ir autografų. Skaityti buvo įdomu ir smagu. Dalinuosi mintimis iš knygos, kuri laiks nuo laiko man padeda prisiminti, kad nereikia per daug „užsipsichologizuoti“.
Jei manome, kad smegenys yra tik informacijos apdorojimo mašina, kompiuterio metafora joms apibūdinti nėra tokia ir bloga. Be to, jei žiūrėtume kaip dirba pagrindinės žmogaus smegenų sudedamosios dalys, būtent ši metafora pirmiausia ir ateitų į galvą. Smegenys sveria 1500 gramų ir jas sudaro 100 milijardų (10x1010) neuronų (apie 20 kartų daugiau, nei žmonių pasaulyje), dvigubai daugiau neuroglijos ląstelių (neuroglija yra centrinės nervų sistemos „jungiamasis audinys“) ir ne mažiau 1000 nervų ląstelėms susisiekti padedančių sinapsių. Nervinių skaidulų tinklas, jungiantis neuronus, siekia iki 100000 kilometrų. Šis milžiniškas ląstelių ir jų kontaktų skaičius dirba taip efektyviai, kad mūsų smegenys sunaudoja ne daugiau energijos nei 15 vatų lemputė. Michel Hofman apskaičiavo, kad visos smegenų energetikos išlaidos vienam asmeniui per visą jo gyvenimą, atsižvelgiant į dabartinę elektros kainą, būtų mažesnės nei 1000 eurų. Už tokius pinigus sunku įsigyti padorų kompiuterį, o ką jau kalbėti apie tokį prietaisą, kuris turėtų sudėtingas valdymo jungtis ir puikiai įrengtą vaizdo apdorojimo sistemą.
Virškryžminis branduolys (angl. nucleus suprachiasmaticus) yra mūsų smegenų laikrodis, jo dydis viso labo ½ mm3. To pilnai užtenka kontroliuoti visą mūsų dienos ir nakties ritmą (būdravimo/miego, valgymo, gėrimo, dauginimosi ir t. t.). Turėdami 3 milijonus kartų daugiau smegenų masės (1500 cm3) nei jos turi virškryžminis branduolys galime daug ką nuveikti. Mūsų protas yra milijardų tarpusavyje sąveikaujančių ląstelių produktas. Šia materialistine prasme materija neatstoja dvasios, tačiau pati dvasia yra materijos (smegenų ląstelių veiklos) produktas.
Sutrikimai gali atsirasti mūsų smegenų vystymosi metu ir vėliau gyvenime pasireikšti kaip psichinė ar neuro patologija, sutrikdyti nervų ląstelių hormonų gamybą. Mikroskopo pagalba galima pamatyti, kaip šizofrenija sergančio žmogaus smegenų vystymasis dar esant motinos įsčiose sutrinka maždaug ketvirtą su puse nėštumo mėnesį.  Šiuo metu pripažįstama, kad šizofrenija yra smegenų liga, kuri gali būti gydoma medicininėmis priemonėmis. Cituojant poetą Kees Winkler – “Jei aš neišgeriu savo tabletės, vis labiau tampu “šizo” nei “frenikas” (graikų kalboje skhizein ("išsiskirti") and phrēn ("protas"). Antidepresantai tapo tokiu sėkmingu medikamentu, kad šiuo metu eina kalba apie piknaudžiavimą šiais vaistais. Sergant vėžiu skausmas gali būti sumažinamas stimuliuojant smegenis elektrodais, kurie yra implantuojami tam tikroje smegenų vietoje, o jų veikimas valdomas paties paciento. Tokiu būdu panašios į opiumą medžiagos išsiskiria smegenyse ir skausmas tampa pakeliamas. Tokio pobūdžio stimuliacija gali būti naudojama drebuliui, kuris atsiranda dėl Parkinsono ligos, sumažinti, o taip pat aiškiai lokalizuotam galvos skausmui ar kompulsiniams veiksmams gydyti. Yra atrastas genas, kuris atsakingas už pernelyg didelę agresiją. Kažkur chromosomoje X yra genas, kuris gali padidinti homoseksualumo tikimybę. Tam tikri kompiuteriai gali parodyti smegenų sritis kurios aktvuojasi, kai mes skaitome, sprendžiame matematinius uždavinius, patiriame haliucinacijas ar esame įsimylėję. Priekinės smegenų dallies pažeidimai yra susiję su socialaus ir etiško elgesio sutrikimais (Anderson et al., 1999). Vaisiaus smegenų audinys gali būti persodintas gydyti Parkinsono liga sergantį pacientą. Vyksta spartus neuromokslų progresas.

Mūsų smegenys – unikali mašina 

Kompiuterio metafora msų smegenims apibūdinti tinka tik iš dallies. Kompiuterio sistemos nėra tokios plastiškos kaip smegenų. Mūsų smegenys yra gyvos ir dėl to nuolat keičiasi, ypač vystymosi metu. Viskas, ką mes darome ir stebime, mūsų smegenų sistemos vystymosi metu gali negrįžtamai paveikti nervų ląsteles. Mūsų aplinka stipriai veikia mūsų smegenų sandarą ir funkcijas vystymosi laikotarpiu. Štai kodėl žmonių smegenys skiriasi. Netgi  identiškų dvynių smegenys yra unikalios. Genetika yra tik maža dalis to, kas paaiškina smegenų formavimąsi  vystimosi laikotarpiu.  
Vaiko smegenų vystymuisi gimdoje įtakos turi streso hormonai, kurie išsiskiria moteriai jaudinantis nėštumo metu. Nėštumo metu vaisiaus smegenų vystymuisi įtakos turi ir kai kurių medikamentų, alkoholio ir nikotino vartojimas. Nėštumo metu rūkančių moterų vaikai gali būti agresyvesni ir linkę į nusikaltimus. Vystymosi metu smegenys gamina didelį kiekį ląstelių, kurios jungiasi viena su kita ir sudaro sistemą, atsakingą už įvairias funkcijas. Tokių sistemų susidarymo mechanizmas vadinamas „neuroniniu darvinizmu“. Smegenų konstrukciją nulemia ne tik tai, kaip vaikas mokosi  pažinti pasaulį, tačiau ir tai kokį pasaulį jis pažįsta, ką jis patiria ir regi. Smegenų formavimąsi veikia daugelis veiksnių, susijusių su ankstyvąja žmogaus patirtimi.  Šie veiksniai nulemia, kaip mes vėliau suvokiame save – kaip vyrą ar moterį (lyties faktorius) ir ar mūsų suvokiama lytis atitinka mūsų kūno kompoziciją. Transseksualumo  atveju vyrų smegenys turi moterišką struktūrą ir atvirkščiai. Smegenų struktūros charakteristikos lemia tai, kad žmogus save supranta kaip vyrą arba kaip moterį, nepriklausomai nuo genetinės lyties ar jo seksualinių organų lyties. Seksualinė orientacija taip pat nulemiama dar iki gimimo motinos  hormonams ir besivystančioms smegenų ląstelėms sąveikaujant tarpusavyje. Ši informacija užkoduojama neplastiškose smegenų struktūrose, todėl dar joks gydytojas „neišgydė“ transseksualo, manančio, kad jis turėjo gimti kitokios lyties nei yra dabar. Taip pat niekam nepavyko homoseksualaus asmens paversti heteroseksualiu. Per pirmuosius mūsų gyvenimo metus aplinka taip pat veikia smegenų dalių, atsakingų už kalbą, formavimąsi. Štai kodėl turime vieną gimtąją kalbą. Kai kuriose smegenų srityse naujų ryšių tarp nervų ląstelių užmezgimas vyksta iki mūsų 65 gimtadienio.  Kadangi visų žmonių mintys ir patirtys yra skirtingos, smegenys taip pat tampa skirtingos. Taip susiformuoja asmenybė. Mūsų smegenys kuria mūsų kultūrą ir kultūra atitinkamai lemia smegenų vystymąsi. Mes sukuriame savo unikalias smegenis – tampame asmenimis ir kartais netgi asmenybėmis. 

Laisva valia?  

Mūsų smegenys yra unikalios ir todėl mes galime sukurti unikalų eilėraštį, piešinį ar atlikti unikalų eksperimentą. Eccles mano, kad mokslininko kūrybiškumas įrodo esant laisvą. Bet tai tikrai neįrodo laisvos valios teorijos. 
Neatsitiktinai skirtingose pasaulio vietose labai kūribingi žmonės  padaro tuos pačius "unikalius" atradimus. Menas buvo “atrastas” prieš 35 tūkstančius metų maždaug tuo pačiu laiku Ardèche Prancūzijoje, Australijoje ir Afrikoje. Matyt, unikali žmogaus kūrybiškumo išraiška priklauso nuo smegenų vystymosi stadijos. Smegenys yra tarsi mašina, kurios veiklos rezultatą galėtume paaiškinti teoriškai, jei tik žitume visa smegenų sąrangą ir tai, kas į jas patenka. Tuomet galėtume pakankamai tiksliai prognozuoti elgesio rezultatus tam tikromis aplinkybėmis. Dėl neuroninių jungčių sudėtingimo ir individualių skirtumų tai padaryti yra be galo sunku, tačiau tai neįrodo, kad laisva valia egzistuoja. Žmonių grupės elgiasi taip nuspėjamai, kad laisva valia, atrodo, gali būti tik įsivaizduojama ir atsiradusi dėl to, kad tiek mūsų elgesys, tiek aplinka yra labai sudėtingi. Spinoza yra pasakęs „savo veiksmus žmogus suvokia, o priežasčių, kurios juos sukelia, nežino".  Ir todėl „kūdikis tikras, kad jis laisvai ieško pieno, supykęs vaikas – kad laisvai nori atkeršyti, o bailys – bėgti. Girtas įsitikinęs, kad jis laisvu sielos apsisprendimu kalba tai, ką vėliau išsiblaivęs norėtų atsiimti". Tai puikai iliustruoja teiginį, kad iš gyvenimo meniu galime pasirinkti, ką šiandien valgysime – mėsą, žuvį ar vegetarišką maistą, tačiau esminis klausimas, kada ir kiek valgome, yra nulemtas iš anksto. Sprendimas pradėti karą Šiaurės pusrutulyje dažniau priimamas vasaros metu, o Pietų pusrutulyje – žiemą.  Netoli pusiaujo šis sprendimas priklauso nuo sezono. Ir taip vyskta jau daugelį amžių.Ne "priežastis" arba "laisva valia", bet dienos šviesos kiekis arba temperatūra turi įtakos sprendimui pradėti karo veiksmus. Jeigu nėra laisvos valios, tuomet negali egzistuoti nei teisė, nei etika. Tačiau tai nėra argumentas prieš teisines bausmes, nes smegenys įtraukia bausmę kaip galimą pasekmę renkantis, kaip elgtis. Teisė priskiria laisvą valią žmonėms su sveikomis smegenimis. Yra žinoma, kad dėl pažeistos smegenų struktūros žmogaus ranka gali judėti  jam pačiam to nenorint (svetimos rankos sindromas). Tokie judesiai gali būti padaryti pacientui nesuvokiant ar neturint priežasties ranką valdyti. Pacientai, kuriems pažeista kairiojo ir dešiniojo pusrutulio smegenų jungtis ar medialinė frontalinė smegenų žievė, kartais nepripažįsta jiems priklausančios galūnės kaip savos.  Šios galūnės gali veikti nepriklausomai nuo savininko. Kartais galūnės gali netgi elgsti priešingai viena kitai, pavyzdžiui, viena ranka gali aprengti, o kita tuo pačiu metu pulti nurengti žmogų. Yra buvę atvejų, kai tokia “svetima” ranka griebė pacientui už gerklės ir bandė pasmaugti. Svetimos  rankos sindromas gali pasireikšti ir pacientams, kurie kenčia nuo kortikobazalinės degeneracijos, ligos susijusios su tam tikrų smegenų dalių išsigimimu (Biran ir Chatterjee, 2004). 
Teisė leidžia manyti, kad sveikos smegenys turi laisvą valią, tačiau ar kas nors gali pasigirti jog jo smegenys visiškai sveikos? Nuo pat gimimo smegenys susiduria su įvairiausiomis patirtimis, kurios jas gali negrįžtamai paveikti. Mūsų smegenų būklę nulemia smegenų mutacijos, įvykusios iki gimimo, ir DNR pokyčiai po to. Doreleijers (1995) nustatė, kad psichikos sutrikimai nuo 5 iki 7 kartų dažnesni nepilnamečiams teisės pažeidėjams nei to paties amžiaus vidutiniam jaunuoliui. Tokiu atveju, ar nusikaltusius jaunuolius iš tikrųjų galima laikyti atsakingais už savo veiksmus? Kiek “laisvi” ir “atsakingi” yra šie vaikai? Neretai vaikų tvirkintojai vaikystėje patys patyrė prievartą. Kiek “laisvi” jie yra nesirinkti tokio paties elgesio modelio? Kiek laisvos valios turi paauglys, kuriam per labai trumpą laiką reikia išmokti gyventi su suaktyvėjusiais lytiniais hormonais, keičiančiais beveik visų smegenų dalių funkcijas? Tai, kad galima nuspėti agresyvių savižudybių sezoniškumą, taip pat nepatvirtina laisvos valios įsikišimo ryžtantis nusižudyti. Po teroristės Ulrike Meinhof  savižudybės 1976 metais atlikti jos smegenų tyrimai rado aneurizmą, kuri dirgino migdolinį kūną (smegenų dalį, atsakingą už emocijas).  Operacijos metu buvo pažeista prefrontalinė žievė.  Tiek aneurizma, tiek operacijos padaryta žala galėtų paaiškinti kritiškos žurnalistės pasikeitimą ir virtimą teroriste.  Kiek jos valia tuomet buvo laisva? Ankstyvame amžiuje pažeista prefrontalinė žievė lemia socialinio ir moralinio funkcionavimo sutrikimus (vagystės, agresyvus elgesys) suagusiojo amžiuje.  Daugelis kitų smegenų ligų taip pat gali turėti įtakos agresyvaus ir nusikalstamo elgesio pasireiškimui. 
Nors yra nuomonių, kad seksualinė orientacija, kaip heteroseksualumas, homoseksualumas ar biseksualumas yra "pasirinkimas", tyrimai rodo, kad seksualinę orientaciją lemia dar besivystnčias smegenis nėštumo metu veikiantys genetiniai ir epigenetiniai faktoriai (hormonai, nėščiosios vartojami vaistai, stresas nėštumo metu). Homoseksualumas nebuvo pašalintas iš TLK-10 (Tarptautinė ligų klasifikacijos) iki 1992 metų. Iki tol žmonės nesėkmingai bandė "gydyti" homoseksualumą taikydami laisvės atėmimo bausmę, gydymą elektro šoku, pykinimą sukeliančiomis cheminėmiss medžiagos (apomorfinu), terapiją naudojant moteriškus hormonus (estrogenus), kastraciją ir religinį konsultavimą (Smitt et al., 2004). 
Antonio Damasio teigia, kad yra smegenų sritis, kuri teikia energiją, reikalingą  visoms mūsų veikloms atlikti: išoriniams (judėjimas) ir vidiniams (mintys ir motyvacija) veiksmams. Ta sritis yra priekinėje smegenų žievėje, o tiksliau – tai smegenų juostinis vingis. Francis Crick pastebėjo, kad ši sritis atsakinga už laisvą valią, bet tik ta prasme, kai valia pasireiškia, kaip iniciatyva. Crick pats kelia klausimą, kad galbūt mūsų valia tik atrodo laisva. 
Genetinis priklausomybių, agresijos ir seksualinės orientacijos pagrindas leidžia teigti, kad mūsų elgesys tam tikra prasme yra išanksto nulemtas (Neurokalvinizmas). Iš tiesų, baisiai nemalonu, jei jums liepia daryti kažką, kas aiškiai prieštarauja laisvam jūsų apsisprendimui. Tačiau tai visiškai nesvarbu tol, kol jums atrodo, kad elgiatės savo nuožiūra. Jei manote, kad skaityti šį strapsnį pasirinkote savo laisva valia, visiškai nesvarbu, kad šio sprendimo priėmimo kelias buvo iš anksto nulemtas ir nesunkiai nuspėjamas.   

Dėmesys savo valgymo įpročiams

Pastaruoju metu ruošdama medžiagą netrukus startuosiančiam "Jaunatvės namų" projektui, kurio pagrindinė idėja - sveika gyvensena ir valgymo įpročių keitimas, daug skaitau apie dėmesingą valgymą. Pats reiškinys, pratimas, ar kaip bepavadintume dėmesingą valgymą, daugumai praktikuojančiųjų „mindfulness“ žinomas, tačiau noriu pasidalinti keletu aspektų, kuriuos pati atradau naujai. 

Pagrindinis žingsnis kelyje į dėmesingą valgymą yra visgi dėmesys savo jau esamiems valgymo įpročiams, jų identifikavimui ir analizei.

Žmonės kasdienybėje savo valgymo įpročių dažnai nepastebi, dažnai mano jog „nieko nevalgo“ ir storėja. Retai kas kelia klausimus, kaip valgymo įpročiai formuojasi  ir kuo jo ar jos įpročiai skiriasi nuo draugo, kaimyno ar sesers. Dar rečiau žmonės rinkdamiesi maistą skaito mokslinius tyrimus, pagrindžiančius tam tikrų „sveikumo“ kanonų, eskaluojamų reklamos ir žiniasklaidos teiginiuose, pagrįstumą.

Visi mes turime sveikų ir nesveikų produktų sąrašus, bent mintyse, kuriais vadovaujamės. Vienas iš pirmųjų valgymo įpročių formavimosi etapų yra ankstyvojoje vaikystėje, kai tėvai savo įsitikinimus apie sveiko maisto reikšmę jų pačių gyvenime, atskirų produktų naudą bei sveikumą/nesveikumą tiek teoriškai, tiek praktiškai perduoda savo atžaloms. Mano nuomone, kiekvienas iš mūsų turime tam tikrų asociacijų, susijusių su maistu apskritai, ar konkrečiu patiekalu iš vaikystės. Aš asmeniškai ryškiausiai prisimenu avižinę košę, kurią valgiau ir tikrai šventai tikėjau, kad mano veido oda nuo jos bus visada lygi ir ypatingai graži. Taip pat mama buvo įtikinusi, kad gerti pieną yra labai sveika ir kai užaugsiu mano plaukai bus ilgi, stori ir nagai blizgės. Avižinė košė taip ir liko mano mėgstamųjų sąraše iki šiol, nežiūrint į tai, kad veido oda taip ir netapo tobula. Su pienu baigėsi liūdniau: plaukai taip ir neužaugo iki nugaros apačios, nes pradinėse klasėse, maždaug 1988-1990 metais mokykloje buvo vykdomas projektas, kurio nei tikslo nei priežasčių nepamenu, bet per pertraukas visi vaikai ėjo į valgyklą ir iš žydrų metalinių arbatinių buvo pilamas šiltas pienas į  pajuodusias nuo arbatos stiklines ir griežtai žiūrima, kad mokiniai išgertų.

Svarbus komponentas stebint asmeninius valgymo įpročius yra laikas. Ar visuomet esant formaliai pietų pertraukai mūsų organizmui reikia maisto, ar valgome dėl to, kad esant tikram fiziologiniam alkiui nebus galimybės, o gal kolegos ar bendramoksliai yra jau išalkę ir norėdami pabendrauti su jais tiesiog „prie to pačio“ pavalgome, nesigiliname į savo pojūčius, „nes vistiek reikės“...? Norėdami daugiau sužinoti apie savo valgymo įpročius laiko kontekste galime nesunkiai paeksperimentuoti ir esant galimybei eiti pietauti kitu laiku ar, tarkim, valandai ar dviem atidėti vakarienę.

Ankstesniame mano įraše „Kalėdų belaukiant“ minėtas valgymo psichologas Brian Wansink atliko tyrimą, kurio metu dvi grupes žmonių (turinčius viršsvorio bei normalaus kūno sudėjimo) kelias dienas stebėjo kambariuose, kur laikrodžiai skubėjo 2 valandomis. Tyrimo metu nustatyta, jog kovojantys su viršsvoriu maistą valgė jiems įprastu metu, tuo tarpu kontrolinės grupės (t.y. normalaus kūno sudėjimo) atstovai buvo linkę labiau įsiklausyti į savo kūno pojūčius.

Dar vienas svarbus dalykas ugdant dėmesingumą valgymo įpročiams -  pastebėti, kaip valgymo elgesį įtakoja vieta. Jei tenka lankytis viešo maitinimo įstaigose, galima stebėti savo pasirinkimus, ar, tarkim, tame pačiame restorane valgau dažniausiai tą patį, žinomą patiekalą, ar vis kitą ir su kuo tai susiję. Gali būti, kad visus išragavau ir likau prie labiausiai patikusių patiekalų, o gal kažkada valgiau su man svarbiu žmogumi (o jis šiuo metu toli)  ir noriu patirti kažkada išgyventa emociją.

Kai pradėjau domėtis valgymo psichologija, pastebėjau, kad grįžus namo, pas tėvus, visiškai nesvarbu koks metų ar paros metas, koks mano alkio lygis ir prieš kiek laiko paskutinį kartą valgiau, iškart kaičiu arbatinį ir geriam arbatą ir kažką valgom. Dar vienas įprotis, susijęs su vieta - kino teatras ir spraginti kukurūzai. Ar galėtų būti taip, kad visi, valgantys kukurūzus filmo metu, yra išalkę ir nori būtent kukurūzų? Greičiausiai ne, bet vienaip ar kitaip kiekvienas iš mūsų turime savo individualius valgymo įpročius ir įsitikinimus apie maistą, kuriuos galime stebėti, o esant poreikiui keisti bei prisiminti, kad norime to ar ne, visada didelė tikimybė, kad juos perims mūsų vaikai.

Jei valgyti dėmesingai būtų taip paprasta ir lengva, šio įrašo gal ir nebūtų. Tačiau mažai kam lengva ir įprasta nuolat valgyti tik sėdint, išjungus televizorių, telefoną bei kompiuterį, kiekvieną kąsnį kramtyti trisdešimt ir daugiau kartų bei įsiklausyti į savo organizmo poreikius, o kasdien valgomą avižinę košę kaskart ragauti kaip pirmą sykį. Jeigu tai būtų įprasta, tuomet ir klausimas „kaip numesti svorio?“ nebūtų populiariausias Google paieškų laukelyje 2014 metais. Bet yra taip, kaip yra. Ir šiandien (kai mirštama nuo nutukimo sukeliamų ligų gerokai dažniau nei nuo bado), ryt ir kada tik norime galime atkreipti dėmesį į tai, ką laikome sveiku maistu, su kuo tai siejame, ir kaip mūsų valgymą įtakoja vieta (vietos) bei laikas.