Neleiskime, kad tobulumo troškimas trukdytų mėgautis tuo, kas gera

Niekaip negaliu prisiminti, kur prieš keletą dienų perskaičiau anglišką frazę "Don't let the perfect be the enemy of the good". (Neleisk, kad tobulumas taptų gėrio priešu). Pasirodo, ši mintis priklauso dar Volterui, kuris XVIII amžiaus pabaigoje prancūziškai rašė "Le mieux est l'ennemi du bien" ("Geresnis yra gero priešas"). Skirtingi vertėjai į anglų kalbą šį sakinį išvertė kiek skirtingai, ir vienas iš vertimo variantų buvo "Tobulumas yra gėrio priešas". Tokia tad šios minties istorija, tačiau kokią reikšmę ji turi žmogaus psichologinei savijautai? Ir kokiais būdais tobulumas gali tapti gėrio priešu?

Šiuo metu man į galvą ateina bent du variantai, kaip tai gali nutikti, tačiau tikėtina, kad jų gali būti ir gerokai daugiau.

Taigi, pirmasis variantas - kai keliame sau itin aukštus, kategoriškus reikalavimus ir kritikuojame save kaskart, kai jų neatitinkame. Jeigu norime, pavyzdžiui, visada būti geras, niekada nepykti, visada tiesiogine ir perkeltine prasme gauti tik dešimtukus, visiems patikti, labai tikėtina, kad negalėsime mėgautis tuo, jog didelę laiko dalį būname geri, gauname gerus įvertinimus, esame mėgstami ir t.t. Taigi, tobulumas, fantazija apie tai, kaip turėtų būti, šiuo atveju trukdo džiaugtis tuo gėriu, kuris yra realybėje.

Kartais tai gali trukdyti ne tik mėgautis kokia nors veikla, bet ir apskritai jos imtis. Pavyzdžiui, jeigu galvojame "Vis tiek uždirbsiu tik 1000 litų, tai kam iš viso dirbti", arba "Turėčiau su dukra žaisti po valandą per dieną, kas iš to, kad žaidžiu po pusvalandį", tikėtina, kad būsime mažai motyvuoti daryti tai, kas, patys suprantame, iš tiesų ir mums, ir kitiems būtų naudingiau. (Pradėjus dirbti kad ir už mažesnį atlyginimą, išlieka mūsų įgūdžiai, be to, labiau savimi pasitikime ieškodami kito darbo. O ir vaikas bus daug laimingesnis jeigu žaisime su juo po pusvalandį, negu jei nežaisime visai ir pyksime ant savęs, kad nesame tobuli tėvai).

Tobulumo troškimas dažnai gali būti didelis trukdis, kai žmogus nori keistis. Tarkime, moteris nori sveikiau maitintis ir atsikratyti antsvorio. Keletą dienų ji valgo sveikai, tačiau savaitgalį nueina į svečius ir suvalgo draugės kepto obuolių pyrago. Jeigu po to ji ima galvoti "Na va, viską sugadinau, taip ir žinojau, kad neturiu valios ir nieko nepakeisiu", labai tikėtina, kad vėl ims valgyti viską iš eilės ir iš tiesų niekas nepasikeis. Tačiau realybė, iki savęs kritikavimo pradžios, buvo tokia, kad ji visą savaitę valgė kaip buvo suplanavusi, ir tik vieną kartą suvalgė tai, ko buvo planavusi atsisakyti. Ir vėl tobulumo troškimas užkirto kelią toliau nuosekliai siekti norimo gėrio!

Kitas variantas, kuomet tobulumas gali kišti koją gėriui - kai manome, kad visose srityse turime būti pranašesni už kitus, ir tik "pirmoji vieta" yra vertinga. Kaip tai atrodo? Pavyzdžiui, jeigu norintis būti tobulas vaikinas eina į vakarėlį, jis būtinai turi būti jo "karalius". Jei tik atsiranda kažkas, kas bando paveržti iš jo "pirmąją vietą", jis arba bet kokiomis priemonėmis kovoja dėl dėmesio, arba pasijunta nevykėlis ir pasitraukia. Arba, tarkime, mokinė ar studentė iš sunkaus kontrolinio gavo devynetą. Tačiau jeigu kažkas kitas gavo dešimt, jos devintukas - nieko vertas. Arba jūsų sūnus įstojo į gerą universitetą, tačiau kai sužinote, kad pusbrolio dukra įstojo į dar geresnį, jūsų sūnaus pasiekimas tampa menkavertis.

Šiuo atveju atrodytų, kad savotišku priešu tampa kiekvienas žmogus, kuriam vienoje ar kitoje situacijoje labiau pasisekė, arba kuris realiai yra pranašesnis. Dažnai tas žmogus tobulumo ir pranašumo siekėjui ima kelti neigiamas emocijas, nesinori jo sutikti, nes jis nuolat primena apie tai, kad nesame patys geriausi. Taigi, šiuo atveju ypač gerai tinka originali Voltero mintis: "Geresnis yra gero priešas". Jeigu tik atsiranda kažkas, kas mus pralenkia, automatiškai mūsų "geras" tampa bevertis, jį nuvainikuoja "geresnis".

Laimei, gyvename pasaulyje, kuriame, atidžiai pasidairę, visada rasime kažką, kas už mus pranašesnis, nesvarbu, kokie talentingi, gražūs, turtingi ar stiprūs būtume. Kas yra pasaulio gražiausias, turtingiausias, šauniausias žmogus? Ar girdėjote, kad toks kada nors būtų išrinktas, ir dar visiems laikams? Panašu, kad ši pozicija neegzistuoja. Ir kuo anksčiau tai suvokiame, tuo geriau mūsų psichinei sveikatai. Tiesa, tyrimai rodo, kad su amžiumi šis suvokimas vis didėja, o jo keliamas stresas - vis mažėja, t.y. žmogus darosi vis mažiau narcistiškas, ir vis labiau suvokiantis ir priimatis realybę. Kaip kažkas palygino, ne tik geras vynas ir sūris bėgant laikui darosi vis geresnis, bet ir žmogus.

Beje, dauguma žmonių, kurie užsibrėžė visur siekti "pirmosios vietos", šį sprendimą, dažniausiai dar būdami vaikai, padarė todėl, kad nesijautė pakankamai saugūs ir mylimi, ir manė, kad laurai garantuos meilę ir saugumą. Tačiau gyvendamas, stebėdamas realybę ir bręsdamas dažnas žmogus vis labiau supranta, kad tai - tik iliuzija, ir kad jam nebūtina jos siekti.

Kaip ir nereikia bijoti pripažinti, kad yra ir už mus gražesnių, ir protingesnių, ir šaunesnių. Nes mūsų poreikį būti mylimiems ir priimtiems tegali patenkinti keletas artimų žmonių. Ir jeigu tie žmonės moka mylėti, jiems nereikia, kad būtume geriausi, gražiausi, turtingiausi ar tituluočiausi. Jiems užtenka, kad esame tokie geri, protingi, šaunūs, kokie esame.