2010 m. sausio 28 d., ketvirtadienis

Gyvenimas ant ribos (I)

Šiandien pradedu rašyti apie ko gero sunkiausią ir daugiausiai kančios sukeliantį asmenybės sutrikimą - ribinį, kuris dar vadinamas emociškai nestabiliu asmenybės sutrikimu. Manoma, kad jis būdingas maždaug 2 procentams žmonių. Ribiniu jis buvo pavadintas dėl to, kad buvo tikima, jog šie žmonės užima tarpinę poziciją tarp neurozės ir psichozės (šiuo metu taip jau nemanoma). Taigi, kas būdinga žmogui, varginamam šio sutrikimo?
Ji ar jis (šis sutrikimas daugiau būdingas moterims, tačiau pasitaiko ir vyrų) labai bijo išsiskyrimų su artimais žmonėmis. Kiekvieną kartą, iškilus kad ir menkiausiai (netgi įsivaizduotai)grėsmei, jog jį gali palikti artimas asmuo, žmogus su ribiniu asmenybės sutrikimu netenka pusiausvyros. Jo elgesys tokioje situacijoje gali atrodyti įvairiai, tačiau dažniausiai būna ypač emocionalus ir spalvingas. Pavyzdžiui, mergina, bijodama, kad ją gali palikti draugas, gali visą dieną skambinėti jam kas 5 ar 10 minučių. Arba moteris, kurią paliko vyras, iš pradžių gali maldauti, kad jis grįžtų, o šiam atsisakius sukarpyti visus jo kaklaraiščius ir nusiųsti tokį "siuntinuką" į jo darbą (abu šie pavyzdžiai yra realūs). Taigi, išsiskyrimas šiems žmonėms išmuša žemę iš po kojų, ir nors jų tikslas - susigrąžinti prarastą asmenį arba stengtis jo neprarasti, dažnai ribinių asmenybių pasirinktos priemonės būna tokios varginančios arba gąsdinančios, kad sukelia kitam žmogui norą trauktis dar toliau. Kadangi ribinio asmenybės sutrikimo kamuojamam žmogui taip sunku pakelti galimą išsiskyrimą, jam taip pat sunku užmegzti tvirtus, stabilius, ilgalaikius santykius. Šie žmonės kitus linkę matyti ne kaip sau lygius, o juos sudievinti arba nuvertinti. Ribinė asmenybė jaučiasi kaip vaikas, kuris tiksliai nežino, ar šalia jų esantys suaugusieji yra dievai, ar monstrai. Dažniausiai šie du požiūriai pakeičia vienas kitą - kokią nors paslaugą padaręs žmogus gali būti labai greitai "iškeltas į padebesius", o atsisakęs išpildyti vieną ar kitą pageidavimą - sutryptas i purvą. Ribinės asmenybės partneris gali būti "idealus" santykių pradžioje, tačiau jau po poros mėnesių tapti tikru gyvenimą griaunančiu demonu. Taip yra todėl, kad šie žmonės mano, jog kitų elgesys su jais nusako jų vertę. Jeigu su manimi elgiamasi puikiai, vadinasi, esu nuostabi. Jeigu kas nors atsisako pildyti mano norus, tai reiškia, kad šis žmogus elgiasi su manimi blogai (netgi jei tas noras gerokai viršija įprastines sveiko proto ribas), ir vadinasi, aš pati taip pat esu bloga. Šie žmonės neturi stabilaus ir vientiso "aš", todėl jų identitetas visuomet yra laikinas ir priklauso nuo aplinkos.
Kitas ribinėms asmenybėms būdingas bruožas - nepakantumas neigiamoms emocijoms. Šie žmonės labai nenori jų jausti, nes mano, kad jeigu leis joms kilti, šios emocijos sustiprės iki nepakeliamo intensyvumo. Iš tiesų jų smegenys veikia šiek tiek kitaip nei kitų žmonių, jų emocijos labai greitai pasiekia maksimalų stiprumą ir lėtai atslūgsta, tad kentėti jiems iš tiesų tenka daugiau. Kad išvengtų stiprių neigiamų išgyvenimų, šie žmonės dažnai nuo jų "atsijungia". Ši strategija vadinama disociacija ir pasireiškia tuo, kad žmogus nejaučia emocijų, kurios vienoje ar kitose situacijoje būtų adekvačios. Tokiais atvejais žmonės neretai teigia, kad apskritai nieko nejaučia. Sakykime, žmogus kalba apie tai, koks jaučiasi vienišas, tačiau sako, kad tai jam nesukelia liūdesio ar skausmo, nors jis lyg ir supranta, kad tokioje situacijoje būtų naturalu jausti liūdes. Kadangi ribinės asmenybės dažnai taiko šią strategiją, kad apsisaugotų nuo nerimo, baimės, liūdesio, skausmo ir kitų neigiamų išgyvenimų, dažnai jas kamuoja tuštumos pojūtis, kuris pats savaime taip pat yra sunkus ir nemalonus. Žinoma, kad išvengtų neigiamų emocijų ribinės asmenybės dažnai pasitelkia ir ypač pavojingas priemones, pavyzdžiui, alkoholį, narkotikus, savęs žalojimą (dažniausiai pjaustymąsi). Galimas ir pats ekstremaliausias būdas išvengti neigiamų emocijų - savižudybė.
Dar vienas ribinėms asmenybėms būdingas bruožas - impulsyvumas. Jis gali reikštis įvairiose srityse - pavyzdžiui, neprotingai leidžiant pinigus, leidžiantis į neapgalvotus seksualinius santykius, nekontroliuojamai lošiant ar vartojant alkoholį, taip pat nekontroliuojamai valgant.
Dar viena ribinių žmonių ypatybė - emocinis nestabilumas. Juos staiga be aiškios priežasties arba dėl smulkmenos gali apimti pyktis ar susierzinimas, kuris praeina po kelių valandų (rečiau dienų). Šiems žmonėms pyktį valdyti labai sunku (tai akivaizdžiai rodo anksčiau minėtas pavyzdys apie moterį, sukarpiusią visus kaklaraiščius vyro, kurį norėjo susigrąžinti).
Ypač pavojingi ribinėms asmenybėms jaunystės metai, kuomet jų gyvenime būna daugiausiai nestabilumo ir chaoso. Ketvirtajį ir penktajį gyvenimo dešimtmetį tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime paprastai atsiranda daugiau pastovumo, nuoseklumo.
Nesunku įsivaizduoti, kaip šie žmonėms kenčia, o taip pat kaip jaučiasi tie, kuriems tenka gyventi kartu arba šalia jų. Ilgą laiką ribinis asmenybės sutrikimas buvo laikomas negydomu, tačiau per pastarajį dešimtmetį buvo atlikta nemažai tyrimų, kurių rezultatai leidžia tikėtis, jog šie žmonės gali keistis ir gyventi prasmingą gyvenimą. Bene geriausių rezultatų iki šiol pasiekta taikant ribinėms asmenybėms dvi naujas kognityvinės trapijos atmainas - schemų terapiją bei dialektinę elgesio terapiją. Schemų terapija yra individuali, trunka trejus metus, o dirbama du kartus per savaitę. Ji skirta keisti tokius neigiamus kertinius įsitikinimus kaip "aš esu blogas", "žmonėmis negalima pasitikėti" ir pan, todėl darbas vyksta ilgai ir intensyviai. Tačiau rezultatai iš tiesų daug žadantys - terapija būna sėkminga apie 60-70 procentų pacientų, ir po jos jie visiškai arba didele dalimi pasveiksta nuo šio itin sunkaus sutrikimo. Dialektinė elgesio terapija derina du darbo būdus: čia su žmogumi taip pat dirbama du kartus per savaitę, tačiau individuali sesija būna viena, o kitos metu grupėje lavinami reikiami įgūdžiai.
Vienas iš svarbiausių įgūdžių, kurių tenka mokytis šiems žmonėms - atpažinti savo emocijas ir išmokti jas reguliuoti. Dauguma žmonių to išmoksta vaikystėje, tačiau ribinės asmenybės šių svarbių įgūdžių neįgyja, todėl pyktį ar frustraciją reiškia kaip 3 ar 5 metų vaikai. Dialektinėje ir elgesio terapijoje taip pat nuolat mokomasi derinti du iš dalies lyg ir prieštaringus dalykus - sutuacijos priėmimą ir kartu jos keitimą, kiek taip įmanoma. Ribinė asmenybė nuolat mokosi ir stengiasi priimti savo būklę, problemas, tokias, kokios jos yra, ir kartu nuolat stengtis tai keisti norima linkme. Dialektinėje elgesio terapijoje taip pat labai svarbūs dėmesingo įsisąmonimo arba mindfulness įgūdžiai. Be to, šiems žmonėms labai svarbu mokytis efektyviai bendrauti su kitais. Visi šie įgūdžiai ir lavinami grupiniuose užsiėmimuose.
(Bus daugiau)

5 komentarai:

  1. Labas, noreciau suzinoti, kur galeciau kreiptis, jei manau, kad man yra ribinis asmenybes sutrikimas?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Į psichologą-psichoterapeutą. Vaistai nelabai ką ir padės, nebent tuom kart, kai "užeina", o šiaip kelias iš šio sutrikimo sukeliamų kančių tėra psichoterapija ir darbas su savimi. Ribinė

    AtsakytiPanaikinti
  3. Galima kreiptis į savo poliklinikos psichologą, arba į privačiai dirbantį psichologą-psichoterapeutą ar psichiatrą-psichoterapeutą. Gydymo intensyvumas ir trukmė priklauso nuo sutrikimo stiprumo, žmogaus motyvacijos gydytis bei tikslų. Paprastai tai būna gana ilgas, metus ar ilgiau trunkantis darbas, tačiau priešingai nei ilgą laiką buvo manoma, šis sutrikimas tikrai gali būti sėkmingai gydomas, ir žmogus gali pasijusti žymiai stabiliau, gyventi kokybiškesnį, daugiau pasitenkinimo teikiantį gyvenimą.

    AtsakytiPanaikinti
  4. http://nestabilus.blogspot.lt/

    AtsakytiPanaikinti