2019 m. rugpjūčio 4 d., sekmadienis

Pasaulinis KET kongresas Berlyne - idėjos ir pamąstymai


Šiemet jau vienuolikti metai važiuojame į Europos ir pasaulio kognityvinės elgesio terapijos kongresus. Šiųmetinis, pasaulinis, vyko gana arti – Berlyne - ir sutraukė net 4000 dalyvių. Tiek KET terapeutų ir mokslininkų į vieną vietą dar niekad nebuvo susirinkę. 

Pasauliniai kongresai vyksta tik kas trejus metus ir, žinoma, sutraukia daugiausiai dalyvių. Po trejų metų kongresas vyks Pietų Korėjoje. Kam įdomu, plačiau apie tai čia

Kaip visuomet, kongresuose vyksta daugybe dalykų vienu metu, tad tenka rinktis, ką pamatyti ir išgirsti, o ką praleisti. Tad čia pasidalinsiu tuo, ką išgirdau aš, tai yra ta dalele turinio, kurią pavyko “pasiimti”.

Mokomės per patirtį
Iš prieškongresinių dirbtuvių pasirinkau Melanie Fennell mokymus apie tai, kaip būti įkvepiančiu mokytoju. Melanie yra tikrai įkvepianti lektorė, ir iš tų poros kartų, kuomet teko dalyvauti jos mokymuose Rygoje ir Kaune, išsinešiau nepamirštamų žinučių. Ypač įkvepia jos nusiteikimas nuolat mokytis. Ją, kaip ir mane, ne gąsdina, o be galo džiugina mintis, kad mes niekada neišmoksime ir nesužinosime visko. Taip pat žavi jos atvirumas bet kokiems klausimams ir grįžtamajam ryšiui. Tai tikrai žmogus, kuris, viena vertus, tvirtai tiki tuo, ką kalba, tačiau kartu yra atviras bet kokiai naujai informacijai. Tai suteikia didžiulę laisvę mąstyti ir augti. O kokias žinutes išsinešiau šį kartą? Kad bene svarbiausias gero mokymo ingredientas – tinkama praktika ir jos reflektavimas. Tik tuomet įmanomas giluminis mokymasis, kuris tikrai ilgai išlieka atmintyje. Žinutė nenauja, bet kadangi ją ne išgirdau, o patyriau (mokymų dienoje teorija sudarė tik mažą dalį, daugiau laiko skyrėme praktikai ir jos aptarimui), išsinešiau ją daugiau kaip informaciją, pasklidusią visame kūne, o ne tik žodžius galvoje. Be to, būtent giluminis mokymasis, kuris vyksta tik tiesiogiai “kontaktuojant” su mokomąja medžiaga, t.y. praktiškai atliekant reikiamas užduotis, kelia didžiausią džiaugsmą.

Lektorė akcentavo, kad planuojant mokymus labai svarbu pirmiausia pradėti galvoti, ką dalyviai po jų mokės, ir tik tuomet planuoti turinį. Labai dažnai mes sau užduodame panašų, bet vis dėlto kitokį klausimą: “Ką svarbiausio turiu pristatyti? Ką būtinai turiu sudėti į mokomąją medžiagą?” Jeigu prieš tai neužduosime sau klausimo apie mokymų tikslus, taps daug sudėtingiau optimaliai atsirinkti, ką svarbiausia sudėti į dažniausiai ribotą mokymo laiką. Gana daug lektorių pastebi, kad nuolat prisiruošia per daug medžiagos, kurios nespėja išdėstyti. Jeigu žinosime, kokie mūsų svarbiausi tikslai, labiau tikėtina, kad bus lengviau likti prie esminės, svarbiausios medžiagos, ir palikti pakankamai vietos tam, kas iš tikro leidžia išmokti – praktikos. Ypač gerai ji veikia tuomet, jeigu yra multisensorinė. Čia prisiminiau, kaip Suomijoje mokiniai, besimokydami matematikos, eina į kiemą ir skaičiuoja medžius, apskaičiuoja jų aukštį ir t.t. Štai ir multisensorinės patirtys bei puikūs suomių mokinių mokymosi rezultatai!

Geram mokytojui taip pat svarbios dar dvi savybės – leidimas sau klysti (nes kaip kitaip išdrįsime eksperimentuoti?) ir geranoriškumas sau. Jeigu praktikuosime tai patys, labiau tikėtina, kad nebyliai tai perims ir tie, kas iš mūsų mokosi.  Empatija, šiluma ir autentiškumas bei nuoširdumas yra nepakeičiamos gero mokytojo savybės, o jos sunkiai įmanomos, jeigu nesame geranoriški patys sau. Tad priešingai negu kartais manoma, jeigu esame geri sau, tampa geriau visiems. 

Vis geriau pažįstama vaizduotės galia
Pastaraisiais metais labai intensyviai ir įdomiai tyrinėjama vaizduotės galia bei jos panaudojimas psichoterapijoje. Pavyzdžiui, šio kongreso metu išgirdau apie įdomius australų tyrimus, kuomet sunkiai gydoma depresija buvo gydoma prašant žmones įsivaizduoti konkretų malonų dalyką artimoje ateityje (šis gebėjimas depresijos metu būna sumažėjęs).  Prašomi įsivaizduoti dalykai gali būti nedideli, kad ir kavos gėrimas su kolega per pertraukėlę darbe, svarbu, kad vaizdinys būtų detalus ir gyvas, ir įsivaizduojant prašoma, kad žmogus apibūdintų, kur kūne jaučia malonumą. Įdomu tai, kad nors žmonės nesitikėjo įsivaizduodami jausti malonumą, vis dėlto jį jautė! Be to, tai, kiek malonumo žmonės tikėjosi pajusti, keitėsi lėčiau, negu faktinis malonumo jautimas, t.y. kūnas ir smegenys galėjo jausti daugiau malonumo, negu smegenys prognozavo. J

Psichoterapija internetu
Toliau aktyviai vystomos ir tiriamos internetinės psichoterapijos programos, kuriomis dažniausiai siekiama padėti konkrečių nerimo ir nuotaikos sutrikimų turintiems žmonėms, ypač tiems, kuriems dėl geografinių ar kitokių priežasčių sunku gauti tiesioginę pagalbą. Tiesa, tampa vis labiau akivaizdu, kad šios programos veikia tik tuomet, jeigu dalyviai gali tiesiogiai kontatuoti su terapeutu el. paštu arba telefonu. Jeigu tokios pagalbos nėra, vos keli procentai žmonių praeina visą gydymo programą.

Christine Padesky apie Sokrato dialogą ir psichoterapiją apskritai
Labai įdomu buvo vėl pasiklausyti nuostabios KET terapeutės ir mokytojos Christine Padesky, kuri šiuo metu kaip tik rašo knygą apie Sokrato dialogą. Lektorė visą savo 1 val. trukmės paskaitą sukontravo lygindama, ką kalbėdama apie KET būtų akcentavusi prieš 25-erius metus ir ką akcentuoja dabar. Štai kokius esminius skirtumus ji pabrėžė:

  • Orientacija į veiksmą (o ne į kalbėjimą), arba, kaip ji sako, “Daugiau ėjimo, mažiau pliurpimo” J (“More walk, less talk”). Veiksmo sąvoka plati, į ją įeina rašymas, elgesio eksperimentai, vaizduotės praktikos, vaidmeniniai žaidimai (“Parodykit man, kaip tai sakytumėt?”)   
  • Visuminis klausymasis ir stebėjimas, ne tik girdint žodžius, bet ir matant kūno kalbą, balso intonacijas, veido išraiškas. Jos patarimas: bandykit visais kanalais išgirsti, kokie įsitikinimai palaiko kliento problemas.
  • Būkit kuklios papūgos! Neperfrazuokite kliento žodžių, tiesiog atkartokite juos. Jeigu perfrazuojame, priverčiame klientą pasitraukti iš patirties ir imti mąstyti, ar mes tiksliai perfrazavome, o mūsų tikslas, kad jis išliktų savo patirtyje, užuot nuėjęs į apmąstymus.
  • Nebūkit neutralūs! Neutralus terapeuto veidas nėra naudingas, klientui reikia mūsų šypsenos! Mūsų šypsena nuramina kliento migdolinį kūną, ir tuomet jis gali efektyviau mokytis.

Keturi terapeutai – keturios išeitys iš sunkios situacijos
Šiais metais teko laimė pamatyti ir psichoterapinį šou, kuomet vokietis psichiatras ir aktorius Christian Banzhaf vaidino piktą klientą, kuris ateina pasakyti, jog terapija neveikia ir jis ją nutraukia, o keturi skirtingų krypčių terapeutai, remdamiesi savo psichoterapine sistema, sprendė šią situaciją. Steve Hollon atstovavo klasikinę KET, Andrew Gloster – priėmimo ir įsipareigojimo terapiją (ACT), Eva-Lotta Brakemeier atstovavo CBASP terapiją, skirtą chroniškai depresijai, o Echhard Roediger – schemų terapiją. Buvo nuostabu matyti, kaip skirtingai šie skirtingi specialistai elgiasi šioje situacijoje, ir kad visi variantai savaip veikia. Kaip gražiai pasakė E. Roediger, “kolegų darbas buvo įspūdingas, bet aš negalėčiau jo atkartoti, nes nesu jie”. Iš šio užsiėmimo išsinešiau dar aišknesnį žinojimą, kad mums geriausiai dera ir veikia tai, kam esam iš prigimties sukurti, ir kad nereikia iš savęs daryti žuvies, jeigu esi paukštis, nes reikia ir tų, ir tų :)  

Nauji tyrimai obsesinio kompulsinio sutrikimo (OKS) srityje
OKS srityje šiuo metu įdomiai tyrinėjami ryšiai tarp prieraišumo vystymosi ir OKS tipų. Atrasti ryšiai tarp savasties baimės (fear of self) ir įkyrių minčių apie tai, kad turime kokių nors pasibjaurėtinų, kitus atstumsiančių savybių, tarkime, “Esu pedofilas”. Šiuo metu turimi duomenys rodo, kad kuo didesnė savasties baimė, tuo daugiau laiko užima galvojimas apie šio tipo įkyrias mintis. Manoma, kad nesaugus prisirišimo stilius taip pat prisideda prie to, kad šios mintys sunkiau slopinamos. Savasties baimė taip pat sukelia didžiulį norą šias savo įsivaizduojamas bjaurias savybes slėpti. Šiuo metu vystoma išvadomis grįsta kognityvinė terapija (Inference-Based CT), kuri šiuo atveju veikia geriau, nei klasikinė KET.  

Michelle Craske: simptomai mažėja gerėjant smegenų dalių tarpusavio komunikacijai
Šiemet pirmą kartą teko gyvai išgirsti šią šiuo metu bene įtakingiausią pasaulyje mokslininkę, tyrinėjančią mokymosi mechanizmus ir tai, kaip įgyjamos bei prarandamos baimės. Šiuo metu ypač daug tyrinėjama tai, kaip kontekstas daro įtaką ekspozicijų efektyvumui. Tam, kad prisimintume, kad nereikia bijoti tam tikro objekto, turi "įsijungti" hipokampas, o jis negali įsijungti, jeigu kontekstas labai skiriasi. Būtent todėl labai svarbu, taikant ekspozicijas, atlikti jas kuo įvairesniuose kontekstuose. Kitas be galo svarbus aspektas – emocijų įvardijimas, kuris kartu automatiškai atlieka emocijų reguliavimo funkciją. Atpažinta emocija iš karto pradeda rimti. Iš esmės, pasak Michelle Craske, simptomai mažėja gerėjant komunikacijai tarp atskirtų smegenų dalių, o tam labai padeda dėmesio valdymas ir emocijų įvardijimas. Taigi, labai svarbu, kad ekspozicijų metu klientas netaikytų kognityvinio vengimo strategijų ir kad mes jam padėtume atpažinti ir įvardinti patiriamas emocijas. Šiuo metu mokslininkė tyrinėja ir naują sritį, ieškodama būdų, kaip sukurti malonias patirtis chroniškos depresijos jamuojamiems žmonėms, kurie yra praradę socialinius ryšius. Pirmieji duomenys rodo, kad tokiais atvejais sėkmingai pagelbėti gali virtualios realybės pagalba sukuriamos malonios patirtys.     

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą