KVIEČIAME Į DĖMESINGO ĮSISĄMONINIMO (MINDFULNESS) SEMINARĄ!

ĮSISĄMONINIMU PAGRĮSTA KOGNITYVINĖ TERAPIJA –

NAUJA MOKSLINĖ PSICHOTERAPIJOS SRITIS

Praktinis seminaras-konferencija Vilniuje, Kaune ir Palangoje:

2015  m. birželio 12 d. Palangoje,  2015 m. birželio 13 d. Kaune ir 2015 m. birželio 14 d. Vilniuje

Organizatoriai: LSMU Elgesio medicinos institutas ir VŠĮ „Neuromedicinos institutas“.

Seminaras skirtas supažindinti dalyvius su naujomis moksliniais įrodymais grįstomis kognityvinės ir elgesio terapijos kryptimis: Įsisąmoninimu pagrįstos kognityvinės terapijos (angl. Mindfulness Based Cognitive Therapy, MBCT) ir Įsisąmoninimu pagrįsto streso valdymo (angl. Mindfulness Based Stress Reduction, MBSR) principais bei praktinio taikymo galimybėmis.

Seminaro metu bus supažindama su įsisąmoninimu grįstos kognityvinės psichoterapijos principais, naujausių tyrimų duomenimis, bus praktiškai pristatytos svarbiausios  MBCT ir MBSR intervencijos bei šių intervencijų taikymo įvairių sutrikimų atvejais aspektai. Taip pat, seminaro dalyviai bus supažindinti su galimybėmis tapti sertifikuotais įsisąmoninimu grįstos terapijos instruktoriai ir mokytojais.

Renginys skirtas: psichiatrams, vaikų ir paauglių psichiatrams, neurologams, kardiologams, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojams, šeimos (BPG) ir kitų specialybių gydytojams, psichoterapeutams, psichologams, kineziterapeutams, slaugytojams ir socialiniams darbuotojams.

Seminaro trukmė 8 akademinės valandos. Pradžia – 10 val., pabaiga – 18 val.

Seminarą ves Lietuvos sveikatos universiteto Elgesio medicinos instituto darbuotojai dr. Julius Neverauskas, Giedrė Žalytė ir Alicja Juškienė.

 

PROGRAMA 

10.00-10.30. Svarbiausios šiandieninės KET kryptys ir naujovės.

10.30-11.30 Įsisąmoninimu grįsta psichoterapija – nauja moksliniais įrodymais grįstos psichoterapijos sritis. Moksliniai tyrimai, pagrindžiantys įsisąmoninimu grįstos KET efektyvumą.
11.30-11.45 Pertrauka
11.45-13.15 Pagrindinės įsisąmoninimu grįstos psichoterapijos metodikos: Įsisąmoninimu pagrįsta kognityvinė terapija (MBCT) ir Įsisąmoninimu pagrįsto streso valdymas (MBSR). Jų teoriniai pagrindai ir praktinio taikymo galimybės medicinoje bei psichologijoje.
13.15-14.30 Pertrauka
14.30-15.30 Mokslinis požiūris į meditacines praktikas psichologijoje ir medicinoje. Praktinis Įsisąmoninimu grįstų psichoterapinių intervencijų demonstravimas ir mokymas (I dalis).
15.30-16.00 Trumpų įsisąmoninimu grįstos psichoterapijos praktikų, skirtų streso valdymui, demonstravimas.
16.00-16.15 Pertrauka
16.15-17.15 Praktinis Įsisąmoninimu grįstų psichoterapinių intervencijų demonstravimas ir mokymas (II dalis).
17.15-18.00. Klausimai-atsakymai. Diskusijos.

Išduodami LSMU 8 val. kvalifikacijos kėlimo pažymėjimai.

BŪTINA išankstinė registracija iki š.m. iki birželio 8 d. el.paštu: info@psichoterapija.info arba tel. 8*602 50142.

Dalyvio mokestis –  35 EUR. Apmokant iš anksto, t.y. iki birželio 5 d. – 29 EUR. Studentams – 19 EUR.
Registracijos mokestį galima sumokėti pavedimu arba vietoje.
Mokant pavedimu: Viešoji įstaiga NEUROMEDICINOS INSTITUTAS, įm. kodas: 300109077;  AB bankas SWEDBANKAS, ats. sąsk. LT79 7300 0100 8950 3444. Paskirtyje nurodyti: Mindfulness seminaras.

Apie valią ir jos stiprinimą

Nežinau kaip Jums, bet daugeliui žmonių patys sunkiausi konfliktai yra tie, kurie nuolat vyksta juose pačiuose. Kasdieniame gyvenime galime nuolat jausti, jog vyksta vidiniai karai (kai atsisakome deserto, nors priešais mus padėklas su sausainiais, kai apsisprendžiame išeiti pabėgioti, nors šalia lova su šiltais patalais ir lentynos su įdomiomis knygomis). Kai ir vėl pasiduodame pagundai, kuri neleidžia artėti prie pasirinkto tikslo, dažnai atsidūstame „visai neturiu valios“.

Pralaimėję savo vidinius karus vis dejuojame, jog jėgos juos laimėti visai neturime, tačiau retai galim atsakyti kokia tai jėga ir kaip jos gauti (ar įgauti). Skirtingi mokslininkai ar jų grupės valią apibrėžia kiek skirtingai, todėl ir tyrinėja kiek skirtingus aspektus. Žinoma, visų įmanomų požiūrių aprėpti neįstengsiu, bet pristatysiu bent keletą.

Vienas iš galimų valios apibrėžimų yra kaip gebėjimo pasipriešinti esamoms pagundoms arba atidėti pasitenkinimą dėl ilgalaikių tikslų. Gebėjimo atidėti pasitenkinimą eksperimentinius tyrimus daugiau, nei prieš 40 metų pradėjo W. Mishel su kolegomis (apie 1960m.) (eksperimentas keičiant jo sąlygas ne kartą kartotas pvz., Kidd, Palmeri, Aslin, 2013). Remiantis W. Mishel tyrimų duomenimis, vaikai gebantys atidėti malonumą būdami ketverių, vyresniame amžiuje buvo sėkmingesni už tuos bendraamžius, kurie atidėti malonumo nemokėjo. Minėto autoriaus eksperimentą bei savo asmenines įžvalgas šia tema šauniai pristatė kolega Dainius (čia rasite netgi vaizdinės medžiagos).

Tuo tarpu man pasidarė smalsu kaip skirtingi autoriai aiškina valią ir kaip remiantis tyrimų duomenimis galima įgauti savireguliacijos gebėjimą (ir ar apskritai yra tokia galimybė). Tam, kad geriau suprastumėme valią, W. Mishel ir J. Metcalfe (1999m.) sukūrė dviejų glaudžiai tarpusavyje sąveikaujančių sistemų - „karštos“ ir  „šaltos“ modelį. Autoriai paprašė įsivaizduoti, jog žmoguje egzistuoja dvi sistemos. „Šaltoji“ - žinojimo sistema, pastarąjai apibūdinti tinka tokie žodžiai kaip mintinė, lėta, racionali, strateginė, nuosekli ir emociškai neutrali. Būtent nuo šios sistemos priklauso mūsų savireguliacija ir savikontrolė bei racionalus, apgalvotas, strategiškas elgesys.  Priešinga  šaltąjai sistemai yra „karštoji“ - emocinė sistema. Pastaroji yra greita, paprasta, nevalinga, refleksiška, veikimo. 

Jei konfliktą tarp dviejų sistemų tektų iliustruoti pavyzdžiu, tai būtų žmogus turintis tikslą pvz., sulieknėti, bet tuo pačiu kasdien susiduriantis su troškimu pilna burna valgyti saldumynus ar rūkytą dešrą. Paprastai dauguma žmonių gerai žino, jog brokolius valgyti sveikiau, nei saldumynus ar, kad antsvoris kenkia sveikatai („šaltoji“ sistema), tačiau koją pakiša troškimas, aiškus malonaus skonio prisiminimas („karštoji“ sistema). Ir kiekvieną kartą, kai pralaimite konfliktą (pasirenkate greitą malonumą, o ne ilgalaikę naudą), tas nutinka dėl „karštosios“ sistemos „įsijungimo“.

Pats paaiškinimas ir supratimas dar visai neatsako į klausimą, kur gauti valios. Ar vieni žmonės gimsta mokėdami atidėti malonumus, o kiti ne? Balansas tarp šių dviejų sistemų priklauso nuo daugelio veiksnių, vienas iš jų – asmens išsivystymo lygis. Remaintis W. Mishel ir kt. autorių tyrimais „karštoji“ sistema vystosi ir dominuoja ankstyvaisiai gyvenimo metais, tuo tarpu „šaltoji“ sistema vystosi maždaug nuo ketvirtųjų gyvenimo metų ir tampa vis labiau dominuojanti vaikui bręstant. Abi sistemos susijusios su skirtingomis galvos smegenų dalimis ir vystosi priklausomai nuo tų smegenų dalių vystymosi. Prasmė klausti nuo ko labiau priklauso daugelis psichologinių mūsų gebėjimų (t.p. ir valios) yra tokia pati kaip klausti nuo ko labiau priklauso stačiakampio plotas nuo ilgio ar nuo pločio. Daug svarbiau klausti kokias strategijas taikyti, kad kiekviename žmoguje esančią valią sustiprintumėme tiek, kiek galima. W. Mishel ir kolegos tyrinėdami vyresnius vaikus pastebėjo, kad vystosi ne tik skirtingos smegenų sritys, bet augdami vaikai išmoksta vis daugiau „atvėsimo“ strategijų ir būtent dėl šių strategijų gali atsispirti pagundoms.

