Tai pirmasis mano įrašas, kurį parašyti pažadėjau Giedrei dar šiais metais. Jis atspindi mano, kaip psichoterapeuto kai kuriuos savimonės ir savo darbo įprasminimo aspektus, kuriuos dažnai apgalvoju tiek dirbdamas su savo klientais, tiek matydamas stebėdamas besimokančiųjų psichoterapijos profesinį augimą.
Kuo skiriasi psichoterapija nuo pasikalbėjimo arba ko galima tikėtis iš psichoterapijos ir psichoterapeuto? Atsakant į šį klausimą dar tikrai daug sumaišties. Dauguma žmonių painioja šias sąvokas. Savo klientus, kokiame nors kontekste išsakiusius, kad „pasikalbėsime“ visada stengiuosi taisyti, kad „padirbsime“. Kalbėtis reikia namuose ar draugų rate. Psichoterapiniame santykyje reikia dirbti, o kalbėjimas yra tik darbo priemonė ir tikrai ne vienintelė. Profesionalus, savo darbą išmanantis psichoterapeutas, savo veikla labai panašus į kitos specialybės gydytoją. Jis arba renka informaciją, t.y tiria savo klientą, norėdamas parinkti tinkamiausias terapines (gydomąsias) intervencijas tikslu pagerinti jo būklę arba jas atlieka. Visa kita yra neprofesionalu. Ar jūs einate pasikalbėti pas stomatologą, chirurgą ar ginekologą? Deja, dėl dar egzistuojančių neapibrėžtumų psichoterapijos srityje ir specialistų ruošimo trūkumų ne tik klientai, bet ir pretendentai į psichoterapeutus savo misiją kartais įsivaizduoja kaip kalbėjimą. Nesenai dalyvavau vienoje besimokančių psichoterapijos supervizijoje (atvejo nagrinėjime, dalyvaujant psichoterapijos mokytojui). Nustebau, kaip dažnai dar jos dalyviai (dažniausiai turintys psichologinį išsilavinimą) tiesiog kartoja (kartais apibendrindami, o kartais net ir visai ne ) kliento išsakytas mintis. Klientas: „Jaučiu tą, tą ir tą“. Terapeutas: „Kaip suprantu jūs jaučiate tą, tą ir tą“. Aptardamas su Giedre panašias situacijas klausiau jos, ar ji būtų patenkinta, jeigu dėl atsiradusio pūlinio kreipusis į chirurgą pastarasis tik vis kitais žodžiais atpasakotų kaip tas pūlinys atrodo arba geriausiu atveju reikštų visokias užuojautas. Chirurgas turi gydyti. Taip pat kaip ir (psicho)terapeutas. Šia prasme tam tikri skirtumai gali būti tarp psichologinį išsilavinimą ir medicininį išsilavinimą turinčių psichoterapeutų. Kartais susidaro įspūdis, kad psichologai stojo į aukštąją mokyklą įsivaizduodami, kad jie daugiau kalbės, o gydytojai, kad gydys. Deja, psichologų ruošimo sistemoje dar pasitaiko spragų, nepakankamai užtikrinančių reikiamą jų žinių apie medicinines problemas (kurių labai dažnai pasitaiko psichoterapijoje ir jos įtakoja terapijos rezultatus) lygį. Nors tikrai taip nėra visada, tačiau reikia siekti, kad nebūtų niekada.
Taigi, psichoterapeutas turi daryti terapines (gydomąsias) intervencijas. To pas jį atėjo klientas. Ir už tai moka pinigus. Dažniausiai apie vieną litą už minutę arba daugiau. Kaip kurie klientai taip ir skaičiuoja. Šaunu, jeigu jie jaučia, kad nusipirko kainos vertą paslaugą. Dar šauniau, jeigu - brangesnę, negu kad sumokėjo. Po terapinio seanso abi pusės turi žinoti kas jo metu įvyko. Klientas - būtinai žinoti ką jis gavo, o terapeutas - ką jis davė: kokie procesai vyko, kokios intervencijos buvo taikytos ir kodėl, kokių tikslų buvo siekta, kokie gauti rezultatai. Labai struktūrines, aiškias gydomąsias strategijas ir intervencijas siūlo viena iš labiausiai paplitusių šiuolaikinės psichoterapijos krypčių - kognityvinė ir elgesio terapija. Jos efektyvumas pagrįstas daugeliu mokslinių tyrimų ir yra visiškai įrodytas. Taip pat labai svarbus yra kliento užsakymo terapijai klausimas. Psichoterapijos pradžioje būtina aptarti užsakymą, tai yra terapijos tikslą. Ir visai nebūtinai pirmojo seanso metu, nes kuo sudėtingesnė problema arba kliento asmenybė, tuo užsakymo suformulavimui reikia daugiau laiko. Terapijos tikslas gali būti tam tikrų simptomų (pavyzdžiui, panikos priepuolių, baimės, nerimo, depresijos) sumažinimas ar pašalinimas, psichologinio jautrumo sumažinimas ir/arba stabilumo padidinimas, mokymasis išvengti nuolat pasikartojančių probleminių situacijų ar psichologinio diskomforto šalinimas. Svarbu, kad užsakymas būtų kuo aiškesnis ir realistinis. Įvykdžius užsakymą, terapija turi būti nutraukiama arba suformuluojamas naujas užsakymas. Klientas visą laiką turi žinoti ir jausti, kad kiekvienas seansas artina jį prie siekiamo tikslo.
