2012 m. rugpjūčio 12 d., sekmadienis

Kodėl čempionai stengiasi daug negalvoti apie medalius?

Ką tik Londone olimpinį sidabro medalį laimėjęs irkluotojas iš Visagino Jevgenij Šuklin, likus keletui dienų iki lemtingojo starto, paklaustas, ar daug galvoja apie apdovanojimus, DELFI sakė: "Žinoma, į galvą tokios mintys lenda, nes žinau, kad galiu tai padaryti, galiu laimėti auksą. Bet stengiuosi galvoti apie ką nors kita, nekvaršinti galvos". Panašiai šiek tiek anksčiau yra sakiusi ir Rūta Meilutytė. Jos tikslas pirmiausiai buvo padaryti viską, ką gali.

Tai, kad pajėgūs sportininkai dirba ne tik su kūnu, bet ir su mintimis bei emocijomis - ne naujiena ir ne paslaptis. Sporto specialistai teigia, kad aukšto lygio varžybose būna daug labai stiprių, panašaus pajėgumo sportininkų, ir dažnai apdovanojimus laimi tie, kurie tą dieną jaučiasi psichologiškai stipresni.

Įsivaizduokime situaciją, kad vakare prieš svarbias varžybas sportininkas atsigula ilsėtis, o mintys apie tai, kaip jam rytoj seksis, neduoda jam ramybės. Tikėtina, kad tas, kuris geriau mokės nurimti ir užmigti, kitą dieną bus pranašesnis už tą, kuris ilgai neužmigo, net jeigu iš esmės jie vienodai pajėgūs.

Tarkime, kad šie du sportininkai vakare sako sau šiek tiek skirtingus dalykus. Vienas mąsto: "Rytoj privalau laimėti, nes kita Olimpiada bus tik po 4 metų. Neištversiu, jeigu visus nuvilsiu, be to, kitą kartą galiu nepatekti į olimpinę rinktinę". O kitas galvoja taip: "Rytoj tiesiog padarysiu viską, ką šiuo metu galiu. Jeigu aplinkybės bus palankios, tikėtina, kad laimėsiu medalį, tačiau aš tegaliu būti atsakingas už tai, kas mano valioje - t.y. atiduoti visas jėgas."

Ko gero, nesunku atspėti, kuris sportininkas greičiau užmigs ir ramiau miegos. Taip pat tikėtina, kad antrasis, į pastangas orientuotas sportininkas, galės pakankamai gerai jaustis, jeigu atiduos visas jėgas, tačiau medalio tą kartą vis dėlto nelaimės. (Manau, kiekvieną Olimpiados dieną ne vienas sportininkas, kurio sirgaliai lyg ir pagrįstai laukia medalio, jo dėl kokių nors nepalankių aplinkybių nelaimi).

Dauguma mūsų niekada nedalyvavome ir nedalyvausime Olimpiadose ar kitose pasaulinio lygio varžybose, tačiau tie patys principai gali padėti ir paprastesniuose dalykuose. Įsivaizduokime kad ir tokią standartinę situaciją: du studentai ruošiasi egzaminui. Abu studijuoja jiems patinkantį dalyką, todėl ruoštis gana įdomu, tačiau vienas studentas turi tikslą kuo daugiau sužinoti, o kitas - iš egzamino būtinai gauti 10. Kuris iš jų ramiau jausis prieš egzaminą? Ir kuris, tikėtina, geriau prisimins tai, ką mokėsi, kai po egzamino praeis šiek tiek laiko? Kuris ramiau reaguos, jeigu dėstytojas pvz. bus tą rytą smakiai susipykęs su žmona, jausis blogai, ir parašys 9?

Žinoma, kiekvienas egzaminas, kaip ir Olimpiada, skatina mus mokytis. Konkrečių reikalavimų sau kėlimas ir konkuravimas su kitais žmonėms padeda pasiekti daugiau. Tačiau pernelyg didelis susitelkimas tik į vieną vienintelį priimtiną rezultatą, kuris nepriklauso vien nuo mūsų pastangų, tarsi sukausto ir veikia priešingai, nei norėtume - tik tolina mus nuo tikslo.

Geriausių rezultatų galime pasiekti ne tada, kai visos mintys sutelktos į tikslą, o tuomet, kai tiesiog žinome, koks mūsų tikslas, tačiau visas dėmesys sutelktas į tai, ką darome šią akimirką. Juk šiaip ar taip, nesvarbu, kokioje situacijoje būtume, mes kiekvienu konkrečiu momentu tik tiek ir galime - padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso. Skamba, viena vertus, lyg ir gana kukliai, tačiau taip mąstydami pasijuntame šiek tiek ramiau, o kartu įgyjame daugiau energijos ir galime geriau realizuoti savo realias galimybes.     


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą