Šiandien klausiausi labai įdomių kognityvinio terapeuto iš Argentinos Eduardo Keegano minčių apie tai, kada ir kuo mums gali trukdyti tobulumo siekimas, arba, kitaip sakant, perfekcionizmas.
Taigi, kada jis ima trukdyti? Pirmiausia, anot E. Keegano, tuomet, kai noras kažką padaryti tobulai mums sukelia tokią įtampą, kad negalime to padaryti netgi pakankamai gerai. Turbūt daugeliui pažįstamas tas pojūtis, kai, pavyzdžiui, norime pasakyti tobulą kalbą ir pradedame užsikirtinėti, dvejoti, mintyse barti save už tai, kad viską gadiname, ir galiausiai kalba išeina gana prastoka,t.y. daug prastesnė, negu būtų buvusi, jeigu būtume sutelkę dėmesį į tai, ką norime pasakyti.
Nieko bloga, jeigu norėdami kažkurioje srityje tobulėti, išsikeliame sau aukštus tikslus arba žavimės vienu ar kitu labai daug pasiekusiu žmogumi. Daug svarbiau, ar nenuvertiname savęs ir savo pasiekimų bei daromos pažangos sakydami, kad jeigu neskambinu fortepijonu kaip Mūza Rubackytė arba nežaidžiu krepšinio kaip Arvydas Sabonis, tai esu niekam tikęs. Taigi, problemų kyla tuomet, kai vienintelis priimtinas rezultatas - tobulas rezultatas.
Noras pasiekti tobulą rezultatą verčia mus be perstojo tikrinti, kiek arti jo esame. Pavyzdžiui, pasak E. Keegano, droviam žmogui, kuri kamuoja socialinė fobija, dažnai būna būdinga daugiau kreipti dėmesį ne į patį bendravimą, o į tai, kaip jis atrodo kitiem, ar jiems patinka, ką jis sako, ar jis ką tik pasakė tikrai šmaikščią mintį, ar ne, ir panašiai.
Nesvarbu, ką darome: ar šokame, ar dainuojame, ar kepame pyragą, jeigu siekiame tobulumo ir nuolat mąstome, kiek arti jo esame, pasmerkiame save pastebėti įvairius trūkumus, nes nei tobulų dalykų, nei žmonių, nėra.
Nuolat besirūpindami tobulumu taip pat neleidžiame sau pasimėgauti procesu, kad ir ką darytume. Jeigu ruošiamės egzaminui ir norime tik geriausio įvertinimo, tai netgi ir mokydamiesi labai mums įdomų, patinkantį dalyką, negalėsime mėgautis tuo, kad įgyjame naujų žinių.
Taigi, jeigu esame linkę į perfekcionizmą, tai nėra blogai. Gali būti netgi gerai, jeigu mokame jį pažaboti ir panaudoti savo tobulėjimui. Kaip ir daugelis dalykų, perfekcionizmas nepavojingas, kol mes valdome jį, o ne jis mus. O jeigu jaučiame, kad yra priešingai, vadinasi, laikas pasimokyti strategijų, kurios leistų mums keistis norima linkme.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą