2010 m. sausio 10 d., sekmadienis

Kas lemia, ką manome apie save ir aplinkinį pasaulį?

Visi mes, paklausti, kokie esame, galėtume išvardyti tam tikrą komplektą savo bruožų, ypatybių, savybių. Galbūt dalį jų įvardintume su malonumu, kitas – nenoriai arba visai nutylėtume, tačiau patys apie jų egzistavimą žinome. Psichologiškai sveikas, brandus žmogus supranta, kad turi teigiamų ir neigiamų savybių, jas atpažįsta ir priima, o save suvokia kaip netobulą, tačiau pakankamai gerą žmogų, naudingą ir reikalingą kitiems. Be to, jis daug apie tai apskritai negalvoja.
Tuo tarpu jeigu tokį klausimą užduotume depresija sergančiam žmogui, greičiausiai išgirstume, kad jis niekam tikęs, nieko nesugeba, yra nevykėlis, prastesnis už kitus ir t.t.Tačiau po pusmečio, kai žmogus pasveiks, jis taip jau nebemanys. Tačiau kodėl, juk tai – tas pats žmogus?
Kognityvinė terapija teigia, kad mūsų savęs suvokimą lemia vadinamieji kertiniai įsitikinimai, t.y. labai apibendrintos mintys apie save. Šie įsitikinimai gali būti tiek teigiami, tiek neigiami, ir dažniausiai žmogus turi tiek vienokių, tiek kitokių. Kol viskas klostosi gerai, dominuoja teigiami kertiniai įsitikinimai, tačiau susidūrus su krize „pabunda“ neigiamieji. Būtent todėl tas pats žmogus vienais laikotarpiais gali manyti esantis nevykėlis, o kitais – jaustis gana sumanus ir vertingas.
Neigiami kertiniai įsitikinimai apie save gali būti įvairūs, tačiau visiems jiems būdingas nelankstumas ir didelis apibendrinimo laipsnis, pvz. „Esu silpnas“, „Esu nevykėlis“, „Manęs neįmanoma mylėti“, „Esu bloga“, „Esu bevertė“ ir t.t. Tiesa, tik gana retais sunkių asmenybės sutrikimų atvejais (apie juos netrukus planuoju parašyti) šie įsitikinimai mums tiesiogiai ir dažnai ateina į galvą. Dažniausiai jie reiškiasi aplinkiniu keliu, t.y. tam tikromis automatinėmis mintimis, kurias mes jau suvokiame sąmoningai. Pavyzdžiui, žmogui, kuriam būdingas kertinis įsitikinimas, kad yra nevykėlis, kaskart mėginant imtis bet kokios naujos užduoties, kils automatinė mintis: „Man nepavyks“. Jeigu, žmogui išsakius šią mintį, klaustume jo, ką tai, jog jam nepavyks, reikš, galiausiai galbūt prieisime prie kertinio įsitikinimo. Daugumai žmonių, jį įvardijus, kyla keistas jausmas: viena vertus, jie jaučia, kad šis įsitikinimas jiems būdingas, tačiau kita vertus žmogus dažniausiai niekada anksčiau šio įsitikinimo nebuvo sau aiškiai įsivardijęs.
Mūsų kertiniai įsitikinimai pradeda formuotis labai ankstyvoje vaikystėje. Šį procesą veikia tiek mūsų prigimtis, t.y. temperamento nulemtos reakcijos į aplinką, tiek ir tai, su kokia gyvenimo patirtimi susiduriame. Suprantama, kad žmogui, augančiam asocialioje šeimoje, daug sunkiau bus išsiugdyti kertinį įsitikinimą „Esu vertas meilės“, negu vaikui, auginamam mylinčių ir rūpestingų tėvų. Tačiau dauguma žmonių, netgi užaugusių gana palankiomis sąlygomis, paprastai turi ir teigiamų, ir neigiamų kertinių įsitikinimų komplektą. Kuo stipresni teigiami kertiniai įsitikinimai, pvz. „Esu stiprus“, „Esu sumanus“, „Esu vertas meilės“, tuo žmogus yra psichologiškai atsparesnis ir tuo didesnio streso prireiks, kad būtų aktyvuoti jo neigiami kertiniai įsitikinimai.
Panašiai formuojasi bei veikia ir įsitikinimai apie kitus žmones ir mus supantį pasaulį. Neigiamų kertinių įsitikinimų apie kitus ir pasaulį pavyzdžiai būtų „Kiti žmonės nepatikimi“, „Pasaulis yra pavojingas“ ir pan. Suprantama, kad žmogui, kuriam būdingi stiprūs tokio pobūdžio kertiniai įsitikinimai, bus daug sunkiau pasitikėti kitais, kreiptis pagalbos. Tuo tarpu jeigu vyraujantys kertiniai įsitikinimai teigiami, pvz. „Galiu pasikliauti žmonėmis“, žmogus lengviau užmegs įvairius kontaktus su aplinkiniais.
Kadangi neigiami kertiniai įsitikinimai yra labai skausmingi, žmonės susikuria įvairių mechanizmų, kad nuo jų apsisaugotų. Vienas iš būdų tai padaryti – susiformuluoti tam tikras gyvenimo taisykles. Pavyzdžiui, „Jeigu visą laiką labai stengsiuosi būti gera, mane mylės“, arba „Jeigu įgysiu aukštojo mokslo diplomą, tai rodys, jog esu sumanus“. Daugybė žmonių daug pasiekia būtent norėdami įrodyti, kad gali būti mylimi, kad nėra kvaili ir pan., nors kartais gali net nenujausti, kad jų veiklos „variklis“ yra neigiamas kertinis įsitikinimas.
Dažniausiai pagalbos į specialistus žmonės kreipiasi tuomet, kai patiria sunkumų. Tuo metu jie jaučia daugiau nei paprastai neigiamų emocijų, jiems kyla daugiau neigiamų minčių apie save. Taip būna todėl, kad vienoks ar kitoks įvykis ar įvykiai būna palietę žmogaus neigiamus kertinius įsitikinimus, kurie iki tol ilgą laiką „snūduriavo“. Paprastai, norint žmogui padėti įveikti sunkumus ir tapti atsparesniam ateitiems stresams, būna svarbu padėti jam įsivardinti neigiamus kertinius įsitikinimus, suprasti, kaip jie susiformavo (tam paprastai prireikia peržvelgti svarbias vaikystės ir paauglystės patirtis), o vėliau stiprinti atitinkamus teigiamus kertinius įsitikinimus. Pavyzdžiui, jeigu žmogų kamuoja įsitikinimas „Esu nevykėlis“, pirmiausiai aiškinamasi, kaip toks įsitikinimas atsirado, kokios žmogaus gyvenimo patirtys jį stiprino ir tarsi „patvirtino“, o vėliau suformuluojamas žmogui priimtinas alternatyvus kertinis įsitikinimas (pvz. „Esu pakankamai sumanus žmogus“) ir atidžiai bei nuosekliai ieškoma gyvenimo faktų, patvirtinančių šį įsitikinimą. Priklausomai nuo neigiamų įsitikinimų stiprumo, toks darbas gali trukti nuo kelių mėnesių iki kelių metų, tačiau tai labai prasmingas darbas, galintis gerokai pakeisti žmogaus savęs suvokimą ir suteikti jo gyvenimui didesnę prasmę.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą