2016 m. spalio 1 d., šeštadienis

Daug ko turtingi, bet to dar nesuvokiantys?

Neseniai Elizabeth Gilbert knygoje perskaičiau mintį, jog daug mūsų įsitikinimų apie save, kitus žmones ir gyvenimą remiasi prielaida, kad pasaulyje visko yra per mažai. Perskaičiau ir supratau, kad atsirėmiau į kažką svarbaus, kas, man rodos, daug ką paaiškina. Juk jeigu tikime, kad to, kas mums svarbu, pasaulyje per mažai (sėkmės, meilės, pinigų, draugų, pripažinimo, darbų ar dar kažko), natūralu, kad kažkieno kito sėkmė mus gali liūdinti, nes tai mums automatiškai tarsi reiškia, kad pasaulyje to dalyko liko mažiau. Jeigu kažkas rado įdomų darbą, sukūrė sėkmingą verslą, parašė gerą knygą ar sutiko antrąją pusę, tai tarsi reiškia, kad mūsų galimybės tai patirti sumažėjo.

Kai pagalvoji, visai natūralu, kad dar dažnokai taip mąstome. Kaip žinia, žmonių mąstymas keičiasi lėtai, o ypač užtrunka, kol neigiamas mąstymas pasikeičia į teigiamą, nes mes paprastai labiau linkę įsiminti ir laikyti reikšminga neigiamą informaciją (tai patvirtinama vis naujais moksliniais eksperimentais, apie keletą jų galima pasiklausyti čia). Tarkime, vartotojimo įpročių tyrimai taip pat rodo, kad po finansinio nuosmukio žmonių pasitikėjimas, kad jie gali gyventi taip pat, kaip iki krizės, atsistato gerokai lėčiau, negu faktiniai finansiniai rodikliai ir faktinės finansinės galimybės. Mes linkę būti atsargūs ir vis pamąstyti: "O kas, jeigu tai pasikartos? Reikia saugotis!"

Dar prieš šimtą metų didelei daliai žmonių nepriteklius buvo įprastas dalykas. Kai patyrinėjau savo giminės medį, sužinojau, pavyzdžiui, kad mano vieni proproseneliai, gyvenę Kaune prieš 150 metų, buvo tarnaitė ir vežikas. Galima spėti, kad jie greičiausiai daug ir sunkiai dirbo, mažai ilsėjosi, o valgė, ko gero, ne tai, ką norėjo, o ką išgalėjo nusipirkti. Nieko daugiau apie juos nežinau, bet galiu įsivaizduoti, kaip jų vaikai galėjo augti galvodami, kad pasaulyje visko trūksta: valgyti gausi ne visada, drabužių turbūt irgi trūko, o jeigu tėvai sunkiai dirbo ir dažnai namo grįždavo pavargę, vaikai galėjo augti galvodami, kad pasaulyje trūksta ir šilumos (galbūt ir paprastos šilumos sklindančios iš krosnies, ir žmogiškos šilumos, kurios sunkiau duoti, jeigu nuolat esi pervargęs). Nors visa tai tik mano prielaidos, ir mano proproseneliai galėjo gyventi kitaip, bet galėjo būti ir šitaip. Greičiausiai taip ar panašiai buvo didelėje dalyje šeimų, ir įsitikinimai apie tai, kad pasaulyje visko trūksta, keliavo iš kartos į kartą. Ir iš esmės jie buvo teisingi.

Prieš šimtą metų žmonės turėjo ne tik daug mažiau maisto, drabužių, bet ir galimybių. Jeigu kažkas kaime atidarydavo parduotuvę, atidaryti antrą jau būdavo sudėtinga. Be to, dauguma žmonių parduotuvę, ūkį ar dar kažką paveldėdavo iš tėvo, ir kažką sukurti nuo pradžių reikėjo labai daug pastangų ir ryžto. Jeigu buvai ūkininko sūnus, tavo gyvenimas priklausė nuo to, kuris sūnus esi, ir nuo to, kurioje šalyje gyveni. Lietuvoje ūkį paveldintis vyriausias sūnus turėdavo išmokėti "dalis" visiems kitiems broliams ir seserims, tuo tarpu, pavyzdžiui, Norevegijoje vyriausias sūnus paveldėdavo ūkį ir taškas. Kiti turėjo patys sukti galvą, ką darys. Tad jeigu turėdavai brolį, kuris už tave vyresnis, tai reikšdavo, kad jo sėkmė tam tikra prasme yra tavo nesėkmė. Tiesa buvo ir tai, kad jeigu kažkas kaime plečia savo žemės valdas, kito valdos mažėja. Vieno žmogaus sėkmė realiai daug dažniau reikšdavo kito žmogaus nesėkmę.

Turbūt jeigu mano prosenelė, prieš 110 metų įsikūrusi toje vietoje, kur dabar gyvena tėvai ir sesuo, įžengtų į jų namus, jai galva apsisuktų ir kojas pakirstų nuo maisto ir daiktų gausos, šilumos ir švaros. Ir tai visai nereiškia, kad vėlesnės mūsų šeimos kartos kažkaip pralobo kaimynų sąskaita, arba kad yra už tuos kaimynus turtingesni. Tiesiog visko dabar yra daug daugiau, ir daug ko visiems užtenka.

Bet dažnai mūsų mąstymas vis dar veikia taip, tarsi mes ir toliau gyventume tomis nuolatinio trūkumo sąlygomis, kur kito sėkmė tikrai kažkaip reiškia mūsų nesėkmę. Nebūtų tiesa, jeigu sakyčiau, kad dabar taip niekada nebūna (jeigu 10 žmonių nori to paties darbo, kažkurio vieno sėkmė ir dabar reikš visų kitų nesėkmę), bet galimybių skaičius taip išaugo, kad mąstas, kuriuo kažkieno sėkmė apriboja mūsų sėkmės galimybes, labai sumažėjo. Pasaulyje pilna įdomių darbų, žmonių, miestų, šalių, knygų ir hobių. Mums nebereikia gimti ir mirti tame pačiame ūkyje, kaime, mieste ar net toje pačioje šalyje, jeigu ten nėra galimybių daryti kažko, ką tikrai norime. Kita vertus, mes galime gyventi tame pačiame kaime, kur gimėme, jeigu mums ten patinka, auginti avis ir pardavinėti vilną visame pasaulyje. Jeigu mūsų kaimynas irgi tuo užsiima, nieko tokio, nes jeigu abudu gerai tai darome, tai abiems greičiausiai ir seksis, ir pirkėjų užteks. Gal vieno iš mūsų produkcija bus populiaresnė Europoje, o kito JAV, ką gali žinoti.

Daug metų girdžiu Julių sakant, kad pasaulyje visko pilna, meilės, pinigų, ir visko, ko nori, reikia tik pasiimti. Ir kai perskaičiau Elizabeth Gilbert pamąstymus apie tai, kas būtų, jeigu į viską pažvelgtume akimis žmogaus, kuris žino, kad visko yra pakankamai, kažkaip supratau, apie ką visa tai. Absoliučios daugumos dalykų dabar tikrai yra pakankamai visiems, bet mūsų pasaulio matymas iš dalies užsifiksavęs ties tuo, ką matė tėvai, seneliai ir proseneliai. Žinoma, daug kas, kas buvo tiesa jų laikais, tiesa ir šiandien. Yra universalių dalykų, kurie nesikeičia, ir todėl galim skaityti, pavyzdžiui, Marko Aurelijaus "Sau pačiam", parašytą prieš beveik du tūkstančius metų ir stebėtis, kad ji galėtų būti parašyta ir vakar. Bet trūkumo ir nepritekliaus mūsų gyvenime daug mažiau, nei mūsų prosenelių. Man atrodo, mūsų dabartinė realybė daug arčiau tokios, kur visiems visko užtenka (ir ne vien materialių dalykų), negu to varianto, kai visko trūksta. Kito žmogaus sėkmė dabar daug dažniau yra ne mūsų nesėkmė ar netektis, o proga pasisemti įkvėpimo ir žinių apie tai, kas kuria sėkmę, nes jai kurti dauguma turime tikrai geras sąlygas. Nepalyginamai geresnes, nei mūsų proseneliai. Tad galbūt pats laikas "atnaujinti" ir mūsų mąstymą apie tai? Kažkodėl tikiu, kad ir mūsų proseneliai, perdavę mums išmintį, kuri buvo aktuali jų laikais, norėtų, kad matytume šios dienos realybę. :)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą