Apie tai, kodėl sunkiai pastebime tai, ko... nepastebime

Vakar keliavau traukiniu Škotijoje iš Stirlingo į Aberdyną. Stirlingo stotyje vyksta remonto darbai, tad traukinio laukėme stovėdami po pastoliais. Jie apriboja matymo lauką, nematai nei aukštyn, nei tolyn, todėl daugiau dairiausi aplink. Kartais man patinka tokie apribojimai – pamatai tai, ko kitomis aplinkybėmis gal ir nepamatytum.

Pastebėjau, kad šalia stovi vidutinio amžiaus moteris su didoku juodu šunimi. Trumpo plauko šuo buvo aprengtas apsiaustuku, nes oras vakar buvo gana šaltas, pūtė stiprokas vėjas, buvo pasnigta. Šuo atrodė ramus, matyt, įpratęs keliauti. Jis beveik nejudėdamas stovėjo šalia šeimininkės, kartais kiek pasisukiodamas, bet atrodė, kad tiek judesio laisvės, kiek leidžia trumpas pavadėlis, jam visai užtenka.

Po kelių minučių į stotį įvažiavo mūsų traukinys. Šuns šeimininkė, aš ir kiti žmonės pakėlėme galvas, sujudome, ėmėme dairytis, kur mūsų lagaminai, bei ruoštis lipti į traukinį. Ir tada netyčia pastebėjau, ką daro šuo. Jo nosis mikliai sukiojosi iš vienos pusės į kitą, jis smalsiai uostė orą, matyt, tyrinėdamas, ką naujo atpūtė įvažiavusio traukinio sukelti oro srautai. Keturkojis keliautojas atrodė visiškai pasinėręs į šias naujas, aiškiai jam įdomias patirtis. Tą akimirką pagalvojau, kaip skirtingai mes patiriame, kas vyksta. Aš irgi galėjau uostinėti stoties kvapus, ir galbūt netgi būčiau ką nors naujo užuodusi, tačiau tuo metu buvau užsiėmusi ne uostymu, o apžiūrinėjimu. O šuo teoriškai turbūt būtų galėjęs apžiūrinėti, kas vyksta, tačiau buvo susitelkęs į kvapus. Tai  - jo pagrindinis informacijos kanalas. Mes buvome lygiai toje pačioje vietoje, įvyko lygiai tas pats įvykis - atvažiavo traukinys - tačiau jeigu abu papasakotume, kas vyko, istorijos, matyt, ne kažin kiek panėšėtų viena į kitą. Šuns istorija pirmiausiai būtų kvapų istorija, o mano – pirmiausiai vaizdų.

 Įdomu tai, kad mūsų smegenys sukurtos taip, kad mes retai pastebime tai, ko... nepastebime. Paprastai stipriai įsitraukiame į tai, kas mus sudomina, ir kaina, kurią už tai sumokame, yra daugybės kitos informacijos praradimas. Ir tai, kaip ir daugelis dalykų šiame pasaulyje, turi ir privalumų, ir trūkumų.

Didžiausias privalumas, matyt, tas, kad šis gebėjimas leidžia visiškai susitelkti ir pasinerti į tai, kas mums svarbu, įdomu ar prasminga. Pavyzdžiui, kūdikį auginančiai moteriai šis gebėjimas padeda kuriam laikui pamiršti visa kita ir susitelkti į mažojo žmogučio poreikius, kurie reikalauja viso jos dėmesio, ypač, jeigu tai pirmasis kūdikis. (Tą labai gražiai ir iš arti pamačiau sesei neseniai susilaukus pirmagimio). Kai su kuo nors bendraujame, jeigu susitelkiame į pokalbį, galime nepastebėti, kas vyksta aplinkui, ir greičiausiai tikrai nejausime tokių dalykų, kaip, pavyzdžiui, mūsų drabužių lietimasis prie odos arba nedidelė įtampėlė kurioje nors kūno vietoje (nors jeigu į tai atkreipiame dėmesį, šiuos pojūčius dažniausiai atrasime). Šis gebėjimas taip pat leidžia mokytis, dirbti, ir atlikti kitus dalykus. Jeigu nemokėtume taip filtruoti mus pasiekiančio informacijos srauto, visas mūsų gyvenimas būtų nuolatinis šokinėjimas nuo vieno įspūdžio prie kito, vargiai į ką nors įsigilinant. Visa tai – gebėjimo išfiltruoti “nereikalingą” informaciją privalumai.       

Tačiau mano darbas išmokė ir įpratino mane, stebint įvairius psichologinius reiškinius, galvoti ir apie tai, kaip jie prisideda palaikant ir stiprinant psichologines problemas. Nebūtinai labai dideles, nebūtinai smarkiai trukdančias mūsų kasdieniam gyvenimui, tačiau vis dėlto problemas. Ir galbūt tokias, kurias norėtume spręsti. (Nes jeigu spręsti nenorime, tai dažniausiai ir žinoti apie jas taip pat nenorime).  

Šuns smegenys sutelkia dėmesį pirmiausia į kvapus, nes būtent per kvapus jis gali gauti svarbiausios informacijos. Mūsų, žmonių smegenys taip pat veikia analogišku principu: orientuojasi į tai, kas kiekvienoje situacijoje svarbiausia, informatyviausia, įdomiausia. O apie tai, kas svarbiausia, mes labai didele dalimi išmokstame, kartais ir patys nebūtinai suprasdami, kad to išmokome. Tačiau, nepaisant to, ar mes tai sąmoningai suprantame, ar ne, mūsų smegenys šį išmokimą taiko ir atitinkamai filtruoja mūsų sąmonę pasiekiančią informaciją ir pasaulio suvokimą.

Pavyzdžiui, man niekas niekada nesakė, kad muzika yra nesvarbu, tačiau užaugau namuose, kur buvo daug knygų ir visai nedaug muzikinių įrašų. Ir dabar mano namuose yra daug knygų, labai mėgstu jas skaityti ir apie jas kalbėtis, o kalbai pasisukus apie muziką vis tenka atsidurti situacijose, kai pajuntu, kad trūksta elementariausių šios srities žinių. Negaliu pasakyti, kad muzika man nepatinka, arba nekelia emocijų, tačiau nesu išmokusi skirti jai dėmesio. Kartais pastebiu, kad tik filmo viduryje ar pabaigoje suvokiu, jog jame egzistuoja ir garso takelis. O kartais ir visa filmą peržiūrėjusi nieko negalėčiau pasakyti apie tai, kokia muzika jame skambėjo.  

Panašiai mūsų smegenyse “tvarką daro” ir kiti, kartais gerokai subtilesni įsitikinimai. Taip, kaip aš tarsi gavau netiesioginę žinutę, kad muzika nėra svarbu,  galima išmokti galvoti, kad nėra svarbios, pavyzdžiui, emocijos. Kad nesvarbu kaip jautiesi, svarbu, ką nuveiki, arba ką apie tave galvoja kiti. Jeigu šis įsitikinimas įsigali, kartais žmonės gali labai mažai nutuokti, kaip jie jautėsi vienoje ar kitoje situacijoje, panašiai, kaip aš mažai nutuokiu, kokie kvapai tvyrojo vakar stotyje, nors uoslę turiu. Arba imkime dar vieną pavyzdį. Įsivaizduokime, kad Justas augdamas išmoko galvoti, jog tam, kad būtum vertingas, turi būti geriausias. Greičiausiai jo galvoje daug vietos užims įvairiausio pobūdžio lyginimasis su kitais, o kartu šis vaikinas ignoruos daug kitų savo kaip žmogaus poreikių bei aspektų. Jeigu šis įsitikinimas bus labai stiprus, jis, ko gero, stipriai veiks Justo gyvenimą. Galbūt jis labai daug dirbs, galbūt rinksis tik tokias veiklas, kur gali būti geriausias, galbūt vengs už save pranašesnių žmonių, galbūt rinksis ne tokią partnerę, su kuria gerai jaustųsi, o tokią, kuri jį “papuoš”. Galbūt kažkada, patyręs didesnę nesėkmę, praras tikėjimą, kad įmanoma būti geriausiu, ir pasijus niekam tikęs bei apatiškas ar net susirgs depresija. O galbūt įvykiai pasisuks kitaip ir Justas suvoks, kad šis įsitikinimas  - tik vienas iš galimų savivertės matų, kad būtent tokią savivertės matavimo skalę jis paveldėjo iš savo tėčio, o šis – iš senelio, bet kad egzistuoja ir kitokie žmogaus vertės "matavimo" būdai, ir tai, kad jis turėjo būtent šitą tėtį ir senelį, nebūtinai jam turi užkirsti kelią turėti savus įsitikinimus apie tai, kas daro žmogų vertingą. (O kartu, jeigu taip apsispręs, gerbti ir tėtį, ir senelį).

Bet kad pastarasis posūkis taptų įmanomas, Justui greičiausiai teks apsispręsti kurį laiką “plaukti prieš srovę”, tarsi perlipti per savo įsitikinimą kaip per tvorą vaikystėje, kai manai, kad su ta tvora pasaulis baigiasi, o perlipęs per ją pamatai, kad už jos jis  tik prasideda. J Tik per ją perlipus tampa įmanoma pamatyti savo įsitikinimo “tvorą” ir iš kitos pusės, ir kartu pradėti matyti ir kitokią, įsitikinimui prieštaraujančią informaciją.

Britai turi posakį “received wisdom”, kuris, pažodžiui išvertus, reiškia “gauta išmintis”, tačiau tikroji šio posakio prasmė yra plačiai paplitęs klaidingas įsitikinimas, t.y. dalykas, kurio teisingumu kone visuotinai tikima, nors iš tikrųjų tai nėra tiesa. Gana didelė dalis mūsų gyvenimą be reikalo apribojančių ir psichologines problemas keliančių dalykų tokie ir yra. Ir gyvuoja jie todėl, kad mums tikrai nėra lengva pradėti pastebėti tai, ko nepastebime, t.y. mūsų įsitikinimams prieštaraujančius faktus. Kad tai taptų įmanoma, tenka imtis atsakomybės, susikaupti, išjungti “autopilotą” ir žengti į naują, nepažįstamą teritoriją.

Žinoma, jeigu ta “teritorija”, kurioje dabar esame, mums tikrai patinka, manau, galima ir verta joje ir toliau būti. Juk šuo, turbūt, net ir didžiausią laisvę turėdamas, rinktųsi toliau gyventi kvapų pasaulyje. Visi mes turime stipriųjų pusių ir mus stiprinančių, palaikančių ir įgalinančių įsitikinimų. Tačiau ten, kur yra “tvoros”, galima paklausti savęs, ar šiandien negalėtų būti kaip tik tinkamas laikas šiek tiek pasidairyti, kas yra už jų, tai yra apsispręsti pradėti pastebėti tai, ko…nepastebime. J