Kaip sako amerikiečių fizikas Michio Kaku, nors mes, žmonės, gyvename pirmiausiai vizualiniame pasaulyje, tai galioja tikrai ne visoms gyvoms būtybės. Mums informacija, kurią gauname akimis, dažnai "nukonkuruoja" kitais kanalais gaunamą informaciją, tačiau, pavyzdžiui, šunys gyvena pirmiausiai kvapų pasaulyje, taip pat yra gyvūnų, kurie daugiausiai informacijos apie pasaulį gauna per klausą. Taip gyvena, pavyzdžiui, šikšnosparniai.
Tačiau šis straipsnelis, žinoma, apie žmones. Kaip tikriausiai pastebėjote, kartais, kai įsijaučiame ir mėgaujamės kito pojūčio sukeltais išgyvenimais, mes užsimerkiame. Pavyzdžiui, kai ragaujame labai skanų maistą, uostome gėlę, bučiuojamės ar klausomės puikios muzikos. Darome tai tam, kad trumpam "uždarytume" savo dominuojantį regos kanalą ir per jį gaunama informacija mūsų neblaškytų bei leistų kuo stipriau patirti kitą pojūtį. Beje, jeigu tai neįvyksta savaime, galime užsimerkti ir sąmoningai apsisprendę. Pavyzdžiui, kad tikrai pajustume kavos aromatą ar įsiklausytume į mėgstamą dainą.
Bet grįžkime prie regos. Ji gali tikrai daug - mes matome ne tik formas, bet ir spalvas, be to, tuoj pat pastebime judesį, galime įvertinti atstumą ir užfiksuoti tokius subtilius dalykus kaip, pavyzdžiui, vos pastebimai pakitusi kito žmogaus veido išraiška.
Kita vertus, akys mums gali kartais ir šiek "pameluoti", be to, jų "melas" gali būti gerokai tendencingas! Visai neseniai amerikiečių socialinė psichologė Emily Balcetis savo TED kalboje pristatė kelių labai įdomių tyrimų rezultatus. Įsivaizduokite, kad jums parodo tam tikrą bėgimo trasą ir paprašo įvertinti (t.y. spėti) jos ilgį metrais. Norite tikėkite, norite - ne, tačiau kuo jūsų fizinė forma tuo metu bus prastesnė, tuo ilgesnė atrodys trasa, t.y. tuo daugiau metrų joje matysite! Beje, ši priklausomybė dings, jeigu trasą vertinsite tuomet, kai jau būsite apsispresndęs ir motyvuotas savo formą gerinti. Tuomet faktas, kad ji dar nėra gera, jau nebeturės įtakos tam, kaip matysite ir suvoksite trasos ilgį.
Klysta mūsų akys ir kitose srityse, pavyzdžiui, "skaitydamos" kitų žmonių veido išraiškas, nepaisant to, kad amerikiečių psichologas Paul Ekman jau prieš kelis dešimtmečius pastebėjo, jog egzistuoja universalios žmonių veido išraiškos, atspindinčios bazines mūsų emocijas ir atpažįstamos visiems kitiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų rasės ir kultūros. Jeigu europiečio veide pasirodo pykčio, pasibjaurėjimo ar džiaugsmo išraišką, ją atpažįsta ir azijietis, ir afrikietis, ir amerikietis, nepriklausomai nuo rasės.
Tačiau vis dėlto ir čia mes galime ir klysti, ypač, kai veido išraiškos kiek neutralesnės, ne tokios "grynos". Emily Balcetis tyrimų rezultatai rodo, kad pateikus grupei žmonių vieno asmens nuotrauką, kurioje užfiksuota tam tikra veido išraiška, galima gautį bent tuziną skirtingų atsakymų apie tai, ką tas žmogus jaučia! Akivaizdu, kad visi atsakymai teisingi būti negali.
Tuo pat metu, kadangi daugeliui mūsų kiti žmonės ir santykiai su jais yra svarbūs, taip pat dažnai svarbia laikome kitų nuomonę apie mus ar tai, ką darome, mes nuolat "skaitome" kitų žmonių veido išraiškas ir stengiamės suvokti, kaip mums sekasi bendrauti, kaip kiti žmonės jaučiasi, kaip jie mus vertina ir t.t. Jeigu pagalvosime, ar dažnai mums kyla mintis, kad nesuprantame, ką matome kito žmogaus veide, spėčiau, kad atsakytume, jog nedažnai. Paprastai manome, kad suprantame. O ar dažnai pagalvojame, kad galime ir klysti? Kad tai, kokią išraišką "matome" kito žmogaus veide, gali priklausyti, tarkime, ir nuo mūsų pačių nuotaikos arba įsitikimų apie tai, kokie yra kiti žmonės arba ką jie "paprastai" apie mus mano? Ar kartais leidžiame sau tarsi pasidėti klaustuką šalia savo interpretacijos, kai sakome, kad kito žmogaus veido išraiška "aiškiai" byloja, jog jis mūsų nemėgsta, jog jam su mumis nuobodu arba jis laiko mus kvailu? Gal gali būti, kad kiti toje pat išraiškoje pamatytų visai ką kita? Ir kas žino, kas teisūs - jie ar mes? :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą