Neseniai su Juliumi kalbėjomės apie vaistų ir psichoterapijos derinimą. Šiose srityje egzistuoja labai įvairių nuomonių. Vieni specialistai linkę, jeigu tik įmanoma, visiškai atsisakyti medikamentų, kiti žiūri į juos kaip į labai efektyvų pagalbos būda.
Žinoma, kartais daug svarstyti nereikia, nes pasitaiko, kad vartoti medikamentus žmogui privaloma. Pavyzdžiui, jeigu klientas serga psichoze arba bipoliniu sutrikimu (kai nuotaika cikliškai svyruoja nuo euforijos iki depresijos), be medikamentų jis neapsieis, kad ir kokia psichoterapija būtų taikoma. Tačiau kas, jeigu žmogus serga depresija ar nerimo sutrikimu, pavyzdžiui, jeigu jį vargina tokia sunki socialinė fobija, kad tampa sunku ar beveik neįmanoma bendrauti su kitais žmonėmis darbe, mokykloje, universitete ar tiesiog parduotuvėje? Tyrimai rodo, kad ir viena kognityvinė terapija tokiais atvejais gali sėkmingai padėti. Be to, dažnai tenka susidurti su garsių kognityvinių terapeutų nuomone, kad jeigu žmogus sveiksta padedamas vien psichoterapijos, jo pasitikėjimas savimi, arba vadinamasis „aš efektyvumas“ auga, tuo tarpu jeigu žmogus gydomas vaistais arba vaistų ir psichoterapijos deriniu, lengvai gali susiformuoti įsitikinimas, kad paties kliento pastangos nieko nereiškė, ir visi pokyčiai į gerąją pusę įvyko tik vaistų pagalbą.
Neseniai man teko susidurti su priešinga nuomone. Spalio viduryje Kaune lankėsi Tulio Scrimali, kognityvinės terapijos specialistas iš Katanijos universiteto Italijoje. Šis daugelio metų darbo patirtį turintis terapeutas laikosi nuomonės, kad jeigu žmogui pavyksta sėkmingai išmokti tvarkytis su varginančiais simptomais vaistų pagalba, jo pasitikėjimas savimi taip pat auga.
Tai kaipgi čia iš tiesų yra? Kai uždaviau šį klausimą Juliui, ir jo atsakymas buvo visai paprastas: tai priklauso nuo žmogaus įsitikinimų. O patys svarbiausi įsitikinimai susiformavo vaikystėje, daugiausiai dėl to, ką girdėjome iš tėvų, ypač iš mamos, kuria kiekvienas mažas vaikas tiki be mažiausios abejonės. Taigi, jeigu vaikystėje mes išmokome, kad turime būti stiprūs patys savaime, be jokios išorinės pagalbos (nesvarbu, ar tai būtų kitų žmonių parama, ar kitokie resursai, pvz. medikamentai), tuomet šis mūsų įsitikinimas sunkiai leis mums pasinaudoti vaistais ir priimti juos kaip naudingą pagalbos priemonę. Tačiau jeigu žmogus linkęs priimti įvairiopą pagalbą ir vertinti tai teigiamai, tai gali stiprinti jo pasitikėjimą savimi (pvz. juk galima galvoti: „Kai reikia, sunkioje situacijoje galiu pasitelkti kitų žmonių (ar medikamentų) pagalbą ir sėkmingai susitvarkyti, vadinasi, esu stiprus“).
Šį rudenį buvau Kognityvinės ir elgesio terapijos kongrese Dubrovnike. Ten buvo pristatyti tyrimai apie vieno iš sunkiausiai gydomų asmenybės sutrikimų - emociškai nestabilaus – gydymą schemų terapija. Emociškai nestabiliam asmenybės sutrikimui būdinga tai, kad žmogui dažnai ir ekstremaliai keičiasi suvokimas apie tai, kokia yra jo tapatybė, ko jis vertas, kokie jo santykiai su artimaisiais ir pan. Tai vienas brangiausiai kainuojančių sutrikimų, nes jo varginami žmonės ypač dažnai hospitalizuojami, kelia daugybę sunkumų sau, artimiesiems ir aplinkiniams, taip pat neretai nusižudo. Schemų terapija – tai JAV sukurta kognityvinės terapijos atmaina,derinanti psichodinaminės, geštalto ir kognityvinės terapijos principus ir taikoma sunkiems asmenybės sutrikimams gydyti. Šiuo metu Europoje plačiausiai ši terapija taikoma Olandijoje. Olandai ir pristatė tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti, kokie faktoriai leidžia prognozuoti terapijos sėkmę. Ir vienas svarbus sėkmės faktorius pasirodė esantis vaistų nevartojimas, t.y. jeigu schemų terapija gydomas klientas vartojo ir medikamentus,tikimybė, kad jis pasveiks, buvo mažėsnė. Kodėl? Tikriausiai ir čia gali būti svarbūs įsitikinimai. Šio sunkaus asmenybės sutrikimo kamuojamam žmogui būdingi maždaug tokie įsitikinimai: „Esu bejėgis ir vienas susitvarkyti nepajėgiu, tačiau kiti yra blogi ir negaliu jais pasitikėti.“ Suprantama, kodėl terapijoje šiam žmogui ypač svarbu išmokti pasitikėti savimi ir tuo, kad jis daug ką gali pakeisti pats bei prisiimti atsakomybę, užuot laukus, kol kas nors sugirdys tabletę... Nors emociškai nestabilus asmenybės sutrikimas diagnozuojamas palyginti retai, tačiau žmonių, įsitikinusių savo bejėgiškumu, pasitaiko daug dažniau. Ko gero, tokių įsitikinimų buvimas galėtų būti vienas iš svarbių kriterijų svarstant, kiek žmogui gali būti naudingas psichoterapijos ir medikamentų derinys. Jeigu įsitikinimas apie savo paties bejėgiškumą labai stiprus, tikėtina, kad medikamentų vartojimas bus įtraukas į žmogaus susikurtą mąstymo sistemą kaip papildomas įrodymas, jog jis pats yra bejėgis. Tiesa, stiprios depresijos ar nerimo sutrikimo kamuojamas žmogus dažnai išgyvena bejėgiškumo jausmus. Todėl svarbu suprasti, ar šis įsitikinimas sustiprėjo tik prasidėjus sutrikimui, ar lydi žmogų visą gyvenimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą