Kognityvinė ir elgesio terapija (toliau vadinsiu ją tiesiog KET) dabar taikoma labai įvairiems psichologiniams sutrikimams gydyti. Galbūt bus paprasčiausia ir suprantamiausia, jeigu trumpai perbėgsime per KET istoriją, pažiūrėsime, kaip ji buvo pritaikyta vis kitiems sutrikimams ir kartu trumpai aptarsime, kokios svarbiausios strategijos taikomos įvairių sutrikimų atveju.
Kaip jau esu minėjusi anksčiau, KET pirmiausiai buvo sukurta kaip depresijos terapija. Vienas iš jos pradininkų, garsus JAV psichiatras ir psichoterapeutas Aaron Beck pastebėjo, kad depresija sergančių žmonių mąstymas neatitinka realybės, kad jie mato save pačius, visą pasaulį ir ateitį tarsi per juodus akinius. A. Beck pradėjo ieškoti būdų, kaip šį mąstymą keisti. Mintis, kurios mums automatiškai ateina į galvą, A. Beck pavadino automatinėmis mintimis, nes mums nereikia šių minčių sugalvoti, joms randasi savaime. Jis taip pat įvardijo įvairias mąstymo klaidas, lemiančias tai, kad susirgus depresija ar kitu sutrikimu automatinės mintys ima vis prasčiau atspindėti realybę. Pavyzdžiui, depresijos atveju gana dažna mąstymo klaida yra mąstymas „juoda arba balta“. Tuomet mes mąstome maždaug taip „jeigu iš egzamino gavau ne 10, o 9, esu niekam tikęs“. A. Beck taip pat ieškojo būdų, kurie padėtų šias automatines mintis keisti. Iki šiol dažniausiai taikomas būdas – mintį patvirtinančių ir paneigiančių faktų įvardijimas. Pavyzdžiui, jeigu mums kyla automatinė mintis „Aš niekam nerūpiu“, galime nuliūsti, tačiau galbūt verta šitą mintį patyrinėti atidžiau? Norint tai padaryti, nusibrėžiami du stulpeliai, ir į vieną surašomi faktai, rodantys, kad aš iš tiesų niekam nerūpiu, o į kitą – faktai, paneigiantys šią mintį, t.y. rodantys, kad aš kažkam rūpiu. Beveik visuomet pamatysime, kad yra faktų, prieštaraujančių šiai minčiai, ir tai leis mums objektyviau pažvelgti į realybę. Viena mano kolegė žaismingai apibūdino patį minties užrašymą: anot jos, svarbu „nuleisti mintį ant popieriaus“. Iš tiesų jau pats tas nuleidimas ant popieriaus leidžia į mintį pažvelgti iš šalies, objektyviau. Taigi, darbas su automatinėmis mintimis kognityvinėje depresijos terapijoje labai svarbus, tačiau kartais, jeigu depresija sunki, žmogui gali būti labai sunku pakankamai sukaupti dėmesį, kad galėtų atlikti mąstymo reikalaujančias užduotis. Būtent todėl dabar pradedant gydyti depresiją dažnai stengiamasi iš pradžių padidinti sergančiojo aktyvumą, o tik paskui – keisti jo mintis. Tam tiek terapeutas, tiek ir klientas pirmiausiai turi suprasti, kaip žmogus leidžia dienas. Tuo tikslu galima savaitę laiko kasdien maždaug kas valandą pasižymėti, kaip leidžiame laiką – kiek miegame, kiek bendraujame, kiek dirbame ir t.t. Dažnai pasirodo, kad depresiškas žmogus būna linkęs ilgiau nei paprastai gulėti lovoje, mažiau bendrauti, mažiau sportuoti ar tiesiog judėti. Dėl to ilgainiui pakinta žmogaus „biocheminė“ būklė, ir efektyviausias būdas jai pagerinti – vėl pradėti judėti. Pavyzdžiui, apsispręsti pamėginti tris kartus per savaitę išeiti pasivaikščioti ir stebėti, kaip tai keičia savijautą. Jeigu tai per sunku – tiesiog atsikelti iš lovos ir nusiprausti po dušu. Svarbu, kad aktyvumas po truputį taptų vis didesnis, nes tuomet gerės ir savijauta. Terapeutas niekada sprendimų nepriima vienas, o tik stengiasi parinkti ir pasiūlyti tokiais atvejais veiksmingiausiai galinčius padėti klientui sprendimus. Klientas aktyviai dalyvauja šiame procese, renkasi, kas jam būtų priimtina ir įveikiama kiekvienu darbo etapu. Terapeuto ir kliento bendradarbiavimas apskritai yra vienas iš svarbiausių KET principų.
Netrukus parašysiu, kaip KET taikoma kitų dažnų sutrikimų atvejais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą