Vertinga tik šalia vyro?

Koks žmogus yra vertingas? Koks gyvenimas yra prasmingas? Uždavę tokius klausimus tūkstančiui žmonių, sulauktume labai skirtingų atsakymų, kurie atspindėtų tų žmonių vertybes, įsitikinimus, lūkesčius. Tikėtina, kad jų atsakymai priklausytų nuo to, kokioje kultūroje ir šeimoje jie užaugo, nuo jų amžiaus, išsilavinimo ir kitų veiksnių.

Jeigu tą patį klausimą susiaurintume, ir paklaustume, kokia moteris yra vertinga, ir koks moters gyvenimas prasmingas, dalis žmonių įvairiose šalyse vis dar atsakytų, kad vertinga tik ta moteris, kuri turi vyrą, šeimą. Kuo toliau į rytus keliautume, tuo tokių atsakymų būtų daugiau. Kuo toliau į vakarus - tuo mažiau. Tam tikra dalis moterų ir Lietuvoje sąmoningai ar pasąmoningai apie save vis dar mąsto taip: jeigu turiu vyrą, viskas gerai, jeigu neturiu - esu niekas, bevertė; mano gyvenimas prasidės tada, kai jame atsiras vyras.

Įdomu, kodėl gi? Kodėl gyva būtybė, turinti kūną ir kraują, nuosavas kojas, rankas, galvą ir širdį, mano, kad tik kita, iš esmės tokia pati, taigi realiai lyg ir lygiavertė, būtybė, suteiks jos egzistencijai prasmę? Juk rožė gali būti graži ir tada, kai šalia neauga bijūnas, ar ne? Ar liepa būtinai turi augti šalia ąžuolo, kad jos egzistencija turėtų prasmę?

Paradoksalu tai, kad atsigręžusios į savo giminės praeitį taip mąstančios moterys dažnai randa gana daug disfunkciškų šeimų pavyzdžių: vyrai dažnai būna linkę piktnaudžiauti alkoholiu, nesirūpinti šeima, grubiai elgtis, o moterys - dėl jų aukotis, "gelbėti" juos, gyventi "dėl vaikų". Šis ar kitas disfukcinis modelis įvairiais pavidalais kai kuriose giminėse gali būti atkartotas daugybę sykių, o moterys iš kartos į kartą paveldi du sunkiai tarpusavyje derinamus dalykus: reikalavimą būtinai turėti vyrą, nes kitaip bus bevertė, ir daugybę disfunkcinio, neigiamas emocijas keliančio vyrų ir moterų bendravimo pavyzdžių.

Gyvenimo pradžioje į galvą sukaltos disfunkcinės taisyklės gali būti tokios stiprios, kad jas sunku koreguoti netgi šiais laikais, kai netekėjusios moterys tampa prezidentėmis, ministrėmis, profesorėmis ir viskuo, kuo tik nori, jeigu joms pakanka gabumų ir darbštumo. Kartais tenka išgirsti, kaip protingos, išsilavinusios moterys mano, jog nesvarbu, kiek jos ko nuveiks, tačiau kol neturės vyro, jausis "niekas". Kodėl? Nes taip mąstė mama ir močiutė. Tačiau jeigu vadovausimės mamų ir močiučių taisyklėmis, tai tikėtina, kad ir mūsų gyvenimas bus panašus į jų. Viskas gerai, jeigu to norime. Tačiau jeigu ne, reikėtų tas taisykles peržiūrėti ir suprasti, ar jos veda ten, kur norime.

Tarkime, kokiam vyrui patiks moteris, kuri jaučiasi esanti niekas? Greičiausiai nebent tokiam, kuris pats jaučiasi toks menkavertis, kad "atsigauna" tik žemindamas kitą žmogų ir matydamas jo keliaklupsčiavimą. Jeigu moteris pasirinks tokį vyrą, labai tikėtina, kad ji dar kartą pakartos savo giminės daugelį metų "atidirbinėtą" modelį - ir vėl gyvens taip, tarsi būtų niekas, o vyras - viskas. O jeigu susilauks dukros, kažin, ar nepaliks šio modelio kaip kraičio ir jai.

Kokia alternatyva? Pirmiausia - kuo geriau suprasti, kas vyksta, kokios taisyklės mus valdo, ir iš kur jos kilusios. Paskui - atkakliai ir nuoširdžiai dirbti su savimi, "auginti" save. Vaduotis iš stereotipų ir šablonų. Ieškoti savo gerųjų savybių, bruožų, už kuriuos moteris save tikrai vertina, ir remtis į juos, bei augti toliau. Tikrinti ir kritiškai vertinti iš mamų ir močiučių paveldėtas taisykles. Pavyzdžiui, dažnas stereotipas tarp taip mąstančių moterų - kad be vyro "gyvenimo nėra". Jeigu tuo tikime, tai kokiu žodžiu įvardinti visą tą patirtį, kuri akimirka po akimirkos teka per moters kūną ir psichiką? Ar mes kvėpuojame, judame, mąstome, jaučiame, kalbamės, dirbame ir ilsimės negyvendamos?

Kartais atstumas tarp vyro "turėjimo" ir "neturėjimo" šabloniškai, senmergiškai mąstančių moterų sąmonėje labai išdidinamas. Tai suprantama, jeigu turėsime omenyje, kad gyvenimas su vyru jų vaizduotėje yra rojus (paradoksalu, kad jos jo ne tik niekada nepatyrė pačios, bet savo akimis nematė ir kilmės šeimoje, tik girdėjo iš mamos arba močiutės, kad tas rojus turi egzistuoti), o gyvenimas be vyro - pragaras.

Tokiai moteriai sunku matyti gyvenimo įvairovę ir spalvas, sunku iš tiesų pažinti žmones, nes ji kitus dažnai skirto į "mano vyras" ir "niekas". Jai sunku netgi suprasti, kas iš tiesų yra vyras. Viena vertus, ji gali teoriškai nutuokti, kad jis - panašus į ją žmogus, tačiau kartu jis jai yra pirmiausiai jos vertės garantas. Tačiau gyvi žmonės, nei vyrai, nei moterys, dažniausiai nenori būti garantai ir atributai. Dauguma jų nori tikrų, gyvų santykių su gyvu žmogumi. Manau, kad ir dauguma tų, kurios mano, kad joms šių garantų ir atributų būtinai reikia, tiki, kad jaustųsi laimingesnės, jeigu įsitikintų, jog gali gyventi ir be jų, bei yra laisvos kurti ir patirti realius santykius su gyvais žmonėmis.

Žymus amerikiečių psichologas David Burns siūlo apie žmogaus vertingumą mąstyti taip: kiekvienas iš mūsų jį gauna gimdamas, ir gauna tokią pačią porciją, kaip visi kiti. Padarykime prielaidą, kad taip ir yra, ir mums nereikia to įrodinėti. Kaip tada norėtumėte gyventi?