2016 m. rugsėjo 8 d., ketvirtadienis

Kaip motyvuoti save stengtis dėl rezultatų, kurių nematai?

Yra daugybė dalykų, kuriuos tenka daryti kasdien: keltis, praustis, valgyti, valyti dantis, rengtis, bendrauti. Dažnam kasdien taip pat tenka vairuoti, tvarkytis namus, ruošti valgį, plauti indus, skambinti telefonu ir rašyti laiškus. Ir daugumą šių dalykų mes sugebame daryti reguliariai, ir dažniausiai savęs per daug neklausdami, kas mus motyvuoja taip elgtis.

Labai dažnai, man atrodo, mus motyvuoja MATOMAS rezultatas: mes matome save veidrodyje nusipraususius ir susišukavusius, matome savo švarius dantis ir drabužius, matome save vairuojančius, plaunančius indus (o paskui matome to darbo rezultatą). Matome, kaip sumažėja neatsakytų laiškų pašto dėžutėje, kaip ilgėja tekstas, kurį reikia parašyti, kaip pasikeičia nupjauta veja, kaip keičiasi mūsų kūno formos, jeigu sportuojame ir keičiame mitybą. Jeigu kažką darome dėl kito žmogaus, matome, kaip jis dėl to apsidžiaugia, arba, jeigu nematome, įsivaizduojame tai. Juk rega yra mūsų dominuojantis pojūtis, natūralu, kad ji mums - ir labai svarbus motyvatorius.

Pavyzdžiui, man užtenka pamatyti bėgantį žmogų, arba jo nuotrauką, ir iš karto atsiranda noras bėgioti. Panašiai vyksta ir kai pamatome valgantį žmogų (ar reklamą, kurioje kažkas kažką valgo), arba (jeigu esate moteris) kai akis užkliūva už nuotraukos, kurioje graži moteris džiaugiasi nauja suknele ar kvepalais. Vaizdas mus labai stipriai veikia. Kai pradėjau kartais mūsų Facebook'o puslapyje "Kognityvinė ir elgesio terapija" publikuoti vieną ar kitą man patikusią citatą, labai greitai pastebėjau, kad jeigu prie citatos pridedu ją gerai iliustraujančią nuotrauką, tai pritraukia nepalyginamai daugiau žmonių. Dažnai mus "užkabina" būtent vaizdas. Dažnai vaizdus ir prisimename geriau.

Bet kaip tada su dalykais, kurių nematome? Yra senas geras posakis: "Iš akių - ir iš širdies". Jis daugiau kalba apie ryšių nutrūkimą tarp žmonių, kai jie nustoja matytis, bet, man atrodo, mes dažnai prarandame ryšį ir su savo tikslais ir vertybėmis, jeigu jos "nematomos". Ir prarandame todėl, kad kiti, vizualiniai stumulai, tai užgožia.

Tarkime, visai logiška, kad taip, kaip kasdien valome savo namus, dantis ir prausiamės, būtų logiška rūpintis ir savo minčių švara. Daugybė žmonių kenčia dėl to, kad jų galvoje nevaldomai šeimininkauja (kaip kokie mikrobai dantų nevalančio žmogaus burnoje) pernelyg daug neigiamų minčių, kurios kelia nerimą, depresiją, verčia abejoti savimi ir save nuvertinti, priverčia pamirši tikslus ir vertybes, atitraukia nuo prasmingų užsiėmimų bei kelia daug kitų sunkumų. Tačiau šios mintys yra NEMATOMOS, ir kadangi mes jų nematome, dažnai net ir nepastebime, kaip jos lašas po lašo daro savo juodą darbą, kol vieną dieną suvokiame, kad jaučiamės tikrai blogai, ir nelabai suprantame, kaip tai atsitiko.

Tačiau taip jau yra, kad jeigu aplink daug vizualinių stimulų, kitais kanalais mus pasiekiančios informacijos mes dažnai nepastebime. Nežinau, kiek kartų man yra buvę taip, kad kai esu aplinkoje, kur daug žmonių ir "veiksmo", aš visiškai nepastebiu, kokia muzika groja (nebent esu koncerte arba muzika groja labai garsiai). Lygiai taip pat galime nepastebėti, ir kas sukasi mūsų galvoje.

Taip pat, man atrodo, mums sunku stengtis, jeigu mūsų pastangos neduoda jokio "matomo" rezultato. Pavyzdžiui, daug žmonių žino, kad meditacija labai teigiamai veikia mūsų smegenis, gerina nuotaiką, dėmesio koncentraciją, mažina stresą, netgi stiprina imunitetą, bet vis tiek pastebi, kaip lengvai kiti dalykai tarsi "pasisavina" laiką, kuris buvo suplanuotas būtent šiam užsiėmimui. Juk kai 15 ar net ir 30 minučių praleidžiame medituodami, jokio rezultato "nematome". (Beje, mokslininkai jau gali tuos rezultatus matyti - po maždaug dviejų mėnesių kasdienių meditacijos pratybų smegenyse pradeda matytis struktūriniai pokyčiai).

Panašiai yra ir su kitais apsisprendimais, susijusiais su pastangomis keisti savo įsitikinimus ar mintis. Jeigu nepadarome šių užsiėmimų matomais, pavyzdžiui, nedarome to raštu ant popieriaus, labai lengva pamiršti apie savo gerus ketinimus. Ko gero, čia ir slypi vienas iš būdų motyvuoti save siekti rezultatų, kurių nematai: jeigu gali, padaryti juos bent iš dalies matomus.

Jeigu ne tik kasdien medituoji (ar stengiesi pastebėti teigiamus įvykius, arba dalykus, už kuriuos gali būti dekinga(s)), bet ir užrašai savo pastebėjimus, atsiranda tarsi šiokie tokie "matomi" šio darbo vaisiai, ir juos mums ne tik lengviau išlaikyti atmintyje, bet ir lengviau pajusti jų (o kartu ir savo pastangų) vertę.

Ko gero, būtent dėl to, kad vizualinė stimulacija dažnam iš mūsų užgožia kitokią, daug žmonių dabar domisi minimalizmu, stengiasi turėti kuo mažiau daiktų, ir pastebi, kad iš namų išgabenus nereikalingus rakandus, pasidaro lengviau susikaupti, suvokti savo prioritetus ir prasmingiau leisti laiką.

Tad, ko gero, yra du būdai prisitaikyti prie to, jog dauguma esame "vizualikai":

a) Jeigu įmanoma, padaryti "matomais" tuos nematomus dalykus, kuriems norime skirti laiko ir dėmesio (per užrašus, nuotraukas, piešinius ir t.t.) Tarkime, "auginant" kokį nors naują gebėjimą ar stiprinant pageidaujamą savybę, motyvuotis gali padėti augalo, kurį laistome ir puoselėjame, vaizdinys.  

b) Susidaryti planelį ir treniruotis reguliariai pastebėti "nematomus" dalykus, į kuriuos norime atkreipti daugiau dėmesio - savo mintis, jausmus ir kūno pojūčius, garsus ar kvapus (pastarieji ypač stipriai veikia dažną iš mūsų, nors dažnai sąmoningai nepastebime nei kvapo, nei jo poveikio mums). Tiesa, tam kad prisimintume stabtelėti, gali būti naudinga sugalvoti kokį nors vizualinį priminimą :), pavyzdžiui, ant sienos darbo vietoje ar namuose. Nors tiktų ir garsas - tarkime, garsinis priminimas telefone.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą