2012 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Ar kartais nepraleidžiame pakeleivingų valčių?

Neseniai vieno užsiėmimo metu Julius papasakojo tokią alegorinę istoriją: Vienas žmogus labai tikėjo į Dievą. Jis gyveno pamaldžiai, laikėsi visų religinių tradicijų, ir tikėjo, kad Dievas jį visuomet saugos. Kartą toje vietovėje, kur jis gyveno, prasidėjo potvynis. Aplink esančios upės pradėjo tvinti ir lietis iš krantų, ir žmonės pamatė, kad reikia trauktis. Jie ėmė krautis į vežimus savo mantą ir kvietė pamaldųjį žmogų važiuoti kartu, tačiau šis atsisakė sakydamas, kad Dievas jį visuomet saugo, tad ir dabar išgelbės. Vežimai vieni po kitų paliko kaimą, ragindami žmogų prisijungti ir vis girdėdami tą patį atsakymą: "Dievasį mane išgelbės". Galiausiai važiuoti vežimais pasidarė per sunku, ir dar užsilikę gyventojai plaukė iš savo namų valtimis. Jie taip pat kvietė žmogų plaukti kartu, tačiau šis ir toliau laikėsi savo sprendimo pasikliauti Dievu ir likti. Galiausiai, kai žmogui jau teko užlipti ant namo stogo, kad neatsidurtų po vandeniu, pro šalį plaukė paskutinė užsilikusi valtis, ir užsuko paimti žmogaus. Tačiau ir šįkart jis atsisakė išvykti teigdamas, kad Dievas jį išgelbės. Galiausiai vanduo užsėmė visą namą ir žmogus nuskendo.

Po mirties jis nukeliavo į dangų ir ėmė priekaištauti Dievui: "Aš taip visą gyvenimą meldžiausi, taip dievobaimingai gyvenau, ir taip tvirtai tikėjau, kad Tu mane išgelbėsi, o Tu leidai man nuskęsti"! Dievas atsakė: "Žmogau, aš taip dėl tavęs stengiausi! Kiekvienas pro šalį važiavęs vežimas siūlėsi tave paimti. Nė viena valtis neišplaukė iš kaimo neužsukusi pas tave ir nepasiūliusi plaukti kartu. Kai tavo padėtis buvo visai bloga, aš atsiunčiau dar vieną valtį, tačiau tu vis tiek atsisakei plaukti. Kaip dar galėjau tau padėti?"

Šis žmogus, matyt, buvo labai tvirtai įsitikinęs, kad Dievo pagalba turi būti kažkokia ypatinga, ir nelankstus to įsitikinimo laikymasis šioje istorijoje jam kainavo gyvybę. Ši kaina tikrai ne visada turi būti tokia didelė, tačiau atvejų, kai mes atsisakome kokių nors galimybių, nes jos "ne tokios, kokios turėtų būti", pasitaiko ne taip jau retai. Kiekvienas, šiek tiek pamąstę, ko gero, rastume to pavyzdžių arba savo, arba aplink esančių žmonių elgesyje ir gyvenime.

Tarkime, žmogus nėra patenkintas savo darbu. Jis norėtų daugiau atsakomybės, įdomesnių užduočių, ir žino, kad darbovietėje jų yra, tačiau vadovas kažkodėl nepasiūlo jų imtis. Žmogus žino, kad galėtų apie tai su vadovu pasikalbėti, ir gali būti, kad šis leistų jam pamėginti, tačiau tuomet žmogus jaustųsi nesmagiai, nes būtų "išsiprašęs", "įsisiūlęs", o viršininkas turėtų pats imtis iniciatyvos. Tad žmogus, nors ir be džiaugsmo, toliau atlikinėja monotoniškas užduotis, nes nors galimybių spręsti šią problemą yra, jos "ne tokios, kokios turėtų būti."

Arba kitas pavyzdys. Moterį vargina gana sunki depresija. Ji kenčia ir mato, kaip jos prasta būklė neigiamai veikia nedidelių jos vaikų savijautą, tačiau atsisako vartoti antidepresantus, nors ir sutinka, kad jie turbūt galėtų jai padėti. Ir vėl išeitis ne tokia, kokia turėtų būti - ji turi susitvarkyti be vaistų, nors psichiatras ir sako, kad jų reikia.

Arba: jauna moteris labai mažai juda, jausdama stresą valgo nemažai saldumynų ir nėra patenkinta savo papilnėjusia figūra. Ji dažnai susikremta pamačiusi, kad negali apsirengti drabužių, kurie vos prieš porą metų puikiai tiko. Tačiau kai pagalvoja apie mitybos koregavimą arba bet kokį fizinį aktyvumą, jaučia, kad nenori tuo užsiimti. Nors žino, kad jai tai būtų naudinga, kad greičiausiai, atsikračius kelių kilogramų ir išsijudinus, nuotaika imtų gerėti, ir toliau gerinti savo būklę būtų lengviau. Tačiau kodėl reikia "lipti per nenoriu"? Turėtų būti lengva ir smagu! Ir vėl galimybių keisti situaciją yra, tačiau ne tokių, kokios jos, mūsų manymu, turėtų būti.

Visa tai tikrai žmogiška ir suprantama. Tačiau kartais galbūt verta apsidairyti ir paklausti savęs: jeigu leisčiau sau akimirką pažvelgti į savo gyvenimą neutraliu, išankstinių nuostatų nesusiaurintu žvilgniu, kokių galimybių atrasčiau? Gal pamatyčiau tokių pakeleivingų vežimų ir valčių, kurių dabar nematau? Ką galėčiau nuveikti, jeigu leisčiau sau priimti realybę būtent tokią, kokia ji šiuo metu yra? Ir kaip tuomet jausčiausi?       

     
      

2 komentarai:

  1. Tą istoriją apie skęstantį žmogų sūnus pasakoja tėvui filme "The Pursuit of Happyness" :)

    AtsakytiPanaikinti