2010 m. sausio 31 d., sekmadienis

Parafilijos ir seksualinė prievarta. 6-asis Baltijos šalių biologinės psichiatrijos simpoziumas

Simpoziumas vyks 2010 m. balandžio 23-24 d. Palangoje, Kauno medicinos universiteto Psichofiziologijos ir reabilitacijos institute.
Preliminari programa:
1.Parafilijų ir seksualinės prievartos simpoziumas Konferencijoje pagrindinį pranešimą skaitys WFSBP prezidentė ir parafilijų gydymo grupės pirmininkė profesorė Florence Thibaut (Prancūzija).
2.Žurnalo „Biologinė psichiatrija ir psichofarmakologija“ dešimtmetis
3.Tradicinis sveikatingumo bėgimas „Pasirūpink ir savo sveikata“ (2010 m. balandžio 24 d.)
Kontaktinis asmuo: dr. Margarita Staniūtė mstaniute@ktl.mii.lt

Potrauminio streso sutrikimo gydymas kognityvine ir elgesio terapija

Seminarą ves – dr. Agnieszka Popiel, Lenkija
Organizatoriai: Lietuvos kognityviosios ir elgesio terapijos draugija ir KMU PR institutas
Š.m. balandžio 9 dieną potrauminio streso sutrikimo gydymo kognityvine ir elgesio terapija (KET) metodikas pristatys ir mokomąjį praktinį seminarą ves med. dr. Agnieszka Popiel. A. Popiel yra psichiatrė, psichoterapeutė, Lenkijos kognityvinės ir elgesio terapijos draugijos ilgametė prezidentė, pripažinta KET mokytoja Europos kognityvinės ir elgesio terapijos draugijoje, eilės kognityviosios ir elgesio terapijos vadovėlių autorė bei bendraautorė, daugelio mokslinių straipsnių autorė, tarptautinių paskaitų bei pranešimų lektorė. Prieš metus A. Popiel Lietuvoje vedė dalyvių labai gerai įvertintą seminarą tema „Asmenybės sutrikimų gydymas ir KET“.
Tikimės, kad ir šis seminaras padės išsamiau susipažinti su potrauminio streso problema ir jo gydymo galimybėmis.
Dalyviams bus išduodami KMU kvalifikacijos kėlimo sertifikatai. Vyks vertimas į lietuvių kalbą.
Registracijos pradžia 9.00 val. Renginio pradžia 10 val. Renginio pabaiga – 18 val.
Išsamesnė informacija ir registracija (būtina!) į kursus el. paštu seminarasket@gmail.com arba skambinti tel. (8*657) 43305 iki 2010 balandžio 1 d.

Gyvenimas ant ribos II

Taigi, toliau apie ribinį asmenybės sutrikimą. Praėjusį kartą aprašiau pačius svarbiausius ypatumus, būdingus šio sutrikimo kamuojamiems žmonėms. Tačiau šių ypatybių gana nemažai ir jos gali sudaryti labai įvairius derinius. Labai gražiai savo paskaitose apie tai kalbėjo kognityvinės terapijos specialistas iš Argentinos prof. Eduardo Keeganas, todėl rašydama pasiremsiu jo klasifikacija.
Taigi, pirmoji atmaina - tai žmonės, kuriam būdingas ribinis asmenybės sutrikimas su vengiančiais ir priklausomais bruožais. Jie būna labai nerimastingi, o jų savivertė - žema, dažnai toks žmogus būna įsitikinęs, kad nieko nesugeba. Šie žmonės vengia problemų bei iššūkių, nes netiki, kad galėtų su jais susidoroti. Apie problemas jie vengia netgi galvoti. Tačiau bėda ta, kad toks vengimas neleidžia jiems įgyti patirties, subręsti, todėl jie sukasi tarsi užburtame rate, kuris toliau stiprina bejėgiškumo jausmus. Šie žmonės mano (panašiai, kaip ir priklausomos asmenybės), kad negali savimi pasirūpinti, kad tai privalo padaryti kiti. Tokie asmenys be galo kritikai, tačiau labai daug reikalauja iš kitų, taip labai apsunkindami santykius. Kartu šie žmonės bijo, kad artimai bendraudami su kitais gali prarasti savo identitetą, todėl kartais gali nutraukti santykius, manydami, kad tik taip galės išsaugotų savajį "aš".
Kiek kitokiomis ypatybėmis pasižymi ribinės asmenybės su vyraujančiais narcistiniais ir histrioniniais bruožais. (Apie narcizus jau rašiau, o apie histrionines asmenybes netrukus ruošiuosi parašyti). Taigi, šiems žmonėms būdingi dažni nuotaikos svyravimai, audringi santykiai su kitais žmonėmis, dideli reikalavimai jiems ir stiprus pyktis, kai jų poreikiai nepatenkinami. Sau svarbius žmones jie gali čia aukštinti, čia jau juodinti, o išsigandę, kad bus palikti, pradeda elgtis melodramatiškai, kelia scenas, gali grąsinti nusižudyti. Šiems žmonėms sunku suprasti, kad egzistuoja tam tikros ribos tarp jų ir kitų žmonių, be to, jie dažnai mano, kad kiti turi be žodžių suprasti jų poreikius.
Šie žmonės nuolat ieško naujų impulsų, potyrių, pasikeitimų išorėje, tačiau labai nenoriai keičiasi patys. Kadangi jų savivertės jausmas toks trapus, jie nuolat ieško palaikymo, padrąsinimo, pagyrimų iš aplinkos ir mano, kad kitų žmonių meilė išspręs visas jų problemas. Jie linkę greitai pradėti idealizuoti žmones, tačiau taip pat greitai ir nusivilia, kai supranta, kad žmogus nepatenkins visų jų poreikių.
Trečiasis tipas - antisocialios ir paranojiškos ribinės asmenybės - būna linkusios ignoruoti tiek formalias, tiek neformalias taisykles, reguliuojančias žmonių socialinį elgesį. Šie asmenys laiko save labai reikšmingais, todėl mano, kad jų poreikiai visuomet svarbiausi, o kitų - nereikšmingi. Be to, jie jaučia nuolatinį nepasitikėjimą kitų žmonių motyvais, dažnai bijo, kad kiti jiems gali padaryti žalos bei labai neigiamai reaguoja į kritiką. Šių žmonių pykčio ir pavydo jausmai labai stiprūs, o jiems sukelti pakanka menkos smulkmenos. Jie gali elgtis labai destruktyviai, panašiai, kaip ir antisocialios asmenybės, tačiau dėl kitokių priežasčių: antisociali asmenybės visuomet siekia asmeninės naudos, o šio tipo ribinė asmenybė siekia tiesiog išveikti savo skausmą ir priešiškumą. Tokie žmonės retai užmezga stabilius santykius, nes labai sunkiai gali pasitikėti kitais žmonėmis. Netgi užmezgę ryšius su kitais, jie niekam nejaučia artumo, tačiau būna labai reiklūs ir kontroliuojantys. Taip pat šie žmonės nepakelia nuobodulio, todėl gali būti linkę piktnaudžiauti alkoholiu ar narkotikais. Šio tipo ribiniai asmenys dažniausiai būna vyrai.
Taigi, tiek apie skirtingus tipus. Jie iš tiesų daug kuo tarpusavyje skiriasi, tačiau patys svarbiausi dalykai - nestabilus "aš", nestabilūs santykiai, dažnai ir audringai kintančios emocijos - būdingi visų tipų ribinėms asmenybėms. Žinoma, žmonių dažniausiai negalima priskirti vienam ar kitam "grynam" tipui. Todėl kiekviena ribinė asmenybė gali turėti skirtingiems tipams būdingų bruožų, tačiau kuris nors paprastai dominuoja.
Šį kartą tiek. Kitą kartą daugiau parašysiu apie šiam sutrikimui gydyti sėkmingai taikomą dialektinę elgesio terapiją (angl. DBT) ir pagrindinius jos lavinamus įgūdžius, kurie gyvybiškai svarbūs visiems žmonėms: gebėjimą valdyti dėmesį, toleruoti frustraciją, reguliuoti savo emocinę būklę bei efektyviai bendrauti su kitais žmonėmis. Planuoju aprašyti ir konkrečių pratimų, kurie gali labai padėti lavinti šiuos svarbius įgūdžius ne tik ribinėms asmenybėms, bet ir kiekvienam žmogui, kuriam kartais sunkiai sekasi taikyti vieną ar kelis iš jų.

2010 m. sausio 28 d., ketvirtadienis

Gyvenimas ant ribos (I)

Šiandien pradedu rašyti apie ko gero sunkiausią ir daugiausiai kančios sukeliantį asmenybės sutrikimą - ribinį, kuris dar vadinamas emociškai nestabiliu asmenybės sutrikimu. Manoma, kad jis būdingas maždaug 2 procentams žmonių. Ribiniu jis buvo pavadintas dėl to, kad buvo tikima, jog šie žmonės užima tarpinę poziciją tarp neurozės ir psichozės (šiuo metu taip jau nemanoma). Taigi, kas būdinga žmogui, varginamam šio sutrikimo?
Ji ar jis (šis sutrikimas daugiau būdingas moterims, tačiau pasitaiko ir vyrų) labai bijo išsiskyrimų su artimais žmonėmis. Kiekvieną kartą, iškilus kad ir menkiausiai (netgi įsivaizduotai)grėsmei, jog jį gali palikti artimas asmuo, žmogus su ribiniu asmenybės sutrikimu netenka pusiausvyros. Jo elgesys tokioje situacijoje gali atrodyti įvairiai, tačiau dažniausiai būna ypač emocionalus ir spalvingas. Pavyzdžiui, mergina, bijodama, kad ją gali palikti draugas, gali visą dieną skambinėti jam kas 5 ar 10 minučių. Arba moteris, kurią paliko vyras, iš pradžių gali maldauti, kad jis grįžtų, o šiam atsisakius sukarpyti visus jo kaklaraiščius ir nusiųsti tokį "siuntinuką" į jo darbą (abu šie pavyzdžiai yra realūs). Taigi, išsiskyrimas šiems žmonėms išmuša žemę iš po kojų, ir nors jų tikslas - susigrąžinti prarastą asmenį arba stengtis jo neprarasti, dažnai ribinių asmenybių pasirinktos priemonės būna tokios varginančios arba gąsdinančios, kad sukelia kitam žmogui norą trauktis dar toliau. Kadangi ribinio asmenybės sutrikimo kamuojamam žmogui taip sunku pakelti galimą išsiskyrimą, jam taip pat sunku užmegzti tvirtus, stabilius, ilgalaikius santykius. Šie žmonės kitus linkę matyti ne kaip sau lygius, o juos sudievinti arba nuvertinti. Ribinė asmenybė jaučiasi kaip vaikas, kuris tiksliai nežino, ar šalia jų esantys suaugusieji yra dievai, ar monstrai. Dažniausiai šie du požiūriai pakeičia vienas kitą - kokią nors paslaugą padaręs žmogus gali būti labai greitai "iškeltas į padebesius", o atsisakęs išpildyti vieną ar kitą pageidavimą - sutryptas i purvą. Ribinės asmenybės partneris gali būti "idealus" santykių pradžioje, tačiau jau po poros mėnesių tapti tikru gyvenimą griaunančiu demonu. Taip yra todėl, kad šie žmonės mano, jog kitų elgesys su jais nusako jų vertę. Jeigu su manimi elgiamasi puikiai, vadinasi, esu nuostabi. Jeigu kas nors atsisako pildyti mano norus, tai reiškia, kad šis žmogus elgiasi su manimi blogai (netgi jei tas noras gerokai viršija įprastines sveiko proto ribas), ir vadinasi, aš pati taip pat esu bloga. Šie žmonės neturi stabilaus ir vientiso "aš", todėl jų identitetas visuomet yra laikinas ir priklauso nuo aplinkos.
Kitas ribinėms asmenybėms būdingas bruožas - nepakantumas neigiamoms emocijoms. Šie žmonės labai nenori jų jausti, nes mano, kad jeigu leis joms kilti, šios emocijos sustiprės iki nepakeliamo intensyvumo. Iš tiesų jų smegenys veikia šiek tiek kitaip nei kitų žmonių, jų emocijos labai greitai pasiekia maksimalų stiprumą ir lėtai atslūgsta, tad kentėti jiems iš tiesų tenka daugiau. Kad išvengtų stiprių neigiamų išgyvenimų, šie žmonės dažnai nuo jų "atsijungia". Ši strategija vadinama disociacija ir pasireiškia tuo, kad žmogus nejaučia emocijų, kurios vienoje ar kitose situacijoje būtų adekvačios. Tokiais atvejais žmonės neretai teigia, kad apskritai nieko nejaučia. Sakykime, žmogus kalba apie tai, koks jaučiasi vienišas, tačiau sako, kad tai jam nesukelia liūdesio ar skausmo, nors jis lyg ir supranta, kad tokioje situacijoje būtų naturalu jausti liūdes. Kadangi ribinės asmenybės dažnai taiko šią strategiją, kad apsisaugotų nuo nerimo, baimės, liūdesio, skausmo ir kitų neigiamų išgyvenimų, dažnai jas kamuoja tuštumos pojūtis, kuris pats savaime taip pat yra sunkus ir nemalonus. Žinoma, kad išvengtų neigiamų emocijų ribinės asmenybės dažnai pasitelkia ir ypač pavojingas priemones, pavyzdžiui, alkoholį, narkotikus, savęs žalojimą (dažniausiai pjaustymąsi). Galimas ir pats ekstremaliausias būdas išvengti neigiamų emocijų - savižudybė.
Dar vienas ribinėms asmenybėms būdingas bruožas - impulsyvumas. Jis gali reikštis įvairiose srityse - pavyzdžiui, neprotingai leidžiant pinigus, leidžiantis į neapgalvotus seksualinius santykius, nekontroliuojamai lošiant ar vartojant alkoholį, taip pat nekontroliuojamai valgant.
Dar viena ribinių žmonių ypatybė - emocinis nestabilumas. Juos staiga be aiškios priežasties arba dėl smulkmenos gali apimti pyktis ar susierzinimas, kuris praeina po kelių valandų (rečiau dienų). Šiems žmonėms pyktį valdyti labai sunku (tai akivaizdžiai rodo anksčiau minėtas pavyzdys apie moterį, sukarpiusią visus kaklaraiščius vyro, kurį norėjo susigrąžinti).
Ypač pavojingi ribinėms asmenybėms jaunystės metai, kuomet jų gyvenime būna daugiausiai nestabilumo ir chaoso. Ketvirtajį ir penktajį gyvenimo dešimtmetį tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime paprastai atsiranda daugiau pastovumo, nuoseklumo.
Nesunku įsivaizduoti, kaip šie žmonėms kenčia, o taip pat kaip jaučiasi tie, kuriems tenka gyventi kartu arba šalia jų. Ilgą laiką ribinis asmenybės sutrikimas buvo laikomas negydomu, tačiau per pastarajį dešimtmetį buvo atlikta nemažai tyrimų, kurių rezultatai leidžia tikėtis, jog šie žmonės gali keistis ir gyventi prasmingą gyvenimą. Bene geriausių rezultatų iki šiol pasiekta taikant ribinėms asmenybėms dvi naujas kognityvinės trapijos atmainas - schemų terapiją bei dialektinę elgesio terapiją. Schemų terapija yra individuali, trunka trejus metus, o dirbama du kartus per savaitę. Ji skirta keisti tokius neigiamus kertinius įsitikinimus kaip "aš esu blogas", "žmonėmis negalima pasitikėti" ir pan, todėl darbas vyksta ilgai ir intensyviai. Tačiau rezultatai iš tiesų daug žadantys - terapija būna sėkminga apie 60-70 procentų pacientų, ir po jos jie visiškai arba didele dalimi pasveiksta nuo šio itin sunkaus sutrikimo. Dialektinė elgesio terapija derina du darbo būdus: čia su žmogumi taip pat dirbama du kartus per savaitę, tačiau individuali sesija būna viena, o kitos metu grupėje lavinami reikiami įgūdžiai.
Vienas iš svarbiausių įgūdžių, kurių tenka mokytis šiems žmonėms - atpažinti savo emocijas ir išmokti jas reguliuoti. Dauguma žmonių to išmoksta vaikystėje, tačiau ribinės asmenybės šių svarbių įgūdžių neįgyja, todėl pyktį ar frustraciją reiškia kaip 3 ar 5 metų vaikai. Dialektinėje ir elgesio terapijoje taip pat nuolat mokomasi derinti du iš dalies lyg ir prieštaringus dalykus - sutuacijos priėmimą ir kartu jos keitimą, kiek taip įmanoma. Ribinė asmenybė nuolat mokosi ir stengiasi priimti savo būklę, problemas, tokias, kokios jos yra, ir kartu nuolat stengtis tai keisti norima linkme. Dialektinėje elgesio terapijoje taip pat labai svarbūs dėmesingo įsisąmonimo arba mindfulness įgūdžiai. Be to, šiems žmonėms labai svarbu mokytis efektyviai bendrauti su kitais. Visi šie įgūdžiai ir lavinami grupiniuose užsiėmimuose.
(Bus daugiau)

2010 m. sausio 24 d., sekmadienis

Kada tobulumo siekimas ima trukdyti?

Šiandien klausiausi labai įdomių kognityvinio terapeuto iš Argentinos Eduardo Keegano minčių apie tai, kada ir kuo mums gali trukdyti tobulumo siekimas, arba, kitaip sakant, perfekcionizmas.
Taigi, kada jis ima trukdyti? Pirmiausia, anot E. Keegano, tuomet, kai noras kažką padaryti tobulai mums sukelia tokią įtampą, kad negalime to padaryti netgi pakankamai gerai. Turbūt daugeliui pažįstamas tas pojūtis, kai, pavyzdžiui, norime pasakyti tobulą kalbą ir pradedame užsikirtinėti, dvejoti, mintyse barti save už tai, kad viską gadiname, ir galiausiai kalba išeina gana prastoka,t.y. daug prastesnė, negu būtų buvusi, jeigu būtume sutelkę dėmesį į tai, ką norime pasakyti.
Nieko bloga, jeigu norėdami kažkurioje srityje tobulėti, išsikeliame sau aukštus tikslus arba žavimės vienu ar kitu labai daug pasiekusiu žmogumi. Daug svarbiau, ar nenuvertiname savęs ir savo pasiekimų bei daromos pažangos sakydami, kad jeigu neskambinu fortepijonu kaip Mūza Rubackytė arba nežaidžiu krepšinio kaip Arvydas Sabonis, tai esu niekam tikęs. Taigi, problemų kyla tuomet, kai vienintelis priimtinas rezultatas - tobulas rezultatas.
Noras pasiekti tobulą rezultatą verčia mus be perstojo tikrinti, kiek arti jo esame. Pavyzdžiui, pasak E. Keegano, droviam žmogui, kuri kamuoja socialinė fobija, dažnai būna būdinga daugiau kreipti dėmesį ne į patį bendravimą, o į tai, kaip jis atrodo kitiem, ar jiems patinka, ką jis sako, ar jis ką tik pasakė tikrai šmaikščią mintį, ar ne, ir panašiai.
Nesvarbu, ką darome: ar šokame, ar dainuojame, ar kepame pyragą, jeigu siekiame tobulumo ir nuolat mąstome, kiek arti jo esame, pasmerkiame save pastebėti įvairius trūkumus, nes nei tobulų dalykų, nei žmonių, nėra.
Nuolat besirūpindami tobulumu taip pat neleidžiame sau pasimėgauti procesu, kad ir ką darytume. Jeigu ruošiamės egzaminui ir norime tik geriausio įvertinimo, tai netgi ir mokydamiesi labai mums įdomų, patinkantį dalyką, negalėsime mėgautis tuo, kad įgyjame naujų žinių.
Taigi, jeigu esame linkę į perfekcionizmą, tai nėra blogai. Gali būti netgi gerai, jeigu mokame jį pažaboti ir panaudoti savo tobulėjimui. Kaip ir daugelis dalykų, perfekcionizmas nepavojingas, kol mes valdome jį, o ne jis mus. O jeigu jaučiame, kad yra priešingai, vadinasi, laikas pasimokyti strategijų, kurios leistų mums keistis norima linkme.

2010 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Labai trumpai apie dėmesingą įsisąmoninimą

Apie dėmesingą įsisąmoninimą jau šiek tiek rašėme, ir Julius, ir aš, tačiau šiandien trijų amerikiečių autorių knygoje radau man patikusį trumpą šios praktikos apibūdinimą.
Taigi, kaip praktikuoti?

Sukoncentruok dėmesį į dabarties akimirką.
Paleisk trukdančias mintis ir vertinimus.
Priimk viską, kas bevyktų, ir toliau nieko nevertink.
Pasitelk išmintį (wise mind) ir priimk sveikus sprendimus.
Daryk tai, kas veiksminga, kad pasiektum savo tikslus.

Tai galėtų būti tas trumpas tekstas, kurį galima visuomet turėti su savimi ir persiskaityti kaskart, kai tampa sunku susivaldyti, išmintingai elgtis ar kai apima emocijos ir norisi numoti ranka į savo ilgalaikius tikslus.

2010 m. sausio 19 d., antradienis

Kognityvinė-elgesio terapija ir dėmesingumo ir įsisąmoninimo praktika (mindfulness) sumažins Britanijos sveikatos apsaugos sistemos išlaidas

Ir vėl įdomi informacija iš Daily Telegraph 2010 m. sausio 5 d. numerio. Žymaus Britanijos Psichinės sveikatos fondo (Mental Health Foundation) atliktas tyrimas rodo, kad kognityvinė ir elgesio terapija (KET) kartu su dėmesingumo ir įsisąmoninimo praktika (mindfulness), besiremiančia meditacijos principais, gali ženkliai sumažinti milžiniškas 7,5 mlrd GBP išlaidas, skirtas depresijai gydyti Britanijoje. Bendros praktikos gydytojams rekomenduojama kuo dažniau depresija (ypač pasikartojančia) sergančius ligonius siųsti kognityvinės ir elgesio terapijos kursui. Didžiosios Britanijos medicinos paslaugų kokybę vertinančio ir gydymo standartus nustatančio Nacionalinio Sveikatos ir Klinikinio Meistriškumo Instituto (National Institute of Health and Clinical Excellence, NICE) duomenimis, ši praktika depresijos pasikartojimo riziką mažina dvigubai. NICE rekomendacijose, kuriomis ir vadovaujasi Britanijos gydytojai, KET kartu su dėmesingumo ir įsisąmoninimo praktika nurodoma, kaip rekomenduojamas depresijos gydymo būdas jau nuo 2004 metų, tačiau iki šiol tik kas penktas bendrosios praktikos gydytojas turi galimybę šį gydymą skirti savo pacientams ir tik kas 20 tai daro reguliariai. KET, taikant dėmesingumo ir įsisąmoninimo praktiką, standartinis kursas Britanijoje trunka 8 savaites po dvi kassavaitines valandas ir kainuoja apie 300 GBP. Depresija Britanijoje serga kas dešimtas gyventojas ir kas antram iš sergančiųjų depresijos epizodai kartojasi.
Aš apie dėmesingumo ir įsisąmonimo praktiką sužinojau prieš keletą metų lankydamasis Europos KET konferencijose. Ten specialiame seminare ir įgijau pradmenis. Mindfulness praktikuoju arba jos pratimus kasdienybėje taikau beveik kasdien ir tai man labai padeda įtemptai dirbti ir jaustis geriau streso, įtampos metu ar tvarkantis su iššūkiais. Giedrė Žalytė taip pat turi nemažą asmeninę dėmesingumo ir įsisąmoninimo praktikos patirtį. Su ja sugalvojome ir mindfulness termino lietuvišką vertimą, turbūt geriausiai atspindintį proceso esmę (dėmesio koncentracija + pilnas įsisąmoninimas ir suvokimas kas vyksta čia ir dabar). Kita galimybė būtų "pilnaprotavimas", kurią pradžioje dėl keisto, neįprasto sąskambio ir atmečiau, tačiau dabar kuo toliau, tuo daugiau jis man patinka. Gal kas turi kitų pasiūlymų?

2010 m. sausio 17 d., sekmadienis

Kai vengimas tampa svarbiausia strategija...

Šiandien parašysiu apie dar vieną asmenybės sutrikimą - vengiantį. Iš dalies kaip tik dabar apie jį rašysiu todėl, kad dalis šio sutrikimo varginamų žmonių turi nemažai bendra su plonaodžiais narcizais, apie kuriuos rašiau praeitą kartą.
Visi mes kartais ko nors vengiame. Kartais jaučiame, kad nesame pasirengę vienam ar kitam iššūkiui, ir tiesiog nutariame laikinai prieš jį "užsimerkti". O kaip atrodo žmonės, kuriems vengimas - svarbiausia strategija? Dažnai tai būna žmonės, kurie jaučiasi esantys mažiau patrauklūs, nuobodesni ar prastesni už kitus, todėl gyvena izoliuotą gyvenimą, turi mažai draugų, bei dirba prastesnius darbus, nei galėtų. Socialinėse situacijose jie atrodo susikaustę, nes labai bijo padaryti arba pasakyti kažką "ne taip". Kodėl? Ogi todėl, kad yra labai jautrūs kitų kritikai, netgi tuomet, kai ši kritika labai švelni, konstruktyvi arba apskritai tik ...įsivaizduota. Todėl nieko keista, kad labai dažnai šiuos žmones vargina generalizuota socialinė fobija, t.y. stiprus nerimas, išgyvenamas socialinėse situacijose.
Dažniausiai vengiantys žmonės renkasi profesijas arba pareigas, kuriose nereikia daug bendrauti. Ji taip pat nenoriai pradeda bendrauti su bet kokiais naujais žmonėmis, jeigu nėra tikri, ar jiems patiks. Intymiuose santykiuose šie žmonės taip pat dažnai būna susikaustę, nes bijo būti atstumti ar pajuokti. Be to, jie nenoriai imasi naujų užsiėmimų ar veiklų, nes gali nežinoti, kaip elgtis, bei sumišti, o sumišimas - bene labiausiai šiuos žmones gąsdinanti emocija, mat jiems ji reiškia, kad žmogus yra nevykėlis, niekam tikęs.
Kaip atsitinka, kad vengimas tampa viena iš pagrindinių žmogaus elgesio ir mąstymo strategijų? (Nes vengiama ne tik vienaip ar kitaip elgtis, bet ir mąstyti apie tai, kas kelia nemalonias emocijas. Dažnai šie žmonės net nesuvokia, kad vengia vienų ar kitų dalykų. Pavyzdžiui, mokydamiesi egzaminui, kuris kelia nerimą, jie gali užsimanyti miego, o pamėginę save paspausti elgtis taip, kaip nėra įpratę, pajusti fizinius silpnumo ar netgi ligos požymius.)
Manoma, kad vengiantis asmenybės sutrikimas gali išsivystyti dviem būdais: tuomet, kai tėvai ar kiti artimieji nuolat kritikuoja vaiką, šaiposi iš jo, ir vaikui susiformuoja įsitikinimas, kad jis netikęs, prastesnis už kitus, arba tuomet, kai vaikui uždraudžiama rodyti ir reikšti pyktį bei kitas neigiamas emocijas. Tuomet vaikas išmoksta jas gniaužti, ir vengimas vėlgi tampa svarbia strategija. Žinoma, čia labai svarbūs ir genetiniai faktoriai.
Svarbiausias vengiančio elgesio variklis - pastangos apsisaugoti nuo kitų žmonių keliamų grėsmių (būti pajuoktam, sukritikuotam, atstumtam ir t.t.). Tačiau kodėl gi šiems žmonėms taip baisu būti atstumtiems? Ogi todėl, kad jų įsitikinimai sako, jog jeigu kažkas juos atstumė arba sukritikavo, vadinasi jie - niekam tikę. Jie tarsi neturi vidinio mechanizmo, užtikrinančio teigiamą savęs vertinimą, ir visiškai pasikliauja kitų nuomone. Netgi įsivaizdavimas, kad gali būti atstumti, šiems žmonėms sukelia labai nemalonius ir skausmingus išgyvenimus. Kita vertus, teigiamais kitų vertinimais jiems labai sunku patikėti. Netgi tais atvejais, kai kiti aktyviai rodo simpatijos ir priėmimo ženklus, vengiantis žmogus jaučiasi juos vienaip ar kitaip apgavęs ir mano, kad geriau pažinę žmonės juo nusivils bei atsums.
Kadangi bendravimo jiems vis dėlto labai norisi, šie žmonės gali "prisileisti" vieną arbą kitą asmenį artyn po to, kai įsitikina, jog šis tikrai yra "saugus". Kita galima strategija, kurią dažnai pasitelkia šie žmonės - savotiškai patenkinti bendravimo poreikį žiūrint filmus, spektaklius ir pan, kuomet žiūrovas išlieka saugiu atstumu nuo kitų.
Vengiantys žmonės netiki savo gebėjimu pakeisti savo situaciją ir mano, kad jiems gali padėti tik sėkmingai susiklosčiusios aplinkybės, stebuklas ar kitas atsitiktinumas. Kita kartais naudojama strategija - mėginti susikurti drąsaus ir lengvai bendraujančio žmogaus įspūdį bei po juo paslėpti vadinamąjį silpnumą. Tam vengiantys žmonės dažnai gali pasitelkti alkoholį.
Netgi aiškiai suprasdami, kad norėtų pasiekti viena ar kitą tikslą, pavyzdžiui, užmegzti artimus ilgalaikius santykius, šie žmonėms dažnai įvairiais pretekstais atidėlioja tai, ką reikia padaryti. Šie pretekstai gali būti įvairiausi: "Man tai nepatiks", "Pasijusiu blogiau", "Per daug pavargsiu", "Dabar nenoriu to daryti", "Padarysiu tai vėliau" ir t.t. Atidėliojimas - dar viena vengiantiems žmonėms ypač būdinga strategija, ir taip yra iš dalies dėl to, kad jie mano, jog visiškai negali pakelti neigiamų emocijų. Bet kokia neigiama emocija šiems žmonėms dažniausiai yra tarsi STOP ženklas, reiškiantis, kad reikia pasiduoti.
Psichoterapija vengiantiems žmonėms gali būti labai naudinga. Po to, kai pradėję labiau pasitikėti terapeutu ir vis daugiau jam atskleisdami savo išgyvenimus, jie įsitikina, kad nėra nei pajuokiami, nei laikomi keistuoliais, tai gali padrąsinti daugiau pasitikėti ir kitais žmonėmis, o kartu ir savimi, po truputėlį imti siekti tikslų ir puoselėti teigiamą požiūrį į save, savo galimybes bei pamažiukais atsisakyti svajonių apie tai, kaip visas problemas išspręs laimingas atsitiktinumas. Žinoma, laimingiems atsitiktinumas visada galima palikti šiek tiek vietos, maždaug tiek, kiek yra tikimybės, kad jie kada nors įvyks, tačiau kartu daryti viską, kad kuo lamingiau ir turiningiau gyventume jau dabar.

