Kelias iš narcicizmo

Vienas mūsų blogo skaitytojas, perskaitęs straipsnį apie panašumus tarp socialinės fobijos ir narcicizmo, paprašė detaliau parašyti apie tai, kaip gali sau padėti žmogus, turintis jautriojo narcizo bruožų. Šiandien pamėginsiu tai padaryti.

Jautrusis narcizas, lygiai kaip ir klasikinis, jaučiasi esąs ypatingas. Jeigu žmogui nėra būdingas iracionalus įsitikinimas, jog jam viskas ir visi privalo būti ypatingai, išskirtinai palankūs, tuomet tas žmogus greičiausiai nepasižymi ir kitais narcistiniais bruožais. Tad narcistiškam žmogui dažnai būna sunku susitaikyti su tuo, kad dėl to, jog jis sumanė kažko imtis, kiti žmonės nebūtinai turi atsisakyti savo planų, kad jam padėtų, nebūtinai turi būti palankus oras, valiutos kursas, ar kitos aplinkybės. Kai jis kažką nuveikia, kiti nebūtinai turi iškart tai pastebėti ir labai puikiai įvertinti. Ir gamtos dėsniai taip pat negali pasikeisti vien tam, kad išsipildytų narcistiško žmogaus norai. Tad bene pirmas žingsnis, kurį, norint sau padėti gyventi prasmingą gyvenimą, labai svarbu žengti narcizui - tai iš tiesų suvokti, kad jis turi sunkumų, kad jam reikia pagalbos, ir kad šias problemas išspręsti prireiks laiko, pastangų ir diskomforto toleravimo. Tai tikrai nėra lengva, nes daug narcistiško žmogaus įsitikinimų sako, kad turi būti kaip tik priešingai: pirmiausia apskritai neteisinga, kad jis turi problemų, be to, priimti pagalbą iš kitų ir būti nuo jų priklausomam yra gėdinga, (nes taip narcizas lyg ir pripažįsta jam padedančio žmogaus pranašumą), ir viską reikia išspręsti greitai, kad būtų galima visiems laikams pasijusti puikiai ir kad daugiau niekada nereikėtų toleruoti diskomforto.

Manau, didžioji dauguma narcistiškų žmonių norėtų, kad visas problemas būtų galima išspręsti per dieną, o daugių daugiausiai - per savaitę. Nes turėti problemų jiems dažnai būna gėda. Jeigu kažkas nesikloja taip, kaip jie nori, narcizai dažnai nebenori susitikti su draugais, giminėmis, pažįstamais, nes bijo gėdos jausmo, kurį patirs su jais bendraudami, ir ypač jeigu bus paklausti apie tas sferas, kurios jiems itin "jautrios". Tačiau vengdamas bendravimo žmogus save izoliuoja, pats sau užkerta kelią užmegzti ryšius, kurie jam svarbūs.

Bene pagrindinė problema čia ta, kad bendraudamas narcizas paprastai domisi tik savimi. Kiti žmonės jam labai svarbūs, bet ne patys savaime, o kaip "publika", kuri gali jo klausytis, žavėtis, ploti (nebūtinai tiesiogine prasme). Kadangi pats narcizas nuolat galvoja apie savo įvaizdį, jis daro klaidingą prielaidą, kad ir kiti žmonės nesiliauja mąstę apie tai, kaip jis "pasirodė". Tarkime, studentas, per paskaitą užduodamas klausimą, užsikirto, ir, kaip pats mano, "apsikvailino". Jam gali atrodyti, kad kiti apie tai nuolat prisimena, kalbasi, komentuoja. Tačiau kuo geriau jis ima suprasti, kad kiti žmonės mąsto apie daugybę įvairių dalykų, tuo jam darosi lengviau išbūti tarp žmonių net ir po to, kaip padaro kažką "gėdingo".

Kad tai įvyktų, narcizui svarbu pradėti iš tiesų matyti kitus žmones. Nuolat perkelti dėmesį nuo savęs prie kito žmogaus. Ir nuolat toleruoti tai, kad pastebi, jog vėl galvoja, ką tas žmogus mąsto apie jį patį. Tokių minčių nuolat kils, ir nėra prasmės jų neigti ar vengti, tačiau svarbu, kad šalia jų atsirastų ir kitokių minčių, pvz. "Ką šitas žmogus jaučia?", "Ką jis galvoja", "Ko jis nori?", "Kuo aš galiu jam padėti?". Julius turi labai gerą patarimą šioje situacijoje: nereaguoti narcistiškai į savo narcicizmą, t.y. nesutrikti, kai akivaizdžiai pamatome, kaip perdėtai esame susirūpinę savimi. Tokios reakcijos gali būti ypač būdingos jautriesiems narcizams. Pastebėjus savo paties narcicizmo apraiškas, mechanizmus, pvz. polinkį naudoti kitus žmones kaip "veidrodžius", svarbu išmokti pasakyti sau - taip jau yra, kad turiu šią problemą, tačiau šiuo metu kaip tik ir dedu pastangas, kad ją spręsčiau.

Tai tobulumo trokštančiam narcizui - didelis iššūkis. Tačiau tik jį įveikus, tik pradėjus domėtis kitais, galima pradėti kurti iš tiesų abipusius santykius, kurie būtini, kad bet kuris žmogus galėtų patenkinti savo bendravimo poreikius. Nes tikros meilės, rūpesčio, šilumos mes nuolat gauname tik tuomet, jeigu patys mylime ir rupinamės.

Bene ryškiausiai patiriamas ir daugiausiai diskomforto ir skausmo keliantis jautriojo narcizo jausmas - gėda. Ji kelia siaubą ir klasikiniam narcizui, tačiau pastarasis ją jaučia rečiau, nes paprastai pasitelkia galybę priemonių, kad nuo jos apsigintų: jis atvirai aukština save, menkina kitus, neretai vartoja svaigalus. Tuo tarpu jautrusis narcizas gėdą junta dažniau, o kadangi labai gėdijasi pačios gėdos, tai mano, kad vos tik kiti pastebi jo susidrovėjimo ar sutrikimo požymius, iš karto jį nuvertina, laiko nevykėliu, ieško progos pasišaipyti ir pan.

Beje, labai svarbu suprasti, kad tokia jausena neatsiranda iš niekur. Kadaise ji greičiausiai buvo adekvati. Dauguma žmonių, kuriems diagnozuojamas narcistinis asmenybės sutrikimas, yra narcistiškų tėvų vaikai. Tad jeigu vaikas, patirdamas nesėkmės, buvo menkinamas, pašiepiamas, arba kad ir subtiliau atstumiamas, pvz. ignoruojamas, taip jam parodant, kad bus mylimas tik būdamas šaunuolis, suprantama, kad jis, ir būdamas suaugęs, labai bijo nesėkmės, gėdos, sumišimo. Bijo, kad tokį jį pamatys kiti, kad iš jo juoksis, atstums, ir kad jis tada jausis siaubingai. Taip, kaip būdamas dviejų ar trejų metų.

Narcistinis asmenybės sutrikimas ir išsivysto tada, kai ši baimė būna tokia stipri, kad visi esminiai resursai paskiriami jos "neutralizavimui", tai yra priešingo, galingo, įspūdingo, ypatingo žmogaus įvaizdžio kūrimui, nepasiliekant nei galimybės būti tokiu, koks esi, nei iš tiesų pažinti kitų, nei jų mylėti. Visiems šitiems dalykams narcistiškas žmogus ir turi mokytis skirti laiko ir energijos.

Dar vienas gana dažnas jautriojo narcizo bruožas - įsitikinimas savo bejėgiškumu ir noras, kad problemas už jį spręstų kiti (nes jam atrodo, kad kai kurie kiti žmonės yra galingi, todėl jiems tai lengva, ir jie privalo jam padėti). Tačiau nesvarbu, ar kalbame apie narcicizmą, ar socialinę fobiją, ar generalizuotą nerimą - kitas žmogus NIEKADA negali išspręsti mūsų psichologinių problemų. Kitas žmogus gali mums nupirkti puikų namą arba bilietus į Seišelius, tačiau negali už mus išmokti būti laimingas tame name arba Seišeliuose.

Galbūt kartais pykstame liūdime dėl to, kad tenka prisiimti atsakomybę už savo pačių svarbiausių problemų sprendimą, tačiau tai - vienintelis realus kelias. Kai žmogus pajėgia priimti faktą, kad kito varianto tiesiog nėra, ir apsisprendžia šiuo keliu eiti, su kiekvienu žingsniu jis po truputį auga. Jo suvokimas apie šį pasaulį ima pamažu artėti prie to, kokia yra realybė. O joje kiekvienas ne tik gavome kojas ir rankas, širdį ir galvą, bet ir atsakomybę už tai, kokį gyvenimą kursime sau ir aplinkiniams.