Maži ir dideli dalykai, stiprinantys valią

Dar senovės persų poetas Rumi yra rašęs, kad didžiausias išmintingo žmogaus noras yra geriau valdyti save, tuo tarpu vaikas nori tiesiog saldainių. Tačiau šiuolaikiniai moksliniai tyrimai rodo, kad mumyse iki šiol tebegyvena abu šie žmonės – ir tas, kuris nori siekti ilgalaikių tikslų, ir tas, kuris trokšta tuoj pat patenkinti bet kokį kilusį potraukį. Apie tai suprantamai, žaismingai ir išsamiai rašo JAV mokslininkė Kelly McGonical savo knygoje „Maximum Willpower“. Porą ištraukų iš šios knygos galima rasti ir ankstesniame blogo įraše, pavadintame „Keletas įdomių minčių apie valią.“

Tad jeigu iš tiesų taip yra, kad mumyse vyksta nuolatinė kova tarp impulsyviojo ir racionalesniojo proto (o tuo, kiek labiau pasigilinus į savo patirtį, nesunku įsitikinti), būtų naudinga žinoti, kokiais būdais galėtume stiprinti tą savo pusę, kuri mums padeda įgyvendinti ilgalaikius tikslus.

Pasirodo, tai, kuri iš šių dviejų pusių bus stipresnė ir dominuos, gana stipriai priklauso nuo fiziologinių dalykų. Pavyzdžiui, tyrimai patikimai rodo, kad žmonės, kurie vidutiniškai miega daugiau nei po septynias valandas per parą, lengviau atsispiria pagundoms ir valdo impulsus nei tie, kurie vidutiniškai miega šešias ar dar mažiau valandų. 

Kitas  valiai reikšmingas dalykas – meditacija. Vos 10-15 min. kasdienės meditacijos taip pat stiprina tikimybę, kad mes valdysime savo impulsus, o ne jie mus. O kad meditacija pradėtų duoti naudos, kaip rodo tyrimų duomenys, pakanka vos poros mėnesių kasdienių pratybų. Beje, tiek pat laiko reikia ir tam, kad mūsų valią teigiamai veikti pradėtų reguliarus fizinis aktyvumas. Ir čia kalbame ne tik apie valią toliau sportuoti, bet ir apie gebėjimą bet kokiose kitose situacijose veikti atsižvelgiant į ilgalaikius tikslus.

Ir dar vienas įdomus dalykas – mityba. Pasirodo, maistas, kuris sukelia didelius gliukozės kiekio kraujyje svyravimus (pvz. kai vartojame daug cukraus bei kitų greitai pasisavinamų angliavandenių), neigiamai veikia mūsų valią. Tuo tarpu jeigu maiste vyrauja vadinamojo žemo glikeminio indekso produktai, tai užtikrina ne tik stabilesnį gliukozės kiekį kraujyje, bet ir tvirtesnę savikontrolę.

Taigi, fiziologiniai dalykai valiai tikrai svarbūs. Ir nors iš pradžių gali reikėti valios jiems sureguliuoti, netrukus šios pastangos atsiperka keliariopai. Tačiau, žinoma, svarbūs ne tik fiziologija, tad dabar – apie psichologiją. 

Kaip manote, ar tai, kad persivalgę saldumynų, nenuėję sportuoti ar visą dieną atidėlioję svarbų darbą, kritikuojame save ir jaučiamės blogai, stiprina mūsų valią, ar ją silpnina? Nors labai įprasta manyti, kad jausdami kaltę ir gėdą dėl netinkamo elgesio mes didiname tikimybę, jog ateityje elgsimės geriau, iš tiesų yra priešingai. Tyrimų duomenys nenuginčijami: pasirodo, žmonės, kurie, tarkime, stipriai save kritikuoja už atidėliojimą, ilgainiui dar labiau atidėlioja. Ir atvirkščiai. Štai vienas pavyzdys: vieno eksperimento metu moterims, kurios kurį laiką laikėsi dietos, buvo liepta suvalgyti spurgą. Kad jos jaustųsi labiau atsakingos už šį poelgį, moterims buvo leista pačioms pasirinkti vieną iš kelių spurgų rūšių. Tai buvo pirmoji eksperimento dalis, kurios tikslas buvo sukelti dalyvėms mintis, jog jos „sugadino“ dietą. Žinoma, šios mintys sukėlė ir atitinkamų emocijų – nusivylimą, nerimą, liūdesį, pyktį ir pan. Netrukus po to eksperimento rengėjai trumpai pakalbėjo su puse dalyvių ir paskatino jas pernelyg savęs nekritikuoti, nes spurgą jos suvalgė eksperimentatorių raginimu, be to, visi kartais pasmaližiauja. Na, o likusiai pusei dalyvių eksperimentatoriai nesakė nieko. Tuomet prasidėjo antroji eksperimento dalis, kurios metu visoms dalyvėms buvo pasiūlyta paragauti įvairiausių skonių saldainių ir pasakyti savo nuomonę apie tai, kurie iš jų skaniausi. Ir paaiškėjo, kad tos dalyvės, su kuriomis rengėjai trumpai pasikalbėjo ir paragino savęs nekritikuoti, vidutiniškai suvalgė gerokai mažiau saldainių, nei tos, su kuriomis nebuvo kalbėtasi ir kurios jautė stipresnį nusivylimą savimi. Tad gebėjimas atleisti sau už padarytas klaidas, suvokti, kad klaidos – neišvengiama kiekvieno proceso dalis yra labai svarbus įgūdis siekiant ilgalaikės sėkmės. 

Dar vienas įdomus dalykas, turintis įtakos mūsų valios stiprybei bei galimybėms įgyvendinti ilgalaikius tikslus – gebėjimas aiškiai įsivaizduoti save tolimoje ateityje bei suvokti, kad ir tuomet būsime tas pats žmogus, kaip dabar. Pasak K. McGonigal, žmonės, kuriems sunku įsivaizduoti save ateityje ir suvokti, jog tie išgyvenimai, kuriuos jie patirs po daugybės metų, bus tokie pat realūs, kaip ir dabar, yra daug labiau linkę gyventi šia diena, siekti kuo greičiau patenkinti šios dienos norus bei poreikius ir mažiau galvoti apie ilgalaikes pasekmes. O tie, kurie tai suvokia aiškiau, labiau rūpinasi savo sveikata, atsideda daugiau lėšų pragyvenimui senatvėje bei daro kitus dalykus, orientuotus į tolimensę ateitį. Tiesa, gera žinia ta, kad šį gebėjimą galima lavinti. Pavyzdžiui, vienas naudingas pratimas – laiško sau rašymas, kuomet jį rašome iš būsimojo „aš“ perspektyvos. Tarkime, jeigu norime įgyvendinti vieną ar kitą pokytį gyvenime, galime parašyti sau laišką iš tos ateities, kuomet šie pokyčiai jau bus įgyvendinti. Šiame laiške mūsų ateities „aš“ gali aprašyti viską, už ką jis dėkingas mūsų „dabartiniam“ aš, t.y. už visa tai, ką mūsų dabartinis „aš“ padarė, kad ateities „aš“ galėtų mėgautis šio darbo vaisiais. Šitaip sustiprinus ryšį tarp mūsų „aš“ dabartyje ir ateityje, auga tikimybė, jog būsime gerokai labiau motyvuoti stengtis dėl ateities.

Kaip manote, jeigu norite, kad jums sektųsi, ką naudingiau įsivaizduoti – sėkmę ar nesėkmę? Tradiciškai manoma, kad būtent sėkmės įsivaizdavimas didina tikimybę ją patirti realybėje, tačiau pasirodo, kad kartais labai naudinga įsivaizduoti ir nesėkmę. Pavyzdžiui, vienas eksperimentas buvo atliktas su puse moterų, norėjusių pradėti sportuoti. Pusei jų buvo dar kartą išvardinti visi sportavimo privalumai ir jos buvo paragintos tiesiog pradėti lankyti sporto užsiėmimus. Tuo tarpu kitą pusę moterų eksperimentatoriai paragino įsivaizduoti situacijas, kuomet joms kas nors gali trukdyti nueiti į treniruotę, ir kaip būtų galima elgtis, kad šias kliūtis įveiktų. Šios moterys taip pat buvo raginamos reguliariai stebėti realias savo patirtas nesėkmes bei jas aprašyti. Taigi, šios dalyvės gyvai įsivaizdavo bei stebėjo savo nesėkmes ir ieškojo būdų joms įveikti. Eksperimento rezultatai parodė, kad po kelių mėnesių daug didesnė šių moterų dalis vis dar sportavo. (Lyginant su tomis, kurios su galimomis kliūtimis ir nesėkmėmis vaizduotėje nedirbo ir realybėje jų nestebėjo). 

Na, ir dar vienas itin vertingas gebėjimas, kuomet koks nors stiprus troškimas meta iššūkį mūsų valiai – gebėjimas su juo išbūti bei išlaukti, kol jis praeis. Šį išbuvimo su troškimu įgūdį taip pat galima lavinti. Angliškai jis vadinamas „Urge Surfing“, t.y. supimasis ar važinėjimasis ant troškimo bangų. Šį įgūdį įvaldęs žmogus įsitikina, kad kiekvienas troškimas ateina ir praeina kaip banga: iš pradžių jis auga, sukelia stiprius fizinius pojūčius ir emocijas, paskui pasiekia maksimumą, o galiausiai pradeda slūgti ir praeina. Tad mes įsitikiname, kad galime tiesiog pabūti su potraukiu, pavyzdžiui, susitelkę į savo kvėpavimą, ir išlaukti, kol jis praeis. Įrodyta, kad žmonės, išlavinę šį gebėjimą, gerokai lengviau įveikia įvairias priklausomybes bei žalingus įpročius.

Tad Kelly Mc Gonigal pateikia tokį valios stiprinimo receptą:

1. Treniruok savo valios fiziologiją
2. Atleisk sau
3. Susidraugauk su savo būsimuoju „aš“
4. Nuspėk nesėkmes
5. Išmok suptis ant troškimo bangų.