Savo knygoje "Thinking, Fast and Slow", psichologas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas Daniel Kahneman aprašo įvairių įdomių psichologinių reiškinių. Vienas iš jų, apie kurį trumpai parašysiu šiandien - vadinamoji prieinamumo euristika. Pasirodo, dažnai mūsų protas, vertindamas, kiek kokia nors mintis yra teisinga arba tikėtina, remiasi tuo, kaip lengvai ir greitai pavyksta rasti ją iliustruojančių pavyzdžių.
Tarkime, vieno šioje knygoje aprašomo eksperimento metu grupė žmonių buvo paprašyti įvardinti 6 atvejus, kai jie buvo tvirti ir apgynė savo nuomonę ir interesus, o po to įvertinti, kiek jiems būdingas gebėjimas taip elgtis. Kitos grupės tie patys mokslininkai paprašė įvardinti 12 tokių elgesio pavyzdžių, o paskui vėlgi įvertinti šį savo gebėjimą apskritai. Kaip manote, kuri grupė buvo linkusi geriau vertinti savo gebėjimą apginti savo interesus? Pirmoji! Pasirodo, nors antrosios grupės nariai turėjo sugalvoti (ir dauguma sugalvojo) daugiau tokio elgesio pavyzdžių, tačiau kadangi prašomas pavyzdžių skaičius buvo didelis, į pabaigą jiems sunkiai sekėsi jų ieškoti, ir tai šie žmonės, patys to nenumanydami, įvertino kaip požymį, rodantį, kad šis jų gebėjimas nėra toks jau išlavintas. (Nes antraip pavyzdžiui "turėtų" lengvai ir greitai ateiti į galvą - mes automatiškai darome tokią prielaidą!)
Ši mūsų proto ypatybė buvo iliustruota įvairių eksperimentų pagalba, ir kai kurie iš jų gana linksmi. Pavyzdžiui, jeigu žmogaus paprašoma įvardinti daug argumentų, kodėl jis apsisprendė pirkti tam tikros markės automobilį, žmogus pradeda tuo pasirinkimu abejoti. (Vėlgi - nes į pabaigą darosi vis sunkiau rasti argumentų, o lėtumas "rodo", kad kažkas nėra visai gerai). Vienas Kalifornijos universiteto (JAV) profesorius ypač kūribingai panaudojo šį reiškinį - jis atrado, kad jeigu studentų prašo pateikti daug pastabų jo paskaitoms, studentai paskaitas įvertina palankiau nei tada, kai jis prašo pateikti tik vieną kitą pastabą. :) (Matyt studentai mąsto taip, kad jeigu sunku prigalvoti daug pastabų, paskaitos turėtų būti visai geros).
Be to, mūsų mąstymo "lengvumo" ir kartu išvadų įtikinamumo suvokimui įtakos turi netgi dirbtinės veido išraiškos. Pavyzdžiui, dalies eksperimento dalyvių, atmintyje ieškojusių pavyzdžių, kuomet jie apgynė savo interesus, buvo paprašyta suraukti antakius. Nors visos kitos sąlygos buvo vienodos, šie žmonės savo gebėjimą apginti savo interesus įvertino kaip mažesnį, negu tie, kas eksperimento metu (vėlgi eksperimentatorių prašymu) dirbtinai šypsojosi. Manoma, kad suraukusieji antakius savo įdėtas pastangas suvokė kaip didesnes, ir atitinkamai vertino, kad kadangi jiems prireikė daugiau pastangų, vadinasi, jų gebėjimas taip elgtis yra mažesnis.
Kitaip sakant, mūsų protas kartais gali būti gana lengvai vedžiojamas už nosies, pavyzdžiui, lengvai tikėti ta informacija, kuri greitai ateina į galvą, ir sunkiau ta - kuri ateina lėčiau, kuriai "ištraukti" iš atminties reikia pastangų. Būtent dėl to kurį laiką po aviakatastrofų žmonės keliavimą lėktuvu suvokia kaip mažiau saugų (nes labai lengvai prisimena nesaugumą iliustruojantį pavyzdį), tačiau statistiškai juk saugumas nekinta nuo to, ar paskutinė katastrofa įvyko prieš dvi dienas, ar prieš dvejus metus. Panašiai yra ir kitose srityse. Pavyzdžiui, kartą padarę klaidingą sprendimą darbe, mes galime imti daug labiau abejoti, ar nesuklysime vėl, o padarę tris gerus sprendimus galime imti manyti esantys beveik neklystantys ir labai savimi pasitikėti. (Nors jeigu peržvelgtume savo darbinės biografijos dešimtmetį, tikrai rastume ir vienokių, ir kitokių sprendimų). Todėl verta prisiminti gerą posakį - kad norint spręsti objektyviau ir patikimiau, verta įdėti pastangų, kad pamatytume abi paveikslo puses, o ne tik tą, kuri dėl kokių nors pastarųjų įvykių ir įspudžių lengviausiai ateina į galvą. :)
Kartais klientai, psichoterapeuto skatinami į tą kitą paveikslo pusę pažvelgti, įvardija, kad jaučiasi taip, tarsi apgaudinėtų save. Ir tai visai suprantama - mūsų protas iš tiesų, kaip matome, labiau linkęs tikėti tuo, kas ateina į galvą greitai ir užtikrintai, ir daug skeptiškiau vertinti sunkiau prieinamą informaciją. Ir vis dėlto matyt kartais, kad priartėtume prie realybės, labai svarbu rasti būdų šiam polinkiui "apeiti" :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą