Apie tuščias ir pustuštes dėžes

Kažkas yra taikliai pasakęs, kad nors žmonės dažnai mano, jog santuoka – tai nuostabių dovanų pilna dėžė, iš tiesų ši dėžė iš pradžių yra tuščia, o prisipildo ji ilgainiui, ir to, ką į ją patys sudedame. Ir santuoka – tikrai ne vienintelė tuščia dėžė, kurią, kartais daugiau, o kartais ir mažiau tai pastebėdami, kasdien pildome. Tokios iš pradžių buvusios tuščios, o dabar tikriausiai jau kažko pripildytos ir nuolat pildomos dėžės yra mūsų santykis su visais artimaisiai, draugais, kaimynais, namais, darbu  ir ... pačiais savimi. (Šis santykis, nors yra pats intensyviausias mūsų gyvenime, nes vystosi kiekvieną akimirką, dažnai mums kažkaip praslysta pro akis).   

Na, jeigu jau būsime visai tikslūs, daugelis šių dėžių ir iš pradžių nėra visiškai tuščios. Pavyzdžiui, jeigu kalbėsime apie santykį su savimi, tai ko gero dauguma sutiktų, kad būtų gerai, jei jis būtų toks, kad jaustumėmės laimingi. Tačiau jau gana tiksliai žinoma, kad mūsų gebėjimas jaustis laimingais apytikriai 50 proc. priklauso nuo genetikos, apie 40 proc. – nuo mūsų vidinių strategijų (netrukus grįšime prie to, kas tai yra), o likusius 10 proc. – nuo išorinių gyvenimo aplinkybių. Šioje vietoje stabtelėkite ir įsiklausykite į savo mintis. Tai, kaip mes į ką tik perskaitytą informaciją pasirenkame žiūrėti, jau priklauso nuo vidinių strategijų. Jos lemia, ar manome, kad nepilna pusė  yra tiek mažai, kad neverta nė stengtis, ar vis dėlto nutariame, kad 40 proc. geresnė savijauta yra pastangų vertas tikslas.

Mat vidinės strategijos nulemia, kaip mes suvokiame įvairią apie save ir pasaulį gaunamą informaciją ir ką renkamės su ja daryti. O jų pavyzdžių gali būti daug ir įvairių. Pavyzdžiui, viena strategija gali būti dažnai save kritikuoti bei pykti ant savęs dėl kokių nors genetiškai nulemtų būdo bruožų, sakykime, drovumo ar nerimastingumo.  Galima ir priešinga strategija – tai geranoriškas įvairių savo būdo bruožų, kaip stiprybių, taip ir silpnybių, priėmimas. Skirtingų strategijų pavyzdžiai yra ir polinkis labiau matyti savo ir kitų žmonių priimtinus, arba, atvirkščiai, nepriimtinus bruožus. Arba gebėjimas išlaukti ir veikti apgalvotai, ar, atvirkščiai, greitas peršokimas prie išvadų ir skuboti veiksmai. Yra ir daug kitų strategijų pavyzdžių. 

Įsivaizduokime, kad dvi merginos, Daiva ir Eglė, yra gana drovios ir jautrios, nes taip lemė jų genai. Tačiau jos yra išmokusios skirtingų strategijų, kurių padedamos tvarkosi su šiais savo prigimtiniais bruožais. Daiva nuolat save kritikuoja, negali pakęsti to, kad kartais parausta ar sutrinka, mano, kad kiti tokius žmones laiko kvailiais, ir dažnai arba vengia situacijų, kur gali susidrovėti, arba prieš eidama į jas išgeria vyno, kad atsipalaiduotų. Tuo tarpu Eglė mano, kad drovūs žmonės nėra kuo nors blogesni už kitus. Nors ji irgi kartais sutrinka, patekusi į mažiau pažįstamą aplinką, tačiau pažinodama save būna iš anksto tam pasiruošusi, tad iš pradžių mielai stebi aplinkinius, klausosi, ką jie kalba, atidžiai juos stebėdama mato, kad ir kai kurie kiti, bendraudami su nepažįstamaisiais, jaudinasi, o jos atžvilgiu paprastai yra geranoriški ir priima ją tokią, kokia yra – t.y. kaip merginą, kuriai, patekus į naują aplinką, reikia šiek tiek laiko, kad susiorientuotų, pasijustų jaukiai ir atsipalaiduotų. Nesunku įsivaizduoti, kad šios merginos, savo drovumu gana panašios, dalyvaudamos, pavyzdžiui, gimtadienio pobūvyje, kuriame mažai ką pažįsta, jausis labai skirtingai. Ir šiuos skirtumus daug labiau nulems ne pati situacija, o merginų taikomos vidinės strategijos. 

             

Ar stebėtumėmės, jeigu sužinotume, kad vyras, kurį žmona nuolat kritikavo, buvo su juo nekantri, nepraleisdavo pro akis ir neatleisdavo nė mažiausios klaidos, o visus pasiekimus ir gerus poelgius laikė menkaverčiais, galiausiai arba psichologiškai nuo jos atsiribojo (pavyzdžiui, vis daugiau dirbdamas, o laisvalaikiu žaisdamas futbolą ar žvejodamas), arba netgi nusprendė skirtis, arba pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu? Ko gero, tai būtų gana suprantama. Ne mažiau mus veikia ir analogiškas elgesys su savimi.

Griežtumas sau, pernelyg stiprus savęs kritikavimas ir apibendrintas manymas, kad nesame pakankamai geri, daug kam yra gerai pažįstamas dalykas, jeigu ne iš asmeninės patirties, tai kaip problema, patiriama mūsų vaiko, sutuoktinio, sesers ar draugo. Ko gero galima sakyti, kad lietuvių kultūrai gana ilgai buvo būdingas tikėjimas, jog auklėti reikia labiau bausmėmis, nei pagyrimais. Tarkime, turime patarlę, kuri sako, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda, tačiau patarlių, kurios ragintų pagirti deramą elgesį, bent jau man prisiminti nepavyksta. Nieko keista, kad daug kas geriau mokame save „mušti“, nei palaikyti, padrąsinti ar „paglostyti“.     

Bet tai, kiek leisime, kad šio įpročio senumas mus nuteiktų pesimistiškai – ir vėl vidinių strategijų klausimas.  Nes net jeigu dar vakar save labai išpeikėme ir iškritikavome, ir dėl to pasijutome beverčiai ir niekam tikę, šiandien jausimės blogai tik tuomet, jeigu ir toliau sau tai kartosime. Arba kritikuosime save už naujus dalykus. Arba intensyviai galvosime apie savo artimųjų, vadovo, kaimyno ar draugo neigiamas savybes. Kitaip sakant, kad dabar blogai jaustumėmės, turime ir neigiamai galvoti dabar. O jeigu norime jaustis geriau, galime daryti, kad taip ir atsitiktų.   

Tyrimai ir praktika rodo, kad strategijoms keisti galima pasitelkti įvairias priemones – tiek kryptingą, struktūruotą psichoterapiją, nukreiptą į varginančius sunkumus, tiek dėmesingumo meditacijos pratybas, padedančias įsisąmoninti esamas vidines strategijas ir ugdyti atviresnį, labiau subalansuotą ir geranoriškesnį požiūrį į save ir aplinką. Netgi toks nesudėtingas ir daug pastangų nereikalaujantis dalykas, kaip trijų ar penkių per dieną nudžiuginusių dalykų užsirašymas kas vakarą, gali, kaip rodo tyrimai, jau per kelias savaites pastebimai sustiprinti laimės ir gyvenimo džiaugsmo pojūčius, jeigu tik reguliariai tai atliekame. Dar vienas paprastas ir daugumai prieinamas metodas – reguliarus fizinis aktyvumas. Daugybė tyrimų rodo, kad žmonės, sportuojantys po tris kartus per savaitę, daug rečiau nei kiti serga depresija ir yra labiau patenkinti gyvenimu. Beje, neseniai lietuviškai buvo išleista puiki JAV kognityvinio ir elgesio terapeuto David Burns knyga „Geros nuotaikos vadovas“, kurioje aprašoma, kaip galime gerinti savo savijautą ir gyvenimą pasitelkdami klasikines kognityvinės ir elgesio terapijos technikas.

Tad jeigu jaučiame, kad kartais patys sau per daug „kaišiojame pagalius į ratus“, pats laikas pagalvoti, kaip norime elgtis šiandien ir rytoj: ir toliau taip daryti, ar ieškoti galimybių, leidžiančių dažniau panaudoti savo kasdienę energiją ne seniems, neveiksmingiems įpročiams palaikyti, o galbūt naujoms, labiau padedančioms strategijoms, atrasti ir išmokti.