Keletas įdomių minčių apie valią

Ištraukos iš  Kelly McGonigal knygos „Maximum Willpower“

Vertė Giedrė Žalytė                   

Kas jums pirmiausiai ateina į galvą, kai mąstote apie dalykus, reikalaujančius valios? Daugeliui žmonių klasikinis valios išbandymas asocijuojasi su situacijomis, kuomet tenka atsispirti pagundai. Ir nesvarbu, kas gundytų: spurga, cigaretė, paskutinis išpardavimas ar vienos nakties nuotykis. Kai žmonės sako „neturiu valios“, paprastai tai reiškia: „Man sunku pasakyti „ne“, kai burna, pilvas, širdis ar (įrašykite bet kurią kitą kūno dalį) nori pasakyti „taip“. Pavadinkime šią valios rūšį „Aš nedarysiu“ valia. 

Tačiau gebėjimas pasakyti „ne“ yra tik viena valios atmaina ir tik vienas būtinas gebėjimas. Juk frazė „tiesiog atsisakyk“ yra visame pasaulyje labai mėgstama ir atidėliotojų bei mėgėjų leisti laiką ant sofos. Kartais daug svarbiau yra atsakyti „taip“. Pavyzdžiui, jeigu kalbame apie visus tuos dalykus, kuriuos atidedate rytdienai (arba atidėliojate be galo). Valia padeda juos įtraukti į šios dienos darbų sąrašą netgi tuomet, kai nerimas, visokiausi realybės šou bei kiti dėmesį atitraukiantys dalykai kėsinasi jus atkalbėti. Apie šią valios atmainą galime galvoti kaip apie „Aš padarysiu“ valią, t.y. gebėjimą padaryti tai, ką reikia, net jeigu dalis jūsų to nenori. 

Iš „Aš nedarysiu“ ir „Aš padarysiu“ valios susideda savikontrolė, tačiau egzistuoja ir dar vienas valios jėgos komponentas. Kad galėtumėte atsakyti „ne“ kai to reikia, ir sakyti „taip“, kai reikia būtent to, būtina dar viena jėga: gebėjimas prisiminti, ko iš tiesų norite. Žinau, jūs manote, kad labai norite šokoladinio pyrago, trečios vyno taurės ar laisvadienio. Tačiau kuomet susiduriate akis į akį su pagunda ar flirtuojate su atidėliojimu, labai svarbu, kad prisimintumėte, jog iš tiesų norite tilpti į džinsus, gauti paaukštinimą, panaikinti įsiskolinimą, išsaugoti santuoką ar nepatekti į kalėjimą. Priešingu atveju, kas gi jus sulaikys, kai kils noras tuoj pat patenkinti kilusį troškimą? Kad galėtumėte susivaldyti, būtina gebėti prisiminti savo tikrąją motyvaciją, kai to reikia. Tai yra „Aš noriu“ valia.  

<...>

Atsibudusi pusę šešių ryto Zuzana pirmiausiai, atsisėdusi prie virtuvės stalo, pasitikrino darbinį paštą. Ji dažnai rytais praleisdavo gerus tris ketvirčius valandos gerdama kavą bei atsakinėdama į klausimus ir dėliodama dienos prioritetus. Tuomet jos laukdavo valandos kelionė į biurą bei dešimties valandų darbo diena didelėje pervežimų kompanijoje, kur dirbo vyriausiaja finansininke. Darbas buvo ne iš lengvųjų: tekdavo spręsti konfliktus, raminti kitų sužeistus ego bei gesinti kitokius gaisrus. Šeštą vakaro Zuzana jausdavosi išsunkta, tačiau dažniausiai manydavo privalanti pasilikti ilgiau arba eiti vakarieniauti ar išgerti alaus su kolegomis. Moteris norėjo pradėti savo konsultacinį verslą ir mėgino tam ruoštis tiek finansiškai, tiek profesine prasme. Tačiau daugumą vakarų ji jausdavosi per daug pavargusi prisėsti prie savo verslo plano ir bijojo, kad niekada neišeis iš dabartinio darbo. 

Kai Zuzana išanalizavo, kaip ji naudojo savo valios jėgą, tapo akivaizdu, kad ji viską atiduodavo darbui, pradedant nuo rytinio laiškų skaitymo ir baigiant vėlyvais grįžimais namo. Laiškų skaitymas virtuvėje buvo senas įprotis, atsiradęs tuomet, kai ji tik pradėjo karjerą ir norėjo pranokti lūkesčius. Tačiau dabar nebuvo jokios priežasties, dėl kurios laiškai negalėjo palaukti aštuntos ryto, kuomet ji atvykdavo į darbą. Zuzana nusprendė, kad vienintelis paros laikas, kuomet ji galėtų rasti jėgų siekti savo pačios tikslų, buvo prieš darbo dieną. Jos nuojuoju įpročiu tapo tai, kad ji kas rytą valandą dirbdavo kurdama savo verslą, užuot tenkinusi visų kitų poreikius. 

Tai buvo protingas žingsnis, nes Zuzanai buvo svarbu nukreipti valios jėgą į tai, ko siekė. Tai taip pat iliustruoja svarbią taisyklę: Jeigu niekaip nerandate laiko tam, ko iš tiesų norite, suplanuokite tai daryti tuomet, kai turite daugiausiai energijos.