Apie pirmą ir kitus aukštus

Dauguma žmonių, ko gero, sutiktų, kad, gyvendami daugiabutyje, rinktųsi gyventi ne pirmame aukšte. Iš tikrųjų, gyvenimas aukščiau turi daug privalumų: kituose aukštuose paprastai būna ir saugiau, ir šilčiau.

Jeigu palygintume savo gyvenimą su daugiabučiu, kartais mes irgi renkamės būti ne pirmame aukšte, o aukščiau, t.y. ten, kur saugiau. Pavyzdžiui, renkamės ne patys imtis veiklos, o stebėti, ką daro kiti, ir juos kritikuoti. Tuomet tarsi stebime juos pro antro aukšto langą, patys jaučiamės saugiai ir patogiai, ir galime ramiai svarstyti, kaip jie turėtų elgtis ar kokių klaidų turėtų nedaryti.

Kartais galime labai greitai persikelti į "antrą aukštą" ir stebėdami savo pačių veiklą. Tarkime, nusprendžiame imtis kokios nors naujos arba seniai užleistos veiklos, arba norime pakeisti savo elgesį kokiose nors situacijose, o susidūrę su sunkumais, užuot likę pirmame aukšte ar net kieme esančiose"dirbtuvėse" ir ieškoję naujų išeičių, atsitraukiame, užlipame į "antrą aukštą" ir iš ten (liūdno) eksperto žvilgsniu vertiname savo pastangas bei sakome "Taip ir žinojau, kad nieko man neišeis, geriau net nemėginti. Seniai galėjau suprasti, kad reikia susitaikyti, jog nieko čia nebepakeisi."

Tam tikra prasme "antrame aukšte" esame ir tada, kai sakome sau "Žinau, ką šitas žmogus pasakys, nieko naujo iš jo nesulauksi", "Šiandien bus dar viena nyki, monotoniška diena", arba "Pirmadieniai visada būna baisūs". Mes pasirenkame nesivarginti nusileisti į "pirmą aukštą", ir iš tiesų pasidomėti sutiktu žmogumi ar prasidedančia diena.

Panašiai kartais elgiamės ir su savo emocijomis. Jeigu ryte pabudę juntame nerimą, arba jeigu per pusryčius susiginčijame su partneriu ir supykstame, galime sau sakyti: "Na va, dabar visa diena sugadinta." Ir vėl likti "antrame aukšte", t.y. "žinovo" ir "vertintojo" pozicijoje, ir, užuot leidęsi į "pirmąjį aukštą" pažiūrėti, kas mūsų iš tiesų laukia, praleisti dieną "antrojo aukšto" svartymuose apie tai, kodėl šios situacijos mus taip veikia, kodėl mums rytais trukdo nerimas, kodėl mūsų partneris taip elgiasi arba ką mūsų tėvai ne taip darė, kai buvome maži.

Tuo tarpu "pirmame aukšte" verda gyvenimas: liejasi kvapai, spalvos, garsai, keičiasi orai ir metų laikai, temsta ir aukšta, mūsų artimieji, draugai ir kolegos kalba apie savo išgyvnimus, naujus sumanymus ir sutiktus naujus žmones, mūsų vaikai pradeda vaikščioti, kalbėti, eiti į mokyklą, o paskui susilaukia ir savo vaikų. Tik jeigu daug laiko praleidžiame "antrame aukšte", visas šis tirštas ir spalvingas gyvenimo srautas keliauja pro šalį ir niekada negrižta.

Kita vertus, kol esame gyvi, laiptai žemyn visada išlieka. Kaip ir galimybė rinktis, kiek gi laiko norime praleisti "antrame", o kiek "pirmame" aukšte, kuomet esame atviri naujiems įspūdžiams ir mintims, kuomet matome ir girdime kitus žmones ir esame pasiryžę pasidėti į šalį savo "ekspertiškumą" kad pamatytume ir tai, kas neatitinka mūsų išankstinių įsitikinimų, kas yra nauja ir vyksta būtent ŠIANDIEN, būtent DABAR. Ar ne? :)