Kiek iš tikrųjų galinga yra mintis?

Prieš porą dienų man į rankas atsitiktinai pakliuvo Jon Kabat-Zinn'o straipsnis apie tai, kas žmones motyvuoja reguliariai medituoti ir kaip sau ir kitiems atsakyti į paradoksalų klausimą: kokia prasmė medituoti, jeigu meditavimo tikslas yra nieko nekeisti, ir viską priimti ir palikti taip, kaip yra? Juk viskas jau ir taip yra kaip yra? Atsakydamas į šį klausimą autorius rašo, kad jeigu mes to nepraktikuojame ir tokiu būdu neįkūnijame, tuomet tai ir lieka tik sąvoka, ir, egzistuodama tik minties pavidalu, ji gali tik labai ribotai veikti mūsų gyvenimą.

Atrodytų, viskas gana paprasta, tačiau kai perskaičiau šį sakinį, sustojau ir grįžau prie pastraipos, kuriame jį radau, dar kartą. Mes (arba bent jau aš) esame įpratę galvoti, kad mintys yra svarbios, todėl buvo įdomu perskaityti sakinį, kuriame mintis labai aiškiai "nureikšminama". Ir kartu tai sukėlė keistą palengvėjimo jausmą, lyg būtų atsidaręs kažkoks užstrigęs langas ar durys.

Tam, kad kažkas mums iš tiesų virstų realybe, įeitų į mūsų gyvenimą, tai turi būti daugiau, nei mintis. Tame turi dalyvauti ir mūsų kūnas, ir mūsų veiksmai. Gal net galima sakyti, kad galva mums duota tam, kad joje kiltų mintys ir idėjos, o kūnas - tam kad jas įkūnytume ir įgyvendintume, paverstume savo kasdienybės ir galbūt savo aplinkos arba pasaulio dalimi.

Tai gana paprasta suvokti galvojant apie apčiuopiamus, aiškų fizinį pavidalą turinčius dalykus. Jeigu tik pagalvoji, kaip būtų gražu turėti kieme žydintį rožių krūmą, tačiau nei jo sodini, nei laistai, nei ravi, nei geni, nieko keista, kad krūmas kieme neatsiranda, nors galbūt ir daug apie jį galvojai.

Su mažiau apčiuopiamais dalykais kartais sunkiau pastebėti, kad jeigu kažko mūsų kieme arba gyvenime nėra, galbūt taip nutiko dėl to, kad mes apie tai tik pagalvodavome, tačiau neįgyvendinome antrosios sąlygos - neatlikome veiksmų, kurie būtų leidę šiam mums svarbiam dalykui iš tiesų tapti mūsų gyvenimo dalimi.

Nėra ko nė sakyti, jeigu nesame tikri, ar pasiseks, jeigu nenorime netobulų rezultatų, pasilikti tik minčių "lygyje" gali būti labai viliojantis sprendimas. Tuomet, galime, pavyzdžiui, slapta tikėti, kad būtume tobuli partneriai, tėvai, draugai ar profesionalai, jeigu tik turėtume svajonių partnerį, vaiką, draugų ratą ar atrastume savo svajonių darbą.

Kai dirbame su klientais, vienas iš pagrindinių signalų, rodančių, kad žmogus iš tikro pasiruošęs pokyčiams vardan to, kad geriau jaustųsi ar siektų jam svarbių tikslų, yra besikeičiantys žmogaus veiksmai. Šie pokyčiai gali būti laipsniški, nedideli, tačiau svarbu, kad jie būtų. Kol jų nėra, pokyčių ratas nesisuka. Net jeigu atsiranda naujų minčių, tam, kad jos įgautų stiprybės, mes turime jas įkūnyti - suderinti su jomis naujus, šiomis mintimis pagrįstus veiksmus. Tik nauji veiksmai gali pastiprinti ir įtvirtinti naujas mintis ir po truputį kurti kitokią, geresnę savijautą ar naujus dalykus mūsų gyvenime. Jeigu mums kilo naujų minčių, tačiau darome senus veiksmus, jie netrukus grąžins ir senas mintis, nes savo veiksmais mes įkūnijame būtent jas.

Mintis yra tarsi degtukas - jis gali, jeigu stengsimės sudaryti tam sąlygas, įkurti liepsną, tačiau gali ir labai greitai užgesti nieko nepakeitęs. Kartais psichikos sveikatos specialistai kalba apie tai, kad psichoterapija yra įdomus dalykas ta prasme, jog žmogus su psichoterapeutu paprastai praleidžia valandą per savaitę, tačiau mes tikimės, kad tai paveiks jo likusias maždaug 110 valandų tą savaitę (atmetus miego valandas, nors gana dažnai tikslas gali būti paveikti ir jas, t.y. pagerinti miegą.) Ir čia galioja tas pat principas - jeigu žmogus užfiksavo jam kilusių naujų minčių, jos gali įsitvirtinti ir pradėti keisti žmogaus gyvenimą tik vienu būdų - jeigu žmogus po truputį atitinkamai keis savo veiksmus taip, kad jie įkūnytų ir stiprintų šias naujas mintis.

Taigi, jeigu norisi, kad jūsų kieme sužydėtų rožių krūmas, arba kad kažkas sužydėtų jūsų gyvenime arba sieloje, verta pagalvoti, kokie veiksmai atitiktų ir stiprintų šias gražias mintis ir idėjas, bei imtis darbo. :)