Dviratis - kūnui ir sielai

Iki šiol prisimenu tą kažkurios dar turbūt ikimokyklinės vasaros dieną, kai tėvai pažadėjo, kad nupirks dviratį "Školnik". Visą tą naktį sapnavau, kad juo važinėjuosi, nuo kažko bėgu, kažką vejuosi, nors iš tikrųjų dviračiu važiuoti dar nemokėjau. Taip pat prisimenu ir tą dieną, ir tą asfaltuotą, bet ramią gatvę netoli namų, kurioje pirmą kartą pajutau, kad ... moku važiuoti! Paskui sekė daugybė vasarų, neįsivaizduojamų be dviračio, be lenktyvių ir gaudynių, be važiavimo į mišką ir į laukus, be sėdėjimų su būreliu vaikų pievoje ar pagriovyje su šalia suguldytais dviračiais ir žinojimu, kad bet kada galima per keletą minučių kur nors nulėkti...

Man iki šiol, atsisėdus ant dviračio, dažnai kyla laisvės, netgi skrydžio pojūtis. Spėju, kad malonių pojūčių ir prisiminimų kyla daug kam, nes jau keletą metų iš eilės kiekvienos vasaros (ir pavasario, ir rudens) rytais Vilniuje matau vis daugiau žmonių, kurie į darbą ar kitais reikalais važiuoja ne kuria nors keturrate transporto priemone (kuri nori nenori skatina sėslumą ir suglebimą), o smagiai mina dviratuką. Iš tikrųjų smagiai! Kiek dairausi, nematau, kad kas nors, važiuodamas dviračiu, atrodytų suglebęs ir nelaimingas. Taip pat ir pati, važiuodama dviračiu, niekad taip nesijaučiu (nors kol kas nesu iš tų, kuriems dviratis  - pagrindinė transporto priemonė).

Tačiau kodėl gi taip yra? Ar tikrai gali būti, kad pats dviračio mynimas gali padaryti žmogų ne tik fiziškai sveikesnį, bet ir laimingesnį? Atrodo, kad taip. Tyrimai rodo, kad reguliarus važinėjimas dviračiu naudingas mažiausiai 7 svarbiais aspektais:

1. Stiprina širdį ir mažina širdies ligų riziką.
2. Tonizuoja ir stiprina raumenis, ypač apatinės kūno dalies.
3. Ilgina gyvenimo trukmę.
4. Mažina kūno svorį ir apimtis (nes "degina" kalorijas, ir, dar svarbiau - gerina medžiagų apykaitą).
5. Gerina koordinaciją.
6. Mažina stresą, nerimą ir apskritai gerina psichinę sveikatą.
7. Stiprina imuninę sistemą ir netgi gali apsaugoti nuo kai kurių rūšių vėžio.

Be to, Harvardo universiteto mokslininkė, dėmesio ir dėmesingumo tyrinėtoja Ellen Langer mano, kad viena iš svarbių priežasčių, dėl ko žmonės, važiuodami dviračiu, pradeda šypsotis, yra tai, jog mindami pedalus mes neišvengiamai grįžtame į esamą momentą. Važiuodami dviračiu, ypač mieste, turime nuolat stebėti aplinką ir gerai vairuoti, o tai - puiki dėmesingumo treniruotė. Kadangi jau įrodyta, kad kuo daugiau laiko žmogus praleidžia būdamas sutelkęs dėmesį į tai, kas vyksta esamuoju momentu, tuo geriau jaučiasi, tikėtina, kad ir šiuo būdu dviratis padeda jausti daugiau džiaugsmo ir kitų teigiamų emocijų.

Jeigu turite dviratį, tačiau retai jį naudojate, lengva atlikti eksperimentą (kognityvinė terapija juos vadina truputį moksliškiau - elgesio eksperimentais). Ateinanti savaitė kaip tik žada būti šilta ir be lietaus. Gal verta pamėginti ateinančias penkias dienas į darbą važinėti dviračiu? Arba po pusvalandį ar valandą pasivažinėti vakarais? Ir pastebėti, kaip tuo metu ir po to jaučiamės. Kas žino, gal net iš aplinkinių išgirsime, kad atrodome kažko neįprastai patenkinti? :)