Jei kalbėtumėme apie malonumo atidėjimo strategijas, tai verta paminėti kelias iš jų. Vienas kelias sėkmingai laimėti karą prieš pagundą ir „išjungti“ „karštąją“ sistemą yra gerai atitraukti dėmesį nuo vilionės. Pvz., vaikai eksperimente užsidengdavo akis, nukreipdavo žvilgsnį nuo zefyro, pasakodavo tyrėjams, jog mintyse žaizdavo. Tuo tarpu būdami suaugę ir nedalyvaudami labaratoriniame eksperimente mes dažnai turime dar daugiau pasirinkimo galimybių dėmesį atitraukti ir galime rinktis tiek fizinį pasitraukimą nuo pagundų, tiek ir mintinį. Antras kelias neutralizuoti vilionę yra pakeisti mintines reprezentacijas. Viename tyrimų W. Mishel it kolegos vaikų prašė apie būsimąjį apdovanojimą galvoti dviem skirtingais būdais. Vienu atveju apie tai koks būsimas apdovanojimas bus skanus, maloniai slys gomūriu, kitu atveju galvoti apie zefyrus tarsi apie purius, apvalius, lengvus it debesys burbulus. Nesunku nujausti, kad galvojantiems apie „šaltuosius“ apdovanojimo bruožus (purumą, apvalumą, lengvumą) atsispirti pagundai pavyko gerokai lengviau. 

Pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį, jog nors šnekamojoje kalboje dažnai kalbame apie valios jėgą, o kai neatsispiraime pagundai dažnai kalbame apie silpnumą, tačiau remiantis ką tik pateikta informacija, akivaizdu, jog karą prieš pagundas galima laimėti ne tiek dėl turimos jėgos, kiek dėl pasirinktos išmintingos strategijos. Na o apie kitus veiksnius įtakojančius valią bei kitų tyrėjų darbą jau kitame įraše.

PILNAPROTAVIMO/DĖMESINGO ĮSISĄMONINIMO (MINDFULNESS) TERMINŲ ŽODYNĖLIS

Pilnaprotavimo/dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) terminų žodynėlis

• ABC modelis pilnaprotavimo praktikoje:

• A (awarenes) – savo minčių, emocijų ir kūno pojūčių ĮSISĄMONINIMAS,
• B (being) – PABUVIMAS su savo patirtimis ir nereagavimas į situaciją autopilotu, tuo pačiu nesustiprinant problemos savo reagavimu,
• C (choice) – PASIRINKIMAS          reaguoti išmintingiau po išminties pauzės, įvertinus visą savo patirtį (faktus, mintis, emocijas ir jausmus, kūno pojūčius)

• ABC modelis kognityvinėje terapijoje – demonstracija, kad mes reaguojame ne į pačius stimulus (įvykius), bet į jų interpretacijas mūsų smegenyse, kurios priklauso nuo mūsų įsitikinimų, automatinių minčių ir ankstesnės patirties

• A = Aktyvuojantis veiksnys (Activating event) – įvykis, vaizdinys, mintis, atmintis, kt.
• B = Įsitikinimai (Belief) – automatinės mintys ir tarpiniai bei kertiniai įsitikinimai
• C = Pasekmės (Consequences) – emocijos, elgesys, fiziologinės reakcijos, tolimesnės mintys

• Atjauta – atsakas į kitų žmonių ir savo skausmą bei diskomfortą, suvokiant jų universalumą
• Automatinės mintys – nuolat mūsų smegenų produkuojamos mintys, kaip atsakas į vidinius ir išorinius stimulus. Mintys nuolat keičia viena kitą ir jeigu mes savo išskirtiniu dėmesiu „neprisirišame“ prie kokios nors minties ir leidžiame jai praeiti, ją pakeičia kita mintis.
• Automatinis pilotas – veikimas ir gyvenimas neįsisąmoninant realybės naujoko protu ir funkcionavimas remiantis automatinėmis, anksčiau išmoktomis reakcijomis.
• Dėmesingas dialogas (mindful dialogue) – žodinis bendravimas, kai vienas partneris kalba (įsisąmonindamas savo kalbą, kūno padėtį, veiksmus, mintis, emocijas), o kitas smalsiai ir dėmesingai klauso. Po to, po išminties pauzės (žr. išminties pauzė), besiklausiąs asmuo, apsisprendęs ką pasakys, pradeda kalbėti, o pirmasis smalsiai ir dėmesingai klauso.
• Dėmesingi judesiai (mindful movements) – įvairūs kūno ar kūno dalių judesiai įsisąmoninant judesio sukeltus kūno pojūčius, savo mintis, emocijas ir elgesį kiekvienu momentu.
• Formalios pilnaprotavimo praktikos – specialiai atliekami pilnaprotavimo įgūdžius lavinantys pratimai:
• Razinos pratimas (dėmesingas razinos valgymas). Pratimas skirtas daugiausiai naujoko proto ugdymui;
• Kūno skenavimas (žr. kūno skenavimas). Pratimas skirtas daugiausiai gebėjimą suvokti savo dėmesingumą ir jį valdyti nuolat grąžinant dėmesį prie pasirinkto objekto;
• Sėdėjimo meditacija (žr. sėdėjimo meditacija). Pratimas skirtas daugiausiai gebėjimo suvokti realybę, tokia kokia ji yra;
• Dėmesingi judesiai (žr. dėmesingi judesiai). Pratimas skirtas daugiausiai savo kūno pajautimo ugdymui ir dėmesingumo judesyje lavinimui;
• Kvėpavimo meditacija/dėmesingas kvėpavimas (žr. kvėpavimo meditacija). Pratimas skirtas daugiausiai dėmesingumo ugdymui ir realybės stebėjimui, atsisakant ją keisti.

• Išminties pauzė – pauzė tarp stimulo (mūsų patirties) ir reakcijos į jį. Paprastai išminties pauzė daroma įsisąmoninant visą savo patirtį (faktus, mintis, emocijas ir jausmus, kūno pojūčius). Išminties pauze gali būti „trijų žingsnių kvėpavimo pauzė“ (žr. Trijų žingsnių kvėpavimo pauzė).
• Išminties atstumas – atsitraukimas iš automatinio reagavimo į realybę, suvokiant savo mintis ir emocijas tarsi iš šalies, per atstumą.
• Kognityvinė pertvarka (minčių perdirbimas) – savo mąstymo klaidų įsisąmoninimas ir mąstymo keitimas įsivardinant:
• Faktus;
• Emocijas ir jas sukėlusias mintis;
• Įrodymų, patvirtinančių mintis ir prieštaraujančių joms radimas;
• Alternatyvios, daugiau funkcinės minties suformulavimas.

• Kvėpavimo meditacija – dėmesingas savo kvėpavimo stebėjimas (įkvėpimas-pauzė tarp įkvėpimo ir iškvėpimo-iškvėpimas-pauzė tarp iškvėpimo ir įkvėpimo), leidžiant jam vykti natūraliai, nuolat suvokiant, kur yra dėmesys ir grąžinant jį prie pasirinktos vietos stebėti kvėpavimą.
• Kūno skenavimas/kūno skenavimo meditacija – dėmesio nukreipimas į vis kitą kūno vietą, įsisąmoninant kūno pojūčius, patiriamus toje vietoje arba pojūčių nesuvokimą.
• Mąstymo klaidos – neracionalus, nelogiškas mąstymas, tačiau atsirandantis automatiškai, reaguojant į įvykius ar stimulus, atsiradęs dėl svarbių disfunkcinių patirčių vaikystėje ar vėliau. Mąstymo klaidos gali būti:
• Mąstymas „Viskas arba nieko“ (dar vadinamas mąstymas „juoda-balta“, poliarizuotas arba dichotominis mąstymas). Situacija suvokiama pasitelkus tik dvi kategorijas, užuot žvelgus į ją kontinuume:  Pvz.: „Jeigu nepatiriu absoliučios sėkmės, esu nevykėlė“.
• Katastrofinis mąstymas (dar vadinamas ateities spėjimu). Numatymas, kad ateitis bus neigiama, ir nesvarstymas kitų, labiau tikėtinų variantų. Pvz.: „Jeigu tai atsitiks, aš žlugsiu“.
• Teigiamų dalykų nuvertinimas. Nepagrįstas tvirtinimas sau, kad teigiami išgyvenimai, geri darbai arba savybės nieko nereiškia. Pvz.: „Aš gerai susidorojau su šiuo darbu, bet tai nereiškia, kad esu kompetentingas. Man tiesiog pasisekė“.
• Emocinis mąstymas. Manymas, kad kažkas turi būti tiesa tik todėl, kad „jaučiate“ (iš tiesų tiesiog tikėjimas tuo) taip stipriai, kad ignoruojami arba nuvertinami faktai, rodantys, jog yra kitaip. Pvz.: „Žinau, kad daugybę dalykų darbe darau gerai, bet vis tiek jaučiuosi nevykėlis“.
• Etikečių klijavimas. „Priklijavimas“ sau ar kitiems nekintamos ar apibendrinančios etiketės, neatsižvelgiant į tai, kad turimi faktai leistų padaryti ne tokią blogą išvadą. Pvz. „Esu nevykėlis“,“Tas žmogus blogas/niekam tikęs“.
• Padidinimas/sumažinimas. Vertinant save, kitą žmogų ar situaciją, nepagrįstai padidinami  neigiami dalykai ir/arba sumažinami teigiami. Pvz. „Kai gaunu vidutinį įvertinimą, tai įrodo, koks esu netikęs. Kai gaunu aukštus įvertinimus, tai dar nereiškia, kad esu protingas“.
• Proto filtras (selektyvus abstrahavimas). Užuot mačius bendrą vaizdą, susitelkiama į vieną neigiamą smulkmeną. Pvz. „Kadangi vertinant mano darbą vienas žmogus pasisakė neigiama [nors dauguma darbą vertino teigiamai], vadinasi, dirbu blogai“.
• Minčių skaitymas. Manymas, kad žinote, ką kiti galvoja, neatsižvelgiant į kitas, labiau tikėtinas galimybes. Pvz.: „Jis galvoja, kad aš nieko neišmanau apie savo darbą“.
• Perdėtas apibendrinimas. Daroma apibendrinama neigiama išvada, kuri gerokai išeina už esamosios situacijos ribų. Pvz.: „[Kadangi susirinkime jaučiausi nejaukiai], vadinasi, neturiu reikiamų savybių, kurios padeda bendrauti su žmonėmis ir pasireikšti kolektyve”.
• Suasmeninimas. Manymas, kad neigiamas kitų žmonių elgesys susijęs su jumis, ir neapsvarstymas kitų, labiau tikėtinų jų elgesio priežasčių. Pvz.: „Vadovas buvo grubus, nes aš kažką ne taip padariau”.
• „Turėjimas“ ir „privalėjimas“ (vadinamieji imperatyvai). Labai konkretus ir nelankstus įsivaizdavimas, kaip kiti žmonės ar jūs turėtų elgtis, ir blogumo pervertinimas kai šie lūkesčiai nepatenkinami. Pvz. „Baisu, kad padariau klaidą. Visuomet viską turėčiau atlikti tik idealiai“.
• Tunelinis matymas. Matomi tik neigiami situacijos aspektai. Pvz.: „Padariau klaidų savo pranešime. Pranešimas niekinis, aš nevykėlis“.

• Meditacija - tai savireguliacinė praktika, treniruojanti dėmesingumą ir įsisąmoninimą siekiant valingai kontroliuoti protinius procesus ir tokiu būdu lavinti tokius specifinius gebėjimus kaip ramybė, mąstymo aiškumas, koncentracija bei gerinti bendrą psichologinio ir fizinio žmogaus gerbūvio jausmą.
• Metakognicija – žinojimas apie žinojimą, mąstymas apie mąstymą. Pilnaprotavimo praktikose savo minčių apie mintis suvokimas, tarsi pasižiūrėjimas į savo mąstymą ir minčių suvokimas iš šalies.
• Naujoko protas – Gebėjimas pažvelgti į realybę ir visus jos aspektus, atsisakant ankstesnės patirties, tarsi tai būtų visiškai naujas dalykas.
• Neformalios pilnaprotavimo praktikos – kasdienių veiksmų (valgymas, prausimasis, vairavimas ir t.t.) atlikimas pilnaprotaujant, t.y. išlaikant nuolatinį dėmesingumą ir vidinės bei išorinės realybės  suvokimą
• Pilnaprotavimas/dėmesingas įsisąmoninimas (mindfulness) – Tai neutralus tęstinis esamojo laiko momento įsisąmoninimas, padedantis atpažinti savo mintis, jausmus ir elgesį tuo pat metu kai jis atsiranda nepereinant į įprastas automatines reakcijas. Pilnaprotavimas tai įsisąmoninimas, atsirandantis kai mes tam tikru būdu sukoncentruojame dėmesį:
• tikslingai (dėmesį valingai koncentruojame į tam tikrus patyrimo aspektus),
• į esamą momentą (kai mūsų protas „nuslenka“ į praeitį arba ateitį, mes vėl valingai jį gražiname į dabartį),
• nevertinant ir neteisiant (vyksta tik neutralus stebėjimas ir dėmesingo įsisąmoninimo procesas pripažįstant/priimant tai kas vyksta).

• Pilnaprotavimo praktikų ambasadorius įstaigoje – asmuo, dirbantis organizacijoje, turintis žinių, įgūdžių ir patyrimo skatinti pilnaprotavimo praktikas įstaigoje ir joms vadovaujantis po organizacijoje pravesto pilnaprotavimo mokymo kurso.
• Pilnaprotaujantis/dėmesingas/sąmoningas valgymas (mindful eating) – Valgymas kuo pilniau įsisąmoninant visas patirtis gaunamas su maistu: vaizdą, kvapą, įvairius skonio aspektus, maisto konsistenciją, patirtis dėmesingai kramtant  ir ryjant maistą ir jį prarijus, taip pat mintis (iš ko maistas pagamintas, kas prie jo atsiradimo prisidėjo), emocijas prieš valgant, valgio metu ir po jo, impulsus ir apsisprendimus suvalgyti kitą kąsnį arba jau nebevalgyti.
• Pilnaprotaujanti pasaulėjauta – pasaulio ir savo vidaus realybės suvokimas įsisąmoninant ir pripažįstant realybę, atsisakant savo automatinių reakcijų ir vertinimų bei valdant savo dėmesingumą, taip pat praktikuojant atjautą, t.y. suvokimą skausmo ir diskomforto universalumą.
• Pirmas kąsnis – Pirmas maisto kąsnis suvalgant jį pilnaprotaujančiu būdu, įsisąmoninant vaizdą, kvapą, skonį, pojūčius kramtant ir ryjant, mintis ir emocijas (žr. pilnaprotaujantis valgymas).
• Proto atsparumas (mental resilience) – tai gebėjimas adaptuotis patiriant sunkumus, distresą, traumas. Jis susideda iš įsitikinimų, minčių ir elgesio stereotipų, kurių išmokstame gyvenimo eigoje, paprastai vaikystėje (tačiau galima proto atsparumo savybių galima įgauti/išmokti ir vėliau, ypač jeigu dėti sąmoningas pastangas). Pilnaprotavimo praktikos ugdo papildomus proto atsparumo šaltinius, tokius kaip:
• Priėmimas (acceptance) – gebėjimas matyti ir suvokti ką pakeisti galime ir ko negalime.
• Atjauta (compassion) – gebėjimas suvokti skausmo, diskomforto ir gyvenimo iššūkių universalumą. Gebėjimas priimti, kad gyvenime problemų ir skausmo bei iššūkių neįmanoma išvengti ir tai bendra visiems žmonėms.
• Augimas (growth) – gebėjimas matyti sunkumus kaip galimybes mokytis ir augti bei gebėjimas atverti savo mąstyseną naujoms patirtims bei mokymuisi.
• Kūrybingumas (creativity) – gebėjimas naudoti naujoko protą ir pilnaprotaujantį mąstymą bei realybės suvokimą, ieškant galimybių savęs realizacijai ir saviraiškai

• Sėdėjimo meditacija – sąmoningas dėmesio nukreipimas į vis kitus realybės aspektus, įsisąmoninant savo patirtis tarsi iš šalies ir atsisakant vertinimo. Įsisąmoninami šie realybės aspektai/patirtys :
• Kūno padėtis
• Kvėpavimas
• Mintys
• Emocijos
• Garsai
• Visa realybė, kokia ji patiriama (atviras dėmesingumas/pilnaprotavimas) 

• Trijų žingsnių kvėpavimo pauzė – veiklos sustabdymas, sustojimas, ir trijų veiksmų, padedančių išsilaisvinti iš automatinių disfunkcinių reakcijų ir išmintingiau priimti realybę atlikimas:
• 1 žingsnis - Visos patirties (faktai, mintys, emocijos, jausmai, kūno pojūčiai) suvokimas ir pripažinimas. Savo realybės interpretacijos suvokimas.
• 2 žingsnis – dėmesio  lauko susiaurinimas iki kvėpavimo stebėjimo ir tik kvėpavimo stebėjimas bei „buvimas“ su kvėpavimu.
• 3 žingsnis – po išminties pauzės dėmesio išplėtimas į realybę, suvokiant ją kaip galima tokią kokia ji yra, su kuo teisingesnėmis interpretacijomis, atsisakius mąstymo klaidų ir automatinių disfunkcinių reakcijų.

KVIEČIAME Į PRAKTINĮ SEMINARĄ!

Praktinis seminaras

gydytojams psichiatrams, vaikų psichiatrams, gydytojams neurologams, vaikų gydytojams neurologams, bendrosios praktikos (šeimos) gydytojams, psichoterapeutams, psichologams

ASMENYBINIŲ SUTRIKIMŲ GYDYMAS KOGNITYVINĖS IR ELGESIO TERAPIJOS METODAIS

Verslo lyderių konferencijų centre (BLC), K. Donelaičio g. 62, Kaunas
 2015 m. gegužės 8-9  d.

Renginio organizatoriai: LSMU Elgesio medicinos institutas, Lietuvos biologinės psichiatrijos draugija (LBPD), VšĮ Neuromedicinos institutas.

Seminaras skirtas labai aktualiai temai – asmenybės sutrikimams ir jų gydymui, naudojant naujausias įrodymais grįstas psichoterapines intervencijas. Asmenybiniai ypatumai ir asmenybiniai sutrikimai klinikinėje psichologijoje yra viena iš sunkiausių ir daugiausiai problemų keliančių sričių. Juos sunku diagnozuoti ir dar sunkiau gydyti. Net pati klasifikacija yra skirtinga įvairiose psichologinėse mokyklose ir kelia nemažai painiavos. Seminare bus pristatyta asmenybinių sutrikimų diagnostikos ir gydymo naujovės šiuolaikinės moksliniais įrodymais grįstos psichoterapijos požiūriu. Bus pateiktos konkrečios rekomendacijos kaip gydyti dažniausiai pasitaikančius asmenybės sutrikimus, kaip dirbti su problemų keliančiais asmenybiniais ypatumais, naudojant naujausias KET technikas. Bus pristatytos naujausios psichoterapinės sistemos, skirtos asmenybinių sutrikimų gydymui, tokios kaip schemų terapija ir dialektinė elgesio terapija. Seminaro metu dalyviai susipažins su konkrečiomis praktinėmis metodikomis, padedančiomis dirbti kiekvienam psichinės sveikatos specialistui.

Seminaro lektoriai (LSMU EMI): dr.Julius Neverauskas, psichol. Giedrė Žalytė, dr. Narseta Mickuvienė.

RENGINIO PROGRAMA

Gegužės 8 d., penktadienis

10.00 – 10.30 val. Psichoterapijos reikšmė medicinoje. Terapinis aljansas ir jo reikšmė siekiant klinikinio efektyvumo.

10.30 – 11. 45 val. Asmenybės ir asmenybiniai sutrikimai šiuolaikinės psichoterapijos požiūriu.

11.45-12.00 val. Kavos pertrauka
12.00 – 13.45 val. Pagrindinių asmenybinių sutrikimų diagnostika tarptautinėse ligų klasifikacijose ir remiantis KET paradigma.

13.45-15.00 val.  Pietų pertrauka
15.00-16.30 val. Ribinio tipo asmenybių psichopatologija ir gydymas.

16.30-16.45 val. Pertrauka
16.45 – 18.15 val. Narcistinio tipo asmenybių psichopatologija ir gydymas.

18.15 val.* Planuojama specifinės fobijos gydymo demonstracija su realiu pacientu (terapeutas dr. J. Neverauskas).

Gegužės 9 d., šeštadienis

9.00 val-10.30 val. Obsesinio-kompulsinio tipo asmenybių psichopatologija ir gydymas.

10.30-10-45 val. Kavos pertrauka
10.45-12.15 val. Schemų terapijos pagrindai.

12.15-12.30 val. Pertrauka
12.30-14 val. Praktinis schemų terapijos taikymas asmenybinių sutrikimų gydymui.

14-15 val. Pietūs
15-16.30 val. Dialektinė ir elgesio terapija ir jos praktinis taikymas.

16.30-16.45 val. Pertrauka
16.45 – 18.15 val. Aptarimas ir apibendrinimas. Diskusijos, klausimai-atsakymai.

Išduodami LSMU 16 val. kvalifikacijos kėlimo pažymėjimai.

BŪTINA išankstinė registracija š.m. iki gegužės 6 d. el.paštu: info@psichoterapija.info arba tel. 8*602 50142.

Dalyvio mokestis –  89 EUR. Apmokant iš anksto, t.y. iki gegužės 6 d. – 79 EUR.

Registracijos mokestį galima sumokėti pavedimu arba vietoje.

Mokant pavedimu: Viešoji įstaiga NEUROMEDICINOS INSTITUTAS, įm. kodas: 300109077;  AB bankas SWEDBANKAS, ats. sąsk. LT79 7300 0100 8950 3444. Paskirtyje nurodyti: Asmenybių seminaras.

Toliau apie dialektinę elgesio terapiją (2)

Užtruko nemažai laiko, kol vėl grįžau prie šios temos, tačiau šiandien noriu pasidalinti dar likusia per Ulrich'o Schweiger'io seminarą Vilniuje sužinota informacija apie dialektinę elgesio terapiją (angl. Dialectical Behavior Therapy). Šis įrašas bus labai susijęs su praėjusiuoju, tad norint susidaryti šiek tiek išsamesnį įspūdį apie šią terapijos rūšį, gali būti naudinga perskaityti abu.

Kaip jau rašiau, dirbant su ribiniais pacientais, pasak U. Schweiger'io, labai svarbu nepainioti paciento požiūrio problemų su jo realiu įgūdžių trūkumu. Dažnai šiems pacientams trūksta būtent įgūdžių, kurie leistų priimti ir įgyvendinti išmintingus kasdienius sprendimus, todėl terapijoje labai daug dirbama būtent su įgūdžių lavinimu. ( Tuo tarpu raginimas tiesiog pozityviau žvelgti į situaciją šių įgūdžių nesuteiks).

Pirmame terapijos etape pirmiausiai susikoncentruojama į elgesio sureguliavimą, siekiama, kad pacientas kiek galima atsisakytų elgesio, kuris kelia grėsmę jam pačiam, kuris trukdo terapijai arba tiesiogiai kenkia jo gyvenimo kokybei (tai gali būti savęs žalojimas, piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis ir kt.)

Kad pacientas pradėtų geriau suprasti, kodėl jis tam tikrose situacijose elgiasi tam tikrais destruktyviais būdais, kartu su juo atliekama vadinamoji elgesio arba funkcinė analizė (angl. behavioral/functional analysis). Tai metodas, leidžiantis suprasti, kaip vieni įvykiai sukelia kitus, ir iš ko kyla vienoks ar kitoks paciento elgesys. Labai dažnai paaiškėja (ir pats pacientas tai pradeda suvokti), kad destruktyviu elgesiu siekiama tam tikro iš esmės funkcinio tikslo, pavyzdžiui - sušvelninti patiriamas neigiamas emocijas. Po truputėlį su pacientu siekiama ieškoti alternatyvų, kaip šių tikslų būtų galima siekti mažiau destruktyviomis priemonėmis. Tarkime, jeigu žmogui norisi jausti fizinį skausmą, kad jis užgožtų patiriamas stiprias neigiamas emocijas, galima naudoti ledo kubelius (tam tiką laiką laikomi rankose jie sukelia skausmą, tačiau nežaloja), arba panardinti veidą i dubenį šalto vandens su ledukais.

Žinoma, kadangi pacientas, kuris anksčiau save žalojo, atsisako jam labai įprasto ir trumpalaike prasme veiksmingo emocijų valdymo būdo, jo įtampa gali sustiprėti, todėl terapeutui labai svarbu pacientą paruošti tam, kad prieš įtampai atslūgstant, ji iš pradžių sustiprės. Tačiau jeigu pacientas su ja tam tikrą laiką išbus, ji neišvengiamai atslūgs ir nenaudojant įprastinių destruktyvių būdų. Pacientams svarbu suvokti, kad siekiant pokyčių, neišvengiamai tenka susidurti su sunkumais ir neigiamomis emocijomis, ir čia gali būti naudinga pasitelkti žygio po kalnus metaforą. Juk jeigu savaitę vaikštome po kalnus, gali ir kojas nutrinti, ir raumenis skaudėti, ir pavargstame, ir prakaituojame. Taip pat terapeutui labai svarbu padėti pacientui suprasti, kad į šį žygį jie eina kartu, tačiau terapeutas negali paciento nešti. :)

Dialektinėje elgesio terapijoje daug dirbama ir su dėmesingumo (mindfulness) įgūdžiais, emocijų valdymo ir neigiamų emocijų toleravimo įgūdžiais bei tarpasmeniniais įgūdžiais. Dėmesingumo įgūdžiai paprastai pradedami lavinti per kasdienių veiklų įsisąmoninimą, nes šiems pacientams iš pradžių gali būti sunku įtraukti į savo dienotvarkę reguliarias meditacijas, kuriose dėmesys sutelkiamas į kvėpavima ar kūno pojūčius. Vėliau, kai susiformuoja pradiniai įgūdžiai, pacientai skatinami pereiti prie reguliarių meditacijų, pavyzdžiui, kvėpavimo meditacijos ar kt.

Viena iš kertinių dialektinės ir elgesio terapijos idėjų yra situacijos priėmimo ir pastangų ją keisti derinimas (acceptance and change). Viena vertus, pacientui (o ir terapeutui) tenka nuolat toleruoti problemų egzistavimą, kita vertus - labai svarbu nuolat stengtis, kad padėtis po truputį, bet nuosekliai keistųsi į gera. Pasak U. Schweiger'io, priėmimas šioje terapijoje suvokiamas ne kaip požiūris, o kaip įgūdis, kuris turi būti nuolat taikomas, kartu jį derinant su pokyčių strategijomis.

Taip pat labai svarbu suvokti, kad progresas šioje terapijoje vyksta lėtai ir po kiekvieno užsiėmimo vargiai galima tikėtis ryškių pokyčių, panašiai, kaip mokydamiesi skambinti pianinu nesitikime, kad po kiekvienos pamokos jausimės padarę ryškią pažangą. Pokyčiai vyksta daugiau šuoliukais, nei nuolat aukštyn kylančia linija. Tai labai vertinga suprasti tiek terapeutui, tiek pacientui.

Dar viena dažna ribinių pacientų problema - pernelyg rigidiškas tam tikrų taisyklių laikymasis ir jų taikymas tiek sau, tiek kitiems. Pasak U. Schweiger'io, šiems pacientams labai svarbu suvokti, kad kalba (kuria ir remiasi mūsų mąstymas) ir realybė - skirtingi dalykai, todėl taisykles, kurios būna suformuluotos žodžiais, labai svarbu mokėti taikyti lanksčiai. Tarkime, ribinė pacientė gali sakyti savo partneriui: "Pasakyk man, kad mane myli, bet padaryk tai spontaniškai." Tai taisyklė, kurios tiesiog neįmanoma įgyvendinti, nes pirmoji jos dalis prieštarauja antrai. Ribiniai pacientai, pasak U. Schweiger'io, dažnai pernelyg pasitiki kalbinėmis taisyklėmis netestuodami, kiek jos realiai gali būti įgyvendinamos realybėje.

Dar viena svarbi sąvoka dialektinėje elgesio terapijoje - vadinamasis išmintingasis protas (Wise Mind). Tai - įgūdis žvelgti į situaciją iš šono, gebėti būti metakognityvinėje pozicijoje (kuomet į savo mintis ir emocijas žvelgiame iš šalies ir kartu matome visuminį situacijos vaizdą). Šis įgūdis lavinamas tiesiogiai klausiant paciento, ką vienoje ar kitoje situacijoje jam sakytų jo išmintingasis protas (žinoma, po to, kai jis su šia sąvoka supažindinamas). Šis gebėjimas - tai priešingybė ir atsvara kognityviniam susiliejimui, kuomet žmogus sunkiai atskiria savo mintis nuo realybės ir todėl praranda gebėjimą išmintingai elgtis. (Apie tai daugiau rašiau praeitame įraše).    

Siekiant paskatinti klientus įsitraukti į terapiją, galima taikyti tam tikras specifines strategijas. Pavyzdžiui, kartais ribiniai pacientai gali išsakyti, kad terapija jiems ne padeda, o tik verčia jaustis dar blogiau. Šioje vietoje galime įsitraukti į ilgą ir nalabai prasmingą diskusiją, tačiau jeigu esame pakankamai tikri, kad iš esmės klientas nori likti terapijoje, čia gali būti labai veiksminga vadinamoji "velnio advokato" poziciją, kuomet tarsi pratęsiame kliento mintį ir atsakome maždaug taip: "Tikra tiesa, terapija neturi kenkti. Gal apsvarstykime, kokie būtų argumentai už tai, kad ją baigtume?" Tikėtina, kad šioje vietoje pacientas vis dėlto apsispręs tęsti terapinį darbą ir labiau į jį įsitrauks.

Dar viena strategija, galinti padėti pacientui labiau įsitraukti - vadinamoji "kojos tarpduryje" strategija, kuomet prašome paciento atlikti mažytę užduotį (tokią, kurią jis akivaizdžiai galėtų atlikti), ir kai pacientas su ja sutinka, tuoj pat paprašome ir dar vieno, jau didesnio dalyko. Tarkime, iš pradžių sutarę, kad klientė tris rytus iš eilės penkioms minutėms išeitų pasivaikštioti į kiemą, po to lengviau galėsime sutarti, kad vakarais ji penkias dienas po 20 minučių pavedžios šunį.

Atvirkščia strategija vadinama "durys į veidą" strategija, kuomet iš pradžių pasiūlome pacientui gąsdinančiai didelę užduotį, ir kai šis atsisako, nes ji išgąsdina, ją sumažiname. Tarkime, jeigu iš pradžių prašėme, kad žmogus pildytų dienoraštį su tam tikromis užduotimis du mėnesius kasdien, ir jis tam paprieštaravo, nes užduotis pasirodė itin sunki, užduotį sumažinus iki vienos savaitės ji greičiausiai atrodys įmanoma, ir tikėtina, kad pacientas su ja sutiks.

Pasak U. Schweiger'io, terapeutai dažnai jaučiasi blogai, kai tenka vis iš naujo kartoti tai, kas jau buvo aptarta anksčiau ir tarsi turėtų būti žinoma, tačiau su ribiniais pacientais taip elgtis tenka dažnai ir tai yra normalu.

Šioje vietoje sustosiu, nes pasirodo, kad įdomios medžiagos liko ir dar vienam įrašui, tad toliau - kitą kartą. :)

 

Modernioje psichoterapijoje ir sunkūs psichologiniai sutrikimai pirmiausiai suprantami kaip įgūdžių stoka

Prieš savaitę teko dalyvauti puikiame seminare apie dialektinės elgesio terapijos (angl. Dialectical Behavior Therapy, DBT) taikymą dirbant su žmonėmis, turinčiais ribinį asmenybės sutrikimą (angl. Borderline Personality Disorder). Seminarą vedė prof. Ulrich Scweiger, lektorius iš Vokietijos, Liubeko universiteto Psiciatrijos ir psichoterapijos klinikos, turintis tikrai didelę darbo su ribiniais pacientais patirtį.

Pirmieji duomenys apie dialektinės elgesio terapijos efektyvumą dirbant su ribiniais pacientais pasirodė 1993 metais, kuomet jos autorė Marsha Linehan organizavo ir aprašė pirmuosius efektyvumo tyrimus. Iki tol šie pacientai buvo laikomi negydomais, t.y. buvo manoma, kad jiems padėti iš esmės beveik neįmanoma, tačiau šiuo metu jau žinoma, kad taip tikrai nėra. Ribinį asmenybės sutrikimą turintys žmonės gali gerokai, o kartais ir dramatiškai pagerinti savo gyvenimo kokybę tiek jiems taikant dialektinę elgesio terapiją, tiek ir schemų terapiją, sukurtą Jeffrey Young'o. Abiejų šių modernių kognityvinės psichoterapijos atmainų efektyvumas ribiniam asmenybės sutrikimui gydyti įrodytas pakartotiniais klinikiniais tyrimais įvairiose šalyse.

Taigi, kuo gi skiriasi šios modernios kognityvinės terapijos atmainos nuo klasikinės KET? Skirtumų rasime tikrai nemažai, ir vienas iš labiausiai krintančių į akis - terapijos intensyvumas. Dialektinės ir elgesio terapijos pirmasis etapas trunka metus laiko ir jį sudaro 50 valandų individualių ir 150 valandų grupinės psichoterapijos užsiėmimų. Tai reiškia, kad pacientas metus laiko terapijai skiria po 4 valandas per savaitę, tuo tarpu taikant klasikinę KET paprastai dirbama po 1 val per savaitę.

Pasak Ulrich Schweiger, ribinis asmenybės sutrikimas dialektinėje elgesio terapijoje (ir kitose moderniose kognityvinės psichoterapijos atmainose) suprantamas kaip tam tikrų įgūdžių trūkumas ir remiamasi prielaida, kad padedant klientui išsiugdyti šiuos įgūdžius, galima jam labai padėti. Pagrindiniai įgūdžiai, su kuriais dirbama terapijoje, yra emocijų reguliavimo ir diskomforto toleravimo įgūdžiai, dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) įgūdžiai, efektyvaus bendravimo ir kiti įgūdžiai.

Man tikrai nepavyks labai išsamiai aprašyti visko, ką sužinojome seminaro metu, tačiau tiems, kas norėtų geriau susipažinti su šia terapija, verta pasidomėti jos autorės Marshos Linehan parengtomis naujausiomis knygomis, kuriose išsamiai aprašytos šioje terapijoje taikomis strategijos. Tačiau kadangi seminare sužinoti dalykai man pasirodė tikrai labai naudingi, norisi šiek tiek jų aprašyti ir čia.

Žmogus, turintis ribinį asmenybės sutrikimą, gyvena, anot U. Schweiger, laikydamasis dogmos, kad neišgyvens, jeigu bus paliktas kitų žmonių, todėl nuolat stebi, ar aplinkoje nėra požymių, rodančių, kad gali būti atstumtas. Tai atima be galo daug resursų, be to, žmogus jaučiasi priimtas tik tuomet, kai kiti jo atžvilgiu yra super draugiški ir malonūs. Kadangi šiems pacientams būdingos labai stiprios emocijos ir nepakankamai išlavinti jų reguliavimo įgūdžiai, jie dažnai būna linkę elgtis impulsyviai - pavojingai vairuoti, sportuoti, neprotingai leisti pinigus, įsitraukti į nesaugius seksualinius santykius, taip pat žalotis ir žudytis. Impulsyvus elgesys dažnai padeda "išlieti" emocijas ir taip sumažinti emocinę įtampą, o dėl to įvykstantis vadinamasis neigiamas pastiprinimas (kuomet sušvelnėja arba išnyksta nemalonios emocijos) skatina norą kartoti tokį elgesį ir ateityje. Šie pacientai taip pat dažnai būna linkę leistis į fantazijas apie savižudybę (tai taip pat pasitelkiama kaip emocijų reguliavimo būdas), kartais šitam jie gali skirti po keletą valandų per dieną, taip prarasdami progą šį laiką panaudoti prasmingiau, pavyzdžiui, mokytis naujų įgūdžių, siekti norimų pokyčių ir pan.

Labai dažnai ribinį asmenybės sutrikimą turintys pacientai turi ir kitų diagnozių, pavyzdžiui, dažnai jie taip pat serga depresija, nerimo sutrikimais, valgymo sutrikimais piktnaudžiauja psichotropinėmis medžiagomis, turi kitų asmenybės sutrikimų.

Šie pacientai taip pat gali būti linkę disocijuoti, t.y. tarsi atitrūkti nuo realybės. Tai jiems taip pat yra būdas tvarkytis su emocijomis, kai jos atrodo nepakeliamos, tačiau dažnos disociacijos gali trukdyti terapijai, nes pacientas kraštutiniu atveju gali neprisiminti nieko, kas vyko terapinės sesijos metu. Čia gali padėti, pavyzdžiui, dabar ne kabinete, o vaikštant. Taip pat gali būti labai naudinga daryti terapinių sesijų įrašus ir prašyti pacientų juos perklausyti iki kitos sesijos. Beje, šiaip jau disocijavimas yra būdingas visiems žmonėms - tikrai daug kam gali retkarčiais pasitaikyti akimirkų, kai, įsitraukę į apmąstymus, visiškai negirdime, ką mums sako kitas žmogus. Tai taip pat disociacijos pavyzdys, tiesiog ribiniai pacientai taip gali elgtis gerokai dažniau.

Kitas įgūdis, kurį žmonės paprastai įgyja paauglystėje, ir kurio dažniausiai nebūna pavykę pakankamai išsiugdyti ribiniams pacientams - tai gebėjimas atskirti savo mintis ir emocijas nuo realybės bei elgtis išmintingai, net jeigu tuo metu vyraujančios mintys ir emocijos skatina elgtis kitaip. Dialektinėje ir elgesio terapijoje šis įgūdis vadinamas priešingu veiksmu (opposite action).
Būsena, kuomet žmogus neatskiria realybės nuo savo minčių bei emocijų, vadinama kognityviniu susiliejimu (cognitive fusion). Pasak U. Schweiger, vienas iš ekstremalių kognityvinio susiliejimo pavyzdžių būtų įsimylėti antisocialų asmenį, kuris objektyviai neturi jokių savybių, reikalingų gerai partnerystei. Taip neretai nutinka moterims, turinčioms ribinį asmenybės sutrikimą. Jų įsivaizdavimas, kad šis žmogus gali būti tobulas partneris, "nukonkuruoja" realybę, o neišlavintas gebėjimas imtis priešingo veiksmo nepadeda apsisaugoti nuo įsitraukimo į destruktyvius santykius (nes šios moterys nebūna išmokusios, kad netgi jaučiant stiprias emocijas galima apsispręsti vadovautis išminties balsu).

Anot U. Schweiger, yra strategijų , kurios gali būti veiksmingos su kitais pacientais, tačiau dirbant su ribiniais pacientais jų reikėtų vengti, nes paprastai jos nebūna naudingos. Šiems pacientams retai padeda skatinimas pozityviai mąstyti ir žvelgti į šviesiąją gyvenimo pusę bei pasitelkti valią, jiems retai veikia klasikinė kognityvinė pertvarka (nors čia gali būti ir išimčių) bei klasikinės prielaidos apie motyvaciją (pvz., kad jeigu klientas motyvuotas keistis, jis dės reguliarias pastangas). Tiesmukiškas pozityvaus požiūrio skatinimas šiems pacientams nepadeda todėl, kad dažniausiai jiems iš tiesų trūksta įgūdžių kasdienėms problemoms spręsti. Pasak U. Scheiger, šią situaciją gali padėti suprasti slidinėjimo metafora: jeigu žmogus, nemokantis slidinėti, stovės ant aukšto kalno, pozityvus požiūris vargiai padės jam saugiai nuo jo nusileisti.

Kadangi ribiniams pacientams būdingas gana didelis nestabilumas, terapijos pradžioje gana įprasta, kad jie į sesijas atvyksta nereguliariai. Tokiu atveju būtina klientą informuoti, kad kol jis nėra įsipareigojęs reguliariam darbui, terapija nevyksta, vyksta tik pasiruošimas jai. Šis etapas gali tęstis tam tikrą laiką, ir tai yra normalu, tačiau klientas turi suvokti, kad jis yra būtent pasiruošimo terapijai etape.

Apie tai, kaip ir su kokiais svarbiausiai įgūdžiais dirbama dialektinėje elgesio terapijoje - kitą kartą :)      

Kai kiekvienas daiktas turi savo vietą

Prieš gerą mėnesį rašiau kaip, beskaitant japonės Marie Kondo knygą "The Life-Changing Magic of Tidying", iš mano namų ėmė keliauti susikaupę nereikalingi daiktai. Kad namai taptų tvarkingi ilgam, Marie siūlo juos kapitališkai sutvarkyti žengiant du svarbius žingsnius: pirmiausia atsikratyti visko, ko jau nebenorime turėti (apie tai, kaip tai veiksmingai padaryti, daugiausiai ir rašiau ankstesniame įraše šia tema), o paskui funkcionaliai ir patogiai susidėlioti viską, ką apsisprendžiame pasilikti.

Jeigu mėginsite pradėti nuo antrojo žingsnio, t.y. tiesiog dėlioti į vietas visus turimus daiktus, Marie prognozuoja nesėkmę. Pasak jos, turėdami per daug daiktų, kuriuos pasiliekame ne dėl to, kad jie mus šiuo metu džiugina ir yra reikalingi, o iš pareigos, atsargumo ar kitų priežasčių, greitai prarasime motyvaciją palaikyti tvarką namuose. Juk tikrai nėra labai malonu nuolat matyti ir dėlioti daiktus, kurie mums kelia neigiamas emocijas, pavyzdžiui, yra negražūs, pabodę, nefunkcionalūs, primena ką nors nemalonaus ir pan.

Taigi, kai viskas, ko nereikia, jau atrinkta ir išgabenta, galime pereiti prie antrojo etapo - tvarkos įvedimo. Pagrindinis principas šiame etape - kiekvienam daiktui priskirti labai konkrečia vietą, t.y. kad visuomet būtų aišku, ar daiktas yra savo vietoje, ar ne. Daiktai, kurie neturi aiškios vietos, labiausiai linkę "nusėsti" ant stalų, kėdžių, grindų ir t.t., ir, neilgai trukus, namai vėl atrodo sujaukti. Be to, kaip rašo autorė, kiekvienas ne vietoje atsidūręs daiktas tarsi sušunka daugybei kitų daiktų "burkitės aplink mane", ir greit pamatome, kad kažkur, kur prieš dieną ar dvi dar buvo tuščia (pavyzdžiui, ant virtuvės, svetainės ar darbo stalo), šiuo metu jau pridėliota įvairiausių daiktų ir daiktelių. Bent man šis daiktų polinkio telktis į grupes reiškinys labai gerai pažįstamas. :)

Kitas esminis daiktų išdėstymo principas tas, kad atsidarę stalčių, lentyną ar bet ką, kur laikomi daiktai, turime matyti kiekvieną iš jų. Kitaip, sako Marie, "nematomi" daiktai ir liks nematomi - mes jų tiesiog nenaudosime. (Na, galbūt šis principas gali negalioti sezoniniams ir tuo metu nedėvimiems batams ir drabužiams). Tačiau viską, ko šiuo metu gali prireikti, turėtume matyti vos atsidarę šiam daiktui skirtą lentyną ar stalčių. Ir nors parduotuvėse pilna įvairių dėžių ir dėžučių, skirtų daiktų laikymui, Marie siūlo ieškoti kuo paparastesnių išeičių. Vienas labiausiai jos mėgstamų "taros" variantų - batų dėžutės (išbandžiau, iš tikrųjų puikiai veikia). Pavyzdžiui, į batų dėžutę labai patogu sustatyti ritinėliais susuktas kojines ir pėdkelnes - tada iš tikrųjų jos visos ir puikiai matyti. Batų dėžutėse Marie siūlo laikyti ir įvairiausius buteliukus - šampūnus, valiklius, padažus virtuvėje ir t.t.

Kitas Marie siūlomas "triukas" tvarkant drabužius - trikotažinius marškinėlius, pižamas, megztinius ir kitokius daiktus, kuriuos paprastai laikome sulankstytus, ne krauti vienus ant kitų, o sulanksčius vertikaliai "sustatyti" stalčiuose. Kai apie tai perskaičiau, nepatikėjau. Atrodė neimanoma, kad tokie drabužiai gali "stovėti", tačiau jeigu sustatai arti vienas kito, jie iš tiesų "stovi" (tiesiog nėra kur kristi), ir kiekvienas kuo puikiausiai matyti. Man šis būdas labai patiko ir mano spintoje "prigijo" iš karto.

Marie taip pat siūlo vienos rūšies daiktus kiek įmanoma laikyti vienoje vietoje, nes tik tuomet realiai įsivaizduosime, kiek jų turime. Jeigu truputis drabužių yra vienoje spintoje, kažkiek kitoje ir dar trečdalis trečioje, niekaip negalėsime susidaryti visuminio savo garderobo vaizdo ir neįsivaizduosime realaus jo dydžio. Ir tai galioja ne tik drabužiams, bet ir visiems kitiems daiktams, kuriuos Marie siūlo suskirtyti į gana plačias kategorijas (popieriai, elektros prietaisai ir pan) ir vienai kategorijai priklausančius daiktus laikyti vienoje vietoje. Taip bus daug lengviau atsiminti, kur ieškoti konkretaus daikto, taip pat bus lengviau ir padėti jį atgal į vietą. Beje, Marie sako, kad labai dažna klaida, kurią darome ir dėl kurios namai susijaukia, yra ta, kad mes stengiamės visus daiktus susidėlioti taip, kad preireikus jie būtų "po ranka" ir juos būtų kuo lengviau pasiimti. Tačiau netvarka atsiranda dėl kitos priežasties, t.y. dėl to, kad daiktų nepadedame į vietą, todėl ir sudėlioti juos naudingiausia taip, kad panaudotą daiktą grąžinti į vietą būtų kuo paprasčiau.

Anot Marie, žmonės dažnai skundžiasi, kad jų namuose per mažai vietos daiktams susidėti. Tačiau autorė sako, kad kiekvienuose namuose vietos yra tiksliai tiek, kiek reikia, kad kiekvienas šeimininkams tikrai reikalingas daiktas rastų savo vietą. Panašu, kad bent jau mano namuose ši taisyklė iš tikrųjų veikia. Kuo mažiau lieka nereikalingų daiktų, tuo tampa aiškiau, kad visi reikalingi puikiai išsitenka. :)  

Kviečiame į seminarą: “Dėmesingas valgymas”

Dėmesingas valgymas: lieknėkite formuodami naujus įpročius

Trokštate sulieknėti? Jaustis geriau ir atrodyti gražiau? Ilgam ir jau šį pavasarį?

Ateikite į 8 savaičių trukmės praktinius lieknėjimo mokymus, paremtus visame pasaulyje labai populiaria ir moksliniais tyrimais pagrįsta kognityvinės elgesio terapijos metodika. Čia išmoksite, kaip iš esmės pakeisti įsisenėjusius įpročius, trukdančius sulieknėti, sužinosite, kaip psichologijos ir medicinos mokslų pagalba galite kartą ir visiems laikams subalansuoti kūno svorį.

Mokymai Jums naudingi, jeigu:

• Turite viršsvorio ir norėtumėte sulieknėti;
• Esate linkę dažnai persivalgyti, o kartais – nevalgyti nieko;
• Esate linkę dažnai užkandžiauti
• Išbandėte įvairias dietas, bet negavote norimo rezultato;
• Pastebite, jog dažnai valgote ne dėl alkio, o kai esate apimti emocijų ar kitų būsenų (nerimo, įtampos, nuobodulio, persidirbote, ką nors švenčiate);
• Pavalgius jaučiate kaltę, nusivylimą savimi, bejėgiškumą;
• Norite pradėti sveikiau maitintis;
• Turite kitų sulieknėti trukdančių valgymo ar gyvenimo įpročių ir norite juos pakeisti.

Pratybų metu dalyviai išmoks:

• Moksliniais tyrimais pagrįstų šiuolaikinių valgymo ir apetito kontrolės įgūdžių;
• Naujausių kognityvine ir elgesio terapija pagrįstų psichologinių metodikų, padedančių sureguliuoti kūno svorį ir užtikrinti sveiką mitybą;
• Šiuolaikinės medicinos siūlomų sveikos, kūno svorį reguliuojančios ir lėtinėms ligoms, tame tarpe ankstyvam senėjimui kelią užkertančios mitybos įgūdžių;
• Praktinių intuityvaus ir meditacinio valgymo/maitinimosi principų;
• Atpažinti valgymo įpročius, trukdančius sulieknėti;
• Pakeisti šiuos įpročius naujais, padedančiais tikslą pasiekti;
• Išsiaiškinti, kokias emocijas reguliuojate maisto pagalba;
• Kaip susidaryti racionalų lieknėjimo planą ir jo laikytis;
• Kaip grįžti į „doros kelią“ nukrypus nuo plano;
• Kaip ir ką atsakyti maisto siūlytojams jų neįžeidžiant;
• Kitų lieknėjant naudingų įgūdžių.

Mokymus ves:

Reda Rizgelytė – Viskontienė, Lietuvos psichologų sąjungos narė, estetinės medicinos centro „Jaunatvės namai“ psichologė, klinikinės psichologijos kvalifikacinį magistro laipsnį įgijo Vilniaus universitete. Psichologė veda psichoedukacines grupes, konsultuoja individualiai bei taiko kognityvinę ir elgesio terapiją, dalyvauja projektuose, rengia straipsnius bei publikacijas psichologinėmis temomis.

Rosita Kanapeckaitė, Lietuvos psichologų sąjungos narė, organizacinės psichologijos kvalifikacinį magistro laipsnį įgijo Vilniaus universitete. Psichologė darbe taiko kognityvinę ir elgesio terapiją, taip pat yra baigusi specialius Kognityvinės elgesio terapijos mokymus psichologams dirbantiems su svorį reguliuojančiais klientais (AronoBeko institute JAV).

Julius Neverauskas, medicinos mokslų daktaras, gydytojas psichoterapeutas, LSMU Elgesio medicinos instituto mokslo darbuotojas ir kognityvinės ir elgesio terapijos podiplominių studijų kurso vadovas, Lietuvos senėjimo prevencijos medicinos asociacijos prezidentas, Lietuvos kognityvinės ir elgesio terapijos draugijos viceprezidentas.

Kursą sudaro:

1. 8 praktiniai grupiniai užsiėmimai, vykstantys vakarais kartą per savaitę. Vieno užsiėmimo trukmė 3val. grupėje (apie 10 žmonių)
2. Dvi individualios konsultacijos: viena prieš užsiėmimus, o antroji – pabaigus visą kursą. (Konsultacijos trukmė 50 min.)
3. Viena sveikatingumo diena – visos dienos užsiėmimas (7 val.).

Baigus kursą bus galimybė lankyti palaikomąsias grupes reguliariai pagal poreikį (kartą per savaitę/kartą per mėnesį).

Kaip vyksta priėmimas į grupę?

Prieš grupinius užsiėmimus kiekvienas dalyvis turės atvykti į individualią konsultaciją su psichologe. Konsultacijos metu bus aptariami patiriami sunkumai, ar ši grupė gali būti naudinga juos sprendžiantbei galimi alternatyvūs šių sunkumų sprendimo būdai. Pirmosios konsultacijos metu nusprendus, kad kursas netinka ir radus alternatyvių sunkumų sprendimo būdų, už ją mokama kaip už pirminę individualią psichologo konsultaciją – 23 eurus. Kitais atvejais konsultacijos kaina įeina į bendrą kurso kainą. Jeigu po konsultacijos dalyvis apsisprendžia grupę lankyti, jis per keletą dienų turėtų sumokėti visą kurso kainą (179euru) arba pusę jos. Taip garantuojama vieta grupėje.

Kokio amžiaus dalyviai susirenka į grupę?

Grupė skirta suaugusiam bet kokio amžiaus žmogui.

Kam netinka grupė?

Grupė netinkanervine anoreksija sergantiems asmenims, taip patturintiems ar kada nors turėjusiems psichozinių sutrikimų.

Kas vyksta užsiėmimo metu?

Užsiėmimų metu norimas rezultatas siekiamas derinant teorinį ir praktinį/patyriminį mokymąsi. Daug dėmesio skiriam praktinių įgūdžių formavimui ir stiprinimui bei naujoms patirtims. Tarp užsiėmimų skatinama praktikuotis savarankiškai, kad seminaro metu išmokti dalykai įsitvirtintų ir norimas tikslas būtų pasiekiamas kuo greičiau.

Kur ir kada vyks užsiėmimai bei kokia jų kaina?

Grupės užsiėmimai vyks Vilniuje, miesto centre.

Planuojama grupės pradžia 2015 m. kovo mėn. 26 d., o pabaiga gegužės 14d. Užsiėmimai vyks kartą per savaitę (ketvirtadienio vakarais).

Individualios konsultacijos vyks kovo 4-10 d. Konkretų laiką sutarsite paskambinę telefonu (8657) 58144.

Viso kurso kaina – 179 eurai

Registracija ir informacija

Užsiregistruoti galite parašydami laišką elektroniniu paštu vilnius@jaunatvesnamai.lt arba paskambinę telefonu (8657) 58144.

Dėmesio! Pirmiems penkiems užsiregistravusiems dalyviams taikoma 20 eurų nuolaida nuo bendros kurso sumos.

Bausti, negalima pasigailėti?

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje amerikiečių psichologas B.F. Skineris pastebėjo, kad gyvūnai išmoksta reguliuoti savo elgesį atsižvelgdami į jo pasekmes. Jeigu atliktas veiksmas sukelia malonias pasekmes (pavyzdžiui, žiurkei paspaudus svirtelę, iškrenta gabalėlis maisto), gyvūnas bus linkęs šį veiksmą kartoti, o jeigu nemalonias - jo vengti. Tarkime, jeigu prisilietusi prie tam tikros vietos, žiurkė pajus elektros srovę, tos vietos ji pradės saugotis. B.F. Skineris šį savo atrastą gyvūnų mokymosi mechanizmą pavadino operantiniu sąlygojimu. Mokslininko atrasti ir aprašyti operantinio sąlygojimo dėsniai žinomi visame pasaulyje, daug prirašyta ir teberašoma apie tai, kokie veiksmingi jie gali būti auklėjant vaikus ir formuojant kiekvieno žmogaus (taip pat ir savo) pageidautiną elgesį bei mažinant nepageidaujamo elgesio apraiškas.

Tačiau šį kartą noriu parašyti apie šiek tiek kitokį elgesio formavimo būdą - apie bausmes. Apgalvotas ir neapgalvotas. Apie tokias, kurios iš tiesų yra sąmoningos ir skirtos elgesiui formuoti, ir apie tokias, kurios greičiau yra tiesiog baudėjo būdas emociškai "išsikrauti" (nukreipiant savo neigiamas emocijas į kitus arba į save patį.)

Kaip manote, ar patyrę nesėkmę, kuri bent iš dalies buvo nulemta jūsų paties (ar pačios) veiksmų, turėtume save kurį laiką barti, kritikuoti ir jaustis blogai? Spėju, kad mūsų visuomenėje yra gana nemažai žmonių, kurie į šį klausimą atsakytų teigiamai. Ir ne tik mūsų. JAV psichologė, valios reiškinio tyrinėtoja Kelly McGonigal rašo, kad nemažai daliai žmonių yra būdinga manyti, jog jeigu patyrę nesėkmę save stipriai kritikuosime ir barsime, mūsų valia taps stipresnė. Deja, moksliniai tyrimai rodo, kad yra visiškai priešingai! Pernelyg stipri savikritika mus demotyvuoja, slopina pasitikėjimą savimi ir galiausiai atima tiek norą, tiek energiją, kurios reikia, kad įgyvendintume norimus pokyčius. Tai nereiškia, kad mes neturime pripažinti klaidos ir priimti fakto, kad ji įvyko, bei pasimokyti iš to, tačiau savęs kritikavimas, savigrauža ir nenoras sau atleisti valią ne stiprina, o silpnina.

Įsivaizduokime žmogų, kuris stengiasi pakoreguoti savo gyvenimo būdą, sveikiau valgyti ir daugiau judėti. Jeigu toks žmogus nori ilgalaikio pokyčio ir ilgalaikių rezultatų, jam ar jai labai svarbu išmokti gerai su savimi elgtis tais kartais, kai neišvengiamai patirs nesėkmę, t.y. suvalgys neplanuoto maisto arba praleis planuotą treniruotę. Jeigu nemokėsime sau atleisti už klaidas, jeigu sugaišime begales laiko dėl jų grauždamiesi, ne tik daug lėčiau judėsime pirmyn, bet ir rizikuosime visai pasiduoti, nusivilti savimi ir nuspręsti, kad šie pokyčiai "ne mums". 

Kai barame save už nesėkmę, kuri mums jau ir taip (labai) nemaloni, esame panašūs į mamą, kuri, vaikui pagriuvus ir verkiant (jis jau susimušė, jam jau skauda), dar piktai bara jį (ar ploja per užpakalį) už tai, kad per greitai bėgo. Jau pats pargriuvimas vaiką pamokė, kad geriau bėgioti lėčiau, ir piktas barimasis (ypač, jeigu jis kartojasi) greičiau gali būti ne auklėjimo priemonė, o ženklas, kad mamai svarbu mokytis geriau valdyti savo emocijas. 

Beje, dalis mano klientų, ypač tų, kurie turėjo linkusius kritikuoti ir bausti tėvus, su šiuo teiginiu, ko gero, nesutiktų. Jie sakytų, kad tiek vaikus, tiek vėliau save patį bausti svarbu, nes tik tuomet atsiminsime, kad taip elgtis negalima. Iš kur gi kyla toks stiprus tikėjimas griežto savęs barimo ir baudimo nauda? 

Amerikiečių psichoterapeutas, buvęs kognityvinės terapijos kūrėjo Aarono Becko studentas Jeffrey Young prieš maždaug 20 metų pradėjo plėtoti kognityvinės terapijos atmainą, kuri vėliau buvo pavadinta schemų terapija (angl. Schema Therapy). Jis pastebėjo, kad žmonėms, kurie turi ilgalaikių problemų (pavyzdžiui, daug metų nori, tačiau negali užmegzti juos tenkinančių santykių (ar nuolat užmezga destruktyvius), negali rasti ir išlaikyti juos tenkinančio darbo, nejaučia pasitenkinimo gyvenimu, negali realizuoti savo galimybių ir t.t.) dažnai yra būdingi nuolat atsikartojantys ir nepasiduodantys pokyčiams mąstymo, jausenos ir elgesio modeliai, vadinami schemomis. Iki šiol Jeffrey Young yra aprašęs 18 schemų, apie jas galima pasiskaityti, pavyzdžiui, čia. Viena iš jo aprašytų schemų - baudimo schema. Žmonės, kuriems būdinga ši schema, paprastai būna augę su bent vienu iš tėvų, kuriems buvo būdingas kontroliuojantis elgesio stilius ir kontroliuojama buvo pirmiausiai per griežtas bausmes ir bausmių baimę. Jeigu ši schema po truputį tampa mūsų mąstymo dalimi, mes galime būti linkę griežtai vertinti ir kritikuoti tiek save, tiek kitus žmones, nuolat pastebėti tiek kitų, tiek savo trūkumus ir netobulumus bei tikėti, kad kiekviena klaida verta griežtos bausmės. Paprastai kritiški ir baudžiantys tėvai teigia (ir dažnai tiki), kad taip elgiasi vaikų labui. Kai vaikai perima šį elgesį ir taip elgiasi jau su savimi (ar su savo vaikais), jie gali perimti ir šį "paaiškinimą", kam toks griežtumas ir "kietumas" reikalingas. Tačiau, kaip matėme, jau prieš daug dešimtmečių B.F. Skineris nustatė, kad net gyvūnams daugeliu atvejų pakanka tiesiog pamatyti savo elgesio pasekmes, kad atitinkamai jį keistų. Žiurkės nereikia mušti, jeigu ji patyrė elektrošoką - ji jo vengs ir taip.    

Neseniai šia tema diskutavome ir su Juliumi (med. dr. J. Neverausku), ir man pasirodė labai graži jo mintis apie tai, kad verta savęs paklausti, kokie norime sau būti teisėjai - ar visada griežti ir skiriantys maksimalias bausmes (arba iš viso savo "repertuare" turintys tik vieną - mirties - bausmę), ar lankstūs, išmintingi, atsižvelgiantys į aplinkybes ir geranoriški? Taip pat gal verta nuolat prisiminti, ir kokį tikslą turime skirdami sau vieną ar kitą "nuobaudą" - ar tikrai norime save paskatinti keistis, ar tiesiog jaučiame "pareigą" save priversti jaustis blogai? Nes jeigu kas nors kada nors mums šią pareigą "padovanojo", tačiau apsisprendžiame, kad mums jos jau nebereikia, galime tiesiog atsisakyti toliau ją vykdyti. Taip padarysime paslaugą ne tik sąu, bet ir kitiems žmonėms: galbūt savo vaikams, galbūt draugams, kolegoms ar kitiems žmonėms, kurie, matydami mūsų geranoriškesnį elgesį su savimi, tikėtina, ir patys bus linkę dažniau taip elgtis.             

Smegenys jums gerokai meluoja apie tai, kur slypi laimė

Kaip reaguotumėte, jeigu kažkas jums pasakytų, kad nėra taip svarbu, ar gausite tai, ko norite, ar negausite, nes tai ne kažin kiek paveiks jūsų savijautą ir pasitenkinimą gyvenimu? Ir dar patikslintų, kad kalba ne apie kokias nors smulkmenas, bet apie dalykus, kuriuos dauguma laiko svarbiais - partnerio, profesijos pasirinkimą, finansinę padėtį ir t.t.?

Spontaniškai ko gero norėtųsi atsakyti, kad tai - absurdas. Kaip gali būti, kad ir susituokę su norimu partneriu, ir jį praradę (pavyzdžiui, jo palikti), jaustumėmės vienodai? Argi įmanoma, kad maždaug panašiai jaustumėmės ir tuomet, jeigu dirbtume mėgstamą darbą, ir jeigu užsiimtume tuo, ko nelabai norime daryti? Ir kas gali patikėti, kad patirtume maždaug tiek pat gyvenimo džiaugsmo ir galėdami visiškai finansiškai nesivaržyti (pirkdami, ką norime, atostogaudami, kur norime), ir jeigu nuolat tektų rūpintis, kaip sudurti galą su galu?

Gali būti, kad mūsų savijauta šiais patrauklesniais ir mažiau aptraukliais atvejais šiek tiek skirtųsi, tačiau daug mažiau, nei mums atrodo. Pasak JAV Harvardo universiteto psichologijos profesoriaus Dan'o Gilbert'o, žmogaus gebėjimas įsivaizduoti ateitį ir prognozuoti, kaip jaustumėmės vienoje ar kitoje situacijoje, viena vertus, suteikia mums daugybę galimybių, tačiau svarbu žinoti ir tai, kad jis toli gražu nėra toks patikimas, kaip mums atrodo! Pavyzdžiui, ar patikėtumėte, kad vidutiniškai žmogaus, laimėjusio loterijoje keletą milijonų JAV dolerių, pasitenkinimas gyvenimu po metų nuo laimėjimo nesiskiria nuo bendros populiacijos vidurkio, t.y. nuo tų, kurie nieko nelaimėjo? Būtent tai rodo tyrimų duomenys, kurie taip pat rodo ir dar labiau neįtikėtiną dalyką: pasirodo, kad vidutinis žmogaus, kuris patyrė sužalojimą ir tapo neįgalus, po metų nuo traumos savo gyvenimu irgi yra patenkintas maždaug tiek pat, kaip ir vidutinis įgalus žmogus! (Žinoma, galbūt Vakaruose gerokai daugiau dalykų pritaikyti neįgaliesiems, bet vis dėlto.)    

Taigi, kodėl mums atrodo, kad gavę tai, ko norime, būsime labai (ir ilgai) laimingi, o negavę labai (ir ilgai) liūdėsime, jeigu taip nėra? Kodėl kartais galime netgi atsižadėti svarbių vertybių ir principų, kad tik gautume tai, ko norime? Ko gero, taip yra todėl, kad  kai mes spėjame, kaip jausimės, jeigu mūsų svajonės išsipildys, ir kaip - jeigu ne, mes neatsižvelgiame į dar vieną unikalų smegenų ypatumą - gebėjimą gaminti laimę.

Tyrimai rodo, kad kai mes padarome pasirinkimą (ir ne tiek svarbu, ar pasirinkome patys, ar kažkas nusprendė už mus, svarbu, kad priimtume situaciją kaip galutinę ir nekeičiamą), mūsų smegenyse pradeda vykti procesai, dėl kurių mums mūsų situacija ima atrodyti vis patrauklesnė.

Sunku patikėti? Galbūt, nes mes įpratome manyti, kad būtent laisva valia ir galimybė turėti kuo daugiau pasirinkimų suteikia mums džiaugsmo ir laimės, tačiau Dan'o Gilbert'o tyrimai ir vėl rodo ką kita. Šis mokslininkas, pavyzdžiui, atliko tyrimą su Harvardo universiteto studentais, lankiusiais tradicinės fotografijos kursą. Kurso pabaigoje jie galėjo išsirinkti po du labiausiai patikusius savo nufotografuotus kadrus ir iš jų buvo pagamintos popierinės aukštos kokybės nuotraukos. O tuomet studentai išgirdo, kad galės pasilikti tik vieną iš jų, mat kita turės likti universitetui kaip įrodymas, kad fotografijos kursas tikrai vyko. Visi studentai galėjo laisvai pasirinkti, kurią nuotrauką norės pasilikti, o kurią atiduoti, bet pusei buvo pasakyta, kad paskui, jeigu norės, galės persigavoti ir nuotraukas sukeisti, o kitai pusei - kad nuotraukos bus iš karto išsiųstos į Europą ir jų pakeisti nebus galima. Po kelių dienų visi studentai įvertino, kiek jie patenkinti savo pasilikta nuotrauka. Tie, kuriems buvo pasakyta, kad nuotraukų pakeisti jau nebus galima, buvo gerokai labiau patenkinti ta nuotrauka, kurią pasiliko! Mat jų smegenys, laikydamos, kad situacijos pakeisti jau negalima, pradėjo sintetinti laimę, ir taip pasiliktoji nuotrauka tapo patrauklesnė. Šį smegenų gebėjimą D. Gilbert'as vadina smegenų imunine sistema, kuri leidžia mums prisitaikyti prie įvairių, ne visada pageidaujamų pokyčių ir vis tiek gerai jaustis. O pasirinkimo turėjimas ir nuolatinės abejonės šiuo atveju kaip tik veikė neigiamai, nors daugumai mūsų, ko gero, atrodytų, kad turėtų būti atvirkščiai. Tad jeigu kartais, jau padarę pasirinkimą, dar norite pasilaikyti ir "atsarginį" variantą, jeigu kartais persigalvotumėte, turėkite omenyje, kad tai jums gali trukdyti iš tiesų mėgautis tuo, ką pasirinkote!

Kad patikrintų, kiek šis efektas yra nulemtas mūsų sąmoningo žinojimo apie padarytą sprendimą (ir, pavyzdžiui, nenoro pripažinti, kad suklydome), D. Gilbert'as atliko eksperimentą su žmonėmis, turinčiais trumpalaikės atminties sutrikimų. Šie žmonės galėjo prisiminti savo vaikystės įvykius, tačiau tuoj pat pamiršdavo tai, ką veikė prieš keletą minučių. Tyrėjai šių žmonių paprašė pasirinkti, kuri Monė reprodukcija jiems labiau patinka. Viena reprodukcija sulaukė daugiau simpatijų, nei kita. Tuomet tiriamiesiems buvo pasakyta, kad tos reprodukcijos, kuri jiems labiau patiko, kopijos jau baigėsi, tačiau rytojaus dieną jie galės gauti mažiau patikusios reprodukcijos kopiją. Kadangi šių žmonių atmintis buvo sutrikusi, kitą dieną jie neprisiminė nei tyrėjų, nei matytų reprodukcijų, tačiau ką gi jūs manote - kaip patrauklesnę jie įvertino tą reprodukciją, kurios kopija jiems buvo pažadėta dovanų! (Skanba tikrai neįtikėtinai, tačiau šie duomenys gauti iš vieno iš labiausiai vertinamų pasaulio universitetų!) Taigi, šis procesas, kuomet smegenys mums "pagražina" padarytą pasirinkimą, nėra nulemtas sąmoningo žinojimo, tai kur kas sudėtingesnis reiškinys, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Taigi, kaip sako D. Gilbert, nors natūralu, kad vieni dalykai mums atrodo patrauklesni, nei kiti, ir normalu, kad turime tikslų, kažin, ar verta jų siekti desperatiškomis priemonėmis, nes ta euforija, kurią įsivaizduojame pajusiantys, kai juos pasieksime, greičiausiai nebus tokia intensyvi ir netruks taip ilgai, kaip tikimės. Taip pat galbūt nereikia ir taip labai baimintis nepageidaujamų situacijų, kurias vaizduotė gali nupiešti itin atstumiančiomis spalvomis, nes mūsų smegenys turi daugiau galimybių padėti mums prie jų prisitaikyti, nes mes įsivaizduojame. :)