Šiandien parašysiu apie dar vieną asmenybės sutrikimą - vengiantį. Iš dalies kaip tik dabar apie jį rašysiu todėl, kad dalis šio sutrikimo varginamų žmonių turi nemažai bendra su plonaodžiais narcizais, apie kuriuos rašiau praeitą kartą.
Visi mes kartais ko nors vengiame. Kartais jaučiame, kad nesame pasirengę vienam ar kitam iššūkiui, ir tiesiog nutariame laikinai prieš jį "užsimerkti". O kaip atrodo žmonės, kuriems vengimas - svarbiausia strategija? Dažnai tai būna žmonės, kurie jaučiasi esantys mažiau patrauklūs, nuobodesni ar prastesni už kitus, todėl gyvena izoliuotą gyvenimą, turi mažai draugų, bei dirba prastesnius darbus, nei galėtų. Socialinėse situacijose jie atrodo susikaustę, nes labai bijo padaryti arba pasakyti kažką "ne taip". Kodėl? Ogi todėl, kad yra labai jautrūs kitų kritikai, netgi tuomet, kai ši kritika labai švelni, konstruktyvi arba apskritai tik ...įsivaizduota. Todėl nieko keista, kad labai dažnai šiuos žmones vargina generalizuota socialinė fobija, t.y. stiprus nerimas, išgyvenamas socialinėse situacijose.
Dažniausiai vengiantys žmonės renkasi profesijas arba pareigas, kuriose nereikia daug bendrauti. Ji taip pat nenoriai pradeda bendrauti su bet kokiais naujais žmonėmis, jeigu nėra tikri, ar jiems patiks. Intymiuose santykiuose šie žmonės taip pat dažnai būna susikaustę, nes bijo būti atstumti ar pajuokti. Be to, jie nenoriai imasi naujų užsiėmimų ar veiklų, nes gali nežinoti, kaip elgtis, bei sumišti, o sumišimas - bene labiausiai šiuos žmones gąsdinanti emocija, mat jiems ji reiškia, kad žmogus yra nevykėlis, niekam tikęs.
Kaip atsitinka, kad vengimas tampa viena iš pagrindinių žmogaus elgesio ir mąstymo strategijų? (Nes vengiama ne tik vienaip ar kitaip elgtis, bet ir mąstyti apie tai, kas kelia nemalonias emocijas. Dažnai šie žmonės net nesuvokia, kad vengia vienų ar kitų dalykų. Pavyzdžiui, mokydamiesi egzaminui, kuris kelia nerimą, jie gali užsimanyti miego, o pamėginę save paspausti elgtis taip, kaip nėra įpratę, pajusti fizinius silpnumo ar netgi ligos požymius.)
Manoma, kad vengiantis asmenybės sutrikimas gali išsivystyti dviem būdais: tuomet, kai tėvai ar kiti artimieji nuolat kritikuoja vaiką, šaiposi iš jo, ir vaikui susiformuoja įsitikinimas, kad jis netikęs, prastesnis už kitus, arba tuomet, kai vaikui uždraudžiama rodyti ir reikšti pyktį bei kitas neigiamas emocijas. Tuomet vaikas išmoksta jas gniaužti, ir vengimas vėlgi tampa svarbia strategija. Žinoma, čia labai svarbūs ir genetiniai faktoriai.
Svarbiausias vengiančio elgesio variklis - pastangos apsisaugoti nuo kitų žmonių keliamų grėsmių (būti pajuoktam, sukritikuotam, atstumtam ir t.t.). Tačiau kodėl gi šiems žmonėms taip baisu būti atstumtiems? Ogi todėl, kad jų įsitikinimai sako, jog jeigu kažkas juos atstumė arba sukritikavo, vadinasi jie - niekam tikę. Jie tarsi neturi vidinio mechanizmo, užtikrinančio teigiamą savęs vertinimą, ir visiškai pasikliauja kitų nuomone. Netgi įsivaizdavimas, kad gali būti atstumti, šiems žmonėms sukelia labai nemalonius ir skausmingus išgyvenimus. Kita vertus, teigiamais kitų vertinimais jiems labai sunku patikėti. Netgi tais atvejais, kai kiti aktyviai rodo simpatijos ir priėmimo ženklus, vengiantis žmogus jaučiasi juos vienaip ar kitaip apgavęs ir mano, kad geriau pažinę žmonės juo nusivils bei atsums.
Kadangi bendravimo jiems vis dėlto labai norisi, šie žmonės gali "prisileisti" vieną arbą kitą asmenį artyn po to, kai įsitikina, jog šis tikrai yra "saugus". Kita galima strategija, kurią dažnai pasitelkia šie žmonės - savotiškai patenkinti bendravimo poreikį žiūrint filmus, spektaklius ir pan, kuomet žiūrovas išlieka saugiu atstumu nuo kitų.
Vengiantys žmonės netiki savo gebėjimu pakeisti savo situaciją ir mano, kad jiems gali padėti tik sėkmingai susiklosčiusios aplinkybės, stebuklas ar kitas atsitiktinumas. Kita kartais naudojama strategija - mėginti susikurti drąsaus ir lengvai bendraujančio žmogaus įspūdį bei po juo paslėpti vadinamąjį silpnumą. Tam vengiantys žmonės dažnai gali pasitelkti alkoholį.
Netgi aiškiai suprasdami, kad norėtų pasiekti viena ar kitą tikslą, pavyzdžiui, užmegzti artimus ilgalaikius santykius, šie žmonėms dažnai įvairiais pretekstais atidėlioja tai, ką reikia padaryti. Šie pretekstai gali būti įvairiausi: "Man tai nepatiks", "Pasijusiu blogiau", "Per daug pavargsiu", "Dabar nenoriu to daryti", "Padarysiu tai vėliau" ir t.t. Atidėliojimas - dar viena vengiantiems žmonėms ypač būdinga strategija, ir taip yra iš dalies dėl to, kad jie mano, jog visiškai negali pakelti neigiamų emocijų. Bet kokia neigiama emocija šiems žmonėms dažniausiai yra tarsi STOP ženklas, reiškiantis, kad reikia pasiduoti.
Psichoterapija vengiantiems žmonėms gali būti labai naudinga. Po to, kai pradėję labiau pasitikėti terapeutu ir vis daugiau jam atskleisdami savo išgyvenimus, jie įsitikina, kad nėra nei pajuokiami, nei laikomi keistuoliais, tai gali padrąsinti daugiau pasitikėti ir kitais žmonėmis, o kartu ir savimi, po truputėlį imti siekti tikslų ir puoselėti teigiamą požiūrį į save, savo galimybes bei pamažiukais atsisakyti svajonių apie tai, kaip visas problemas išspręs laimingas atsitiktinumas. Žinoma, laimingiems atsitiktinumas visada galima palikti šiek tiek vietos, maždaug tiek, kiek yra tikimybės, kad jie kada nors įvyks, tačiau kartu daryti viską, kad kuo lamingiau ir turiningiau gyventume jau dabar.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą