Kur jūs gyvenate?

Kas pirmiausiai ateina į galvą, išgirdus tokį klausimą? Miesto ar šalies pavadinimas? Adresas? Airių rašytojas James Joice viename apsakyme iš rinkinio "Dubliniečiai" į šį klausimą atsakė netradiciškai. Jis rašė: "Ponas Dufis gyveno nedideliu atstumu nuo savo kūno". O jeigu jūsų kas paklaustų, kur gyvenate - savo kūne, ar šalia jo, ką atsakytumėte?

Kai 8 savaičių dėmesingumu grįsto streso valdymo užsiėmimuose mokomės sutelkti dėmesį į įvairiose savo kūno vietose juntamus pojūčius ir juos stebėti neutraliu žvilgsniu, dalyvių reakcijos ir pojūčiai būna labai įvairūs, tačiau mažai kas gali pasakyti, kad šitaip jau anksčiau būtų pažindinęsi su savo kūnu. Nors visą gyvenimą praleidžiame savo vieninteliame kūne (galime kiek panorėję kraustytis iš šalies į šalį ar iš miesto į miestą, tačiau kraustytis iš vieno kūno į kitą dar neišmokome), savo namą ar butą kartais, ko gero, pažįstame geriau, nei savo kūno pojūčius. Pavyzdžiui, ką jums būtų lengviau apibūdinti - ar savo virtuvę, ar tai, kokius pojūčius dažniausiai jaučiate savo pėdose ar viršutinėje nugaroje?

Kaip minėjau, darydami šį pratimą žmonės patiria labai įvairių reakcijų. Vieni pajunta, kaip dažnai šąlančios kūno vietos vien todėl, kad kurį laiką pabūname sutelkę į jas dėmesį, suaktyvėjus kraujotakai, sušyla. Kiti patiria lengvumą, tarsi malonų kūno "išnykimą". Dar kiti jaučia nuobodulį, kūno pojūčiai atrodo tarsi per silpni, kyla noras judinti kūną, kad jie sustiprėtų. Pasitaiko, kad žmonės išsigąsta savo kūno pojūčių, pavyzdžiui, širdies plakimo arba tam tikro kvėpavimo ritmo. Šias skirtingas reakcijas nebūtinai patiria skirtingi žmonės - gana dažnai tas pats žmogus, kartodamas pratimą, atranda, kad tiek pojūčiai, tiek reakcijos į juos gali keistis.

Viena iš priežasčių, dėl kurių kyla tiek daug įvairių reakcijų, ta, kad mes tiesiog nesame įpratę "palaikyti ryšio" su savo kūnu. Gana dažnai į vieną ar kitą kūno vietą atkreipiame dėmesį tik tuomet, kai ją ima skaudėti. Žinoma, tai visai natūralu - mūsų smegenys taip sukurtos, kad dėmesio į tai, kur "viskas gerai", mes paprastai nekreipiame. Esame tarsi užprogramuoti didelę dalį laiko identifikuoti problemas ir jas spręsti. Iš esmės tai gera strategija, tačiau kartais ją taikome pernelyg "įnirtingai" ir galime to net nepastebėti.  Pavyzdžiui, tais laikotarpiais, kai patiriame daugiau streso, nerimo, kitų neigiamų emocijų, protas mąsto ne tik apie esamas, realias, bet ir kada nors galinčias nutikti problemas, per daug nesirūpindamas, kiek tikėtina, kad jos iš tiesų įvyks ir kiek prasminga mums apie jas nuolat mąstyti. Galime praleisti daug laiko visiškai įsitraukę į įvairiausius svarstymus, prasidedančius magiška formule "O jeigu......?", jausdami nerimą ir nepastebėdami, kaip visa tai veikia mūsų kūną - kaip jis įsitempia, susigūžia, netenka energijos. Ir net nesvarstydami, ar tie apmąstymai mums duoda ką nors gero.

Kūno pojūčiai, jeigu išmokstame juos pastebėti, ne tik suteikia daugybę informacijos apie tai, kaip iš tiesų jaučiamės, kur esame ir kuo užimtas mūsų protas, bet ir suteikia nuolatinę progą grįžti į esamą momentą. Kodėl tai vertinga? Todėl, kad gyvenimas visada vyksta dabar. Kiekvieną akimirką mes turime galimybę spręsti, kaip ją praleisime, ir tai turi įtakos tam, kokia bus kita akimirka. Tiek pernelyg didelis susikoncentravimas į praeitį, tiek į ateitį, gali būti savotiškas vengimas imtis veiksmų, kad reali situacija imtų keistis. O kūnas visada mums pasiruošęs padėti grįžti į tą vienintelę vietą, kur egzistuoja realūs pasirinkimai - į dabartį.