2010 m. sausio 14 d., ketvirtadienis

Kas tie narcizai?

Šiandien pradedu daryti tai, ką jau kuris laikas planuoju ir žadu - išsamiau parašyti apie asmenybės sutrikimus. Ir pradėsiu nuo to, kas vadinama narcistiniu asmenybės sutrikimu. Taigi, koks tai sutrikimas, ir kas tie narcizai?
Turbūt daugeliui yra žinomas antikinis mitas apie labai gražų vaikiną, atstūmusį ne vienos merginos meilę, kol viena iš jų ištarė: "Tegul tas, kuris nemyli kitų, įsimyli save." Kartą gerdamas vaikinas vandenyje pamatė savo atvaizdą, ir taip juo susižavėjo, kad negalėjo atsitraukti nuo tvenkinio ir galiausiai nusilpo bei mirė. Toje vietoje, kur gulėjo mirusio vaikino kūnas, vėliau išaugo gėlė, kuri buvo pavadinta jo vardu.
Taigi, mitologinis Narcizas buvo vaikinas, kurio gyvenimą sugriovė prisirišimas prie savo tobulo atvaizdo. Būtent tai ir yra narcistinio sutrikimo esmė - žmogus taip prisiriša prie savo neva tobulo įvaizdžio, kad visą laiką tik jam ir tarnauja. Ir tuomet nelieka laiko bei motyvacijos niekam kitam. Kartu čia slypi ir didžiuliai pavojai, nes nė vienas narcizas, kad ir ką jis apie save begalvotų, nėra nei dieviškas, nei tobulas. Jo žmogiškumas, netobulumas, nuolat ieško progų apie save priminti. Priklausomai nuo to, kokio storio narcizo oda, suabejoti savo tobulumu jį gali priversti arba mažesni, arba didesni dalykai, tačiau dažniausiai net ir didžiausiems storaodžiams per gyvenimą nepavyksta išvengti akistatų su savo ribotumu. Ir tuomet narcizas patiria tai, kas vadinama narcistine trauma - t.y. jo tobulas įvaizdis griūva. Sunkiausia šiam žmogui tai, kad jis tiki, jog egzistuoja tik du jo "įvaizdžiai" - tobulas ir visiškai nieko vertas. Todėl kaskart, kai tenka atsisveikinti su tobulumu, jis pasijunta staiga krintantis į prarają, kurioje laukia labai skausmingas buvimo visišku beverčiu pojūtis. Kad ten nepatektų, narcizas ginasi - ir gindamasis jaučia narzistinį pyktį. "Niekas neturi teisės manęs kritikuoti", "Su manim niekas neturėtų taip elgtis", "Žmonės privalo patenkinti mano poreikius" - tokios mintys leidžia narcizui jaustis teisiam, kaltinti kitus, pykti ant jų ir taip apsiginti nuo menkavertiškumo jausmų, kurie šiems žmonėms atrodo nepakeliami.
Kaip galima atpažinti narcistinį asmenybės sutrikimą? Dažnai šie žmonės daug ir tiesiai kalba apie savo pasiekimus, sugebėjimus, bei tikisi, kad kiti juos laikys pranašesniais, net jeigu tam nėra pagrindo. Narcizams būdingas dažnas fantazavimas apie didžiulę sėkmę, galią, grožį ar idealią meilę. Šie žmonės mano, kad yra ypatingi, unikalūs, todėl juos gali suprasti tik kiti ypatingi asmenys. Jie nuolat laukia, kad kiti jais žavėtųsi ir mano, kad nusipelno ypatingo kitų elgesio, paslaugų, poreikių patenkinimo. Šie žmonės naudojasi kitais, kad pasiektų savo tikslų, jiems trūksta empatijos ir noro domėtis kitų žmonių jausmais. Narcizai taip pat dažnai pavydi kitiems žmonėms bei mano, kad kiti pavydi jiems.
Manoma, kad narcistinis asmenybės sutrikimas gali formuotis dviems būdais. Vienu atveju tėvai nuo mažems lepina vaiką, nuolat stengiasi patenkinti visus jo poreikius bei įgeidžius. Toks vaikas auga manydamas, kad pasaulis sukasi aplink jį, o kiti žmonės tėra jo poreikių tenkintojai. Kitu atveju tėvai nepakankamai rūpinasi vaiku, todėl vaikas jaučiasi menkavertis, o narcistinis "tobulas" savęs vaizdas pradeda formuotis kaip savotiška menkavertiškumo atsvara. Pastarieji narcizai dažnai vadinami "plonaodžiais", mat jų tobulas įvaizdis daug trapesnis, lengviau pažeidžiamas. Ir vienam, ir kitam narcizui tėra vienas būdas išvengti narcistinių traumų - tapti žmogumi, atsisakyti tobulo savęs vaizdo, priimti savo silpnąsias puses, kuris turi kiekvienas iš mūsų. Tai tikrai nėra lengva. Narcistinis sutrikimas laikomas vienu iš sunkiausiai koreguojamų asmenybės sutrikimų. Tačiau kartu tai ir labiausiai trukdantis iš tiesų gyventi sutrikimas - tai vergovė savo tariamam tobulumui, kurio iš tiesų nėra.
Prieš kelias dienas Julius pasakė įdomų dalyką. Jo nuomone, narcistinis asmenybės sutrikimas diagnozuotinas tuomet, kai pernelyg stiprūs narcistiniai bruožai trukdo tenkinti narcistinius poreikius. Pavyzdžiui, žmogus turi poreikį būti žinomas tam tikros rūšies specialistas, nes tai jam leistų jaustis vertingesniam, tačiau kartu jis yra tiek stipriai įsitikinęs, kad visi jo norai turi pildytis vos jam pajudinus pirštą, jam taip sunku prisiversti nuosekliai dirbti, kad žmogus priverstas tenkintis tik fantazijomis apie sėkmę, turtus, pripažinimą.
Taigi, pats narcicizmas nebūtinai turi būti patologinis. Jis būdingas kiekvienam vaikui, kuris į tėvus iš pradžių žiūri kaip į savo poreikių tenkintojus ir visiškai nesidomi jų norais ar reikmėmis. Narcicizmo egzistavimas yra nulemtas biologiškai, nes labiau narcistiškas vaikas yra geriau pasirengęs išsireikalauti dėmesio, maisto, šilumos ir pan. Tinkamai auginamo vaiko narcicizmas pamažu mažėja, jis priima informaciją iš aplinkos ir ja remdamasis koreguoja savęs vaizdą. Sveikas, valdomas narcicizmas yra labai geras variklis, skatinantis žmogų nuveikti daug darbų, kurie atbeša naudos tiek jam pačiam, tiek ir kitiems. Tačiau jeigu psichologinės vaiko brandos procesas sutrinka, jis tam tikra prasme gali visam laikui likti trejų ar penkerių metų amžiaus. Narcistinės reakcijos dažnai taip ir atrodo - suaugęs vyras ir moteris, patyręs narcistinę traumą, staiga virsta įtūžusiu trejų ar penkerių metų vaiku, kuriam be jo pažeisto įvaizdžio daugiau niekas pasaulyje neegzistuoja.
Narcicizmo gydymas dažnai būna panašus į alkoholizmo gydymą - žmogui galima padėti tik tuomet, jeigu jis pajėgia suprasti, kad užsiaugino savotiška monstrą, su kuriuo susidoroti jam reikia kitų žmonių pagalbos. Tam reikia nuolankumo, o tai narcizui dažnai būna labai sunkus žingsnis. Tačiau iš esmės tai yra žingsnis iš tariamo dieviškumo į žmogiškumą. O narcizas juk visuomet ir buvo žmogus, tik norėjo apie tai pamiršti. Todėl galima sakyti, kad tai žingsnis į buvimą tuo, kas jau esi, ir buvimą ten, kur jau esi. Iš fantazijų į realybę.

2010 m. sausio 10 d., sekmadienis

Kas lemia, ką manome apie save ir aplinkinį pasaulį?

Visi mes, paklausti, kokie esame, galėtume išvardyti tam tikrą komplektą savo bruožų, ypatybių, savybių. Galbūt dalį jų įvardintume su malonumu, kitas – nenoriai arba visai nutylėtume, tačiau patys apie jų egzistavimą žinome. Psichologiškai sveikas, brandus žmogus supranta, kad turi teigiamų ir neigiamų savybių, jas atpažįsta ir priima, o save suvokia kaip netobulą, tačiau pakankamai gerą žmogų, naudingą ir reikalingą kitiems. Be to, jis daug apie tai apskritai negalvoja.
Tuo tarpu jeigu tokį klausimą užduotume depresija sergančiam žmogui, greičiausiai išgirstume, kad jis niekam tikęs, nieko nesugeba, yra nevykėlis, prastesnis už kitus ir t.t.Tačiau po pusmečio, kai žmogus pasveiks, jis taip jau nebemanys. Tačiau kodėl, juk tai – tas pats žmogus?
Kognityvinė terapija teigia, kad mūsų savęs suvokimą lemia vadinamieji kertiniai įsitikinimai, t.y. labai apibendrintos mintys apie save. Šie įsitikinimai gali būti tiek teigiami, tiek neigiami, ir dažniausiai žmogus turi tiek vienokių, tiek kitokių. Kol viskas klostosi gerai, dominuoja teigiami kertiniai įsitikinimai, tačiau susidūrus su krize „pabunda“ neigiamieji. Būtent todėl tas pats žmogus vienais laikotarpiais gali manyti esantis nevykėlis, o kitais – jaustis gana sumanus ir vertingas.
Neigiami kertiniai įsitikinimai apie save gali būti įvairūs, tačiau visiems jiems būdingas nelankstumas ir didelis apibendrinimo laipsnis, pvz. „Esu silpnas“, „Esu nevykėlis“, „Manęs neįmanoma mylėti“, „Esu bloga“, „Esu bevertė“ ir t.t. Tiesa, tik gana retais sunkių asmenybės sutrikimų atvejais (apie juos netrukus planuoju parašyti) šie įsitikinimai mums tiesiogiai ir dažnai ateina į galvą. Dažniausiai jie reiškiasi aplinkiniu keliu, t.y. tam tikromis automatinėmis mintimis, kurias mes jau suvokiame sąmoningai. Pavyzdžiui, žmogui, kuriam būdingas kertinis įsitikinimas, kad yra nevykėlis, kaskart mėginant imtis bet kokios naujos užduoties, kils automatinė mintis: „Man nepavyks“. Jeigu, žmogui išsakius šią mintį, klaustume jo, ką tai, jog jam nepavyks, reikš, galiausiai galbūt prieisime prie kertinio įsitikinimo. Daugumai žmonių, jį įvardijus, kyla keistas jausmas: viena vertus, jie jaučia, kad šis įsitikinimas jiems būdingas, tačiau kita vertus žmogus dažniausiai niekada anksčiau šio įsitikinimo nebuvo sau aiškiai įsivardijęs.
Mūsų kertiniai įsitikinimai pradeda formuotis labai ankstyvoje vaikystėje. Šį procesą veikia tiek mūsų prigimtis, t.y. temperamento nulemtos reakcijos į aplinką, tiek ir tai, su kokia gyvenimo patirtimi susiduriame. Suprantama, kad žmogui, augančiam asocialioje šeimoje, daug sunkiau bus išsiugdyti kertinį įsitikinimą „Esu vertas meilės“, negu vaikui, auginamam mylinčių ir rūpestingų tėvų. Tačiau dauguma žmonių, netgi užaugusių gana palankiomis sąlygomis, paprastai turi ir teigiamų, ir neigiamų kertinių įsitikinimų komplektą. Kuo stipresni teigiami kertiniai įsitikinimai, pvz. „Esu stiprus“, „Esu sumanus“, „Esu vertas meilės“, tuo žmogus yra psichologiškai atsparesnis ir tuo didesnio streso prireiks, kad būtų aktyvuoti jo neigiami kertiniai įsitikinimai.
Panašiai formuojasi bei veikia ir įsitikinimai apie kitus žmones ir mus supantį pasaulį. Neigiamų kertinių įsitikinimų apie kitus ir pasaulį pavyzdžiai būtų „Kiti žmonės nepatikimi“, „Pasaulis yra pavojingas“ ir pan. Suprantama, kad žmogui, kuriam būdingi stiprūs tokio pobūdžio kertiniai įsitikinimai, bus daug sunkiau pasitikėti kitais, kreiptis pagalbos. Tuo tarpu jeigu vyraujantys kertiniai įsitikinimai teigiami, pvz. „Galiu pasikliauti žmonėmis“, žmogus lengviau užmegs įvairius kontaktus su aplinkiniais.
Kadangi neigiami kertiniai įsitikinimai yra labai skausmingi, žmonės susikuria įvairių mechanizmų, kad nuo jų apsisaugotų. Vienas iš būdų tai padaryti – susiformuluoti tam tikras gyvenimo taisykles. Pavyzdžiui, „Jeigu visą laiką labai stengsiuosi būti gera, mane mylės“, arba „Jeigu įgysiu aukštojo mokslo diplomą, tai rodys, jog esu sumanus“. Daugybė žmonių daug pasiekia būtent norėdami įrodyti, kad gali būti mylimi, kad nėra kvaili ir pan., nors kartais gali net nenujausti, kad jų veiklos „variklis“ yra neigiamas kertinis įsitikinimas.
Dažniausiai pagalbos į specialistus žmonės kreipiasi tuomet, kai patiria sunkumų. Tuo metu jie jaučia daugiau nei paprastai neigiamų emocijų, jiems kyla daugiau neigiamų minčių apie save. Taip būna todėl, kad vienoks ar kitoks įvykis ar įvykiai būna palietę žmogaus neigiamus kertinius įsitikinimus, kurie iki tol ilgą laiką „snūduriavo“. Paprastai, norint žmogui padėti įveikti sunkumus ir tapti atsparesniam ateitiems stresams, būna svarbu padėti jam įsivardinti neigiamus kertinius įsitikinimus, suprasti, kaip jie susiformavo (tam paprastai prireikia peržvelgti svarbias vaikystės ir paauglystės patirtis), o vėliau stiprinti atitinkamus teigiamus kertinius įsitikinimus. Pavyzdžiui, jeigu žmogų kamuoja įsitikinimas „Esu nevykėlis“, pirmiausiai aiškinamasi, kaip toks įsitikinimas atsirado, kokios žmogaus gyvenimo patirtys jį stiprino ir tarsi „patvirtino“, o vėliau suformuluojamas žmogui priimtinas alternatyvus kertinis įsitikinimas (pvz. „Esu pakankamai sumanus žmogus“) ir atidžiai bei nuosekliai ieškoma gyvenimo faktų, patvirtinančių šį įsitikinimą. Priklausomai nuo neigiamų įsitikinimų stiprumo, toks darbas gali trukti nuo kelių mėnesių iki kelių metų, tačiau tai labai prasmingas darbas, galintis gerokai pakeisti žmogaus savęs suvokimą ir suteikti jo gyvenimui didesnę prasmę.

2010 m. sausio 9 d., šeštadienis

Mąstymas garsiai padeda spręsti problemas

Šiandien perskaičiau įdomaus tyrimo duomenis, kuriame nors ir nekalbama apie kognityvinę ir elgesio terapiją, tačiau galima rasti dar vieną jos efektyvumo pagrindimą. Journal of Research in Educational Psychology aprašytas tyrimas, įrodantis, kad mąstymas balsu sprendžiant matematikos uždavinius ženkliai padidino sprendimų priėmimo efektyvumą. Panašūs duomenys gauti ir ištyrus, kaip sprendimų priėmimą lengvina bandymai pasitelkti į pagalbą schemų braižymą ir piešimą. Kognityvinėje terapijoje daug dėmesio skiriama problemų analizei balsu, lentelių ir schemų braižymui. Aš tokias priemones gana dažnai naudoju savo praktikoje, norėdamas iliustruoti situaciją, problemą arba galimus jos sprendimus. Tai tikrai pasiteisina, nes įjungia daugiau informacijos apdorojimo kanalų (vizualinį, audialinį) ir žmonėms, kurie šiuos kanalus naudoja prioritetiškai (yra taip vadinamieji vizualikai arba audialikai) palengvina mąstymo ir sprendimo procesą.

Ginkgo Biloba atminties negerina

Paskutiniai tyrimai pristatyti labai įtakingame žurnale JAMA, kuriuos cituoja The Daily Telegraph 2009.12.30 įrodo, kad Ginkgo Biloba preparatai, priešingai negu teigia gausūs jų pardavinėtojai atminties visai negerina. Net 3069 savanoriai nuo 72 iki 96 metų amžiaus apie 6 metus vartojo Ginkgo Biloba, tačiau nestebėta jokių skirtumų tarp jų ir kitos grupės tų pačių charakteristikų asmenų, vartojusių placebo. Ginkgo Biloba pasižymi šalutiniais poveikiais, tokiais kaip galvos skausmai, alerginės reakcijos arba net kraujavimo pavojus. Pastaruoju metu jau ne kartą teko skaityti ir daugiau mokslinių tyrimų duomenų apie Ginkgo Biloba skirtumų nuo placebo nebuvimą, todėl keista, kad ir Lietuvoje tiek daug suklaidintų žmonių, perkančių šiuos preparatus ir farmacininkų juos rekomenduojančių.

2010 m. sausio 6 d., trečiadienis

Kai norisi išsiveržti iš užburto rato

Kartais (ir ne taip jau retai) nutinka taip, kad apsisprendžiame pakeisti kokį nors nelabai gerą įprotį į geresnį ir pajuntame, kad naujajam (neabejotinai geresniam, sveikesniam!) mūsų elgesiui priešinasi ne tik mūsų pačių kūnas ir protas, bet ir aplinkiniai. Kartais žmonės netgi atsisako tokių mėginimų vien tik todėl, kad nenori sulaukti panašių reakcijų iš aplinkos. Pavyzdžiui, jeigu žmogus apsisprendžia keisti mitybą, kad atsikratytų viršsvorio, tikrai yra nemaža tikimybė, kad aplinkoje atsiras ne vienas žmogus, kuris siūlys nekankinti savęs, neatsisakyti to, kas teikia malonumą, nesuvaržyti savęs taisyklėmis ir panašiai. Prieš keletą metų aš pati nusprendžiau atsisakyti saldumynų, nuo kurių buvo pradėjęs didėti svoris. Kokių tik pasiūlymų negirdėjau! Netgi ”turėti drąsos ir ryžtis suvalgyti torto”. Žmonės gali tikrai išradingai mėginti mums paskatinti elgtis taip, kaip visi, arba kaip mes patys visuomet elgėmės. Tiems, kurie nusprendžia atsisakyti alkoholio ar cigarečių, iš buvusių sugėrovų ar rūkymo pertraukėlių kompanjonų taip pat tenka išgirsti daugybę įvairiausių argumentų, kodėl verta išgerti ar surūkyti cigaretę.
Šios situacijos man primena vieną sceną iš prieš keletą metų pastatyto filmo ”Nublokštasis” (”Cast Away”). Pagrindiniam herojui teko bėgti iš negyvenamos salos, jeigu nenorėjo ten vienas praleisti viso likusio gyvenimo. Kad galėtų pasiekti atvirą jūrą, jam reikėjo prasiveržti pro ruožą bangų, kurios bet ką stumia atgal į krantą. Panašiai vyksta ir tuomet, kai keičiame labai įsigalėjusį elgesį. Daug kas mus, panašiai kaip tos bangos, stumia atgal: mūsų pačių mintys, emocijos, kitų žmonių komentarai, nuomonės. Todėl jeigu nesame tvirtai pasiryžę elgtis naujai, gali būti taip, kad pasiduosime ir grįšime į senas vėžes.
Kaip tą pasiryžimą sustiprinti? Šiandien šiek tiek apie tai kalbėjomis su Juliumi. Jis paminėjo keletą savo mėgstamų technikų. Pirmiausia – susirašyti senojo ir naujojo elgesio pliusus ir minusus. Ką gausiu, laimėsiu, jeigu elgsiuosi naujai, ir ką prarasiu? Ir kokių teigiamų ir neigiamų pasekmių galiu tikėtis, jeigu liksiu prie senojo elgesio? Pavyzdžiui, jeigu noriu mesti rūkyti, kaip gyvensiu, jausiuosi, mąstysiu atsisakiusi cigarečių, ir kas vyks, jeigu ir toliau rūkysiu? Jeigu norime sustiprinti savo motyvaciją, galime nuolat priminti sau apie naujojo elgesio privalumus, pavyzdžiui, kasdien po kartą ar du juos persiskaitydami.
Dar vienas Juliaus pasiūlymas – pamėginti pakeisti elgesį porai dienų ir stebėti, kas vyksta. Žinoma, toks būdas tinka ne kiekvienu atveju, tačiau kartais tai – puiki išeitis, jeigu nesame tikri, kokių rezultatų galime tikėtis, ir norime tai patikrinti. Pavyzdžiui, jeigu dažniausiai vyrui arba žmonai esate linkę priekaištauti už tai, ko jie nepadarė, pamėginkite porą dienų nuoširdžiai ir paprastai pagirti tai, ką jų elgesyje vertinate. Taip galėsite patikrinti, kas geriau veikia, ir paskui nuspręsti, kurią strategiją rinktis.
Labai geras ginklas, padedantis įveikti aplinkinių skeptiškumą ir kitokias kliūtis – žaismingumas. Galime žaisti, kad keičiame elgesį. Tai labai sumažina įtampą ir leidžia išmėginti nepažįstamus vaidmenis. Kognityvinėje terapijoje plačiai taikomas ”taip, tarsi” metodas. Pavyzdžiui, noriu būti atkaklesnis bendraudamas su kitais, ir apsisprendžiu tam tikrą laiką elgtis taip, tarsi toks jau būčiau. Išmėginkite, galite būti maloniai nustebinti.
Neseniai teko dalyvauti aktoriaus A. Žebrausko vedamame seminare. Jis taip pat kalbėjo apie galimybę žaidžiant įsijausti į vieną ar kitą mums pakankamai neįpastą vaidmenį. Pavyzdžiui, jeigu nedrąsiam, kukliam vyrukui, apsisprendusiam vieną vakarą pasisukioti tarp merginų taip, tarsi būtų tikras širdžių ėdikas, kas nors pašaipiai tarsteltų: ”Na ir ką tu čia vaidini”, atsakymas galėtų būti nuginkluojančiai paprastas: ”Don Žuaną”. Jis iš tiesų šį vakarą nusprendė pavaidinti Don Žuaną, na ir ką?

2010 m. sausio 5 d., antradienis

Norite išvengti vaikų ir paauglių depresijos – sudarykite sąlygas jiems užmigti iki 22 val.

Taip teigia Britanijos dienraštyje The Daily Telegraph 2010 sausio 1 d. aprašytas tyrimas su 15 tūkstančių Amerikiečių 12-17 m. amžiaus mokinių ir jų tėvų. Užmigę po vidurnakčio paaugliai ketvirtadaliu rečiau turėjo depresinio pobūdžio nuotaikos sutrikimus ir penktadaliu rečiau planavo save žalojantį elgesį ar pasižymėjo autodestruktyvumu. Mokslininkų tyrimai, atspausdinti žurnale Sleep įrodė, kad pilnavertiškas miegas yra būtinas vaikų ir paauglių psichikos sveikatai ir kuo ilgiau jie miega, tuo geriau. Jeigu tiriamieji miegojo 5 valandas ar mažiau, depresijos tikimybė jiems išaugo 71 proc., o savižudybės rizika – net 48 proc., lyginant su 8 ir daugiau valandų miegojusiais bendraamžiais. Mažiau miegoję vaikai ir paaugliai taip pat blogiau susidorodavo su stresinėmis situacijomis, turėjo daugiau elgesio ir bendravimo problemų.
Mano gydytojo praktika ir asmeninė patirtis taip pat labai stipriai patvirtina pilnavertiško miego reikšmę gerai savijautai ir nuotaikai. Suaugę asmenys, sąmoningai trumpindami nakties miego trukmę pasmerkia save atminties, dėmesio koncentracijos sutrikimams, jiems dažniau vystosi nuotaikos sutrikimai, mažėja darbingumas. Miegas labai svarbus hormonų pusiausvyrai, mažiau miegantys asmenys greičiau sensta ir jų senėjimas daugiau atsispindi jų išvaizdoje. Nors nesu skaitęs jokių mokslinių tyrimų, tačiau mano empiriniai pastebėjimai tarsi patvirtina senolių išmintį, kad miegas iki vidurnakčio yra kokybiškesnis už tokį patį, tik po vidurnakčio ir einantys miegoti anksčiau (tuo pačiu ir besikeliantys anksčiau) jaučiasi geriau. Gal tam tikra prasme tai gali būti susiję su augimo hormono išsiskyrimu, kuris pliūpsniais skiriasi daugiausiai tik iki vidurnakčio, tuo lyg ir patvirtindamas vaikystėje dažnai girdėtus mano (turbūt ne tik mano) močiučių raginimus eiti miegoti anksčiau: „Jei neisi miegoti anksčiau - neaugsi“.
Dar vienas motyvas eiti miegoti anksčiau ir gerai išsimiegoti yra daugelio mokslinių tyrimų duomenys, kad trumpinantys miego trukmę asmenys didina antsvorį. Ir atvirkščiai – jeigu norite numesti svorį, turite pilnavertiškai ir ilgai miegoti. Mano sporto klubo partneris Audrius yra gyvas pavyzdys. Vyras, būdamas netoli 50-mečio, sutvarkęs mitybą, pradėjęs 3 kartus pert savaitę sportuoti ir eidamas miegoti apie 21 val., jis per porą metų atsikratė apie 20 kg antsvorio ir įvairių sveikatos problemų, šiuo metu turi idealią figūrą, be žadintuvo keliasi apie 4 val. ryto, spėja sutvarkyti verslo reikalus ir, svarbiausia, pasižymi puikia nuotaika, optimizmu ir entuziazmu.

Psichoterapija daro jus laimingesnius negu pinigai

Neseniai britų dienraštyje The Daily Telegraph perskaičiau įdomų straipsnelį, kurio santrauką pridedu.
Net didelis piniginis laimėjimas loterijoje negali jums suteikti tiek laimės pojūčio, kaip psichoterapija, teigia Warwick Univeresiteto (Didžioji Britanija) mokslininkų atlikti tyrimai, paskelbti moksliniame žurnale Health Economics, Policy and Law.
Žmonės dažnai žymiai perdeda pinigų reikšmę savo laimei. Tyrimai parodė, kad psichoterapija šiuo požiūriu yra 32 kartus veiksmingesnė. Laimės pojūčio stiprumą 800 Didžiosios Britanijos svarų, išleistų psichoterapijos kursui padidino tiek pat kaip ir 25,000 svarų padidėję pajamos. Tyrimai patvirtino jau anksčiau žinomus faktus, kad asmeninei laimei pinigai turi žymiai mažesnį vaidmenį už psichologinį komfortą, gaunamą psichoterapijos pagalba. Pavyzdžiui, anksčiau atliktų tyrimų metu didelį psichologinį stresą patyrusiems žmonės duoti pinigai nepadėjo, o net gana trumpa terapija savijautą ir gyvenimo kokybę pagerino iš esmės.

2010 m. sausio 3 d., sekmadienis

Ar jūs tinkama(s) psichoterapijai?

Aš nerašau „ar jums tinka psichoterapija?“ todėl, kad psichoterapija kaip psichologinė intervencija, atliekama gydymo tikslu, bendrąja prasme gali būti naudinga kiekvienam žmogui kaip psichologinei būtybei. Tačiau ne kiekvienas žmogus dėl savo psichologinės struktūros gali ja pilnai pasinaudoti. Tai panašu ir į kitus gydymo metodus. Pavyzdžiui, tinkamai parinkti vaistai kraujo spaudimui mažinti gali padėti praktiškai kiekvienam žmogui, tačiau tik tuo atveju, jeigu žmogus reguliariai juos naudoja tinkamomis dozėmis ir laikosi nustatyto režimo. Kitas, jau nemedicininis, pavyzdys gali būti dar paprastesnis. Automobiliai sukurti vairuoti visiems žmonėms, tačiau ne kiekvienas žmogus dėl savo asmeninių savybių gali būti vairuotoju. Patyrę psichoterapeutai pirmą kartą matydami klientą, prieš apsispręsdami ar su juo dirbti visada šį klausimą užduoda kaip svarbiausią. Antras klausimas paprastai būna kokie psichoterapijos metodai ir intervencijos šiam klientui gali būti naudingiausi.
Taigi, kokios konkrečios savybės lemia, kad žmogus galės pasinaudoti visomis psichoterapijos galimybėmis ir gauti iš jos naudą. Psichoterapija tai visų pirma keitimasis. Nors ir jis vyksta su aktyvia psichoterapeuto pagalba, tačiau pagrindinė figūra psichoterapijos procese yra klientas, kuris šiuo atveju veikia ir kaip užsakovas ir kaip vykdytojas. Šia prasme psichoterapija daugiau artimesnė pedagoginiam procesui, mokymuisi, negu įprastai medicinai, ypač chirurgijai. Nesitikėkite, kad psichoterapeutas be jūsų pastangų „pašalins“ jūsų simptomus ar problemas, kaip, kad chirurgas pašalina pūlius iš žaizdos.
Todėl, pirma, svarbiausia savybė, kurią turi turėti „geras“ klientas yra motyvacija. Jis turi norėti keistis. Sutrikimai ar simptomai dėl kurių kreipėsi pas psichoterapeutą ir ankstesnio gyvenimo problemos jam turi trukdyti. Jis turi nenorėti taip gyventi toliau. Paprastai kalbant, jo esama būklė, situacija ar savijauta jam turi sukelti tiek nerimo ir diskomforto, kad motyvacija dirbti su psichoterapeutu būtų pakankamai stipri. Atėję pas psichoterapeutą vien tik todėl, kad mama, tėvas, žmona ar vyras liepė ir nenorintys nieko keisti (arba suprasti kas iš tikrųjų vyksta) asmenys psichoterapijai netinka.
Antra, jis turi suprasti ir priimti, kad bent kai kurių jo problemų priežastimi yra psichologiniai procesai, vykstantys jame pačiame. Paprastai žmonės dėl savo problemų linkę kaltinti kitus (žmoną, vyrą, tėvus, kitus artimuosius, vadovus, valdžią), tačiau jeigu žmogus visai nesupranta, kad bent dalis priežasčių glūdi jame pačiame ar jo santykyje su aplinka, psichoterapija jam nepadės. Be to toks žmogus pas psichoterapeutą greičiausiai ir nesikreips.
Trečia, „geras“ klientas turi mokėti psichologizuoti, tai yra bandyti suprasti savo ir kitų mintis, jausmus, elgesį, ieškoti priežastinių ryšių tarp psichologinių procesų ir realybės. Specialiai rašau „bandyti“, nes net ir patyrusiems psichoterapeutams, labai įgudusiems stebėti ir keisti savo psichologinę realybę tai yra tam tikras procesas, esantis visą laiką dinamikoje dėl vis atsirandančių naujų iššūkių ir pasikeitimų. Viena iš svarbiausių psichoterapijos duodamų naudų ir yra tai, kad asmuo išmoksta ir įgunda suprasti ir tiesiogiai ar netiesiogiai keisti norima linkme savo psichologinius procesus (mintis, emocijas, elgesį), atsirandančius ir spontaniškai ir sąveikaujant su kitais žmonėmis bei gyvenimo realijomis. Kitais žodžiais sakant iš psichoterapijos naudos gaus žmogus, suprantantis ar besistengiantis suprasti psichologinių procesų svarbą savo gyvenime. Deja, yra žmonių, ignoruojančių akivaizdžius įrodymus, kad diduma mūsų gyvenimo yra nulemta būtent šių faktorių ir juos įtakojant galima keisti ir patį gyvenimą. Arba keisti gyvenimą galima tik jį suprantant. Be abejo, gauti norimą pozityvų rezultatą galima tik žinant kaip tai reikia daryti, o čia ir padeda psichoterapija.
Ketvirta, klientas turi pasitikėti ne tik psichoterapija, bet ir pasirinktu psichoterapeutu. Suprantama, tai nėra lengva ir pasitikėjimas yra auginamas kartu dirbant. Tačiau, reikia laikytis taisyklės nemeluoti. Jūs galite nesakyti tiesos, jeigu dar nenorite, bet meluodami jūs kenksite sau (jeigu terapeutas patikės, jis, darydamas intervencijas, naudosis klaidinga informacija, o jeigu nepatikės - jūs nejudėsite norimų tikslų link). Šioje vietoje labai praverčia vadinamasis terapinis kontraktas, tai yra susitarimas su terapeutu, sudaromas raštiškai arba žodžiu: kokių tikslų jūsų komanda (perskaitėte teisingai – terapinė komanda) siekia, kokiomis priemonėmis tai daro, kokių taisyklių (tame tarpe saugumo ir konfidencialumo) laikosi ir t.t. Tokį susitarimą, kuris ir turi padėti jums žinoti kas vyksta, jaustis saugiau ir tuo pačiu pasitikėti terapija ir terapeutu galima laikas nuo laiko aptarti papildomai ar esant reikalui keisti. Tačiau labai svarbu jo laikytis. Pasitikėjimą terapeutu gali padėti stiprinti ir terapijoje paprastai esanti taisyklė, kad klientas terapeutui gali sakyti viską ką galvoja. Labai rekomenduoju visų pirma išdrįsti išsakyti negatyvias mintis – visai tai, ką blogo galvojate apie terapiją ar terapeutą. Galite pasirinkti elegantiškesnę formą, bet būtinai išsakykite viską, jeigu ką nors negatyvaus galvojate, jaučiate ar bijotės. Tokiu būdu jūs tikrai padėsite savo sveikimui. Visų pirma, patikrinsite ar terapeutas yra pakankamai profesionalus, tai yra ar sugeba išgirsti, aptarti ir jeigu reikia keisti situaciją, kurioje jūs jaučiatės nejaukiai. Tik nepadarykite per ankstyvų neigiamų išvadų. Jeigu jums atrodo, kad nesate išgirstas, bandykite dar kartą ir dar tiesiau išsakyti savo jausmus ir mintis. Negalvokite, kad terapeutas turi jus matyti kiaurai ar skaityti jūsų mintis. Prašykite terapeuto reagavimo į jūsų pasisakymą, kuo išsamiau visa tai aptarkite. Ypač būkite atkaklus, jeigu turite gyvenimo patirtį kai žmonės jus atstumia, elgiasi su jumis nederamai ar dažnai jaučiate neigiamus jausmus aplinkiniams. Nuolat tobulinkite darbinę sąjungą su terapeutu, stenkitės būti atviras, išsakyti savo nerimavimą, lūkesčius, norus.
Penkta ir galbūt labai svarbi paskutinė „gero kliento“ savybė yra tai, kad jis turi turėti pakankamai išteklių skirti laiko ir pastangų savo (psichologinėms) problemoms suprasti ir spręsti. Tai labai tampriai susiję su kliento motyvacija, tačiau vis tiek iškyla terapijos prieinamumo (geografine, darbo laiko, finansine prasmėmis) klausimai. Aš, dirbdamas kognityviosios ir elgesio terapijos metodikos struktūroje, labai skatinu klientų savarankiškas namų užduotis. Mes aptariame darbus, kuriuos jie gali daryti namuose (pavyzdžiui, aprašydami ir analizuodami problemas ir simptomus, atsakydami į mano klausimus). Klientai atsiunčia savo darbelius man raštu el. paštu, aš juos peržiūru, atsakau, replikuoju, užduodu papildomus klausimus arba kai ką pasilieku akivaizdiniam darbui terapijos seanso metu. Dalį darbų padarydami namuose klientai taupo savo akivaizdinių terapinių seansų laiką ir pinigus , nes už savo darbą su atsiųsta medžiaga aš papildomų pinigų neimu. Abi pusės padirbėdamos papildomai gauna pasitenkinimą. Klientas, gaudamas didesnį rezultatą už mažiau pinigų, o aš kaip terapeutas, jausdamas, kad terapinis procesas juda tikslų link greičiau ir mes dirbame efektyviau. Tokiu būdu efektyvinamas terapinis (kliento gydymo ir gijimo, jo asmenybės augimo ir tobulėjimo) procesas, ugdomi kliento analitiniai įgūdžiai. Man kaip terapeutui taip pat tampa lengviau atlikti savo darbo pusę, kadangi, jeigu klientas užduotis atlieka tiksliai laikantis susitarimo aš galiu greičiau įsisavinti jį liečiančią informaciją ir ją panaudoti terapiniame procese, nes kaip žinome parašytai informacijai įsisavinti prireikia mažiau laiko, negu išsakytai. Nekalbant jau apie tai, kad klientas darydamas specialias užduotis lavina ir užtvirtina terapijoje gaunamus gebėjimus.
Optimizmo galite pasisemti iš to, kad vis dėlto svarbiausia motyvacija ir bendradarbiavimas. Jeigu jūs tikrai norite pasveikti ar išspręsti savo psichologines problemas ir esate nusiteikę bendradarbiauti psichoterapija jums tikrai padės. Blogiausiu atveju, jums reikės surasti sau ar savo problemoms tinkamą metodą ar terapeutą. Gera naujiena yra ir ta, kad psichoterapija savo rezultato prasme veikia visiškai priešingai negu medicina ir labai panašiai į pedagogiką. Išsigydęs somatinę ligą jūs galite vėl tuoj pat ja susirgti (su labai retomis išimtimis kai kurių infekcijų atvejais), o gerai išmokęs suprasti ir valdyti savo psichologinius procesus, padidinęs adaptacines savybes ir tvarkymosi su psichologiniais sunkumais gebėjimus jūs toks išliksite visą gyvenimą. To ir linkėčiau šio teksto skaitytojams. Tuo pačiu pateikdamas svarbią informaciją, kad licenzijuoti psichoterapeutai yra patys praėję asmeninę psichoterapiją, nes tai įeina į jų profesinio rengimo sistemą ir gerai žino kas tai yra. Aš pats tokios patirties turiu daugiau kaip tūkstantį valandų ir vis atrandu ką nors naujo ar svarbaus tiek savyje tiek savo santykyje su aplinka. Ir esu įsitikinęs, kad tai man padeda gyventi..

2010 m. sausio 2 d., šeštadienis

Apie žmones, kuriems sunku įtikti

Ar jums teko kada susidurti su žmogumi, kuris viską yra linkęs vertinti neigiamai? Jam viskas daugiau ar mažiau blogai, pradedant nuo valdžios ir baigiant darbu bei santykiais su artimaisiais. Tikriausiai visi galime įsivaizduoti bent vieną tokį žmogų. Jo veido išraiška dažniausiai būna nepatenkinta, o jeigu reikėtų į kelis sakinius sutraukti viską, ką dažniausiai iš jo išgirstame, tai galėtų skambėti maždaug taip: „Šis pasaulis yra sumautas, ir nieko čia nepakeisi.“ Kartais ši „nuomonė“ būna įvilkta į kiek kitokį drabužį, pavyzdžiui, „Aš esu vertas daug daugiau, negu gyventi šiame nevykusiame pasaulyje, žmonės turėtų kitaip su manimi elgtis, man turėtų sektis, tačiau taip nėra, todėl esu labai įsižeidęs.“ Dabar pamėginkime įsivaizduoti šį žmogų įvairiuose vaidmenyse. Pavyzdžiui, sakykime, kad esame vaikas, o toks žmogus yra mūsų mama arba tėtis. Kiek šansų turėsime augti jausdami, kad gebame nudžiuginti mums labai svarbų žmogų? O gal gali būti taip, kad nutarsime, jog kiek besistengtume, nieko negalime pakeisti, mums svarbus žmogus kaip nepatenkintas, taip nepatenkintas, nors mes labai norėtume, kad jis būtų laimingas? Žmogui, kaip socialiniam gyvūnui, gebėjimas suteikti džiaugsmo kitam yra labai svarbus. Kaip rašo britų antropologė Kate Fox, netgi aukštesniųjų rūšių beždžionės praleidžia daug laiko be jokio reikalo utinėdamos viena kitai kailį, t.y. „malonindamos“ viena kitą. Dažniausiai mums būna malonu dovanoti dovanas, paruošti kito žmogaus mėgstamą patiekalą, padaryti vieną ar kitą paslaugą, nes tai, kad galime suteikti džiaugsmo kitam, labai pradžiugina mus pačius. Todėl jeigu vaikui augant iš jo atimamas džiaugsmas suteikti džiaugsmo artimiesiems, su tuo veiksmingai susidoroti gali būti sunku.
Nesvarbu, ar mūsų tėvai buvo nuolat nepatenkinti mumis, ar patys jau turime vaikų ir esame linkę dažnai reikšti nepasitenkinimą jais, turime suprasti, kad toks vaikas iš esmės turi du pasirinkimo variantus: nuspręsti, kad mamą ar tėtį pradžiuginti pernelyg sunku ir nukreipti savo dėmesį bei pastangas į kitus žmones (sveikesnis būdas) arba ir toliau visaip stengtis suteikti malonumo niūriai mamai ar tėčiui, nuolat jausti frustraciją ir pradėti manyti, kad yra nevykėlis, nes kiti vaikai gali pradžiuginti savo mamas ar tėčius, o jis ne (labiau problemiškas būdas). Mama ar tėtis gali dar gerokai prie to „prisidėti“ kartodami, kad „kaimynų Petriukas puikiai mokosi, Antanukas žaidžia futbolą, Simas griežia smuiku, o kas iš tavęs bus?“ Vaikui, kuris pasirenka antrąjį, į didesnes problemas vedantį kelią, ilgainiui susiformuos tvirtas įsitikinimas, kad „kiti žmonės niekada nebūna patenkinti“ bei „aš esu nevykėlis“. Kad patvirtintų šį savo įsitikinimą, jis gali kone visą gyvenimą stengtis įtikti tai pačiai mamai ar tėčiui, arba susirasti panašaus būdo partnerį, iš kurio taip pat gaus nuolatinius signalus apie nepasitenkinimą. Mama, tėvas arba partneris šiam žmogui, žinoma, niekada nepasakys: „Tu nevark, aš vis tiek nuolat esu nepatenkintas, verčiau pasiieškok kitų, tuomet būsi laimingesnis“. Daugiau tikėtina, kad žmogus bus skatinamas jaustis kaltas arba netikęs, nes nesugeba padaryti taip, kad tėvai, partneris ar dar koks nors svarbus asmuo pasijustų patenkintas. Tačiau tiesa ta, kad šie žmonės yra sąmoningai ar nesąmoningai apsisprendę jaustis nepatenkinti! Ir jeigu jie yra taip apsisprendę, o mes savo ruožtu apsisprendžiame žūt būt prieš jų valią padaryti juos laimingus arba patenkintus, tai savotiškai save pasmerkiame, nes jų sprendimas, kaip jaustis, yra daug svarbesnis, nei mūsų sprendimas priversti juos jaustis kitaip. Jeigu vis dėlto taip elgiamės, priežastys ir vėl gali būti dvi: arba mes nesuvokiame, kas vyksta, arba esame tapę panašūs į juos, t.y. esame apsisprendę kitiems ir sau įrodyti, kad ką mes bedarytume, kiti tiesiog niekada nebūna patenkinti, ir todėl mums nėra prasmės stengtis, nes esame nevykėliai.
Dažnai tenka susidurti su klientais, kurie visomis išgalėmis stengiasi įtikti savo tėvams. Netgi patys būdami suaugę ir turėdami savo vaikų jie siekia mamos ar tėvo pritarimo, nori, kad ji ar jis didžiuotųsi sūnumi ar dukra. Paklausus, ar ši mama ar tėtis yra žmogus, linkęs būti pozityviai nusiteikęs, paremti ir palaikyti, dažniausias atsakymas būna neigiamas. Tai argi nėra natūralu, kad visos pastangos sulaukti pritarimo dažniausiai būna bergždžios? Kad subręstume ir kartu taptume laisvi, dažnai tenka pripažinti, kad mūsų tėvai ar kiti artimieji yra tiesiog tokie, kokie yra, o ne tokie, kokie, mūsų manymu, galėtų ar privalėtų būti. Jeigu tai žmonės, kurie nesidžiaugė mūsų pastangomis bei laimėjimais 5, 15, 30 ar 50 metų, ar verta tikėtis, kad pradės tai daryti būtent dabar? Ar nebūtų racionaliau pasidairyti plačiau, ir pasvarstyti, ar neverta pamėginti gauti palaikymo, pritarimo, džiaugsmingo priėmimo iš tų, kurie moka taip elgtis? Nes žmogus, kuris ilgai buvo viskuo nepatenkintas ir kritiškas, gali pasikeisti tik jeigu pats to panorės, o ne tuomet, jeigu jo artimieji dar daugiau pasistengs, kad jam įtiktų.
Žinoma, šis apsisprendimas dažnai būna sunkus, nes per daug metų žmonės įpranta suktis negatyvizmo rate. Paprastai prireikia kokio nors stipraus impulso ir nemažai pastangų, kad pavyktų iš jo ištrūkti. Tačiau galbūt jums nuoširdžiai gaila, kad vertingi gyvenimo metai bėga ne kuriant ir džiaugiantis, o kritikuojant, konfliktuojant, reiškiant bei girdint nuolatinį nepasitenkinimą? Jeigu taip, verta prisiminti, kad gyvename tik kartą, o tikrai norint ir stengiantis pakeisti galima labai daug ką.