Kokiomis savybėmis turi pasižymėti efektyvus psichoterapeutas? Daugelis iš jų panašios į kiekvieno profesionalo: pakankamos teorinės žinios, mokėjimas jas naudoti praktikoje, saugumo ir etikos taisyklių žinojimas ir laikymasis. Tačiau yra ir specifinių. Kadangi darbo objektas daugeliu prasmių yra kliento gyvenimas (asmeniniai, profesiniai, intymūs ir kiti jo aspektai ) psichoterapeutas turi turėti žinių ir patirties šiose labai plačiose srityse. Šiuo atveju rinkčiausi ne tą, kuris problemų neturėjo, tačiau tą, kuris jas sėkmingai išsprendė. Tą, kuris savo gyvenime yra brandus: savarankiškas, emociškai stabilus, racionalus, mokantis spręsti asmenines, santykių, profesines problemas. Geras psichoterapeutas nebūtinai turi būti brandaus amžiaus ir turėti keliolika ar keliasdešimt metų patirties. Geras terapeutas gali būti ir jaunas žmogus, tačiau būtinai jis turi būti brandus. Tai yra: besiimantis gydyti tik tokias problemas ir tokius klientus, kuriuos gydyti turi pakankamai žinių, įgūdžių, žinantis ką tiksliai ir kada reikia daryti, norint padėti savo klientui. Tikrai yra nemažai ligų ir problemų, kurias sėkmingai gali gydyti pradedantys terapeutai. Pavyzdžiui, panikos priepuoliai, paprastosios baimės, nesudėtingi depresijos atvejai, liguisto gedėjimo reakcijos. Pradedantys psichoterapeutai gali labai sėkmingai mokyti atsipalaidavimo, problemų sprendimo technikų. Tačiau, susidūrus su sudėtingesniais asmenybės sutrikimų atvejais (apie asmenybės sutrikimus šiame bloge jau pradėjo rašyti Giedrė ir dar daug informacijos apie planuojame ateityje) patirties ir žinių gali pritrūkti. Tačiau, net ir tokiais atvejais išeitis yra. Tam tikslui psichoterapijoje beveik nuo jos pradžios jau arti šimto metų veikia supervizijų (klinikinio atvejo nagrinėjimo padedant daugiau patyrusiam terapeutui) ir intervizijų (klinikinio atvejo nagrinėjimo padedant panašią patirtį turintiems terapeutams) sistema. Ji padeda kompensuoti terapeuto nepatyrimą, užtikrina saugią ir kokybišką paslaugą, o kartu moko ir augina terapeutą kaip profesionalą. Todėl, jeigu terapeutas klausia leidimo jūsų atvejį aptarinėti supervizijose arba intervizijoses - sutikite. Gausite kokybiškesnę paslaugą už tą pačią kainą. Aišku, galite aptarti norimas, pavyzdžiui konfidencialumo sąlygas. Jau atsiranda išsilavinusių klientų, kurie patys skatina savo terapeuto supervizijas, jeigu susiduriama su terapijos judėjimo išsikeltų tikslų link problemomis. Kalbant apie finansus, pinigai terapeutui turi būti svarbūs (nes kitaip jis turės kokį nors kitą motyvą su klientu dirbti, o tokio kliento vietoje būti nenorėčiau), tačiau svarbūs ne per daug, nes gali atsirasti manipuliacijos rizika. Sveikiausias santykis terapijoje finansiniu požiūriu yra kai terapeutas suteikia kokybišką paslaugą gaudamas už tai teisingą atlyginimą.
Taigi, kuo psichoterapija skiriasi nuo pasikalbėjimo? Psichoterapija yra ir turi būti gydymas, kurio metu nustatoma teisinga diagnozė, pasirenkamos efektyviausios gydomosios intervencijos ir jos tinkamu būdu atliekamos. Tai labai skiriasi nuo pasikalbėjimo su šeimos nariu, draugu ar giminaičiu. Profesionalus psichoterapeutas neduos jums tiesioginių patarimų, kurių apsčiai išgirstate iš savo artimųjų ir pažįstamų. Savo gyvenimą lemiančius sprendimus turi priimti pats žmogus. Ir prisiimti už juos atsakomybę. Terapeuto uždavinys, kad jo klientas terapinio proceso metu gautų tokio pastiprinimo, žinių, įgūdžių ir patirties, kad galėtų pašalinti simptomus ir problemas, trukdančias psichologiniam gerbūviui, brandai ir efektyvesniam, pilnavertiškesniam gyvenimui. Apie tai, kaip tai daroma - kituose įrašuose. Tarp jų – „koks psichoterapeuto klientas yra geras klientas“ arba kokiam reikia stengtis būti, kad psichoterapija duotų jums kuo daugiau naudos ir kuo greičiau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą