Ar jums teko kada susidurti su žmogumi, kuris viską yra linkęs vertinti neigiamai? Jam viskas daugiau ar mažiau blogai, pradedant nuo valdžios ir baigiant darbu bei santykiais su artimaisiais. Tikriausiai visi galime įsivaizduoti bent vieną tokį žmogų. Jo veido išraiška dažniausiai būna nepatenkinta, o jeigu reikėtų į kelis sakinius sutraukti viską, ką dažniausiai iš jo išgirstame, tai galėtų skambėti maždaug taip: „Šis pasaulis yra sumautas, ir nieko čia nepakeisi.“ Kartais ši „nuomonė“ būna įvilkta į kiek kitokį drabužį, pavyzdžiui, „Aš esu vertas daug daugiau, negu gyventi šiame nevykusiame pasaulyje, žmonės turėtų kitaip su manimi elgtis, man turėtų sektis, tačiau taip nėra, todėl esu labai įsižeidęs.“ Dabar pamėginkime įsivaizduoti šį žmogų įvairiuose vaidmenyse. Pavyzdžiui, sakykime, kad esame vaikas, o toks žmogus yra mūsų mama arba tėtis. Kiek šansų turėsime augti jausdami, kad gebame nudžiuginti mums labai svarbų žmogų? O gal gali būti taip, kad nutarsime, jog kiek besistengtume, nieko negalime pakeisti, mums svarbus žmogus kaip nepatenkintas, taip nepatenkintas, nors mes labai norėtume, kad jis būtų laimingas? Žmogui, kaip socialiniam gyvūnui, gebėjimas suteikti džiaugsmo kitam yra labai svarbus. Kaip rašo britų antropologė Kate Fox, netgi aukštesniųjų rūšių beždžionės praleidžia daug laiko be jokio reikalo utinėdamos viena kitai kailį, t.y. „malonindamos“ viena kitą. Dažniausiai mums būna malonu dovanoti dovanas, paruošti kito žmogaus mėgstamą patiekalą, padaryti vieną ar kitą paslaugą, nes tai, kad galime suteikti džiaugsmo kitam, labai pradžiugina mus pačius. Todėl jeigu vaikui augant iš jo atimamas džiaugsmas suteikti džiaugsmo artimiesiems, su tuo veiksmingai susidoroti gali būti sunku.
Nesvarbu, ar mūsų tėvai buvo nuolat nepatenkinti mumis, ar patys jau turime vaikų ir esame linkę dažnai reikšti nepasitenkinimą jais, turime suprasti, kad toks vaikas iš esmės turi du pasirinkimo variantus: nuspręsti, kad mamą ar tėtį pradžiuginti pernelyg sunku ir nukreipti savo dėmesį bei pastangas į kitus žmones (sveikesnis būdas) arba ir toliau visaip stengtis suteikti malonumo niūriai mamai ar tėčiui, nuolat jausti frustraciją ir pradėti manyti, kad yra nevykėlis, nes kiti vaikai gali pradžiuginti savo mamas ar tėčius, o jis ne (labiau problemiškas būdas). Mama ar tėtis gali dar gerokai prie to „prisidėti“ kartodami, kad „kaimynų Petriukas puikiai mokosi, Antanukas žaidžia futbolą, Simas griežia smuiku, o kas iš tavęs bus?“ Vaikui, kuris pasirenka antrąjį, į didesnes problemas vedantį kelią, ilgainiui susiformuos tvirtas įsitikinimas, kad „kiti žmonės niekada nebūna patenkinti“ bei „aš esu nevykėlis“. Kad patvirtintų šį savo įsitikinimą, jis gali kone visą gyvenimą stengtis įtikti tai pačiai mamai ar tėčiui, arba susirasti panašaus būdo partnerį, iš kurio taip pat gaus nuolatinius signalus apie nepasitenkinimą. Mama, tėvas arba partneris šiam žmogui, žinoma, niekada nepasakys: „Tu nevark, aš vis tiek nuolat esu nepatenkintas, verčiau pasiieškok kitų, tuomet būsi laimingesnis“. Daugiau tikėtina, kad žmogus bus skatinamas jaustis kaltas arba netikęs, nes nesugeba padaryti taip, kad tėvai, partneris ar dar koks nors svarbus asmuo pasijustų patenkintas. Tačiau tiesa ta, kad šie žmonės yra sąmoningai ar nesąmoningai apsisprendę jaustis nepatenkinti! Ir jeigu jie yra taip apsisprendę, o mes savo ruožtu apsisprendžiame žūt būt prieš jų valią padaryti juos laimingus arba patenkintus, tai savotiškai save pasmerkiame, nes jų sprendimas, kaip jaustis, yra daug svarbesnis, nei mūsų sprendimas priversti juos jaustis kitaip. Jeigu vis dėlto taip elgiamės, priežastys ir vėl gali būti dvi: arba mes nesuvokiame, kas vyksta, arba esame tapę panašūs į juos, t.y. esame apsisprendę kitiems ir sau įrodyti, kad ką mes bedarytume, kiti tiesiog niekada nebūna patenkinti, ir todėl mums nėra prasmės stengtis, nes esame nevykėliai.
Dažnai tenka susidurti su klientais, kurie visomis išgalėmis stengiasi įtikti savo tėvams. Netgi patys būdami suaugę ir turėdami savo vaikų jie siekia mamos ar tėvo pritarimo, nori, kad ji ar jis didžiuotųsi sūnumi ar dukra. Paklausus, ar ši mama ar tėtis yra žmogus, linkęs būti pozityviai nusiteikęs, paremti ir palaikyti, dažniausias atsakymas būna neigiamas. Tai argi nėra natūralu, kad visos pastangos sulaukti pritarimo dažniausiai būna bergždžios? Kad subręstume ir kartu taptume laisvi, dažnai tenka pripažinti, kad mūsų tėvai ar kiti artimieji yra tiesiog tokie, kokie yra, o ne tokie, kokie, mūsų manymu, galėtų ar privalėtų būti. Jeigu tai žmonės, kurie nesidžiaugė mūsų pastangomis bei laimėjimais 5, 15, 30 ar 50 metų, ar verta tikėtis, kad pradės tai daryti būtent dabar? Ar nebūtų racionaliau pasidairyti plačiau, ir pasvarstyti, ar neverta pamėginti gauti palaikymo, pritarimo, džiaugsmingo priėmimo iš tų, kurie moka taip elgtis? Nes žmogus, kuris ilgai buvo viskuo nepatenkintas ir kritiškas, gali pasikeisti tik jeigu pats to panorės, o ne tuomet, jeigu jo artimieji dar daugiau pasistengs, kad jam įtiktų.
Žinoma, šis apsisprendimas dažnai būna sunkus, nes per daug metų žmonės įpranta suktis negatyvizmo rate. Paprastai prireikia kokio nors stipraus impulso ir nemažai pastangų, kad pavyktų iš jo ištrūkti. Tačiau galbūt jums nuoširdžiai gaila, kad vertingi gyvenimo metai bėga ne kuriant ir džiaugiantis, o kritikuojant, konfliktuojant, reiškiant bei girdint nuolatinį nepasitenkinimą? Jeigu taip, verta prisiminti, kad gyvename tik kartą, o tikrai norint ir stengiantis pakeisti galima labai daug ką.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą