Kas tie narcizai?

Šiandien pradedu daryti tai, ką jau kuris laikas planuoju ir žadu - išsamiau parašyti apie asmenybės sutrikimus. Ir pradėsiu nuo to, kas vadinama narcistiniu asmenybės sutrikimu. Taigi, koks tai sutrikimas, ir kas tie narcizai?
Turbūt daugeliui yra žinomas antikinis mitas apie labai gražų vaikiną, atstūmusį ne vienos merginos meilę, kol viena iš jų ištarė: "Tegul tas, kuris nemyli kitų, įsimyli save." Kartą gerdamas vaikinas vandenyje pamatė savo atvaizdą, ir taip juo susižavėjo, kad negalėjo atsitraukti nuo tvenkinio ir galiausiai nusilpo bei mirė. Toje vietoje, kur gulėjo mirusio vaikino kūnas, vėliau išaugo gėlė, kuri buvo pavadinta jo vardu.
Taigi, mitologinis Narcizas buvo vaikinas, kurio gyvenimą sugriovė prisirišimas prie savo tobulo atvaizdo. Būtent tai ir yra narcistinio sutrikimo esmė - žmogus taip prisiriša prie savo neva tobulo įvaizdžio, kad visą laiką tik jam ir tarnauja. Ir tuomet nelieka laiko bei motyvacijos niekam kitam. Kartu čia slypi ir didžiuliai pavojai, nes nė vienas narcizas, kad ir ką jis apie save begalvotų, nėra nei dieviškas, nei tobulas. Jo žmogiškumas, netobulumas, nuolat ieško progų apie save priminti. Priklausomai nuo to, kokio storio narcizo oda, suabejoti savo tobulumu jį gali priversti arba mažesni, arba didesni dalykai, tačiau dažniausiai net ir didžiausiems storaodžiams per gyvenimą nepavyksta išvengti akistatų su savo ribotumu. Ir tuomet narcizas patiria tai, kas vadinama narcistine trauma - t.y. jo tobulas įvaizdis griūva. Sunkiausia šiam žmogui tai, kad jis tiki, jog egzistuoja tik du jo "įvaizdžiai" - tobulas ir visiškai nieko vertas. Todėl kaskart, kai tenka atsisveikinti su tobulumu, jis pasijunta staiga krintantis į prarają, kurioje laukia labai skausmingas buvimo visišku beverčiu pojūtis. Kad ten nepatektų, narcizas ginasi - ir gindamasis jaučia narzistinį pyktį. "Niekas neturi teisės manęs kritikuoti", "Su manim niekas neturėtų taip elgtis", "Žmonės privalo patenkinti mano poreikius" - tokios mintys leidžia narcizui jaustis teisiam, kaltinti kitus, pykti ant jų ir taip apsiginti nuo menkavertiškumo jausmų, kurie šiems žmonėms atrodo nepakeliami.
Kaip galima atpažinti narcistinį asmenybės sutrikimą? Dažnai šie žmonės daug ir tiesiai kalba apie savo pasiekimus, sugebėjimus, bei tikisi, kad kiti juos laikys pranašesniais, net jeigu tam nėra pagrindo. Narcizams būdingas dažnas fantazavimas apie didžiulę sėkmę, galią, grožį ar idealią meilę. Šie žmonės mano, kad yra ypatingi, unikalūs, todėl juos gali suprasti tik kiti ypatingi asmenys. Jie nuolat laukia, kad kiti jais žavėtųsi ir mano, kad nusipelno ypatingo kitų elgesio, paslaugų, poreikių patenkinimo. Šie žmonės naudojasi kitais, kad pasiektų savo tikslų, jiems trūksta empatijos ir noro domėtis kitų žmonių jausmais. Narcizai taip pat dažnai pavydi kitiems žmonėms bei mano, kad kiti pavydi jiems.
Manoma, kad narcistinis asmenybės sutrikimas gali formuotis dviems būdais. Vienu atveju tėvai nuo mažems lepina vaiką, nuolat stengiasi patenkinti visus jo poreikius bei įgeidžius. Toks vaikas auga manydamas, kad pasaulis sukasi aplink jį, o kiti žmonės tėra jo poreikių tenkintojai. Kitu atveju tėvai nepakankamai rūpinasi vaiku, todėl vaikas jaučiasi menkavertis, o narcistinis "tobulas" savęs vaizdas pradeda formuotis kaip savotiška menkavertiškumo atsvara. Pastarieji narcizai dažnai vadinami "plonaodžiais", mat jų tobulas įvaizdis daug trapesnis, lengviau pažeidžiamas. Ir vienam, ir kitam narcizui tėra vienas būdas išvengti narcistinių traumų - tapti žmogumi, atsisakyti tobulo savęs vaizdo, priimti savo silpnąsias puses, kuris turi kiekvienas iš mūsų. Tai tikrai nėra lengva. Narcistinis sutrikimas laikomas vienu iš sunkiausiai koreguojamų asmenybės sutrikimų. Tačiau kartu tai ir labiausiai trukdantis iš tiesų gyventi sutrikimas - tai vergovė savo tariamam tobulumui, kurio iš tiesų nėra.
Prieš kelias dienas Julius pasakė įdomų dalyką. Jo nuomone, narcistinis asmenybės sutrikimas diagnozuotinas tuomet, kai pernelyg stiprūs narcistiniai bruožai trukdo tenkinti narcistinius poreikius. Pavyzdžiui, žmogus turi poreikį būti žinomas tam tikros rūšies specialistas, nes tai jam leistų jaustis vertingesniam, tačiau kartu jis yra tiek stipriai įsitikinęs, kad visi jo norai turi pildytis vos jam pajudinus pirštą, jam taip sunku prisiversti nuosekliai dirbti, kad žmogus priverstas tenkintis tik fantazijomis apie sėkmę, turtus, pripažinimą.
Taigi, pats narcicizmas nebūtinai turi būti patologinis. Jis būdingas kiekvienam vaikui, kuris į tėvus iš pradžių žiūri kaip į savo poreikių tenkintojus ir visiškai nesidomi jų norais ar reikmėmis. Narcicizmo egzistavimas yra nulemtas biologiškai, nes labiau narcistiškas vaikas yra geriau pasirengęs išsireikalauti dėmesio, maisto, šilumos ir pan. Tinkamai auginamo vaiko narcicizmas pamažu mažėja, jis priima informaciją iš aplinkos ir ja remdamasis koreguoja savęs vaizdą. Sveikas, valdomas narcicizmas yra labai geras variklis, skatinantis žmogų nuveikti daug darbų, kurie atbeša naudos tiek jam pačiam, tiek ir kitiems. Tačiau jeigu psichologinės vaiko brandos procesas sutrinka, jis tam tikra prasme gali visam laikui likti trejų ar penkerių metų amžiaus. Narcistinės reakcijos dažnai taip ir atrodo - suaugęs vyras ir moteris, patyręs narcistinę traumą, staiga virsta įtūžusiu trejų ar penkerių metų vaiku, kuriam be jo pažeisto įvaizdžio daugiau niekas pasaulyje neegzistuoja.
Narcicizmo gydymas dažnai būna panašus į alkoholizmo gydymą - žmogui galima padėti tik tuomet, jeigu jis pajėgia suprasti, kad užsiaugino savotiška monstrą, su kuriuo susidoroti jam reikia kitų žmonių pagalbos. Tam reikia nuolankumo, o tai narcizui dažnai būna labai sunkus žingsnis. Tačiau iš esmės tai yra žingsnis iš tariamo dieviškumo į žmogiškumą. O narcizas juk visuomet ir buvo žmogus, tik norėjo apie tai pamiršti. Todėl galima sakyti, kad tai žingsnis į buvimą tuo, kas jau esi, ir buvimą ten, kur jau esi. Iš fantazijų į realybę.