Ar nebūna taip, kad atrodo, lyg vieną dieną norėtume vieno, o kitą jau kito? Ne taip jau retai jaučiame ambivalentiškus jausmus vienam ar kitam žmogui, užsiėmimui ar dar kam nors. Tačiau dauguma žmonių vis dėlto geba ilgai gyventi su tuo pačiu partneriu, dirbti tame pačiame darbe, išsaugoti tuos pačius draugus ir laisvalaikio pomėgius. Kas lemia, kad taip yra?
Vakar apie tai diskutavome su Juliumi. Anot jo, stabilumui išlaikyti svarbūs trys dalykai: saldainis, bizūnas ir žinojimas, ko nori. Dėl saldainio lyg ir viskas aišku: visi žinome, kad norėdami, jog vaikas ar suaugusysis dažniau vienaip ar kitaip elgtųsi, turime jį už tą elgesį pagirti ar kitaip apdovanoti. Tada tokio elgesio tikimybė vis didės. Stabilumui išlaikyti svarbus žinojimas, kad už tokį patį elgesį žmogus visuomet bus apdovanotas arba bent jau nebus nubaustas. Jeigu mama, vaikui „netobulai“ susitvarkius kambarį, vieną kartą juokiasi, o kitą kartą barasi, tai jau žingsnelis į nestabilumą. Mes norime galėti prognozuoti, kas vyks, jeigu elgsimės vienaip ar kitaip, ir kuo geriau mums tai sekasi, tuo stabiliau jaučiamės.
O kodėl gi svarbus bizūnas? Ir ar tikrai ir jo reikia? Bizūnas kelia baimę. Jeigu elgsiesi vienaip ar kitaip, būsi nubaustas. Jeigu nuolat vėluosime į darbą ir neatliksime savo pareigų, mus atleis. Jeigu domėsimės tik savimi, nekreipsime dėmesio į kitus žmones, liksime vieniši, nes mūsų draugai ar partneris galiausiai patrauks ieškoti tokių, kurie atsižvelgs ir į jų interesus. Jeigu nuolat valgysime nesveiką maistą ir nesportuosime, storėsime. Jeigu padarysime nusikaltimą, teks praleisti tam tikrą laiką nelaisvėje. Mums nuolat tenka susidurti su įvairaus pavidalo „bizūnu“, t.y. neigiamomis savo veiksmų pasekmėmis. Mus gali nubausti šeimos narys, darbdavys, kolega, draugas, arba netgi gamta, jeigu nenorėsime atsižvelgti į jos dėsnius. Labai dažnai patys save baudžiame: kai pasielgiame netinkamai, jaučiamės blogai. Taigi, bizūnas nuolat yra kažkur netoliese. Net jeigu jis nepatenka mums į akiratį, žinome, kad jeigu pradėsime elgtis tam tikru būdu, galime su juo susidurti. Ir tai padeda taip nesielgti. Taigi, ir bizūnas padeda užtikrinti stabilumą. Žinoma, efektyviausiai jis irgi veikia tuomet, kai galime būti tikri, jog už vienokį elgesį gausime saldainį, o už kitokį – susidursime su bizūnu. Tada žinome, kad galime rinktis, ir dažniausiai stabiliai renkamės bizūno išvengti.
Saldainis ir bizūnas gali būti taikomas įvairiu santykiu. Kartais žmogus gyvena tokioje aplinkoje, kad tegali tikėtis išvengti bizūno. Ar galite įsivaizduoti, kad žmogus tokioje aplinkoje jaustųsi stiprus, kūrybingas, būtų veiklus ir pasitikėtų savimi? Sunku tai įsivaizduoti, tačiau kartais pasitaiko vadovų, kurie laukia puikių rezultatų iš nuolat kritikuojamų pavaldinių, arba tėvų, kurie tikisi didžiuotis savo vaikais, tačiau beveik niekada jų negiria ir neskatina. Jeigu norime siekti pozityvaus stabilumo, svarbu, kad saldainis būtų dažnesnė priemonė už bizūną.
Paskutinis svarbus dalykas – žinojimas, ko nori. Jeigu žinau, ko noriu, galiu pati sau efektyviai taikyti saldainio ir bizūno metodą, t.y. suplanuoti žingsnius, kuriuos turiu žengti, kad pasiekčiau norimą tikslą, ir kaskart apdovanoti save už tai, kad žengiau žingsnelį norima kryptimi. Sakykime, kad aš tiksliai nežinau, ko noriu. Tuomet galiu susiplanuoti siekti vieno ar kito tikslo, bet jeigu žengusi du žingsnelius susidursiu su pirma rimtesne kliūtimi, iš karto prisiminsiu, kad ne taip ir stipriai to norėjau, ir greičiausiai pasiduosiu. O jeigu tiksliai žinau, kad noriu būtent šito ir ne kito dalyko, tuomet didėja tikimybė, kad ieškosiu būdo kliūti įveikti. Ir vėl – bizūnas čia iš esmės mažiau veiksmingas, negu saldainis. Jeigu noriu sėkmingai judėti į priekį, saldainių turiu negailėti, o bizūną naudoti tik tuomet, kai būtinai reikia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą